Trumpa Lietuvos žydų istorija

Pradžia > Kolekcijos > Virtualios parodos > Trumpa Lietuvos žydų istorija

Trumpai pristatyti beveik 700 metų Lietuvos žydų istorijos – nelengva užduotis. Ši virtuali paroda kviečia pažvelgti į skirtingus Lietuvos žydų istorijos ir kultūros siužetus, apimantį laikotarpį nuo XIV a. pabaigos iki šių dienų. Čia apžvelgiami ir pateikiami reikšmingiausi skirtingų amžių tėkmėje vykę politiniai, kultūriniai, religiniai, socio-ekonominiai įvykiai ir ryškiausios asmenybės, pralenkusios laiką, ir įkvėpusios pokyčiams.

* * *

Išsamiau su įvairiais Lietuvos žydų istoriniais tarpsniais lankytojai galės susipažinti būsimame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinyje. Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus duris lankytojams atvers 2022 m. rudenį.

XIV a.

X–XI a. žydams įsikuriant Centrinėje Europoje buvo pradėta rūpintis jų padėtimi ir saugumu krikščioniškose visuomenėse. 1236 m. Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho II suteikta privilegija paskatino Austrijoje, Bohemijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje besikuriančių žydų bendruomenių teisinio statuso formavimo procesus. Nors žydų bendruomenės galėjo atsidurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje dar XIV a. viduryje vykusios teritorinės ekspansijos metu, tačiau pirmasis rašytinis šaltinis, patvirtinantis žydų bendruomenių egzistavimą, mus pasiekia iš 1388 m., kuomet kunigaikštis Vytautas Didysis atskira privilegija, paremta ankstesnėmis Lenkijos karalių privilegijomis, apibrėžė žydų padėtį ką tik krikštą priėmusioje valstybėje.

ŽYDŲ GYVENIMO LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE PRADŽIA

XV a.

XV a. eigoje tokie miestai kaip Kyjjvas, Luckas, Brasta ir labiausiai į šiaurę nutolęs Gardinas tapo ankstyviausiais žydų bendruomenių centrais. Nors apie bendruomenių veikimą šiuo laikotarpiu žinoma nedaug – istoriniai šaltiniai mini žydus besiverčiančius muitinių ir karčemų nuoma. Panašu, jog žydai atlikdavo ir kreditorių rolę. 1495 m., praėjus kiek daugiau nei 100 metų nuo Brastos žydų bendruomenei privilegijos suteikimo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro sprendimu žydai buvo išvyti iš šalies. Šis antijudaistinio pobūdžio įvykis bendrame to meto Europos kontekste nebuvo išskirtinis. Vakarų Europos monarchai, ar atskirų žemių valdytojai, dar XII a. išleido pirmuosius ediktus, nurodžiusius žydams apleisti jų žemes.


ANKSTYVOJI ŽYDŲ BENDRUOMENIŲ SKLAIDA		ŽYDŲ IŠVARYMAS IŠ LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS

XVI a.

1503 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsikūrus žydų bendruomenėms, prasidėjo kiek daugiau nei 400 m. nepertraukiamo žydų gyvenimo Lietuvoje laikotarpis. XVI a. galime apibūdinti kaip žydų įsigyvenimo valstybėje amžiumi. 1569 m. sudaryta Liublino unija, sujungusi LDK su Lenkijos karalystę į vieną valstybę, nepanaikino skirtumų, skyrusių Lenkijos ir Lietuvos žydus. Šiuo laikotarpiu LDK gyvenantys žydai buvo inkorporuoti į bendrą, tuo metu besiformuojančią, teisės sistemą: Lietuvos Statutai, ir didžiųjų kunigaikščių visuotinės privilegijos reglamentavo žydų bendruomenių gyvenimą krikščioniškoje visuomenėje. Galiausia, šio amžiaus pabaigoje organizuota žydų bendruomenė įsikuria ir valstybės sostinėje – Vilniuje.


ŽYDŲ PADĖTĮ VALSTYBĖJE NUSTAČIUSIOS VISUOTINĖS PRIVILEGIJOS		LIETUVOS STATUTAI


ŽYDŲ ĮSIKŪRIMAS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS SOSTINĖJE		KILMINGAISIAIS TAPĘ BROLIAI JUZEFOVIČIAI


KETURIŲ ŽEMIŲ TARYBA

XVII a.

XVII a. viduryje įvykęs Bogdano Chmelnickio sukilimas ir po to sekę karai su Maskva ir Švedija, nutraukė klestėjimo laikotarpį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bei iššaukė pokyčius kartu palietusius ir žydų bendruomenes. XVII a. vidurio karų metu nukentėjusiuose LDK miestuose, pradėjo ryškėti žydų ir miestiečių nesutarimai, kurių pasekoje miestų ir miestelių savininkai išleido įvairius žydų padėtį ir jų ekonominį konkurencingumą ribojusius potvarkius. XVII a. galutinai nusistovėjo iki pat XVIII a. pabaigos svarbiausi žydų padėtį visuomenėje konstravę teisės šaltiniai - Lietuvos Statutai ir visuotinių privilegijų sąvadas bei įkurta Lietuvos žydų taryba - kartu suteikę Lietuvos žydams skirtingą nuo Lenkijos žemėse gyvenusių žydų statusą.


ŽYDŲ ĮSIKŪRIMAS PRIVAČIUOSE MIESTUOSE		LIETUVOS ŽYDŲ TARYBOS ĮKŪRIMAS


BOGDANO CHMELNICKIO SUKILIMAS		VILNIAUS ŽYDŲ BENDRUOMENĖS IŠKILIMAS



GARSUSIS GYDYTOJAS IŠ KRETOS

XVIII a.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimais pasibaigęs XVIII amžius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydams tapo atradimų ir praradimų amžiumi. Itin krašto ūkį nualinęs Šiaurės karas, valstybės galios silpnėjimas ir amžiaus eigoje žydų bendruomenes ištinkusi krizė, didžia dalimi sąlygota bendruomenes slegenčių įsiskolinimų, įstūmė žydų bendruomenes į sunkia padėtį, iš kurios išeities ieškojo ir pati valstybė.

Nepaisant to, šiame amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose vis ryškėjo žydų vaidmuo. Daugumoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje esančių miestų ir miestelių jau veikė žydų bendruomenės, turėjusios būtinus atributus: sinagogą ir kapines. Ketverių metų seime (1788-1792) atsiranda pirmieji svarstymai apie gilesnę žydų integraciją ir asimilaciją. Deja, šie svarstymai nebuvo realizuoti dėl 1795 m. įvykusio Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kartu žymėjusio ir visos epochos pabaigą. Galiausia, šalia Brastos esančiame Sialeco miestelyje gimsta Elijas Ben Saliamonas Zalmanas (1720–1797), plačiau žinomas Vilniaus Gaono vardu, tapęs neatsiejamu litvakų tapatybės simboliu.


ŽYDŲ BENDRUOMENIŲ SKLAIDA LIETUVOJE		ŽYDŲ BENDRUOMENIŲ BANKROTAS IR LIETUVOS ŽYDŲ TARYBOS PANAIKINIMAS


BROLIAI ICKOVIČIAI		CHASIDIZMO JUDĖJIMAS


VILNIAUS GENIJUS		„ŽYDŲ REFORMA” IR KETVERIŲ METŲ SEIMAS


BEREKAS JOSELEVIČIUS - KOVOTOJAS UŽ LAISVĘ

XIX a.

Po 1795 m. įvykusio paskutinio ATR padalijimo, beveik visa Lietuvos teritorija atiteko Rusijos imperijai. Politiniai pokyčiai nulėmė Lietuvos teritorijoje gyvenusių žydų gyvenimo suvaržymus ir padėties prastėjimą.

XIX a. Lietuvos ir visos Rytų Europos žydų istorijoje tapo pokyčių amžiumi. Visą visuomenę veikė modernizacija, urbanizacija ir kiti veiksniai. Žydų bendruomenės socialinę struktūrą paveikė ir žydų apšvietos sąjūdžio Haskalos idėjos ir palaipsniui prasidedanti bendruomenės sekuliarizacija. Amžiaus pradžią žydai pasitiko kaip bendro tikėjimo vienijama tauta, kurioje tautiškumas buvo palaikomas ir išreiškiamas per religiją. Amžiaus pabaigoje dalis žydų tolo nuo religijos, buvo veikiami rusifikacijos politikos, žavėjosi Europos kultūromis, tačiau norėjo išlikti žydais, todėl ėmė ieškoti naujų žydiškumo formų, kurios nebebūtų susiję tik su religija.


PRIEŠ ŽYDUS NUKREIPTA RUSIJOS IMPERIJOS POLITIKA		NAUJOJO TIPŲ JEŠIVŲ ATSIRADIMAS


VILNIUS – ŽYDIŠKŲ KNYGŲ LEIDYBOS CENTRAS		MASKILIAI – ŽYDŲ APŠVIETOS PASEKĖJAI


STRAŠUNAI – VILNIŲ PAVERTĘ KNYGŲ IR ŽINIŲ MIESTU		MUSAR JUDĖJIMAS


MENO GENIJUS – MARKAS ANTOKOLSKIS		REKRŪTŲ PATIRTYS


SUKRĖTIMAI SUGRIOVĘ ILIUZIJAS DĖL ATEITIES		„TEN, KUR GYVENAME IR YRA MŪSŲ ŠALIS“

XX a. I p.

XX a. pradžią Lietuvos žydai pasitiko viltingomis nuotaikomis, kartu su kitais Rusijos imperijos gyventojais tikėdamiesi, kad pokyčių atneš revoliucija. Pokyčiai buvo kitokie nei tikėtasi – revoliucija žlugo, o netrukus Europoje prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Jo metu, be visai visuomenei kare grėsusių pavojų ir iššūkių, Kauno gubernijos žydai išgyveno priverstinį ištrėmimą.

Nepaisant praūžusio karo, buvo stengiamasi sugrąžinti įprastą gyvenimą į vėžes. Tarpukaris atnešė teigiamų poslinkių: nepriklausomoje Lietuvoje žydams buvo suteikta kultūrinė autonomija, į Lenkijos teritoriją patekęs Vilnius tapo vienu iš svarbiausių jidiš kultūros ir mokslo centrų pasaulyje. Visi šie pasiekimai netrukus buvo nutraukti Antrojo pasaulinio karo. Holokausto metu nužudyti beveik visi Lietuvos žydai ir sunaikinta ilgus metus kurta kultūra.


RUSIJOS REVOLIUCIJA		PIRMASIS PASAULINIS KARAS


ŽYDŲ KULTŪRINĖ AUTONOMIJA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE		VILNIUS – JIDIŠ KULTŪROS IR MOKSLO CENTRAS


TREMTIS Į SIBIRĄ		HOLOKAUSTAS


ŽYDŲ KULTŪROS NAIKINIMAS SOVIETMEČIU

XX a. II p.

sovietmetis – Nepriklausomybė

Nacistinės okupacijos metu padaryta nepataisoma žala beveik nutraukė Lietuvos žydų bendruomenės egzistavimą ir šimtmečius besiklosčiusią tradicijų perdavimo tąsą. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvai atsidūrus Sovietų Sąjungos sudėtyje, po Holokausto dar nespėjusiai atsitiesti negausiai žydų bendruomenei žydiškojo palikimo išsaugojimas ir žydiškos tapatybės bei kultūros puoselėjimas tapo itin sudėtingu iššūkiu SSRS ateistinės ir antisemitinės politikos kontekste. Dėl šios priežasties nemaža dalis žydų stengėsi išvykti iš SSRS. Beveik apie jokias viešas žydų kultūrinio ir religinio gyvenimo apraiškas sovietmečiu negalime kalbėti, nes jos beveik neegzistavo.

XX a. pabaigoje susiklosčius kiek palankesnėms politinėms aplinkybėms po ilgų metų sovietinės okupacinės valdžios priespaudos Lietuvos valstybingumo atkūrimas atvėrė galimybę laisvai ir nevaržomai plėtoti ne tik lietuvių, bet ir žydų kultūrą.


KOVA UŽ TEISĘ IŠVYKTI		LIETUVOS ŽYDŲ KULTŪROS GAIVINIMAS


LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖS AT(SI)KŪRIMAS		PIRMASIS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DEŠIMTMETIS – ATMINTIES BUMAS

XXI a.

XX a. paskutinį dešimtmetį prasidėjes Lietuvos žydų kultūros ir paveldo gaivinimas sėkmingai tęsiasi ir toliau: vyksta simbolinis memorialinių lentelių atidengimas svarbiems įvykiams, pastatams ir asmenims įamžinti. Žydiškos tematikos kultūrinių renginių pasiūla toliau buria besidominčiųjų žydų kultūra auditoriją. Daugėjant iniciatyvių ,,iš apačios” Lietuvos žydų kultūra pamažu gaivinama ją atrandant ir interpretuojant per išlikusius žydų kultūros paveldo ženklus. Atrasti šiuos supančius praeities ženklus šiandien galime per žydiškos tematikos ekskursijas, parodas, spektaklius, kulinarijos, knygų, filmų pristatymus ir t.t.