ŽYDŲ IŠVARYMAS IŠ LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS |
← |
Miniatiūra vaizduojantį žydų išvarymą Anglijos karaliui Edvardui I pasirašius išvarymo ediktą. Rochester Chronicle (British Library, Cotton Nero D. II.), folio 183v.
© British Library
1495 m. įvykęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų išvarymas platesniame to meto Europos kontekste nebuvo išskirtinis įvykis. Valdovų įsiskolinimai, antijudaistinės nuotaikos, ar miestiečių keliamas nepasitenkinimas žydų keliama ekonomine konkurencija, skatino Europos monarchus, atskirų žemių valdytojus vykdyti žydų išvarymo akcijas.
Žydų išvarymo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos priežastys nėra iki galo žinomos. Vieni tai sieja su valdovo Aleksandro Jogailaičio turėtais įsiskolinimais žydų kreditoriams. Kiti – su XV a. antrojoje pusėje kilusiu judaizavimo judėjimu, dėl kurio dalis krikščionių perimdavo tam tikras judaizmo religines ir ritualines praktikas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galėjo pasilikti tik krikščionių tikėjimą priėmę žydai, kuriems buvo suteikiamas ir kilmingojo statusas. 1503 m., praėjus 8 metams, žydams buvo leista sugrįžti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes.
| ↑ | ← |
