KOVA UŽ TEISĘ IŠVYKTI |
← |
Vis dėlto ne visi galėjo laisvai pasinaudoti teise emigruoti. Vilniečių Karmelos ir Vladimiro Raizų šeima šios galimybės lauke beveik 17 metų. Paklausyti Raizų istoriją galite čia.
Susan Birnbaum, Behind the Headlines: for One Jewish Couple, Soviet Union is Still a Place of Fear and Waiting, Daily News Bulletin, Vol. 68 – 73rd, No. 8, 1990 sausio 11 d.
Sovietų sąjungoje stiprėjant antisemitizmui ir nukreiptoms kampanijoms prieš žydus (kaltinimai sabotažu, „gydytojų kenkėjų“, valiutininkų bylos ir pan.), gyvenimas čia darėsi vis sunkesnis. Nemaža dalis žydų nebeįsivaizdavę savo gyvenimų Sovietų Sąjungoje, kaip vienintelę galimybę ištrūkti „už geležinės” uždangos rinkosi emigraciją į Izraelį. Tiesa, ne visų emigruojančių glautine stotele tapdavo Izraelis.
Emigracijos procesas iš SSRS buvo neįtikėtinai sudėtingas, brangus ir galėdavo užtrukti metų metus. Šio proceso metu visi norintys išvykti, pirmiausia turėjo atsisakyti TSRS pilietybės. Dėl šios priežasties XX a. 8–tajame dešimtmetyje net susiformavo neoficialiai otkaznikais (anglakalbėse šalyse – refuznikais) vadinamų žmonių fenomenas. Nuolatinis KGB persekiojimas, sufabrikuoti kaltinimai, užkirstas kelias įsidarbinti ar mokytis, galiausi neigiamas sovietinės visuomenės požiūris į siekiančius išvykti, otkazinikų gyvenimą dažnai paversdavo nepakeliamu. Dėl to žydų disidentų vienu pagrindinių tikslų tapo kova už teisę išvykti. Vis augant protestams ir tarptautiniam spaudimui, sovietų valdžia kurį laiką kiek palankiau išdavinėjo leidimus – ne menka dalis žydų 1968–1976 m. laikotarpiu galėjo pasinaudoti laikina galimybe emigruoti iš Sovietų Sąjungos. Manytina, jog šiuo laikotarpiu išvyko apie pusė, po Holokausto Lietuvoje gyvenusių žydų su šeimomis.
↑ | ← |