TREMTIS Į SIBIRĄ

 

© Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus

 

1940–1941 m. Lietuvą okupavus sovietams, prasidėjo gyventojų turto nacionalizacija, represijos, o vėliau – ir gyventojų deportacijos. 1941 m. balandžio 25 d. buvo išleistas slaptas sovietų valdžios įsaky­mas, kuriame nurodyta registruoti visus žydų partijų, karinių ir kitų organizacijų narius, ir spaudos darbuotojus. Tai buvo savotiškas pasiruošimas tų pačių metų birželio mėnesį pradėtam masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui, tarp kurių buvo ir žydai. Per pirmąjį sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje iš viso re­presuota 2 613 žydų, sudariusių beveik dešimtadalį tuo metu re­presuotų Lietuvos gyventojų. Dauguma ištremtųjų atsidūrė atšiauriausiose SSRS vietose (daugiausiai Sibire) ir dėl sunkių gyvenimo sąlygų ten ir mirė.

 

Tam, kam pavyko išgyventi ilgus metus praleidus tremtyje, bandė sugrįžti ir iš naujo pradėti gyvenimus jau sovietinėje Lietuvoje. Tai padaryti buvo be galo sunku ne tik dėl įprastų valdžios keliamų kliūčių tremtiniams, bet ir dėl to, jog 1941 m. prasidėjęs Holokaustas, sunaikino ne tik artimuosius, bet ištisas bendruomenes. Dėl to, nemaža dalis ištremtų Lietuvos žydų, čia nebesugrįžo.