CHASIDIZMO JUDĖJIMAS |
← |
Žaslių chasidų sinagogos projektas, aut. A. Filipovicz–Dubovik, 1906.
© Lietuvos valstybės istorijos archyvas
XVIII a. antrojoje pusėje pietvakarinėse Abiejų Tautų Respublikos, dabar Ukrainai priklausančiose žemėse, kilo iki šių dienų egzistuojantis chasidizmo judėjimas. Jo pradininku laikomas rabinas Izraelis ben Eliezeris (1698–1760), plačiau žinomas kaip Baal Šem Tov. Chasidizmo atsiradimui itin didelę įtaką darė kabalistiniai raštai ir tuo metu ištikusi bendruomeninė krizė. Skirtingai nei tradicinis judaizmas, chasidizmas atsisakė griežtų Talmudo studijavimo praktikų, asketizmo, o pabrėžė dvasinio patyrimo ir santykio su kūrėju užmezgimo svarbą. Chasidiniame judaizme itin svarbi cadikų, tapusių tarpininkais tarp judėjų ir kūrėjo, rolė. Religinėje praktikoje netrūksta dainų, šokių ir ekstatiškų maldų.
XVIII a. 8–ame dešimtemtyje į kovą su sparčiai plintančiu chasidizmu stojo to meto tradicinio judaizmo atstovai, chasidų įvardinti mitnagedais. Chasidizmo oponentų ryškiausia figūra – Vilniaus Gaonas, viešai smerkė chasidus, atskyrė juos nuo bendruomenės. Tai iš dalies pristabdė chasidizmo judėjimo sklaidą Lietuvoje, tačiau net ir XX a. pradžioje eilėje Lietuvos miestų ir miestelių veikė pavienės chasidų bendruomenės.
| ↑ | ← |
