VILNIAUS GETO, KAIZERVALDO STRAZDUMUIŽOS RYGOJE, ŠTUTHOFO KONCENTRACIJOS STOVYKLŲ BUVUSIOS KALINĖS, RAŠYTOJOS MAŠOS ROLNIKAITĖS ŠEIMOS ISTORIJA
- Titulinis
- Parodos ir renginiai
- Virtualios parodos
- RAŠYTOJOS MAŠOS ROLNIKAITĖS ŠEIMOS ISTORIJA
VILNIAUS GETO, KAIZERVALDO STRAZDUMUIŽOS RYGOJE, ŠTUTHOFO KONCENTRACIJOS STOVYKLŲ BUVUSIOS KALINĖS, RAŠYTOJOS MAŠOS ROLNIKAITĖS ŠEIMOS ISTORIJA
Vilniaus geto, Kaizervaldo Strazdumuižos Rygoje, Štuthofo koncentracijos stovyklų buvusi kalinė, rašytoja, vertėja Maša Rolnikaitė gimė 1927 metais liepos 27 dieną Klaipėdoje (anuomet Žemaitijos miestelių pasiturinčių šeimų žydės manė, kad Klaipėdoje gimdyti prestižiškiau). Jos seneliai ir tėvai gyveno Plungėje. Mašos tėvas Hiršas Rolnikas dirbo advokatu bei kažkurį laiką buvo Raseinių žydų gimnazijos direktorius. Mama Taiba Rolnikienė buvo namų šeimininkė. Maša turėjo vyresnę seserį Mirą, jaunesnę seserį Rajelę ir broliuką Ruvelį. Maša Plungėje baigė pradinę mokyklą ir kelias vidurinės mokyklos klases. 1940 metais, kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, Hiršas Rolnikas su šeima persikėlė į Vilnių. Maša su Mira pradėjo mokytis Vilniaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Hiršas rengėsi abi vyresniąsias dukras po vidurinės mokyklos išsiųsti studijuoti į Paryžių, nes ten gyveno jo brolis Mìchelis Rolnikas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Hiršas Rolnikas stotyje pasimetė su šeima ir galiausiai pasitraukė į SSRS gilumą vienas, jo žmona su visais keturiais vaikais 1941-ųjų rugsėjo 6 dieną buvo įkalinti Vilniaus gete. Maša pradėjo rašyti jidiš kalba dienoraštį. 1943 metais jos seseriai Mirai radus patikimų žmonių pavyko pasitraukti iš geto ir pasislėpti. Per geto likvidaciją 1943-iųjų rugsėjo 23–24 dienomis Maša buvo atskirta nuo motinos, jaunesniųjų brolio ir sesers ir buvo išsiųsta į koncentracijos stovyklą Latvijoje, o 1944 metų rugsėjį – į Štuthofą. Mašai pavyko išlikti gyvai, 1945 metų kovo 10 dieną po Mirties žygio ji su kitais kaliniais buvo išvaduota ir grįžo į Vilnių. Vilniuje baigė vakarinę vidurinę mokyklą ir dirbo. Vėliau neakivaizdiniu būdu baigė Maskvos M. Gorkio vardo literatūros institutą, iki 1964 metų dirbo Vilniuje filharmonijoje administracinį darbą. 1959 metais ištekėjo už leningradiečio inžinieriaus Semiono Cukierniko ir 1964 metais išvyko gyventi į Leningradą (dab. Sankt Peterburgas). 1963 metais Maša išvertė į lietuvių kalbą ir išleido gete ir koncentracijos stovyklose rašytą dienoraštį, virtusį dokumentine apysaka „Turiu papasakoti“, kuri yra išversta į 18 kalbų. Be to, parašė 6 romanus, kelias apysakas, esė, užsiėmė vertimais. Maša mirė Sankt Peterburge 2016 metais.
https://www.centropa.org/lt/biography/maria-masha-rolnikaite
Prasidėjus karui Maša su mama Taiba Rolnikiene, seserimis Mira ir Rajele ir broliuku Ruveliu 1941-ųjų rugsėjo 6 dieną buvo įkalinti Vilniaus gete. Gete Maša, grįžusi iš priverčiamųjų darbų, naktimis jidiš kalba rašė dienoraštį popieriaus skiautėse, kurias pavykdavo rasti aplinkui. Viską, ką rašydavo, mokėsi ir atmintinai, kad jei kartais skiautės dingtų arba būtų atimtos, ji viską prisimintų.
Kai 1943 metų rugsėjo pabaigoje Vilniaus getas buvo likviduotas, Mašos motina Taiba Rolnikienė, aštuonerių metų broliukas Ruvelis (Ruvenas) ir dešimties metų sesutė Rajelė, spėjama, buvo nužudyti Aušvico koncentracijos stovykloje. Maša buvo išvežta į koncentracijos stovyklą Latvijoje. Kai būdavo perkeliama iš vienos koncentracijos stovyklos į kitą (Rygoje iš Kaizervaldo į Straždumuidą, o po metų į Štuthofą), skiautes ji kruopščiai slėpė (kartais net batuose) ir išslapstė iki karo pabaigos. Po karo per dvidešimt metų jai pavyko atkurti dienoraštį ir 1963 metais jos pačios išverstas į lietuvių kalbą dienoraštis, pavadinimu „Turiu papasakoti“, buvo išleistas. 1965 metais Izraelyje jos dėdės Mejerio Rolniko leidykla Akhiever Jeruzalėje šį dienoraštį išleido hebrajų kalba, jis vadinasi “Ani Chayevet Le-saper”. Mašos Rolnikaitės dienoraštis išverstas dar į septyniolika kalbų. Dienoraštis prasideda nuo karo Lietuvoje pradžios ir baigiasi Mašos išgelbėjimu 1945 metų kovą. Knygos skyriai nedatuoti, bet išdėstyti chronologiškai.
Fotografijos reverse užrašas grafitiniu pieštuku lietuvių kalba: „Maša Rolnikaitė su jos knygos „Ilgas tylėjimas“ [«Долгое молчание» (1981)] vertėja į japonų kalbą Joko Simidzu“. Į japonų kalbą taip pat išversta Mašos Rolnikaitės knyga „Turiu papasakoti“ ir Japonijoje išleista net du kartus – 1966 ir 1979 metais pavadinimu „Mašos dienoraštis: negaliu nekalbėti“, vertėjas – Gosuke Uchimura (tikr. Naito Misao (1920–2009), Sovietų Sąjungoje griežčiausio režimo lageriuose ir kalėjimuose kalėjęs japonų karo belaisvis, rašytojas, publicistas, vertėjas).
Icikas ir Chana Rolnikai turėjo dar du sūnus – Chaimą Berą (1895–1896) ir Rubeną (1903–1915), šis mirė dar prieš bar micvą būdamas dvylikos metų), bei dukrą Sarą (1894–1925), kuri nebuvo sukūrusi šeimos ir mirė būdama trisdešimt vienų metų.
1923 metais Taiba ištekėjo už plungiškio Hiršo Rolniko. Pora susilaukė penkių vaikų: Miros (Miriam), Mašos, Arono (mirė visai mažas nuo plaučių uždegimo), Rajelės (Raja) ir Ruvelio (Ruvimas, Ruvenas). Prasidėjus karui Hiršas Rolnikas pasitraukė į Rusiją, o Taiba su vaikais buvo įkalinta Vilniaus gete. 1943 metų rugsėjo pabaigoje likvidavus getą Taiba su Rajele ir Ruveliu buvo nužudyti. Vyrèsniosios jos dukros Mira ir Maša po geto likvidacijos liko gyvos – Miriam išslapstė keli vilniečiai vienuolyne Šv. Ignoto gatvėje, o Mašai pasisekė išlikti gyvai perėjus dvi koncentracijos stovyklas.
Hiršas Rolnikas gimė ir gyveno Plungėje. Rygoje baigė rusų gimnaziją, vėliau Vokietijoje studijavo teisę Berlyno Humboldtų universitete (disertaciją apsigynė Leipcige), be to, Berlyne baigė vokiečių kalbos ir literatūros koledžą, kuriame buvo rengiami vokiečių kalbos ir literatūros mokytojai užsieniečiams. 1940 metais su šeima iš Plungės persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo advokatu. Prasidėjus karui palikęs Vilniuje šeimą pasitraukė į Rytus, 1943 metais įstojo į 16-ąją lietuviškąją diviziją, dirbo vokiečių kalbos vertėju. 1945 metais grįžo į Vilnių. Po karo dirbo teisininku.
Hiršas Rolnikas po karo vedė Kirą Brandt ir su ja susilaukė dar vienos dukros.
1941 metais birželį naciams užėmus Vilnių neilgai trukus Mira su savo mama Taiba Rolnikiene, seserimis Maša ir Rajele ir broliu Ruveliu buvo įkalinti Vilniaus gete. Prieš pat geto likvidaciją 1943 mwtų rugsėjį Mirai pavyko pabėgti į HKP (Heereskraftfahrpark – sausumos pajėgų motorinių transporto priemonių parkas, geto priverstinio darbo filialas; buvo manoma, kad ten ne toks griežtas režimas). Bet Mira iš karto pradėjo galvoti, kaip iš ten pabėgti. Jai pavyko susisiekti su savo buvusiu mokytoju Henriku Jonaičiu, okupacijos metais daug padėjusiu Taibai Rolnikienei ir jos vaikams. Jis ne kartą rizikavo gyvybe, prie geto vartų atnešdamas maisto arba pinigų, nors net už žydų daiktų laikymą galėjo būti baudžiama mirtimi.
HKP moterys dažniausiai taisydavo kareivių apatinius. Bet kartais būdavo vežamos į miestą valyti administracijos įstaigų. Vienos iš tokių įstaigų darbuotojas R. Savickas pasakė Mirai savo adresą „kritiniam atvejui“. Mira per mokytoją H. Jonaitį perdavė į Kauną laišką savo tėvo Hiršo kolegei ir gerai šeimos draugei Onai Kairienei. Tačiau ji neturėjo galimybės paslėpti Miros ir paprašė Jonaičio pakalbėti dėl Miros su profesoriumi Konstantinu Jablonskiu. Tuo metu Mira jau buvo spėjusi pasitraukti iš HKP ir, gavusi iš Jonaičio 50 markių, nuvyko adresu, kurį jai buvo nurodęs R. Savickas. Duris atidarė nepažįstama moteris. Ji pasisakė esanti R. Savicko žmona. Ji priėmė Mirą, pamaitino, paguldė į tikrą lovą. Jonaitis gi susisiekė su profesoriumi K. Jablonskiu ir papasakojo jam apie Miros padėtį. Jablonskis žinojo, kad jo pažįstamas kunigas Juozas Stakauskas kažkur kaime slepia žydus. Bet jiems susitikus paaiškėjo, kad slėptuvė iš tiesų buvo ne kaime, o čia pat mieste, archyve. Sutartą dieną profesorius K. Jablonskis ir nepažįstamas barzdotas vyras atvyko į Savickienės namus, kuriuose slėpėsi Mira. Jis apmuturiavo nearijiškos išvaizdos Mirą skraiste, o pusę jos veido uždengė vata, tarsi jai skaudėtų dantį arba ausį. Barzdotas vyras pasirodė esantis kunigas Juozas Stakauskas. Jis palydėjo Mirą į slėptuvę – į Šv. Ignoto gatvėje buvusį vienuolyną, per karą virtusį knygų saugykla. Ten vieno koridoriaus galas buvo atitvertas knygų siena. Toje patalpoje archyvo direktorius kunigas Juozas Stakauskas, mokytojas Vladas Žemaitis ir vienuolė Marija Mikulska išslapstė ir išgelbėjo dvylika žmonių, tarp jų, be Miros, berniuką Samuelį Baką, Mitą Markovską-Bak, daktarą Aleksandrą Libo, Verą Libo, Liubą Libo, Ireną Jašunską, Grigorijų Jašunskį, Sofiją Jaffę, Jakovą Jaffę, Moniką Jaffę, Esterą (Fira) Jaffę-Kantorovič.
R. Savickas okupacijos metais buvo kalinamas nacių, o po išlaisvinimo buvo ištremtas į Sibirą. Mira siuntė jam siuntinius, daugiausia taukus, svogūnus ir česnakus. Kai Savickui buvo leista grįžti į Lietuvą, jam nebuvo leista apsigyventi Vilniuje, todėl Mira jį užregistravo ir apgyvendino Klaipėdoje.
Po išlaisvinimo 1944 metais Mira įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, po studijų dirbo Klaipėdoje advokate. Ištekėjo už „Trinyčių“ fabriko direktoriaus Vlado Lisausko (1920–1963). Deja, jis nuskendo žvejodamas. Trisdešimt devynerių metų Mira liko našle, ji užaugino du sūnus – Mykolą ir Edvardą.
Plačiau Miros gelbėjimo istorija IN http://www.rescuedchild.lt/content.php?id=5396
Mìchelis Rolnikas mokėsi Plungės chederyje, vėliau Telšių ješivoje. Paskui perėjo į Kauno hebrajų gimnaziją. 1926 metais Kaune įstojo į universitetą studijuoti teisės, po metų nusprendė teisės studijas tęsti Paryžiuje. Sorbonos universitete pildydamas dokumentus savo vardą „susiprancūzino“ ir pasivadino Mišeliu, pavardę paliko lietuviška forma „Rolnikas“. Gyvendamas Prancūzijoje idealiai išmoko prancūzų kalbą. 1930 metais liepą laikinai nutraukė studijas ir grįžo į Plungę padėti tėvams jų audinių parduotuvėje, nes su tėvais dirbęs vyresnis brolis turėjo atlikti karinę tarnybą. 1932 metais broliui Berlui grįžus į tėvų verslą Mišelis vėl išvyko į Prancūziją ir tęsė teisės studijas siekdamas įgyti teisės daktaro laipsnį, be to, 1933 metais ėmė studijuoti politinę ekonomiką ir tais pačiais metais pateikė prašymą dėl Prancūzijos pilietybės. 1934 metais tapo šios šalies piliečiu ir kaip jos pilietis atliko karinę tarnybą. 1936 metais Mišelis Rolnikas priimamas į Prancūzijos advokatūrą ir apsigyvena 20-ojoje Paryžiaus apygardoje Gambetos gatvės 43-iajame name. 1937 metais tampa Visuotinės darbo konfederacijos profsąjungos nariu. 1930 metais veda Lenkijos žydę Feigą Feldman (su ja susilaukė dukros Marijos Terezos), bet 1938 metais su ja išsiskiria. Nuo 1935 metų gyvena su mylimąja Izabele Biusero (Isabelle Bussereau). Daug rašo darbo teisės klausimais leidiniuose „L’Humanité“ ir „La Vie Ouvrière“ („Darbininkų gyvenimas“). 1938 ir 1939 metais savo savaitinėje teisės žinių populiarinimo skiltyje „Ar žinojote, kad...?“ leidinyje „L’Humanité“ aiškina paprastiems žmonėms sudėtingas teisines sąvokas, leidinyje „La Vie Ouvrière“ rašo apie šeimos teisę: vaikų apsaugą, įvaikinimą, tėvystės nustatymo ieškinius ir kt. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse 1939 metais mobilizuojamas į kariuomenę, po Prancūzijos kapituliacijos prieš Vokietiją 1940 metų birželį grįžta į Paryžių ir vėl imasi profesinės veiklos. 1940–1944 metais valdant maršalo F. Peteno vadovaujamai prohitlerinei Viši vyriausybei buvo persekiojami komunistai, žydai ir Pasipriešinimo dalyviai. M. Rolnikas oficialiai teisiškai atstovauja į nacių ir kolaborantų rankas patekusiems Pasipriešinimo judėjimo dalyviams, todėl užsitraukia valdžios nemalonę. Kažkam nušovus nacių kareivį valdžia tuo pasinaudoja ir 1941 metų birželį suima trylika asmenų, tarp jų ir Mišelį Rolniką. Trylika įkaitų buvo įkalinti Rualjė koncentracijos stovykloje šalia Kompjeno ir ten buvo kalinami iki 1941 metų rugsėjo 19 dienos, kitos dienos rytą Mišelis Rolnikas ir dar devyni kaliniai buvo sušaudyti. Rolnikas buvo palaidotas Paryžiaus Ivri kapinėse. 1950 metais jo palaikai buvo perlaidoti Per Lašezo kapinėse.
Remtasi interneto šaltiniais: https://elirab.me/stories-from-plungyan-rolnikas/; https://memoire.avocatparis.org/39-45/guerre-39-45/avocats-morts-pour-la-france/121-r/541-rolnikas-michel-1908-1941.
Tarpukariu Berlas Rolnikas padėjo tėvams jų audinių parduotuvėje ir buvo jų verslo dalininkas. Atėjus sovietų valdžiai ir 1941 metų birželio 14 dieną prasidėjus nors kiek didesnio turto savininkų trėmimams į Sibirą „kapitalistas“ Berlas Rolnikas, bandydamas išvengti tremties, su šeima pabėgo iš Plungės į Telšius. Bet tai nepadėjo. Netrukus Berlas, jo žmona Riva, septynmetis sūnus Šlioma ir trejų metų dukrelė Roza (1938–1978) atsidūrė gyvuliniame vagone ir buvo išvežti į Novosibirską, išten barža Obės upe nugabenti į Andarmos kaimą Tomsko srityje. Ten šeima buvo išskirta. Rolnikas buvo išsiųstas į miško kirtimo stovyklą, o jo žmona su vaikais atsidūrė kitame kaime Tomsko srityje. Kertant medžius kartą Rolnikui akį kliudė šaka, jis ta akimi apako ir tapo neįgalus. Dėl to buvo išsiųstas į darbus Tomske. Po daugybės vargų Rivai ir Berlui su vaikais pagaliau pavyko gauti leidimą apsigyventi Tomske visiems kartu.
Po 20 metų, 1961-aisiais, Berlas Rolnikas su šeima grįžo į Vilnių ir galėjo tik guostis mintimi, kad tremtis į Sibirą išgelbėjo juos nuo egzekucijos Plungėje. Jo sūnus Šlioma Rolnikas 1968 metais vedė Luizą Gutman ir 1990 metais juodu repatrijavo į Izraelį.
