MĖNESIO EKSPONATAS. Zalė Bekeris. Uosto krovikai

Zalė Bekeris, Uosto krovikai 1937 168 × 118 cm, drobė, aliejus VGŽIM Mt 412

Dailininkas Zalė Bekeris gimė 1896 m. lapkričio 10 d. Leckavoje – nedideliame miestelyje prie Ventos upės, Mažeikių rajone. Ketvirtadalį miestelio gyventojų sudarė žydai. Čia stovėjo bažnyčia ir dvi medinės sinagogos, veikė kelios žydų parduotuvės. Z. Bekeris baigė chederį ir ješivą, įgijo tradicinį religinį išsilavinimą.

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., būsimasis tapytojas buvo pašauktas į caro kariuomenę ir išsiųstas į frontą. Jaunuolis buvo sužeistas prie Smurgainių, tačiau fronte liko iki karo pabaigos. Po demobilizacijos trumpai dirbo odos fabrike Berdianske. Pastebėjus jo gabumus piešimui, 1921 m. fabriko vadovybės sprendimu Z. Bekeris buvo išsiųstas studijuoti į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą (Московское училище живописи, ваяния и зодчества).

1922 m. jis grįžo į nepriklausomą Lietuvą. 1925–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje Petro Kalpoko studijoje, kur perėmė akademinio piešinio, subalansuotos kompozicijos ir modeliavimo pustoniais pagrindus. Vėliau Zalė Bekeris aktyviai dalyvavo Kauno visuomeniniame gyvenime, rašė straipsnius apie dailės parodas, o 1933, 1935 ir 1937 m. surengė personalines parodas.

Nors menininkas nuolat ieškojo temos, kompozicijos ir spalvų harmonijos, jam visuomet labiau rūpėjo tai, kas nutapyta, o ne kaip nutapyta. Jo kolega ir bičiulis Gdalija Kreingelis pastebėjo, kad „vienatvė, meilė, darbas ir poilsis – tai dailininko Bekerio kūrinių motyvai, kurie keliauja iš vienos drobės į kitą“ (1933, Di jidiše štime, 82: 8).

Z. Bekerio kūryboje dominavo figūrinės kompozicijos socialinėmis temomis. Apie sunkų paprastų žmonių gyvenimą, nedarbą ir skurdą pasakoja tokie jo kūriniai kaip Vežikas, Darbininkas, Streikuotojai, Uostas, Poilsis, Žvejas, Kalviai, Kaimo pirkliai, Valgykloj, Nešikas. 1937 m. nutapytoje drobėje Uosto krovikai vaizduojami sunkiai dirbantys vyrai, nešantys maišus, dėžes ir lagaminus iš laivo į krantą. Jų figūros masyvios, judesiai lėti, drabužiai – nutrinti darbo rūbai: kelnės, marškiniai, kepurės. Paveikslas dvelkia fiziniu nuovargiu, kurį Zalė Bekeris dar labiau sustiprina pasirinkdamas santūrią, prigesintų spalvų paletę.

Menininkas palaikė kairiąsias pažiūras ir socialistinę ideologiją, todėl jo kūryba jautriai atliepė aktualias to meto socialines problemas. Dailininko darbai ne kartą sukėlė diskusijų spaudoje – autorius buvo kaltinamas „kairiškumu“, „bolševizmu“ ir „politine agitacija“. Vis dėlto paprastiems žiūrovams jis buvo „savas“ dailininkas, kuris „klaidžioja šoninėmis gyvenimo gatvelėmis ir atsigręžia į atstumtuosius ir vienišus, į gyvenimo pakraščiuose besibarstančius“ (R. Hasman, 1933, Di jidiše štime, 76: 9).

1941 m., Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, Z. Bekeris buvo suimtas. Tiksli jo žūties vieta ir laikas nėra žinomi, tačiau manoma, kad dailininkas buvo nužudytas Kauno IX forte 1942 m.

Nors tarpukariu Kaune Zalė Bekeris surengė tris personalines parodas, didžioji jo kūrybos dalis neišliko. Šiuo metu Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje veikia paroda „Zalė Bekeris. Arti žmogaus“, skirta 130-osioms dailininko gimimo metinėms.

Teksto autorė dr. Vilma Gradinskaitė