Kovo 15-ąją jau ketvirtą kartą bus minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Tad šio mėnesio eksponatu pasirinktas jautrus karo metais parašytas Elenos Bermanaitės laiškas-aforizmų rinkinys, skirtas jos gelbėtojai ir globėjai Marijai Dagilienei. Tai nedidelis mokyklinis sąsiuvinis, kuriame atsiskleidžia karo metų patirtys ir dvasinė stiprybė.
Elenos Bermanaitės (Jelenos Berman) gyvenimo istorija sudėtinga ir dramatiška, kaip ir kiekvieno žmogaus, susidūrusio su Holokausto tragedija. Prieš karą ji mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, kur tikybą dėstė gimnazijos kapelionas kanauninkas Juozas Stankevičius. Toje pačioje gimnazijoje mokėsi ir Birutė Vaitkūnaitė (1920–2014), su kuria Elena buvo bendraklasė ir artimai draugavo. Prasidėjus nacių okupacijai, Bermanų šeima, kaip ir visi Kauno žydai, buvo suvaryta į Kauno getą. Birutė slapta padėjo draugei pabėgti iš geto ir kurį laiką ją slėpė, nešė jai maistą bei rūpinosi būtiniausiais dalykais. Apie Elenos padėtį ji pranešė gimnazijos kapelionui kunigui J. Stankevičiui, o šis pasirūpino tolimesne merginos slėptuve.
Kunigo J. Stankevičiaus rūpesčiu Elena iš pradžių buvo apgyvendinta Pažaislio vienuolyne. Vėliau vienuolės kazimierietės surado jai slėptuvę netoli Garliavos, o 1943 metų rudenį Garliavos klebonas kunigas Pranciškus Leonas nuvedė ją į Dagilių vienkiemį Jonučių kaime. Marija Dagilienė (1895–1974) buvo ūkininkė, nelankiusi mokyklos, tačiau pati išmokusi skaityti ir rašyti. Prieš karą ji dalyvavo Lietuvos moterų katalikių draugijos veikloje ir asmeniškai pažinojo Vaižgantą. Giliai religinga moteris nuoširdžiai rūpinosi iš geto pabėgusia mergina. Kai kaimynai pradėjo įtarinėti, kad Dagiliai slepia žydę, M. Dagilienė, siekdama apsaugoti Eleną ir savo šeimą, surado jai kitą saugią vietą. 1944 metų pavasarį Elena pasitraukė pas Kazlų Rūdos miškuose veikusius partizanus, kur jau kovojo jos jaunesnioji sesuo Irena. Deja, Irena po kelių mėnesių žuvo, o seserų tėvai buvo sušaudyti Kauno gete. Iš visos šeimos karą išgyveno tik Elena. Po karo ji repatrijavo į Izraelį.
Išlikęs Elenos Bermanaitės sąsiuvinis, saugomas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, liudija apie sudėtingas karo patirtis ir to meto įvykius. Ant sąsiuvinio viršelio ranka užrašyta: „Poniai Marijai Dagilienei. Jonučiai.“ Antraštiniame lape Elena įrašė: „Apie gyvenimą, žmogų ir meilę. Šias kelias atskiras mintis skiriu šv. Kalėdų proga savo globėjai, globojusiai mane sunkiausioje mano gyvenimo valandoje, poniai Marijai Dagilienei. Elena. Jonučiai, 1943 metų gruodžio mėn.“
Po šio įrašo eina penki puslapiai laiško teksto, o toliau – devyni puslapiai aforistinių minčių, pažymėtų romėniškais skaitmenimis puslapio viduryje. Likę aštuoni sąsiuvinio puslapiai tušti. Visi tekstai parašyti lietuvių kalba mėlynu rašalu.
Šis sąsiuvinis vertingas ne tik kaip istorinių įvykių liudijimas, bet ir kaip jautrus Holokaustą išgyvenusios moters vidinių išgyvenimų atspindys – žmogiškumo, dėkingumo ir moralinės stiprybės liudijimas.
Marija Dagilienė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota 1993 metais.
Eksponato inventorinis Nr. VGŽIM Kr 3
Informacija iš: Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997; VVGŽM, GS, f. 1, b. 591.
Eksponatą visą mėnesį galima pamatyti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Holokausto ekspozicijoje, Pamėnkalnio g. 12.
Visą laiško tekstą galite perskaityti čia: https://www.limis.lt/valuables/e/805436/180000001157969?searchId=41460951&menuIndex=0&digitalObjectId=1059688752
