Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremonija |
← |
Publikuota: 2022-09-16
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ PASIAUKOJIMAS – NEBLĖSTANČIO TIKĖJIMO ŽMONIŠKUMU PAVYZDYS
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda rugsėjo 16 d. Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius Lietuvos žydų gelbėtojams ir jų artimiesiems.
„Artėjanti Lietuvos žydų genocido atminimo diena – lyg atvira, negyjanti žaizda, iš kurios net ir dabar, daugybei metų praėjus, sklinda skausmas ir sielvartas. Ši diena mums atneša aiškų tragiškos praeities supratimą, be kurio negalėtume adekvačiai įvertinti šių dienų iššūkių“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žydų tragedija atėmė iš Lietuvos žmonių ateitį, kurioje būtų užtekę vietos visų tautinių grupių nariams. Beprasmiškas Holokausto nusikaltimas, kurio aukomis tapo šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių žydų, yra neatšaukiamas ir nepataisomas.
„Tačiau šiandien prisiminsime tuos, kurie didžios neteisybės akivaizdoje neliko abejingi. Tuos, kurie ne nusisuko, o ištiesė ranką artimui savo, rizikuodami tiek savo pačių, tiek ir artimųjų gyvybėmis“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas pabrėžė, kad kiekvienas, kas ryžosi gelbėti ir ginti mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus, dėl vilties teikiančio žmoniškumo metė iššūkį okupaciniam režimui ir rizikavo tiek savo, tiek ir artimųjų gyvybėmis. Jiems įteikiami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai atspindi unikalų žmogišką gelbėtojų ir išgelbėtųjų ryšį.
„Šie valstybės apdovanojimai – tai labai konkreti išraiška šviesių prisiminimų ir dėkingumo, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, kad palaikytų neblėstantį tikėjimą žmoniškumu“, – sakė Prezidentas.
Šalies vadovas paragino ir toliau puoselėti bei saugoti gyvą istorinę atmintį, daugiau ir dažniau stengtis dėl kito žmogaus, auginti savyje amžinąsias atjautos ir pasiaukojimo vertybes.
Prezidento dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 37 Lietuvos žydų gelbėtojai, iš jų 35 – po mirties.
Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima kiekvienų metų rugsėjo 23 d.
Prezidento komunikacijos grupė
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda įteikia Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimus žydų gelbėtojams
Bronislavos Barkauskienės apdovanojimą priima dukros Elena Birutė Globienė, Virginija Kareckienė ir sūnus Jonas Barkauskas
Zuzanos Pašakarnienės apdovanojimą priima anūkai Vilma Švarcovaitė ir Vladas Švarcovas
Genovaitės Remeikienės apdovanojimą priima dukra Nijolė Balsienė ir anūkė Aurelija Paplauskienė
Paulinos Staškevičienės ir Anicetos Staškevičiūtės apdovanojimus priima anūkės ir dukterėčios Elena Birutė Globienė, Virginija Kareckienė, Nijolė Balsienė bei anūkas ir sūnėnas Jonas Barkauskas
Anastazijos Bendoraitienės apdovanojimus priima vaikai ir anūkai Levanė Sabaliauskienė, Roma Nausėdienė, Antanas Bendoraitis, Vilija Čečkuvienė ir Jonas Bendoraitis
Teresės Marijos Tamulionienės, Silvestro Jakubausko, Magdalenos Jakubauskienės ir Jono Jakubausko apdovanojimus priima sūnus, anūkas ir sūnėnas Vidmantas Tamulionis su dukra Rūta Juodiene
Kotrinos Gerkienės, Antano Kačanausko, Apolonijos Kačanauskienės-Slavinskaitės, Antaninos Samoškienės ir Elenos Ungailienės apdovanojimus priima Antaninos Samoškienės dukros Zita Stašauskienė, Danutė Panasevičienė, Albina Laurinaitienė ir giminaičiai Giedrius Kvecevičius ir Diana Kvecevičė
Onos Jankauskienės, Onos Šimkienės ir Stasio Šimkaus apdovanojimus priima dukra ir anūkė Irena Katinienė bei anūkai ir proanūkiai Adomas Katinas ir Ieva Katinaitė
Zofijos Lopečienės, Bronislovo Lopečiaus ir Antano Lopečiaus apdovanojimus priima dukra ir anūkė Stefanija Mikalauskienė bei anūkai ir proanūkiai Virginija Bartkienė, Arūnas Mikalauskas ir Ilona Bukaltienė
Elenos Mockaitytės apdovanojimą priima sūnėno žmona Liuda Mockaitienė ir jos anūkė Eglė Mockaitytė
Aurelijos Jankevičienės apdovanojimą priima anūkės sutuoktinis Paulius Gulbinskas
Antano Januškos, Zofijos Januškienės ir Marės Januškytės apdovanojimus priima sūnūs ir sūnėnai Antanas Januška ir Anicetas Januška
Petro Januškos ir Petrės Januškienės apdovanojimus priima dukra Reda Puplesienė ir anūkas Rokas Puplesis
Onos Šeputienės apdovanojimą priima anūkė Alvyra Salienė
Onos Vaitkevičienės ir Adomo Vaitkevičiaus apdovanojimus priima anūkės Irena Brazdeikienė ir Rima Skulskienė
Prano Kasperaičio apdovanojimą priima vaikai Kazimiera Andriuškienė, Aldona Giedrienė, Pranas Kasperaitis ir Gražina Selkauskienė
Alfonso Lipniūnio apdovanojimą priima giminaičiai Vytautas Lipnickas, Danutė Kriščiūnienė ir Algimantas Jankevičius
Antano Smetonos apdovanojimą priima dukra Sigita Petrauskienė, anūkas Eduardas Kavaliauskas su žmona Dana Kavaliauskiene ir anūkės Inga Stasiulaitienė ir Miglė Stasiulaitytė
Stanislovo Palucko apdovanojimą priima anūkai Gintaras Paluckas, Remigijus Orantas ir proanūkė Ieva Skučienė
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba
Jūsų Ekscelencija Ponas Prezidente, ponai ir ponios,
ačiū, kad atmintis gyva. Ačiū, kad šiandien šia tradicija Prezidentūros salėje galime liudyti žmogiškąsias vertybes. Visa tai būtų neįmanoma be tokių žmonių kaip Danutė Selčinskaja, kuri nepailsdama ieško ir randa gelbėtojus, jų vaikus ir anūkus, kurie šiandien tarsi išsikerojusios medžio šakos. Man regis, gelbėtojų atžalos nebegali augti kitaip – tik į saulę.
Ir ši – šviesos – kryptis yra esminė. Manau, kad ją rodo kiekvieno iš mūsų, šiandien susirinkusių čia, moralinis kompasas. Tai labai svarbu, kai aplink mus daugėja tamsos ir nepasitikėjimo. Kai laisvos šalies piliečius užplūsta baimė ir nerimas. Kai atrodė, jog niekada neatsidursi toli nuo namų, įbaugintas, bejėgis. Bet atsidūrei.
Lietuvoje šiemet atsidūrė tūkstančiai nuo karo bėgančių ukrainiečių. Lietuvos žmonės jiems padėjo, visų pirma, neprarasti vilties. Atsirado daug gelbėtojų, kurie atvėrė savo namų duris. Aukojo maisto, drabužių, daiktų. Rėmė finansiškai. Geradariai nejautė jokios baimės būti nubausti, įkalinti, suluošinti ar nužudyti. Kitaip negu gelbėtojai prieš 80 metų.
Ir vis dėlto pastangos bei pagalba išsenka. Karas yra ilgas ir varginantis, o emocijos dabar – jau gerokai nuslopusios, žmonės stengiasi grįžti į įprasto gyvenimo vagą. Sumažėja noras dalytis ir gelbėti. Kodėl?
Nežiūrint į nacistinę okupaciją, dauguma žmonių tiesiog tęsė savo kasdienį gyvenimą, bandė išlaikyti įprastą vagą: mokėsi, dirbo, augino vaikus, skaitė laikraščius, lankė teatrą. Galbūt neužteko miltų, mėsos ar kitų produktų, bet dauguma prisitaikė prie sunkumų tiesiog turėdami tikslą ištverti krizę ir sulaukti pagerėjimo.
Išskyrus tuos, Lietuvos žydus, kuriems apskritai buvo uždrausta gyventi. Iš jų buvo atimti dokumentai, namai, nuosavybė. Leista gyventi tik apibrėžtoje teritorijoje labai apibrėžtą laiką. Ši teritorija su šimtais tūkstančių žmonių buvo atkirsta, ištrinta iš visuomenės gyvenimo.
Dabar, praėjus daugiau nei 80 metų, mes klausiame savęs: ar ši teritorija vis dar atkirsta bei izoliuota nuo bendros istorinės atminties, o vietoj jos juoduoja išdraskyta skylė, kuri tarytum prarijo mūsų paveldą ir dvasią Europos kultūros sostinėje ar 700 metų sostinės gimtadienyje.
Man atrodo, kad laisvoje pilietinėje visuomenėje atsakymas tarsi pats išplaukia iš common sense. O edukacija, simboliai, tradicijos ir šventės neleidžia atminčiai ir savasčiai eroduoti. Negana to, tai tampa impulsu mąstyti ir vystytis laisvai, pilietiškai bendruomenei, stiprinti ir karta karton perduoti žmogiškąsias vertybes.
Tam, kad ateinančios kartos nepatirtų košmaro kaip mano tėvas, kurį graužė mintis, kad jis ryškiai prisimena savo šuns Trezoro snukį, bet ne savo motinos veidą – ją nužudė, kai buvo mažas, ar mano mama, kuri vaiku būdama iškentė geto ir konclagerio košmarus, juos sapnavo iki gyvenimo pabaigos, ar kiti, karą išgyvenę, netekę vaikų, tėvų, gyvenimo dalies žydai.
Tikiu, kad šis laikas suteiks impulsų pamąstyti, kokius simbolius aplink save mes norėtume matyti, kurie atspindėtų laisvą, klestinčią, atvirą ir tolerantišką Lietuvą. Simboliai, kurie pasakotų nepalaužiamo žmogiškumo istorijas, sukurtas mūsų visų – paprastų piliečių. Sukurtas ne dėl atlygio, ne dėl medalių ar garbės. Istorijas, atsiradusias namuose paprastų žmonių, kurie jautė karo negandas, patyrė trūkumą, bet dalijosi kąsniu su visko netekusiais. Globojo ir slėpė.
Prieš ateidama čia suskaičiavau, kad mano šeimą iš viso gelbėjo 18 žmonių. Visi jie rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybėmis be jokio atlygio, ne dėl pinigų. Visi jie turėjo vieną brangiausią dalyką – moralinį kompasą. Tokį, kuris nuveda atverti durų, kai į jas beldžiasi bėgantys nuo mirties.
Kad suprastum, kaip veikia šis kompasas, nereikia nei daktaro laipsnio, nereikia net išlaikyti valstybinio matematikos egzamino, kurio rezultatus kai kas įvardijo kaip tragediją. Pakanka 10 Dievo įsakymų – Dekalogo.
Ačiū Jums, brangūs Gelbėtojai, ačiū Jums, gerbiama Danute, ačiū gelbėtojams, kurių jau nėra gyvųjų tarpe arba apie kuriuos iš viso nieko nežinome.
Aš jau tiek metų kalbu, kad pati netikiu, kad Jums kada nors bus pastatytas paminklas. Paminklas – tai ne tik akmuo, pinigai, bet taip pat yra moralės kompasas ir simbolis – tai ką mes gerbiame ir vertiname.
Laikinai einančios direktorės pareigas Ievos Šadzevičienės kalba
Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda, mielieji žydų gelbėtojų artimieji, šiandien priėmę savo tėvų ir senelių apdovanojimus, Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai, gerb. Kultūros ministre, ponios ir ponai,
Antrasis Pasaulinis karas prasidėjo daugiau nei prieš 80 metų, sukrėsdamas Europą ir pasaulį Holokausto, vykdyto prieš žydų tautą, neįtikėtinu žiaurumu. Dešimtmečiais kartojome „niekada daugiau“, palikdami praeičiai karus ir okupacijas, totalitarinę ideologiją bei propagandą.
Deja, šiais metais mus ir vėl pasivijo karas Europos kontinente, sudrebindamas Vakarų civilizacijos ir pokario tvarkos pamatus ir nutrindamas ribą tarp praeities ir dabarties.
Šiuo metu vykstančio karo Ukrainoje akivaizdoje Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojimo ceremonija tampa dar aktualesnė: žydų gelbėtojų, pasipriešinusių nacių ideologijos skleidžiamai neapykantai prieš žydų tautą ir nežmoniškam nacių režimui, istorijos turi ir gali tapti pavyzdžiu dabarties laisvės kovose prieš naująjį totalitarizmą ir jo masiškai skleidžiamą neofašistinę agitaciją ir propagandą.
Holokaustas ne veltui vadinamas didžiausiu žmonijos istorijoje nusikaltimu, kurį nuosekliai suplanavo ir vykdė nacistinė Vokietija. Pasigilinę į šiandien apdovanojamų žydų gelbėtojų istorijas, matome ilgus pasiaukojimo, nežinomybės ir įtampos, nuolatinio slapstymosi ir slapstymo metus, kai pavieniai asmenys ir gelbėtojų šeimos susidūrė su mirtinu pavojumi. Pavyzdžiui, septynmetė mergaitė Elena išgirdo perspėjimą, privertusį ją prisiimti nevaikišką atsakomybę: „dabar su mumis gyvens žydaitės, ir jei apie tai sužinos vokiečiai, tai sušaudys ir jas, ir mus visus“ (iš Hildos Aronaitės ir Elios Šliomavičiūtės gelbėjimo istorijos). Arba štai kitas išraiškingas atvejis: 47 metų Liudovika Paluckienė ilgus mėnesius vaikščiojo liemenį apsirišusi pagalve tam, kad nuslėptų jos šeimoje besislėpusios, žudynių Šeduvoje išvengusios Sulamitos Nolienės, kurios vyras dalyvavo kovose už Lietuvos Nepriklausomybę, bet vis tiek buvo sušaudytas nacių, nėštumą ir vėliau gimsiantį kūdikį, ir jai pavyko įtikinti kaimynus, kad laukiasi penktojo vaiko. Globojama Liudovikos Paluckienės ir Stanislovo Palucko, Sulamita su sūnumi saugiai sulaukė karo pabaigos.
Išskirtinė ir kunigo Alfonso Lipniūno, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio, gyvenimo ir žydų gelbėjimo istorija. Vokiečių okupacijos laikotarpiu eidamas Vilniaus universiteto kapeliono pareigas į Šv. Jonų bažnyčią ir Aušros vartų koplyčią kunigas Lipniūnas pritraukdavo minias žmonių – jis nebijojo garsiai pamokslauti, smerkdamas žydų turto grobikus, tautiečius kolaborantus. Dar nacių okupacijos pradžioje jis su pasibaisėjimu viešai kalbėjo apie „specialųjį būrį“, sudarytą iš vietinių gyventojų, talkinusių naciams Panerių žudynėse. Kunigas Lipniūnas parūpindavo suklastotus dokumentus žydams ir kitiems nacių persekiojamiems asmenims. Dėka 46 Lietuvos intelektualų, tarp kurių buvo ir kunigas Lipniūnas, Lietuvoje buvo sužlugdytas SS legiono mobilizavimo planas. 1943 m. visi pasipriešinimo dalyviai buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kartu su išgyvenusiais kaliniais Lipniūnas ėjo ir Mirties maršo keliu, iškart po to, užsikrėtęs dėmėtąja šiltine, mirė Lenkijoje.
Vienas iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinių – Panerių memorialas, kuriame periodiškai vyksta valstybinės aukų pagerbimo ceremonijos, iki šiol kelia daug klausimų – tai beveik paskutinė Europoje nesutvarkyta masinių žudynių vieta, menanti ir sovietinį palikimą. Nors per dešimt metų buvo atlikti neinvaziniai vietovės tyrimai, dėl finansavimo stokos vis dar įšaldytas Holokausto muziejaus šioje autentiškoje vietoje projektas, delsiama uždegti žalią šviesą tolesniems memorialo vietos tvarkymo darbams...
Tikimės, kad bus surastas sutarimas įgalinantis sutvarkyti Panerių memorialą, kad tai būtų garbinga Holokausto aukų pagerbimo vieta, verta šiuolaikinės Lietuvos Respublikos vardo. Noriu priminti, kad tarp Paneriuose sušaudytų žydų, lenkų, romų, lietuvių, rusų, galvas padėjo žydų gelbėtojai Vytautas Juodka, Arkadijus Špakovskis, Josifas Vaškevičius... Aš tik gelbėjau žmones, sakė už žydų gelbėjimą Vilniuje sušaudytas vermachto feldfebelis Antonas Šmidas.
Tik žydų gelbėtojų dėka Lietuva išsaugojo ir praturtino šiuolaikinį pasaulį tokiais kūrybingais ir talentingais žmonėmis kaip rašytojas Icchokas Meras, teatrologė Irena Veisaitė, dailininkas Samuelis Bakas ir daugelis kitų. Jie buvo išgelbėti dar vaikystėje. Buvo išgelbėti ištisi pasauliai, apie tai byloja ir frazė iš Babilono Talmudo, išgraviruota ant Pasaulio Tautų Teisuolio medalio: „Kas išgelbėja vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį.“
Man ir dabar šildo širdį vaikystėje ir paauglystėje praleistos dienos iškilaus žydų gelbėtojo farmacininko Jono Pusvaškio ir jo žmonos Veronikos – mano pusbrolių senelių – bute. Jie niekada nepasakojo apie savo žygdarbius, iki gilios senatvės padėjo visiems, reikalingiems pagalbos, ir kokia buvo mano didžiulė nuostaba, o taip pat ir supratimas, kad turėjau garbę nemažai laiko praleisti su šiais išskirtiniais žmonėmis, kai dar 2009 m. Samuelio Bako muziejuje įrengtoje parodoje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoą“ išvydau ir Jono bei Veronikos Pusvaškių išgelbėtos Saros Finkelbrandienės istoriją.
Dėkoju muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo projekto vadovei Danutei Selčinskajai, muziejininkei Ievai Volungei, kruopščiai tiriančioms žydų gelbėtojų ir išsigelbėjusių žydų istorijas, – atmintis apie žydų gelbėtojų pasiaukojimą Holokausto metais privalo likti gyva.
Savo kalbą noriu pabaigti dailininko Samuelio Bako, kitais metais švęsiančio 90-metį, pakartotais jo mamos žodžiais. Bako darbuose dažnai sutinkama angelo figūra. Biblijoje angelai įprastai atlieka žinios nešėjų vaidmenį – jie tarpininkai tarp žmonių ir dieviškumo. Komentuodamas šios simbolinės figūros reikšmę, Samuelis Bakas prisimena savo motiną, kuri sustabdydavo prie durų išeinantį geradarį ištardama: „leiskite man nuvalyti dulkes nuo jūsų sparnų“.
Parengė
Danutė Selčinskaja
Ieva Volungė
Nuotraukos:
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Robertas Dačkus
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus / Pauliaus Račiūnas
↑ | ← |