Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremonija

Rugsėjo 14-ąją, artėjant Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Valstybės apdovanojimais pagerbė asmenis, gelbėjusius žydus nuo nacių genocido, ir įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.
 

„Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą. Kartu pagerbiame ir žydų gelbėtojus – žmones, kurie drįso pasipriešinti okupaciniam režimui nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimoms“, – apdovanojimų ceremonijoje sakė šalies vadovas. 
 

Prezidentas priminė, kad žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklido nuožmi antisemitinė agitacija, vyko masinės žydų žudynės, išdrįsę slapstyti pasmerktuosius ar priešintis okupaciniam režimui taip pat nesulaukdavo pasigailėjimo.
 

„Tačiau gelbėtojų drąsa ir žmogiškumas buvo stipresni už prievartą ir baimę: Jie išsaugojo gyvybes ir pratęsė gyvenimus. Jų kilnus pavyzdys drąsiai gali būti vadinamas didvyriškumo ir humanizmo etalonu“, – Valstybės apdovanojimų ceremonijoje sakė Prezidentas.
 

Prezidento dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimais buvo apdovanoti 37 asmenys.
 

Gelbėtoja Kristina Kazlauskienė (Arvasevičiūtė) atvyko atsiimti apdovanojimo pati, kitiems apdovanojimus Prezidentas įteiks po mirties, juos atsiėmė artimieji.

 

 

 

 

 

 

 

 

Dėkoju už galimybę šiandien pasidalinti su Jumis mintimis apie šios akimirkos svarbą. Žydų gelbėtojų pagerbimo ceremonija man asmeniškai yra pati šviesiausia diena metuose, diena, kai galime kalbėti apie laiką, erdvę ir žiauriausius politinius režimus nugalinčio žmogiškumo jėgą. Stoviu prieš beveik du šimtus žmonių, kurių gyvenimai, giminės istorijos yra amžinas žmogiškumo liudijimas. Gyvenimo liudijimas. Tai, kad jūs esate čia, reiškia, kad tamsiausiu ir sunkiausiu laikotarpiu Jūsų ir Jūsų artimųjų pastangomis buvo išgelbėta gyvybė. O kartu buvo gražintas ir žmogiškumas persekiojamiems ir engiamiems žydams – tiems, kurie buvo pasmerkti mirti, nes nacių ir jų kolaborantų akyse nebuvo verti gyventi, nebuvo žmonės. Žydų gelbėtojai savo veiksmais, savo pasiaukojimu tą žmogiškumą grąžino, rizikuodami savo pačių gyvybėmis, savo šeimos likimu.
 

Todėl, man atrodo, šiandien turime kalbėti apie tinkamą šio žmogiškumo pagerbimą. Pagerbimą, kuris būtų vertas žmonių, kurie nepaisydami mirtino pavojaus ryžosi gelbėti žydus. Jau ne vienerius metus siekiu, kad žydų gelbėtojų žygdarbis būtų įamžintas paminklu. Ne pavieniu akmeniu, ne lentele, o paminklu. Paminklu, prie kurio mes, išgelbėtieji ir jų vaikai, galėtume padėti pagarbos ir padėkos ženklą. Paminklu, prie kurio mokytojai galėtų jaunajai kartai papasakoti apie tikrąją drąsą. Paminklu, prie kurio gelbėtojų vaikai ir anūkai su pasididžiavimu galėtų sakyti – tai yra mano artimųjų gerų darbų įamžinimas. Pagaliau paminklu, kuris visiems lietuviams ir svečiams iš užsienio parodytų, kad Lietuva didžiuojasi savo piliečiais, kurie nepaisydami mirtino pavojaus pasirinko gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus. Sakau tai garsiai, sakau tai čia – mes turime suvienyti jėgas, kad toks paminklas atsirastų. Ir ne dėl mūsų, ne dėl žydų – mūsų dėkingumas gelbėtojams akmenyje, bronzoje netelpa, jis amžinas, perduodamas iš kartos į kartą. Šio paminklo reikia visai Lietuvos visuomenei, kad sunkiomis akimirkomis galėtume ten rasti įkvėpimą ir amžinųjų vertybių pavyzdį. Todėl kreipiuosi į čia susirinkusius garbius asmenis ir kviečiu tapti šios idėjos bendraminčiais – pastatykime paminklą žydų gelbėtojams.
 

Šiemet jų atminimas kaip niekad svarbus – minime 80-ties metų sukaktį nuo Holokausto pradžios Lietuvoje. Tačiau su šia skaudžia proga, su kuria beveik kiekvieną kalendoriaus dieną su liūdesiu galime minėti Lietuvos miestuose ir miesteliuose prieš 80 metų įvykusias žudynes, turime minėti ir kitą sukaktį – tai 80 metų nuo tada, kai Lietuvos žmonės atvėrė savo namų duris persekiojamiems žydams, juos priglaudė ir gelbėjo. Matote, ten, kur yra didelis blogis, atsiranda erdvės ir dideliam gėriui. Štai to gėrio sukaktis yra tokia pat svarbi ir reikšminga tiek man, tiek visai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei, tiek Lietuvos valstybei. Visada primenu, kad Jad Vašemo Pasaulio tautų teisuolių sąraše yra beveik 1000 lietuvių pavardžių – tai labai didelis skaičius, tai didžiulė garbė. Kviečiu tuo didžiuotis, nes šis skaičius yra gyvenimo, žmogiškumo, vilties simbolis.
 

Pabaigoje – trumpa kelionė laiko mašina. Prieš aštuoniasdešimt metų, šiuose rūmuose, šioje pačioje salėje, buvo įsikūrę nacių valdininkai, okupavę Vilnių, vos už kelių gatvių įsteigę getą, davę įsakymus organizuoti žydų naikinimą. Šioje pačioje salėje skambėjo įsakymai žudyti. Turbūt niekas – nei gelbėtojai, nei patys žydai – nebūtų pagalvoję, kad po aštuoniasdešimt metų šioje pačioje salėje jie bus pagerbti ir prisiminti. Kodėl primenu šią istoriją? Nes tik nuo mūsų priklauso turinys, tik mes patys pasirenkame, kurioje pusėje stovėti. Ir šiandien čia visi yra žmogiškumo pusėje – visi čia yra žmogiškumo laimėtojai.

 

 

 

 

 

Štai mažas žiupsnelis Europos XX amžiaus istorijos.

1942 m. Reicho okupuotose Europos Rytų šalyse, įskaitant Varšuvą ir Vilnių, buvo išplatinti skelbimai, grąsinantys mirtimi žydams, ištrūkusiems iš getų, o taip pat ir kiekvienam, kas jiems padeda slapstytis.
 

Žinios apie Žūvančiųjų gelbėtojus, kaip juos mes vadiname šiandien, buvo pasiekusios gestapo ir esesininkų ausis ir juos vertė sunerimti.
 

Šiandien, praėjus 81-eriems metams nuo getų Europoje įsteigimo, Žydų istorijos muziejus vis dar suranda Lietuvoje žmonių, jų šeimų, dalyvavusių šiame šventame pasipriešinime nacių sankcionuotam nužmogėjimui.
 

O juk, atrodo, kas galėtų būti natūraliau, kaip ištiesti pagalbos ranką įbaugintam ir be tėvų likusiam vaikui ar ir šiaip žmogui, kad ir nepažįstamam, atsidūrusiam ties pražūties riba.
 

Žūvančiųjų gelbėtojų žygdarbis yra toks prasmingas ir daugiareikšmis, kad kartais su juo negali nelyginti ir šių dienų įvykių, reikalaujančių žmoniško supratimo, drąsos, ryžto, humanistinės pasaulėžiūros. Visos analogijos yra paviršinės ir, kaip sakoma, šlubuoja, o ypač analogijos su Holokausto įvykiais, tačiau mūsų karių veiksmai Afganistane, išvežant kolegas afganus ir jų šeimas tuo metu, kai šią šalį yra ištikusi civilizacijos ir kultūros krizė, juk taip pat yra Žūvančiųjų ir persekiojamųjų gelbėjimas ir jis taip pat vyko rizikuojant gyvybe priešo užimtoje teritorijoje.
 

Bet ar patys mūsų kariai žino apie žydų gelbėtojus Lietuvoje? Ar apie tai diskutuojama per seminarus jų akademijose ir koledžuose? Deja, šiandien ir Lietuvoje, ir visoje Europoje, kai svarstoma, kaip elgtis su vienais ar kitais pabėgėliais, o ypač socialiniuose tinkluose tampa lyg ir populiaru atstumti „svetimą“. O Gelbėtojų pagerbimo diena, skirta žydų gelbėtojams, mums primena anų laikų pabėgėlius ir benamius ir apie tai, kad būta Lietuvoje žmonių, kuriuos per žiaurią gadynę vedė moralinis kompasas, rodantis kryptį į užuojautą, pagalbą, solidarumą net ir tuomet, kai už vieno šeimos nario žmoniškumą smurtinis režimas grąsino visai šeimai.
 

Ar Gelbėtojų dilema nėra pavyzdinė moralinio ugdymo priemonė?
 

Šiandien apdovanojami 37 iš jų. Kiekvieno, kaip rašoma buklete, istorija unikali. Trumpai paminėsiu precedento muziejaus praktikoje neturėjusį atvejį. Tarp apdovanotų gelbėtojų yra ir rašytojas, diplomatas Jurgis Savickis. Jis Prancūzijoje gelbėjo pažįstamą žmogų iš Lietuvos ir tai pirmas atvejis, kai teikiame apdovanojimui lietuvį, talentingos, tragiško likimo šeimos patriarchą, gelbėjusį kraštietį žydą toli už mūsų šalies ribų.
 

Ponios ir ponai!
 

Mano bičiulis, šviesios atminties istorikas ir žurnalistas Martinas Gilbertas, Winstono Čerčilio biografijos autorius, kadaise gynęs ir SSRS žydų teises, ir ženkliai prisidėjęs prie Vilniaus Gaono Žydų istorijos muziejaus veiklos, mums paliko gerą krūvą knygų ir apie II pas. karą, ir apie Europos ir Lietuvos Gelbėtojus. Autorius reziumavo, kad Europoje žuvo šeši milijonai žydų dėl nacių kruopščiai suderinto ir negailestingo biurokratinio mechanizmo, agresyvios antisemitinės agitacijos ir propagandos, veikiančios visose okupuotos Europos šalyse ir, žinoma, vietinių kolaborantų. Tačiau, kaip jis rašė, dešimtis tūkstančių žydų kilmės europiečių išgelbėjo pavieniai žmonės, šeimos ir slaptos organizacijos ir tai reikalavo, jo žodžiais tariant, tvirto moralinio stuburo.
 

Šiandien man vis dar atrodo, kad apie gelbėtojus, mums atskleidžiančius, kaip išlaikomas dvasinės brandos egzaminas, apie jų pasirinkimo tarp gėrio ir blogio akimirkas, valandas ir dienas, kai klausomasi savos širdies, bet vengiama kaimynų kreivo žvilgsnio, per mažai aiškinamasi su mokiniais ir studentais – ne užklasinėje veikloje, o privalomo etikos, teologijos, istorijos kurso metu.
 

Juk be kelių rašytojų, vaizdavusių tuos laikus ir priklausiusių kartai, paliestai II pasaulinio karo liepsnos, mes Gelbėtojų ryžto, jų sąžinės dramų, sielą slegiančių dvejonių nematome, išskyrus nežymias išimtis lietuviškuose menuose, kameriniuose ir monumentaliuose. Matyt, reikia sulaukti tam tikros visuomeninės brandos, pakylėjančios iki šios temos dvasinio lygio ir jos kūrybinio įprasminimo.
 

Kiekvieno gelbėtojo istorija yra epopėja, iš kurios galėtume semtis ryžto ir jėgų tada, kai visuomenę apima slogutis ir gaubia migla, kai blaškymasis ir baimė tampa savaimine būsena, kai tamsūs laikai reikalauja aiškaus apsisprendimo.
 

Tad galbūt pasikartosiu, gal sviestu, kaip sakoma, valgio nepagadinsi.
 

Manau, kad Žūvančių žydų gelbėtojų pavyzdžiai ir poelgiai Lietuvoje ir visoje Europoje turėtų tapti reikšminga ir svaria visuomenės švietimo ir visuotinės lietuviškos atminties politikos dalimi.

 

Parengė

Nuotraukos:

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Robertas Dačkus

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus / Pauliaus Račiūnas