APDOVANOJIMO CEREMONIJOS BUKLETAS „GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS"

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių
įteikimo ceremonija  

Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2021 metų rugsėjo 14 diena
 

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.
 

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Lietuvos piliečius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir nepaisydami mirtino pavojaus gelbėjo pasmerktuosius mirti.
 

Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sis­te­mingiems žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo ne­ma­žai vietinių talkininkų.
 

Gelbėjimas dažnai prilygo didvyriškumui – slėpti ir gelbėti žydus teko ne vie­ną dieną, o ištisus trejus metus. Besislapstantiems žydams ir jų gelbėtojams pavojus grėsė nuolat, reikėjo pasirūpinti ir atsarginėmis slėptuvėmis, turėti pa­ti­ki­mų pagalbininkų, kad iškilus pavojui būtų galima greitai pervesti žmones į saugesnę vietą. Ilgus mėnesius ir net metus gelbėtojai kartu su slapstomais žydais jautė baimę, kad gali būti demaskuoti, suimti ir nužudyti, tačiau negalėjo kitaip pasielgti ir rizikuodami savo bei artimųjų gyvybėmis slėpė ir gelbėjo beviltiškoje padėtyje atsidūrusius žydus.
 

Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolio me­da­liu, kuriame išgraviruoti žodžiai: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.“
 

Per šią ceremoniją apdovanoti žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiose Lietuvos vietose: Kaune ir Kauno rajone, Vilniuje, Šiauliuose ir Šiaulių rajone, Šakių, Lazdijų, Vilkaviškio, Jurbarko, Telšių rajonuose. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas ir Lietuvos valstybės diplomatas, rašytojas Jurgis Savickis, nacių okupuotoje Prancūzijoje gelbėjęs Lietuvos pilietį Aleksandrą Fainą ir jo šeimą.
 

Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali, liudijanti persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir gelbėtojų pasiaukojimą.
 

Net kelios per šią ceremoniją apdovanotos žydų gelbėtojų šeimos – Bar­bo­ros ir Juozo Banionių, karo metais gyvenusių Kaune, brolių Stanislovo ir Leono Vaišvilų bei jų sesers Vlados Arvasevičienės, gyvenusių Tauragės rajone Kas­ba­ry­nų kaime, – nacių okupacijos metais gelbėjo ilgametį Tauragės miesto tarybos narį, žymų šachmatininką, atstovavusį Lietuvai 1936 m. Miuncheno olimpiadoje, Elijų Baikovičių, jo žmoną Frumą ir du mažamečius sūnus – Jakobą ir Leibą. Garbingą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimą iš Lietuvos Prezidento ran­kų šiandien priėmė ir šių dienų sulaukusi šios gelbėjimo istorijos dalyvė Kris­ti­na Kazlauskienė (Arvasevičiūtė).
 

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti net 8 žydų gelbėtojai, nacių okupacijos metais gelbėję žydus Vilkaviškio rajone.
 

Kauno gete atsidūrusi Miriam Gail už savo ir seserų Mašos ir Esteros bei brolio Iserio gelbėjimą dėkinga buvusiam bendraklasiui Vytautui Baltučiui, organizavusiam jų gelbėjimą Vilkaviškio rajone. Artėjant frontui kunigas Vy­tau­tas Baltutis prisijungė prie daugelio lietuvių pabėgėlių, kurie, norėdami išvengti sovietų okupacijos bei gresiančių trėmimų, traukėsi į Vakarus. Po karo Baltutis sukūrė šeimą ir apsigyveno Kanadoje, bendravo su išgelbėta Miriam Gail ir savo bendraminčiu Stasiu Jucevičiumi, organizavusiu savo mokyklos laikų draugo Zeejevo (Vulfo) Michnovskio ir jo žmonos Rivkos gelbėjimą Lazdijų rajone. Abiejų draugų žygdarbis įvertintas Izraelyje pasaulinio garso memorialiniame institute Jad Vašem – 1980 m. Vytautas Baltutis ir Stasys Juce­vi­čius buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, o šiandien jie apdovanoti ir Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Vilkaviškio gyventojas Lazaris Lapidusas, pabėgęs iš žydų surinkimo vietos nuo gresiančio sušaudymo, pradėjo slapstytis jau 1941-ųjų vasarą. Trejus metus užtrukusioje Lazario Lapiduso kovoje dėl gyvybės dalyvavo daugelis Vilkaviškio rajono gyventojų, be kurių pagalbos jam nebūtų pavykę išgyventi. Per šią ceremoniją už Lazario Lapiduso gelbėjimą apdovanoti pirmąją pagalbą kriti­nė­mis dienomis Lazariui Lapidusui suteikę vilkaviškiečiai Jonas ir Petronėlė Svobonai, Juozūniškės kaime netoli Pilviškių gyvenęs ir Lazarį Lapidusą slapstęs ūkininkas Andrius Gavėnas bei Mažųjų Būdežerių kaime gyvenę Juozas ir Marija Vaičiuliai.
 

Išvengę egzekucijos pas Vilkaviškio rajono ūkininkus Petrą ir Oną Karužas į Pagramdų kaimą iš Vilkaviškio atbėgo du broliai Mauša ir Mejeris Kopai. Deja, Mejeris Kopas atėjo pas Karužas jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze ir po 1,5 metų slapstymosi mirė, o Mauša Kopas pragyveno Karužų sodyboje iki nacių okupacijos pabaigos.
 

Prieškariu Vydmantų kaime netoli Varnių gyveno didelė Esteros ir Šliomos Kacų šeima. Daugelis šios šeimos narių tapo genocido aukomis, tačiau trys seserys – Feiga, Ita ir Chana Kacaitės, brolis Šolomas ir senųjų Kacų anūkė Sara Buchaitė išliko gyvi. Per visą karą juos globojo šviesios atminties visų parapijiečių labai gerbiamas ir mylimas Varnių kunigas Juozapas Gasiūnas ir daugelis šio krašto valstiečių šeimų. Per šią ceremoniją apdovanoti Jonas ir Zuzana Budginai, gyvenę Telšių rajone, Barstėgų kaime, pas kuriuos keturis mėnesius slapstėsi Feiga Kacaitė (vėliau Zita Sabaliauskienė). Itin šiltus, draugiškus ryšius su Jonu ir Zuzana Budginais bei jų vaikais Zita Sabaliauskienė palaikė iki pat gyvenimo pabaigos.
 

Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Jadwiga Dudziec, mokytoja, skautė, pamaldi katalikė, visą savo laiką aukojusi padėdama kitiems, nuolat rizikavusi, o galų gale ir paaukojusi savo gyvybę. Nacių okupuotame Vilniuje Jadwiga Dudziec gelbėjo žydus ir jų vaikus nuo pražūties, saugojo žydų daiktus, parūpindavo jiems reikiamus dokumentus, buvo ryšininkė tarp žydų pogrindžio organizacijos ir išorinio pasaulio. 1999 metais Jad Vašem pripažino Jadwigą Dudziec Pasaulio Tautų Teisuole.
 

9 žydus, pabėgusius iš Kauno geto, Šakių rajone, Lekėčių valsčiuje, Jada­go­nių kaime, išgelbėjo Eugenijus Krušinskas su žmona Ona ir Eugenijaus motina Ona Krušinskiene. Tiek išgelbėtiems žydams, tiek jų gelbėtojams teko įveikti daugybę sunkumų, nuolat trūko maisto, tačiau visi pas Krušinskus slapstęsi žydai, išskyrus gyd. Eizenštatą, kuris atvyko jau sunkiai sirgdamas, sulaukė išvadavimo. Eugenijaus Krušinsko likimas po karo susiklostė tragiškai – 1946 m. už anti­so­vie­ti­nės literatūros platinimą kartu su kitais 5 Jadagonių k. valstiečiais buvo suimtas ir ištremtas. Iš tremties Eugenijus Krušinskas negrįžo – 1949 m. mirė Kazach­sta­ne, Džezkazgano mieste.

Petras ir Elena Lileikos, karo metais gyvenę Tauragės apskrityje, Jurbarko rajone, Naujininkų kaime, iš Kauno garlaiviu į Jurbarką atsivežė 4 metų mer­gaitę Mają Šochotaitę, kurią jiems perdavė jos tėvas Nachumas Šochotas, tikė­da­masis, jog Lileikos ją išgelbės, nors, Nachumo Šochoto žodžiais tariant, jis nie­ko negali jiems pasiūlyti už kilnų poelgį, nes pats nieko neturi. Petras ir Elena Lileikos išgelbėjo mergaitę, nors buvo ir ne juokais išsigandę, kai kaimynė juos įskundė vokiečiams. Išgelbėta Maja Šochotaitė-Davidov sulaukė šių dienų, ji gyvena Haifoje ir palaiko ryšius su savo gelbėtojų Lileikų dukra Elena Gailute Aukštkalniene, gyvenančia Kaune.

Žymus mokslininkas, rašytojas Berlas Kaganas, po karo dirbęs YIVO institute Niujorke, 1955 m. išleido savo dienoraštį, kurį rašė jidiš kalba slaps­ty­mo­si Karalgirio kaime (Kauno r.) metu nacių okupuotoje Lietuvoje. Kagano duk­terų Ados Kagan ir Miriam Kagan Lieber dėka 1996 m. Berlo Kagano die­no­raštis išverstas į anglų kalbą (A Jews in the Wood). Šis dienoraštis – tai uni­ka­lus dokumentas, atskleidžiantis beviltišką Kauno gete įkalintų žydų padėtį, siau­bingas geto kalinių naikinimo akcijas, rizikingą Berlo Kagano sprendimą trauk­tis iš geto ir tolesnę kasdienę kovą dėl išlikimo, į kurią įsitraukė ir Karalgirio kai­mo valstiečiai, kuriuos savo dienoraštyje Berlas Kaganas mini ne kartą. Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti šios unikalios gelbėjimo ope­racijos dalyviai: Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė (Po­cie­nė), Antanas Volskis ir jo žmona Stanislava bei Leonas ir Stanislava Vaidotai, itin sudėtingomis, drama­tiš­ko­mis aplinkybėmis išgelbėję 8 pabėgėlius iš Kauno geto.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas ir Lietuvos valstybės dip­lo­ma­tas, rašytojas Jurgis Savickis, nacių okupuotoje Prancūzijoje gelbėjęs Lietuvos pilietį Aleksandrą Fainą. Jurgis Savickis iki pat mirties 1952 m. gyveno Pietų Pran­cūzijoje savo viloje Ariogala, kur pas jį ir atėjo ieškoti pagalbos beviltiškoje padėtyje atsidūręs Aleksandras Fainas. Reikalinga pagalba buvo suteikta visai Aleksandro Faino šeimai.
 

Šiaulių krašto šviesuolis Kazys Žilinskas ir jo žmona Uršulė nacių oku­pa­ci­jos metais neliko abejingi skaudžiam žydų likimui, kuo galėdami padėjo kai­my­nys­tėje gyvenusiems žydams. Kazys Žilinskas, prisidengdamas malkų tiekimu į getą, vežė maistą žydams, o savo namuose Volungių kaime Žilinskai priglaudė ir išgelbėjoDenktilčio malūno savininko Maušos Noiko anūkę Romualdą Noikaitę. Šių dienų sulaukusi Romualda Každailienė (Noikaitė) gyvena Šiauliuose ir su didžiuliu dėkingumu prisimena savo gelbėtojus Kazį ir Uršulę Žilinskus ir jų sūnų Edvardą.
 

Šiauliečiai Jonas Žvinklevičius ir Ona Žvinklevičienė (vėliau Lešinskienė) ilgą laiką tiekė maistą Šiaulių gete įkalintiems savo draugams Giršui (Cvi) ir Brainei Rozmaičiams. Deja, skaudi tragedija ištiko Rozmaičių šeimą – 1943 m. lapkričio 5 d. per garsiąją Vaikų akciją, įvykdytą Šiaulių gete, tarp pagrobtų ir į Aušvicą išvežtų vaikų buvo ir Rozmaičių dukra Chana ir sūnus Mauša. Praėjus kuriam laikui po šios akcijos, Giršas ir Brainė Rozmaičiai pabėgo iš Šiaulių geto ir iki nacių pasitraukimo iš Šiaulių slapstėsi pas Joną ir Oną Žvinklevičius.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992–2020 metais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas 1551 Lietuvos žydų gelbėtojas. Žydų gelbėtojai nepabūgo grėsusio pavojaus ir kartu su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais išgelbėjo gyvybę ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam žmogui.
 

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentas Nr. 1K-726 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 37 asmenis, iš kurių 1 su­laukė mūsų dienų, kiti, deja, apdovanoti jau po mirties.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome as­me­nis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gel­bėjimo kryžiumi.

 

 

Tauragės miesto gyventojai prieškariu labai gerai žinojo kraštietį Eliją Baikovičių, malūno ir lentpjūvės „Progresas“ bendraturtį, filantropą, apdo­va­no­tą Gedimino ordinu už visuomeninę ir labdaringą veiklą, ilgametį miesto tary­bos narį, žymų šachmatininką, 1936 m. atstovavusį Lietuvai Miuncheno olim­piadoje. 1940 m. sovietams nacionalizavus malūną, Baikovičių šeima – Elijas, jo žmona Fruma, sūnūs Leiba (g. 1936) ir Jakobas (g. 1938) – persikėlė į Kauną, kur turėjo būstą ir gyveno Elijo tėvai. Prasidėjus karui Baikovičiai pateko į Kauno getą. Situacijai gete darantis vis grėsmingesnei, Elijas Baikovičius nusprendė ieškoti slapstymosi vietos žmonai Frumai ir vaikams Tauragės rajone, kur turėjo daug pažįstamų ir buvo gerbiamas savo kraštiečių. 1943 m. spalio 29 d. Frumai Baikovičienei su vaikais pavyko pabėgti iš geto, juos priglaudė pažįstamas Vytautas Moras, buvęs Lietuvos armijos kapitonas. Fruma su vaikais negalėjo pas jį ilgai pasilikti, todėl su sūnumi Jakobu sugrįžo į getą, o vyresnįjį berniuką Leibą praėjus kuriam laikui Moras išsiuntė pas patikimus valstiečius, gyvenusius už Tauragės, kurie vėliau jį perdavė tėvams. Frumai pabėgti iš geto padėjo pažįstama iš Tauragės Barbora Banionienė, tuo metu gyvenusi Kaune. Iš B. Banionienės prisiminimų: Paėmusi dukrą su vežimėliu vakarais važiuodavau prie geto. Daug kartų važiavau. Kojos, rankos drebėdavo, vis negalėjau paimti berniuko. Po kelių dienų pasitaikė blogas oras, geto sargybos nesimatė ir Baikovičius perdavė savo sūnų Jakobą. Įsodinau į vežimėlį šalia dukters ir namo, kiek kojos nešė. Vaikas šaukė žydiškai: Muter, muter ikh vil esn.Pas Juozą ir Barborą Banionius berniukas išbuvo kelias dienas, kol Elijas Baikovičius suorganizavo savo žmonos ir sūnaus išsiuntimą į Tauragės rajoną sunkvežimiu, gabenusiu vokiečių mašiną į remontą už Kryžkalnio. Pasiekti Tauragę jiems padėjo Barbora Banionienė, visiems teko įveikti keletą kilometrų pėsčiomis. Tauragėje gyvenęs Baikovičių pažįstamas Albinas Sabaliauskas savo namuose negalėjo priglausti Frumos ir jos sūnaus, tad jie buvo išvežti į Kasbarynų kaimą pas Leoną Vaišvilą ir jo žmoną Stanislavą. Vėliau Fruma su sūnumi buvo perkelti pas Leono brolį Stasį (Stanislovą) Vaišvylą ir jo žmoną Juzefą. Kai pas Stanislovą ir Juzefą įsikūrė vokiečiai, Fruma slėpėsi antrame namo aukšte tarp sienų įrengtoje slėptuvėje. Baikovičių sūnus Jakobas (Juozukas) buvo slapstomas tame pačiame kaime gyvenusios Leono ir Stanislovo Vaišvilų sesers Vlados Arvasevičienės šeimoje. Stanislovas ir Vlada Arvasevičiai augino 2 vaikus – dukrą Kristiną ir sūnų Romaną. Juozuko (Jakobo) tėvai ateidavo aplankyti sūnaus. Jiems iš anksto buvo paruošta slėptuvė miegamajame – dviguba siena su landa, kurioje slėp­da­vo­si dieną, nes iš slėptuvės galėjo išlįsti tik naktį. Vaikai buvo išmokyti, kad niekam nepasakotų, jog jų namuose slepiama žydų šeima, tėvų pagalbininke tapo vyresnioji dukra Kristina. Juozukui suskaudus dantį, teko jį nuvežti į Batakius pas vokiečių gydytoją ir ten jam buvo liepta – tik nieko nekalbėk. Arvasevičiai kartu pasiėmė ir sūnų Romaną, kad nebūtų jokio įtarimo, jog Juozukas yra žydas. Elijas Baikovičius pabėgęs iš geto prisijungė prie partizanų, kovojusių su naciais prie Tauragės. Išbuvęs partizanų būryje visus metus, jis dažnai aplankydavo Frumą ir vaikus, apsistodavo pas Vaišvilas. Karui pasibaigus, Baikovičių šeima per Lenkiją ir Vokietiją išvyko į Kanadą.

 

 

 

 

Prieš karą Vydmantų kaime, netoli Varnių, gyveno didelė Esteros ir Šliomos Kacų šeima. Kacai augino keturiolika vaikų, ūkininkavo. Estera Šneideraitė-Kacienė mirė 1939 m., po metų mirė ir jos vyras Šlioma Kacas. Vydmantuose gy­veno ir Esteros Kacienės brolis Leiba Šneideris su žmona Cvija ir trimis vaikais. Dauguma šios didelės šeimos narių tapo genocido aukomis. Tačiau trys seserys Feiga, Ita ir Chana Kacaitės, brolis Šolomas ir senųjų Kacų anūkė Sara Buchaitė iš­liko gyvi. Prie to itin prisidėjo visų parapijiečių labai gerbiamas ir mylimas Varnių kunigas Juozapas Gasiūnas – jis pakrikštijo Kacų vaikus, visiems pa­rū­pi­no dokumentus lietuviškais vardais ir pavardėmis. Kunigui Gasiūnui tarpinin­kaujant, Kacų krikštatėviais ir gelbėtojais tapo šio krašto ūkininkai, kaimynai ir pažįstami. Feiga Kacaitė tapo Zita Povilionyte (vėliau – Sabaliauskienė), Ita – Te­re­se Povilionyte (vėliau – Lileikienė), Chana – Jadvyga Povilionyte, Šolomas Ka­cas – Juozu Poviliūnu, o senųjų Kacų anūkė Sara Buchaitė – Aldona Povilionyte. Nors jaunieji Kacų šeimos nariai ir buvo pakrikštyti, vis tiek buvo persekiojami ir galiausi pateko į Telšių getą. Prieš geto likvidavimą seserys Feiga, Chana ir Ita Kacaitės bei jų brolis Šolomas pabėgo ir pradėjo slapstytis. Zitą (Feigą) Povilionytę-Sabaliauskienę priglaudė Stanislava ir Stanislovas Burbos, Teresę (Itą) Povilionytę-Lileikienę – Uršulės ir Vlado Šleževičių šeima, brolį Juozą Šolomą gelbėjo kaimynai Gintalai, patys turėję 10 vaikų, o Jadvygą (Chaną) Povilionytę – Šilų kaime gyvenę Stasys ir Juzė Adomavičiai, turėję 4 savo vaikus. Visi gelbėtojai žinojo, kad už žydų slapstymą gresia mirtis ne tik jiems patiems, bet ir jų vaikams, šeimos nariams, tačiau geraširdžiai žemaičių valstiečiai nesileido įbauginami, slėpė savo kaimynų Kacų vaikus, su kuriais gražiai bendravo prieškariu. Kai pasklisdavo kalbos, kad Šliomkos vaikai slapstosi, gelbėtojai juos išveždavo pas savo draugus arba pažįstamus. Keturis mėnesius Zita (Feiga) Kacaitė gyveno Barstėgų kaime pas Joną ir Zuzaną Budginus. Budginai turėjo daug vaikų ir tik vieną kambarį. Žibalo nebuvo, tad Zita prikapodavo daug ilgų skalų ir jomis pašviesdavo, kai Budginai kamaroje dirb­da­vo kokius nors darbus. Kamaroje Zita slėpdavosi ir nuo vokiečių, ir nuo balta­raiščių. Budginai buvo auksinės širdies, atnešdavo besislapstantiems kepalą duonos, lašinių. Zita kuklinosi, labai taupydavo duoną, kad tik liktų kitam kartui. Ir po karo seserys Kacaitės kurį laiką gyveno pas savo gelbėtojus, itin šiltai bend­ra­vo ir su Jonu, ir Zuzana Budginais bei jų vaikais, draugiškus ryšius su jais pa­lai­kė iki pat gyvenimo pabaigos.

 

JADWIGA DUDZIEC 
 

 

Jadwiga Dudziec gimė Javorų (Jawory) kaime, Govorovo (Goworowo) apskrityje, Lenkijoje. Iš gimtojo kaimo išvyko būdama keturiolikos ir 1926 m. pradėjo mokslus Viešpaties prisikėlimo seserų kongregacijos privačioje Varšuvos mokytojų seminarijoje. Seminariją baigė 1931 m. ir gavo darbą Ašmenoje (dab. Baltarusija). 1934 m. persikėlė į Vilnių, studijavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto (dab. Vilniaus universitetas) Matematikos ir gamtos fakultete, kurį baigė 1939 metais. Gyvendama Vilniuje Jadwiga užmezgė kontaktus su Vilniaus lenkų skautėmis ir buvo priimta į vyresniųjų skaučių grupę „Makrele“ (liet. „Skumbrės“). Dar prieš karą Dudziec užmezgė ryšius su Sionistų žydų skautų judėjimu. Nacių okupacijos Lietuvoje metu ji dirbo žydų pogrindžio organizacijoje, padėjo rasti slėptuves daugeliui žydų, gauti jiems reikalingus dokumentus, darbo pažymėjimus. Važinėdama darbo reikalais perduodavo ginklus žydų partizanams įvairiuose Lietuvos miestuose, kartu su Jungtinės partizanų organizacijos (JPO) nariais kūrė pasipriešinimo strategijas. Dudziec leido naudoti savo butą kaip susitikimų vietą žydų pasipriešinimo judėjimo nariams. Jadwiga, rizikuodama būti sugauta, prisisegusi geltoną žvaigždę eidavo į getą, iš ten išvesdavo jaunas žydes ir veždavo jas paslėpti į kaimą. Taip pat iš geto gelbėdavo ir mažus vaikus, o jei nepavykdavo jų atiduoti kam nors kaime, vesdavo juos į seserų šaričių vienuolyną, esantį Subačiaus gatvėje. Šaritės rūpinosi našlaičiais ir priimdavo Jadwigos atvestus žydų vaikus. Iš Dudziec bendražygės atsiminimų: 1941-ųjų rudenį nuvažiavome su Jadze vežimu į Pabradės apylinkes, pasiimdamos su savimi keletą jaunų žydžių, kad paslėptume jas pas pažįstamus. Be to, Jadzė vežė vienerių metų vaiką, kurį visą kelią prižiūrėjo. Mums pavyko palikti tik vieną merginą – su likusiomis turėjome grįžti atgal, nes mums grėsė gaudynės. Du kūdikius Jadzė paliko pas šarites Vilniuje. Deja, pačios Dudziec likimas susiklostė tragiškai – 1944-ųjų liepą mūšio dėl Vilniaus metu, kuriame dalyvavo nacistinės Vokietijos, Armijos Krajovos, Raudonosios armijos daliniai ir partizanų būriai, bombos skeveldra pataikė Dudziec į koją. Ji buvo stipriai sužeista, bet į ligoninę nuvežta tik po kelių dienų, jau būdama sunkios būklės. Koją teko amputuoti, tačiau ir tai neišgelbėjo Dudziec gyvybės – praėjus kelioms dienoms po operacijos liepos 17 d. ji mirė ligoninėje. Pati būdama sunkios būklės, Jadwiga nesiliovė galvoti apie kitus. Savo namuose ji slėpė žydų daiktus ir net prieš mirtį rūpinosi, kad jie liktų išsaugoti, sakė, kam juos reikia atiduoti. Dudziec palaidota Vilniaus Rasų kapinėse. Kasmet Lietuvos lenkų skautės iš 9-osios Vilniaus komandos „Viator“ lanko jos kapą ir prisimena drąsią, pasiaukojančią skautę Jadwigą Dudziec. Nors jos gyvenimas taip netikėtai nutrūko, per 32 metus ji padėjo daugybei žydų išsaugoti savo gyvybę, vaikus, turtą. Ji buvo svarbi ryšininkė tarp žydų pogrindžio organizacijos ir išorinio pasaulio, pamaldi katalikė, aukojusi savo laiką, rizikavusi, o galų gale ir paaukojusi gyvybę padėdama kitiems. 1999 m. liepos 17 d. Jad Vašem pripažino Jadwigą Dudziec Pasaulio Tautų Teisuole. 2019 m. Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metu apdovanojo Jadwigą Dudziec „Polonia Restituta“ ordino Vado kryžiumi (Krzyż Koman­dors­ki Orderu „Odrodzenia Polski“).

 

 

 

Vilkaviškiečių Lapidusų šeimą, turėjusią avalynės parduotuvę šalia miesto turgavietės, gerai pažinojo Vilkaviškio gyventojai. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui bei žudynėms, vienam iš Lapidusų šeimos narių – Lazariui Lapidusui – pavyko pabėgti iš žydų surinkimo vietos nuo gresiančio sušaudymo. Per visą nacių okupacijos laikotarpį Lazarį Lapidusą gel­bėjo kelios lietuvių šeimos, gyvenusios Vilkaviškyje ir aplinkiniuose kaimuose. Vil­kaviškietį Joną Svoboną ir Lazarį Lapidusą draugiški santykiai siejo nuo seno. Ge­rai suprasdamas, kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūrė jo pažįstamas, Svo­bo­nas susitarė su kunigu Jonu Kardausku, kad pakrikštytų Lazarį ir parūpintų jam lie­­tuviškus dokumentus. Taip Lazaris Lapidusas tapo Jonu Lapinsku. Jonas Svo­bo­nas atsivedė Lazarį į savo namus, įrengė slėptuvę ūkiniame pastate šiene ir ten kurį laiką jį slėpė. Svobono sūnus Zenonas savo prisiminimuose rašė, kad mama Petronėlė Svobonienė eidama šerti gyvulių nešdavo du kibirus – viename būdavo pašarai, kitame – maistas Lapidusui. Vaikams apie tai nebuvo galima nei kalbėti, nei klausinėti. Visąlaik slėptis vienoje vietoje buvo pavojinga, todėl Lapidusas slapstydavosi pas skirtingus ūkininkus. 1942 m. jis kelis mėnesius gyveno pas Andrių Gavėną netoli Pilviškių, Juozūniškės kaime. Kadangi Andrius Gavėnas slėpė ir daugiau žydų, tarp jų ir iš Kauno geto pabėgusią Lietuvos banko tar­nau­toją, kurią pas jį atvežė žydus gelbėjęs kraštietis Juozas Rimša, kažkas apie tai su­ži­nojo. Visi jau išgyveno vieną kratą, todėl Juozūniškėse pas Gavėną Lazaris il­giau pasilikti negalėjo. Jis atėjo į Mažųjų Būdežerių kaimą pas Juozą ir Mariją Vaičiulius. Juozas Vaičiulis buvo batsiuvys, gerai pažinojęs Lapidusų šeimą, todėl nedvejodamas priėmė jį į savo namus. Kai pas Vaičiulius Lazarį aptiko šeimi­nin­kų pažįstami, kuriais jie nepasitikėjo, Lapidusas per Vilkaviškio kunigą perdavė laišką Marijai ir Antanui Česnavičiams, prašydamas suteikti jam prieglobstį. Antanas ir Marija Česnavičiai su savo trimis mažais vaikais gyveno didelėje sodyboje Vokiškėlių kaime. Česnavičiai ilgą laiką buvo Lazario tėvų batų krau­tu­vės klientai Vilkaviškyje. Po kelių savaičių Antanas Česnavičius pats atėjo į ūkį, kuriame slėpėsi Lazaris, įsodino jį į vežimą su šiaudais ir nuvežė į savo namus. Nepaisydami pavojaus, kuris grėsė visai jų šeimai, Česnavičiai sutiko slėpti Lazarį Lapidusą. Sovietų įžengimo į Lietuvą išvakarėse Antanas Čes­na­vičius kartu su Lazariu Lapidusu nusprendė pasitraukti į Vakarus, tačiau be­ke­liau­jant jų keliai išsiskyrė – Lapidusas išvyko į Kanadą, o Česnavičiai buvo pri­vers­ti grįžti į Lie­tuvą. Sovietai Česnavičius ištrėmė į Sibirą, ten Antanas Čes­na­vičius 1946 m. mirė. Andrius Gavėnas po karo irgi buvo ištremtas į Sibirą ir ryšiai su Lapidusu ir kitais jo išgelbėtais žmonėmis nutrūko. Panašus likimas ištiko ir Jono bei Petro­nė­lės Svobonų šeimą: jie taip pat buvo priversti palikti savo namus artėjant fron­tui, o kai 1947 m. sugrįžo, Jonas Svobonas buvo persekiojamas, nes tapo nepa­ti­kimu asmeniu dėl priverstinio buvimo Vokietijoje. Antanas ir Marija Česnavičiai 1995 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, jie ap­do­va­noti ir Žū­van­čiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

 

 

1941 m. birželio 22 d. 3 val. 30 min. nakties Vilkaviškį bombardavo nacių okupantų lėktuvai. Kilo visuotinė panika. Vilkaviškyje gyvenę žydai, nujausdami, kokią grėsmę jiems kelia prasidėjęs karas tarp hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, bandė bėgti į rytus. Apie vidurdienį nacių kareiviai su motociklais pastojo kelią ir visiems liepė grįžti į Vilkaviškį. Iš pradžių žydai buvo uždaryti buvusios Vilkaviškio seminarijos teritorijoje, o liepos 14 d. per­kelti į kareivines. 1941 m. liepos 28 d. įvyko pirmosios masinės žydų vyrų žu­dynės. Tą dieną Vilkaviškio poligone buvo nužudyta apie 500–600 Vilka­viškio žydų. Broliams Maušai ir Mejeriui Kopams pavyko išvengti egzekucijos, nes jie pabėgo į Pagramdų kaimą pas Oną ir Petrą Karužas. Tuo metu Karužos jau buvo susilaukę dukters Genovaitės (g. 1935 m.) ir sūnaus Zeto (g. 1942 m.). Iš Zeto Karužos liudijimo: Tėvai apsisprendė padėti broliams Kopams ir paslėpti juos kluone. Kluonas buvo medinis apie 30 m ilgio, todėl broliai laisvai po jį vaikščiodavo ir niekas jų nematydavo, tačiau į kiemą jie neišeidavo. Kluono sienos buvo iš lentų, tarp kurių buvo plyšiai, ir slepiamieji galėjo lengvai stebėti aplinką. Kluono durys visada būdavo kabučiu užkabintos, nebent į sodybą užsukdavo nepažįstami žmonės, tada broliai duris atrakindavo ir slėpdavosi slėptuvėje. Tėvai buvo įrengę 2 slėptuves – šieno šalinėje, kurioje broliai miegodavo, ir po arklio ėdžiomis, kur jie slėpdavosi užėjus nepažįs­ta­miems žmonėms. Maistą mama iš gyvenamo namo į kluoną nešdavo kibire – jį įdėdavo į dugną, o ant viršaus pridėdavo bulvių ar ko nors kito, kad nesukeltų įtarimų.Deja, Mejeris Kopas atėjo pas Karužas jau sunkiai sirg­da­mas tu­ber­kulioze ir po 1,5 metų slapstymosi mirė. Buvo pavojinga palaidoti mirusįjį arti namų, nes tai būtų sukėlę įtarimų, kas nors pamatęs galėjo įskųsti. Mirusiojo brolis Mauša Kopas pasiūlė Petrui Karužai nuvežti savo mirusį brolį kuo toliau nuo namų ir palikti matomoje vietoje prie kelio. Petras Karuža kartu su Moše naktį mirusįjį nuvežė prie Stirniškių miško netoli Paežerių ežero ir paliko prie kelio. Po kurio laiko Karužos sužinojo (pasklido gandas), kad buvo rastas negyvas žmogus ir niekam jo neatpažinus – palaidotas. Mauša Kopas pragyveno Karužų sodyboje iki nacių okupacijos pabaigos. Nacių kariuomenei pasitraukus, atėjo sovietų armija ir kurį laiką vienas dalinys, kuriame buvo ir žydų karininkų, apsistojo Karužų sodyboje. Tik tada Mauša Kopas pasijuto saugus ir išėjo iš kluone įrengtos slėptuvės. Iš Genovaitės Girdauskienės (Karužaitės) 2005-02-05 laiško muziejui: Mūsų rajoną rusų armijai išvadavus nuo vokiečių, Mauša Kopas išvyko į Kauną, vedė žydų tautybės moterį. Pas tėvus dažnai lankydavosi, buvo labai dėkingas. Po kurio laiko išvyko į Izraelį, turėjo du sūnus, rašydavo tėvams laiškus, sveikinimus. Kiekvienais metais prieš žydų Velykas siųsdavo mums po siuntinį macų.

 

 

Eugenijus Krušinskas su žmona Ona, keturiais vaikais ir Eugenijaus motina Ona Krušinskiene gyveno Jadagonių kaime, Šakių rajone, Lekėčių valsčiuje. Krušinskų dukra Elena Latkauskienė (Krušinskaitė) savo prisiminimuose rašo, kad, vos prasidėjus nacių okupacijai, tėvas jau galvojo, kaip padėti žydams: Netoliese, mažame miestelyje Pavilkyje, gyveno žydų tautybės šeima su mažamete dukrele. Mano tėvai ir tėvelio mama su jais artimai bendravo. Kartą užėjus vokiečiams, tėvelis mums pasakė, kad mes turėsime sesutę. Po kurio laiko tėtis išvyko parvežti taip laukiamos „sesutės“, tačiau grįžo liūd­nas. Suaugusieji kalbėjosi mums nesuprantama kalba (lenkiškai), o tėvelio ma­ma verkė. Mums, vaikams, tėvelis pasakė, jog atsitiko nelaimė ir sesutės ne­bus. 1944-ųjų balandį Krušinskų sodyba tapo gelbėjimosi vieta 9 pabėgėliams iš Kauno geto, tarp kurių buvo gydytojas Eizenštatas su žmona, gyd. Eizenštato sūnus, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas Michaelis su žmona, Neimarkas su žmona ir Neimarko motina, Josefas Kleineris, Arie Baumingeris, pabėgėlis iš Lenkijos. Klinikos, kurioje dirbo gydytojas Eizenštatas, vyr. sesuo susitarė su savo giminaičiais Krušinskais, kad jie priims slapstymui šiuos 9 žmones. Pabėgėlius iš Kauno geto 1944-ųjų balandį į Jadagonis per kelis kartus atvedė kaunietė Krušinskų giminaitė ir pats Eugenijus Krušinskas. Stengdamasis išlaikyti paslaptį, Eugenijus ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių – įrengė žydams kelias slėptuves. IšElenos Latkauskienės prisiminimų: Mūsų namas buvo dviejų galų (ilgas). Po namu įrengėme slėptuvę. Kambaryje, po kuriuo buvo slėptuvė, gulėjo sergantis žmogus, įėjimas į slėptuvę buvo po jo lova. Visi žmonės gyveno tame dideliame kambaryje. Kitame namo gale gyveno mūsų šeima. Esant kokiam nors pavojui (užėjus kaimynui ar kt.), per sieną buvo duodamas sutartas signalas ir visi, išskyrus ligonį, nusileisdavo į slėptuvę. Dėl maskuotės prie ligonio lovos buvo pakabintas kryžius, šventi paveikslai ir kiti mūsų tikybos atributai. <...> Saugumo sumetimais buvo padarytos dar dvi slėptuvės: viena kluone po šaline, uždengta rąstais, viršuje apdėta šiaudais, antroji – šalia namo esančiame griovyje, kur sienos ir lubos užkaltos rąstais. Didelė problema buvo gauti maisto produktų tokiam būriui žmonių. Tuo visą laiką rūpinosi Eugenijaus motina Ona Krušinskienė. Ji eidavo pas ūkininkus ir supirkinėdavo maistą: kiaušinius, daržoves, sviestą ir visa, ką jie turėdavo. Pinigų maistui užsidirbdavo pardavinėdama rūbus, kuriuos davė Neimarkai ar Eugenijus atveždavo iš Kauno. Pritrūkus maisto, Krušinskams teko papjauti ir karvę. Deja, kažkas pastebėjo, kad Krušinskai slapsto žydus, ir įskundė Eugenijų Krušinską. Tapo aišku, kad bėgliams reikia ieškoti kitos, saugesnės vietos, todėl žydams buvo įrengtos slėptuvės šalia esančiame miške, kur visi, išskyrus gyd. Eizenštatą, sulaukė išvadavimo. Deja, senasis gydytojas Eizenštatas atvyko jau sunkiai sirgdamas ir mirė nesulaukęs nacių okupantų pasitraukimo iš Lietuvos. Krušinskams teko jį slapta palaidoti netoli savo namo. Eugenijaus Krušinsko likimas po karo susiklostė tragiškai: 1946 m. už antisovietinės literatūros platinimą buvo suimti, nuteisti ir ištremti 5 Jadagonių k. valstiečiai, tarp kurių buvo ir Eugenijus. Iš tremties jis negrįžo – 1949 m. mirė Kazachstane, Džezkazgano mieste.

 

 

 

Petras ir Elena Lileikos karo metais su trimis sūnumis gyveno Naujininkų kaime, Jurbarko rajone. Jie buvo girdėję, kad už sutartą sumą iš stoties prižiūrėtojo galima įsigyti vaikus, kuriuos iš traukinio, sustojusio Kaune, išmeta moterys, nacių okupantų su vaikais siunčiamos į darbus Vokietijoje, tikėdamosi, kad jais kas nors pasirūpins. Nors patys sunkiai vertėsi ir vos galėjo sudurti galą su galu, Lileikų šeima nutarė parduoti karvę ir augindami tris sūnus nusipirkti mergytę. Lileikoms atvykus į Kauną, vienas kartu su Nachumu Šochatu dirbęs žmogus prasitarė, kad dirba su žydu, kuris sutiktų atiduoti jiems savo ketverių metų dukrą. Lileikos slapta susitiko su Majos tėvu ir aptarė mergaitės paėmimą. Iš Lileikų dukros Elenos Gailutės Aukštkalnienės liudijimo: Mają užmigdė ir išvežė iš geto. Šochatas tėvams įdavė laiškus, rašytus žydų kalba, ir prašė, kad po karo pasiųstų į Ameriką, nes gyvi likti nesitikėjo. Mergaitė pabudo garlaivyje, pakeliui į Jurbarką, aišku, išsigando, pradėjo šaukti žydiškai, nes lietuviškai kalbėti nemokėjo. Tėvai ją nuramino ir kelionė baigėsi sėkmingai. Lileikų šeima gyveno vargingai ir vertėsi sunkiai, tačiau augino Mają kaip savo dukterį ir viskas klostėsi gerai, kol vieną 1944 m. dieną, karui jau visai artėjant prie pabaigos, greta gyvenusi kaimynė apkaltino vagiant bulves iš jos daržo pusės ir pagrasino paskųsti nacių kareiviams, kad Lileikos laiko žydaitę. Elena, būdama namie su 4 vaikais, ne juokais išsigando, kai pamatė su kaimyne ateinantį vokiečių kareivį. Tačiau ar laimingas atsitiktinumas, ar kareivio žmogiškumas lėmė, kad jis nepatikėjo kaimyne ir pasakęs, kad mergaitė panaši į mamą, išėjo. 1944 m. į Lietuvą vėl atėjus sovietams, kaimynė ir toliau nedavė Lileikoms ramybės. Iš išgelbėtos Majos Šochataitės liudijimo: Ta pati moteris šį kartą nuėjo pas sovietų paskirtą mūsų rajono viršininką ir vėl pranešė, kad Lileikos augina žydaitę. Pasakojo, kad blogai su ja elgiasi, nors mergaitės tėvai jiems dosniai atlyginę, kad ją priglaustų. Vieną naktį į namus atėjo rusų kareiviai, liepė visiems apsirengti ir išsivežė Petrą į Jurbarką pas viršininką. Petras turėjo du mano tėvo laiškus ir parodė juos tam viršininkui, o laiškuose tėvas rašė, kad perduoda savo vienintelę mergaitę svetimai porai (Lileikoms) tikėdamasis, jog ją išgelbės, ir kad nieko negali jiems pasiūlyti už kilnų poelgį, nes pats nieko neturi. Apklausoje dalyvavo viena karininkė, kuri, pasirodo, pati buvo žydė. Ši istorija ją taip sugraudino, kad iš karto liepė paleisti Petrą namo. Abu Majos tėvai išgyveno Holokaustą. Pirmoji iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžo mama Maša, tačiau Maja ne tik nesidžiaugė sugrįžusia motina, bet jos išvis nepripažino. Ji buvo pripratusi prie Lileikų ir laikė juos tikraisiais savo tėvais. Praėjo keli mėnesiai, kol Maša rado kelią į dukros širdį. Po poros mėnesių iš Dachau grįžo Majos tėvas Nachumas ir, jau apsipratusi prie mamos, po kiek laiko Maja pripažino ir jį. Po karo Šochatai nusprendė persikelti iš Kauno į Vilnių, nes Kaune viskas priminė skaudžias karo patirtis. Maja baigė Kauno medicinos institutą, ištekėjo už Kalmano Davidovo ir 1972 m. emigravo į Izraelį, kur dirbo gydytoja Haifoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji atnaujino ryšį su Lileikų šeima ir kelis kartus lankėsi jų namuose.

 

  

Karalgirio kaimo (Kauno r.) valstiečiai Antanas ir Stasė Volskiai, Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė (Pocienė), Leonas ir Stanislava Vaidotai išgelbėjo 8 žydus, pabėgusius iš Kauno geto. Jau pirmaisiais nacių okupacijos metais Karalgirio kaimo gyventojai Antanas ir Stasė Volskiai nuolat nešdavo maistą Kauno gete įkalintiems savo prieškario pažįstamiems Dovydui ir Faniai Feinbergams. Kauno gete vykdavo masinės žydų naikinimo akcijos, todėl daugelis geto kalinių ieškojo galimybės pasislėpti pas patikimus žmones. Antanas ir Stasė Volskiai patarė Feinbergams bėgti iš geto ir organizavo gelbėjimo operaciją. Volskių sodyba Karalgirio kaime buvo labai matoma, netinkama ilgam žydų slapstymui. Antanas Volskis susitarė su Karalgirio glūdumoje tankiais krūmais apaugusioje sodyboje gyvenusiais Tadu Pociumi (kurį visi vadino Tadeušu) ir jo žmona Barbora Bacevičiene-Urbonavičiūte (Pociene), kad jie priims slapstymui bėglius iš Kauno geto, o maistu jiems padės apsirūpinti Volskių šeima. 1943 m. spalio 20–30 dienomis Tadas Pocius per du kartus įveikė apie 40 km atstumą ir į savo sodybą naktį su vežimu atvežė 8 Kauno geto žydus, tarp kurių buvo Dovydas ir Fania Feinbergai, Berlas ir Raja Kaganai, Rajos sesuo Nechama, Mošė Achberis, Šlioma ir Tamara Goldšteinai. Kaganų ir Feinbergų šeimas iki nacių pasitraukimo iš Lietuvos globojo Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė. Kadangi tiek žmonių mažoje Tado ir Barboros trobelėje ir jų ūkiniame pastate slėptis negalėjo, be to, nuolat trūko maisto, po kurio laiko Mošę Achberį į savo namus priėmė tame pačiame Karalgirio kaime gyvenę Leonas ir Stanislava Vaidotai, o Šlioma ir Tamara Goldšteinai rado prieglobstį gretimame Lelerviškių kaime Teresės Danilovič šeimoje. Tiek gelbėtojams, tiek pabėgusiems iš Kauno geto žydams teko įveikti labai daug sunkumų – iškilus pavojui slapstytis aplinkiniuose miškuose, kęsti šaltį ir alkį. Karui pasibaigus dauguma išgelbėtų žydų pasitraukė iš Lietuvos, jų ryšiai su gelbėtojais nutrūko. Berlas ir Raja Kaganai su vaikais, gimusiais po karo, apsigyveno Niujorke. Berlas Kaganas dirbo YIVO institute. Vienas iš daugelio šio žymaus mokslininko, rašytojo reikšmingų darbų – 1955 m. jo paties pastangomis išleistas dienoraštis jidiš kalba, rašytas slapstymosi Karalgiryje metu nacių okupuotoje Lietuvoje. Kagano dukterų Ados Kagan ir Miriam Kagan Lieber dėka 1996 m. jis išverstas į anglų kalbą („A Jews in the Wood“). Šis dienoraštis – unikalus dokumentas, atskleidžiantis beviltišką Kauno gete įkalintų žydų padėtį, siaubingas geto kalinių naikinimo akcijas, rizikingą Berlo Kagano sprendimą trauktis iš geto ir tolesnę kasdieninę kovą dėl išlikimo, į kurią įsitraukė ir Karalgirio kaimo valstiečiai. Šiame dienoraštyje Berlas Kaganas daug kartų mini Tadeušą ir Barborą Pocius (pavardės pagal dokumentus – Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė), kurių sodyboje ir aplinkiniuose miškuose, krūmynuose Kaganas, jo žmona Raja, Rajos sesuo Nechama ir kiti pabėgėliai iš Kauno geto slapstėsi 9 mėnesius. Berlas Kaganas prisimena ir šios unikalios žydų gelbėjimo operacijos iš Kauno geto organizatorių Antaną Volskį, jo žmoną Stanislavą bei Leoną ir Stanislavą Vaidotus, išgelbėjusius Mošę Achberį.

 

 

 

Jurgis Savickis gimė Pagausančio dvare, Ariogalos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Mokėsi Kaune, vėliau lankė gimnaziją Maskvoje. 1913 m. įstojo į Dailės akademiją Krokuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, būdamas Rusijoje, užsiėmė lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veikla, 1915 m. išvyko į Daniją, kur rūpinosi lietuvių karo belaisviais. Po karo Jurgis tapo naujai susi­kū­ru­sios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Dar būdamas Danijoje sutiko savo pirmąją žmoną žydę Idą Trakiner, su kuria susilaukė dviejų sūnų – Algirdo ir Augustino. 1938 m. Jurgis tapo Lietuvos atstovu Tautų sąjungoje Žene­voje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis liko gyventi Pietų Prancūzijoje, kur jau prieš kelerius metus buvo įsigijęs žemės sklypą ir statėsi vilą, kurią pavadino savo gimtojo miesto vardu – Ariogala. Joje lankydavosi daugybė garsių Lietuvos diplomatų, menininkų, rašytojų. Būtent į šiuos namus jis priėmė žydą Aleksandrą Fainą ir padėjo jo šeimai Antrojo pasaulinio karo metais. Aleksandro tėvai Joselis ir Eta Fainai su šešiais vaikais gyveno Kaune. Jie buvo sėkmingai veikiančio popieriaus fabriko savininkai, todėl galėjo siųsti vaikus mokytis į užsienį. Jų sūnus Aleksandras išvyko į Berlyną studijuoti inžinerijos ir ten susi­pa­žino su Liuba Spiengelglass. Liubos šeima į Vokietiją emigravo po Pirmojo pasaulinio karo, jos tėvas Jokūbas Spiengelglassas buvo Lietuvos komercijos atašė ir turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę Berlyne. 1926 m. Aleksandras ir Liuba susituokė ir persikėlė gyventi į Kauną. Aleksandras buvo Vokietijos elektros įmonių generalinis atstovas Lietuvoje. Hitleriui atėjus į valdžią, jis neteko darbo ir su Liuba nusprendė persikelti į Paryžių. Pirmasis 1933 m. išvyko Aleksandras, o po 6 mėnesių kartu su jo motina ir kitais giminėmis atvyko ir Liuba su 4 metų dukra Renė. Vokiečių okupantams įsiveržus Prancūziją, Aleksandras užsi­re­gist­ra­vo kaip savanoris Prancūzijos kariuomenėje ir, kadangi turėjo inžinerinį išsi­la­vinimą, buvo išsiųstas dirbti į ginklų gamyklą. 1940 m. rudenį Fainų šeima persikėlė į Lioną. Aleksandras dirbo įvairiausius darbus, taip pat darbavosi pogrindyje. Šeima bandė emigruoti į JAV, bet, Aleksandrui vykstant į Marselį atsiimti vizų, nacių okupantai užėmė Prancūziją. 1943 m. balandį Aleksandras gavo įsakymą prisistatyti policijai kartu su kitais užsieniečiais, paprašęs pa­skam­binti žmonai, pasinaudojo proga ir pabėgo į Rokbriune-Kap-Marteną prašyti Jurgio Savickio pagalbos. Apie pagalbą Fainui ir jo dėkingumą Jurgis liudija po mirties išleistame dienoraštyje „Žemė dega“, Aleksandrą Fainą vadindamas „generolu“: Vakar iš ryto, apie 7 val., atsilankė „generolas“... <...> – Tamsta iš­gelbėjai man gyvybę. Taip, tamsta ištraukei mane iš Liono, vokiečiams besiaučiant ten. – Atėjau įspėti tamstą. <...> – Jei ateitų kas į tamstą kratos daryti ar – suimti, tamsta sakyk: „popierį! Į kalbas nesileisk, be mano parašo niekas negali padaryti. Kol aš čia esu, nieko bloga tamstai negali atsitikti! Fainas Ariogaloje praleido kelias dienas, kol Jurgis padėjo jam susirasti namus Rokbriuno kaimelyje. Turė­da­mas reikiamus dokumentus, Fainas galėjo parsivežti savo šeimą iš Liono. Iki 1947 m. Fainai gyveno Pietų Prancūzijoje, vėliau grįžo į Paryžių. Karo metais Fainų šeima turėjo Lietuvos pilietybę. Prancūzijai atgavus laisvę, jie gavo Prancūzijos pilietybę. Dėka Jurgio Savickio visa Fainų šeima išliko gyva. Deja, ir pats Savickis Lietuvoje neteko vyresniojo sūnaus Algirdo ir pirmosios žmonos Idos. Algirdas 1943 m. spalį buvo nužudytas Kaune, grįždamas iš darbo į getą, kuriame pasiryžo būti kartu su savo žyde žmona Julija. Ida taip pat buvo patekusi į getą, vėliau slapstėsi pas pažįstamus. Neištvėrusi sūnaus netekties, ji nusižudė prieš pat nacių pasitraukimą iš Lietuvos 1944 metais. Jurgis iki pat mirties 1952 m. pragyveno Ariogalos viloje Pietų Prancūzijoje. Aleksandras Fainas su šeima liko dėkingi Jurgiui Savickiui ir palaikė ryšius su jo sūnumi Augustinu bei anūkais, kvietė atvykti į Paryžių. Paryžiuje jie apsilankė tik 1989 m., kai Fainas jau buvo miręs.

 

 

Kazimiero ir Uršulės Žilinskų šeima užaugino šešis vaikus – tris sūnus ir tris dukras. 1921 m. Kazimieras Žilinskas nusipirko žemės sklypą Volungių kaime, netoli Bazilionų miestelio. Ten pasistatė namą, ūkinius pastatus. Aktyvus, politiniame gyvenime dalyvaujantis Žilinskas 1921 m. Kurtuvėnų valsčiaus buvo išrinktas į Antrąją Šiaulių apskrities tarybą (1921–1924). Tuo metu besi­ku­rian­čio­je jaunoje valstybėje daugiausia dėmesio buvo skiriama jaunosios kartos švie­ti­mui, kuriamos mokyklos. Vieną savo pastatų Kazimieras Žilinskas skyrė mo­kyk­lai, kuri 1930 m. buvo perkelta į naujai pastatytą namą. Šalia mokyklos kituose pastatuose gyveno mokytojų šeimos ir vasarotojai. Mokykla Volungių kaime veikė 15 metų, iki 1940-ųjų. Iš pradžių buvo keturių, vėliau – šešių skyrių. Kartu prasidėjo ir vaikų poilsio namų statybos, kurias inicijavo ligonių kasos, vadovaujamos Jackaus Sondeckio. Tačiau pirmoji sovietų okupacija 1940 m. ir prasidėjęs karas sujaukė visus planus. Karo pradžioje Pageluvio vaikų poilsio namuose vokiečiai buvo įrengę rusų karių belaisvių stovyklą. Daugelis jų buvo išsekę ir ligoti. Kazio Žilinsko šeima ir kiti apylinkės žmonės jų gailėjo, padėjo maistu, kiek galėjo, tačiau nemaža dalis mirė, šalia vaikų poilsio namų išdygo kapinaitės. Kita skaudi tema – žydų tautybės žmonių likimas. Kadangi Kazio Žilinsko įrengtuose vasarnamiuose ir kaimynystėje gyveno žydų šeimos, Kazys ir Uršulė Žilinskai neliko abejingi jų skaudžiam likimui. Vienu metu Žilinskų pirties palėpėje slapstėsi žydų šeima, apie tai nebuvo pasakojama net vaikams. Deja, tolesnis šios šeimos likimas nežinomas. Kazys Žilinskas stengėsi padėti ir gete įkalintiems žydams. Prisidengdamas malkų tiekimu į getą, Žilinskas veždavo ten maisto, rūbų. Vieno tokio vežimo metu buvo suimtas ir tik dėl atsitiktinumo bei įtakingų pažįstamų liko gyvas ir po kelių dienų sulaikymo grįžo namo. Iš Kazimiero ir Uršulės Žilinskų anūko Visvaldo Žilinsko prisiminimų: Remiantis mano močiutės Uršulės Žilinskienės ir mano tėvo Edvardo Žilinsko pasakojimais, prasidėjus karui ir Holokaustui, mano seneliai neteko daug pažįstamų ir draugų, o likusiems padėjo, kiek galėjo. Apie 1943–1944 metus senelių namuose buvo priglausta 4–5 metų mergaitė, išlaisvinta iš Šiaulių geto. Ši mergaitė buvo netoliese esančio Denktilčio malūno savininko Maušos Noiko anūkė Romualda. Kad išsaugotų mergaitės gyvybę, apie tai nepasakojo net artimiausiems žmonėms. Vėliau, karui baigiantis, kai tapo saugu, ji buvo perduota motinai, kuri tuo metu slapstėsi kitur. Šių laikų sulaukusi Žilinskų šeimos išgelbėta Šiauliuose gyvenanti Romualda Každailienė (Noikaitė) liudija: Prasidėjus karui mūsų šeima – tėvas Izraelis-Vladislovas Noikas, motina Morta Noikienė, sesuo Aldona, brolis Zigmas – gyveno Bazilionyse. 1941 m. liepą, kai prasidėjo žydų persekiojimas, pasislėpėme Gruzdžiuose. Spalio mėnesį mama su broliu ir seserimi išvažiavo pas savo tėvus netoli Gilvyčių, aš su tėvu likau Gruzdžiuose. Mus suėmė ir išvarė į Šiaulių getą. <...> Mano senelio Maušos Noiko pažįstamas paslėpė mane vežime po šiaudais ir išvežė pas Žilinskus į Volungių kaimą. Romualdos tėvas Izraelis-Vladislovas Noikas žuvo Šiaulių gete. Kaip teigia Romualda Každailienė, Kazys Žilinskas, jo žmona Uršulė ir sūnus Edvardas buvo kilnūs žmonės, jie ne tik išgelbėjo mane, bet padėjo ir mano motinai karo ir pokario metais.

 

 

Giršas (Cvi) ir Brainė Rozmaičiai su dviem vaikais prieškariu gyveno Šiauliuose. 1941 m. birželio 28 d., praėjus vos dviem dienom po to, kai naciai įžengė į Šiaulius, prasidėjo žydų vyrų areštai, trukę ilgiau nei savaitę. Suimtieji buvo suvaryti į Šiaulių kalėjimą, kur buvo nepakeliamos gyvenimo sąlygos: vyrai marinami badu, mušami, luošinami, iš jų buvo tyčiojamasi, o vėliau jie išvežami sušaudyti. Tarp Šiauliuose suimtų žydų buvo ir Rozmaičių šeimos vyrai – Giršas (Cvi) Cvi Rozmaitis, jo tėvas ir brolis. Giršui Rozmaičiui pavyko ištrūkti iš kalėjimo, o jo brolis ir tėvas buvo nužudyti. Giršo Rozmaičio šeimos nariai – žmona Brainė ir du mažamečiai vaikai – Mauša ir Chana, motina Genia, seserys Rachilė ir Maša – buvo įkalinti Šiaulių gete. Visą nacių okupacijos laiką Giršui Rozmaičiui ir jo šeimai apsirūpinti maistu padėjo jo draugas iš prieškario laikų – Jonas Žvinklevičius. Giršas dirbo Frenkelio avalynės fabrike ir grįždamas iš darbo stengdavosi atnešti šeimai maisto, kurį dažniausiai jam perduodavo Jonas Žvinklevičius. Kadangi sklido kalbos, kad žydų vaikus rengiamasi atskirti nuo tėvų, Ona Žvinklevičienė prašė Rozmaičių perduoti jai savo vaikus, tačiau Rozmaičiai nusprendė gete likti visi kartu. Deja, tragiška lemtis Giršo ir Brainės Rozmaičių šeimą ištiko 1943 m. pabaigoje. Lapkričio 5 d. Šiaulių gete įvyko garsioji Vaikų akcija, kurios aukomis tapo 570 vaikų ir 260 senelių. Tarp pagrobtų ir į Aušvicą išvežtų žmonių buvo ir Rozmaičių vaikai – dukrytė Chana (g. 1941) ir sūnus Mauša (g. 1939). Praėjus kuriam laikui po šios akcijos, Giršas ir Brainė Rozmaičiai pabėgo iš Šiaulių geto ir iki nacių pasitraukimo iš Šiaulių slapstėsi pas Joną ir Oną Žvinklevičius, gyvenusius Šiaulių mieste, Dainavos tako gatvėje. 1944 m. vasarą, prasidėjus Šiaulių geto ir aplinkinių darbo stovyklų kalinių deportacijai į nacių koncentracijos stovyklas, į Štuthofą buvo išvežtos Giršo Rozmaičio motina ir seserys. Motina Štuthofe žuvo, o seserys liko gyvos ir sugrįžusios į Šiaulius gyveno ten iki 1970-ųjų, kol visa Rozmaičių šeima, tarp kurių buvo Giršas ir Brainė Rozmaičiai bei po karo gimusi jų dukra Genutė, nusprendė emigruoti į Izraelį. Praėjus keleriems metams po savo vyro Jono Žvinklevičiaus mirties, Ona Žvinklevičienė ištekėjo už Prano Lešinsko ir tapo Lešinskiene. Dėl Jono Žvinklevičiaus ir Onos Lešinskienės (Žvink­le­vi­čienės) pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais kreipėsi Izraelyje gyvenantys išgelbėtų Giršo (Cvi) ir Brainės Rozmaičių palikuonys.

* * *

 

Įsisiautėjus brutaliems instinktams, įpročiui grobti ir žudyti, įsivyravus pasibaisėtinam moraliniam nuosmukiui, kiekvienas gelbėtojas, kad ir kas jis buvo, naikinamai tautai skleidė vilties spindulį, kuris padėjo palaikyti mirčiai pasmerktų žydų širdyse trapų tikėjimą žmogumi, o kartais ir Dievu.  

 

                                                                                                                              Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, 2018 

 

Tekstą leidiniui rengė:

 

Danutė Selčinskaja

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus

Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo projekto vadovė

 

Ieva Volungė

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus

muziejininkė

 

Vilnius, 2021