APDOVANOJIMO CEREMONIJOS BUKLETAS "GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS" |
← |
Publikuota: 2020-09-21
GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS…
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremonija
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2020 metų rugsėjo 21 diena
Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.
Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Lietuvos piliečius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sistemingiems žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo ir nemažai vietinių talkininkų, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti.
Nacių okupacijos metais slėpti ir gelbėti žydus teko ne vieną dieną, o ištisus trejus metus. Ano meto aplinkybėmis žydų gelbėjimas dažnai prilygo didvyriškumui: gelbėtojai negalėjo tikėtis pagalbos iš kaimynų ir pažįstamų, jie turėjo saugotis, kad nebūtų įskųsti sąmoningai arba kam nors netyčia, ne iš blogos valios prasitarus. Nelengvą sprendimą gelbėti žmones gelbėtojai dažniausiai priimdavo tik gerai pasvėrę ir pasitarę su šeimos nariais, nes gyvybe rizikavo ne vienas žmogus, o visa šeima, taip pat ir vaikai.
Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Jeruzalės memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti – Jad Vašem apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, kuriame išgraviruoti žodžiai „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“.
Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali, liudijanti persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir gelbėtojų pasiaukojimą.
Per šią ceremoniją apdovanojami žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiose Lietuvos vietose: Vilniuje, Kaune, Šiaulių, Pasvalio, Skuodo, Telšių ir Trakų rajonuose.
Net 15-a per šią ceremoniją apdovanotų žydų gelbėtojų – tai karo metais Trakų rajone gyvenusių septynių valstiečių šeimų nariai. Tarp jų – Rūdiškių valsčiaus Ąžuolijų kaimo gyventojai Josifas ir Uršulė Abukauskai, išgelbėję ir kaip savo dukrytę auginę per karą gimusią Fridą Glazmanaitę. Šių dienų sulaukusi Frida Glazmanaitė (Abramovitch) gyvena Izraelyje ir šiltai bendrauja su savo gelbėtojų dukra Janina Uršule Šimkevičiene, šiandien priėmusia garbingą savo tėvų Josifo ir Uršulės Abukauskų apdovanojimą.
1941-ųjų vasarą, prasidėjus žydų persekiojimui ir masinėms žudynėms, Kietaviškių valsčiaus Mijaugonių kaimo gyventojai Andrius ir Juoganna Grybauskai itin rizikuodami paslėpė ir išgelbėjo nuo žūties dantų gydytoją iš Žaslių Rivą Trapidienę ir jos trejų metų sūnelį Leibą.
Petronėlė ir Albertas Tomaševičiai, Felicija ir Petras Šimkevičiai ir šių dienų sulaukusi jų dukra Vladė, per karą gyvenę netoli Aukštadvario, priglaudė ir savo namuose iki karo pabaigos slėpė Aukštadvario gyventoją Chają Šuster (vėliau Faber).
Jonas ir Michalina Steponavičiai kartu su savo dukromis Irena ir Leonarda karo metais gyveno Lapiakalnio kaime, netoli Vievio. Ši šeima išgelbėjo odininką iš Vievio Abraomą Fridbergą ir jo brolį Mošę Fridbergą. Šiandien apdovanotos Elektrėnuose gyvenančios seserys Irena Ožekauskienė ir Leonarda Pliopienė svariai prisidėjo prie brolių Abraomo ir Mošės Fridbergų išgelbėjimo ir visam gyvenimui tapo artimos Fridbergų šeimai.
Keletas Trakų rajone gyvenusių valstiečių buvo įsitraukę į Semeliškėse gyvenusių Berelio ir Lėjos Patašnikų bei jų sūnaus Zelmano gelbėjimą. Elenos ir Prano Radzevičių bei Scholios ir Juozo Zakarevičių pastangomis Berelis ir Lėja Patašnikai ir jų sūnus Zelmanas išliko gyvi.
1941-ųjų rugpjūtį pasvalietei Cipei Davidovičiūtei ir iš Joniškėlio kilusioms seserims Cipei ir Feigai Todesaitėms pavyko pabėgti iš masinių žydų žudynių vietos Žadeikių pušyne, Pasvalio rajone. Per šią ceremoniją apdovanoti šių merginų gelbėtojai, Pasvalio rajono valstiečiai Ieva Kuprienė ir jos sūnus Povilas bei Ragujų kaime gyvenę Antanas ir Veronika Baneliai ir jų sūnūs Jonas ir Juozas, pas kuriuos trys merginos slėpėsi per visą nacių okupaciją.
Šiaulių rajono Einoraičių kaime gyvenę Antanas ir Teresė Dijokai, jų vaikai Pranas ir Joana (vėliau Kerežienė) patyrė daug pavojų gelbėdami savo pažįstamus, buvusius Šiaulių geto kalinius Izraelį ir Rozą Noikus ir jų vaikus Leizerį ir Zlatą. Laimei, visiems kartu pavyko įveikti sunkumus, o Dijokų šeimos pasiaukojimo iki šių dienų neužmiršo JAV gyvenantis garbaus amžiaus sulaukęs Leizeris (Leonas) Noikas.
Neužmiršti ir kauniečių Onos Jakienės ir jos sūnaus Leopoldo nuopelnai gelbėjant septynerių metų mergaitę iš Kauno geto Chasią Fišaitę. Jakų šeima gavo mergaitei oficialus dokumentus savo mirusios dukterėčios vardu. Keturiolika mėnesių, kol Chasia buvo Jakų šeimoje, ją gaubė meilė ir šiluma.
Dėl Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento, kunigo Prano Venckaus apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi garsiosios Leikvudo (Lakewood) Beth Medrash Govoha ješivos prezidentas, rabinas Aaronas Kotleris. Kunigo Prano Venckaus dėka gyvos išliko rabino Aarono Kotlerio motinos Rišelės Friedman seserys – Rachelė ir Sulamita Friedman. Kunigas Pranas Venckus gavo mergaitėms suklastotus dokumentus, surado žmones, kurie sutiko jas priglausti, ne kartą gelbėjo Rachelę ir Sulamitą iškilus pavojui.
Dėl Vilniaus vadavimo sąjungos narės, narsios kovotojos dėl Lietuvos nepriklausomybės Marcelės Kubiliūtės apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi profesorė Irena Veisaitė. Marcelės Kubiliūtės dėka slapstymosi Vilniuje laikotarpiu Irena gavo darbą Lopšelyje Vilniuje (Subačiaus g.) ir dirbo ten nuo 1943 m. pabaigos iki nacių okupacijos pabaigos. Kaip liudija prof. Irena Veisaitė, Marcelė Kubiliūtė suteikė jai jėgų, paguodos ir vilties įveikiant iškilusius sunkumus.
Dvi drąsios geraširdės moterys – Ona Bielskienė ir jos svainė Marija Basienė (Jocienė), prieškariu gyvenusios Telšių rajone, 1941 metais priglaudė nuo žudynių pabėgusią ir jau vilties netekusią penkiolikmetę Liubą Chanonovič. Nors ir pasklido kalbos, kad Liuba žydė, Ona Bielskienė ir Marija Basienė sugebėjo išsaugoti Liubą iki nacių okupacijos pabaigos.
Iki šių dienų daugelis buvusių Varnių vidurinės mokyklos mokinių šilčiausiais žodžiais prisimena savo matematikos mokytoją Dorą Tallat-Kelpšienę. Doros mama Chava Kaganienė ir sesuo Mina buvo nužudytos gimtojoje Laukuvoje. Dora Kaganaitė su tūkstančiais kitų Telšių miesto ir aplinkinių miestelių moterų buvo įkalinta Geruliuose. Į Doros gelbėjimą įsitraukė jos mokslo draugai ir jų artimieji. Apie visus jai padėjusius žmones Dora parašė išsamius atsiminimus. Per šią ceremoniją apdovanoti Telšių rajono gyventojai, nepalikę Doros sunkiausiomis jos gyvenimo dienomis: Julija Čiegienė (Uznytė), Tallat-Kelpšų šeimos nariai – Agota Tallat-Kelpšienė, jos marti Antanina ir Antaninos sūnus Justinas Vytautas, Liuda ir Zenonas Jaruckiai.
Ona Žilevičienė ir jos vyras Danielius Žilevičius bei Danieliaus motina Adolfina, 1943 m. gyvenę Vilniuje, įveikė daug sunkumų ir susidūrė su dideliais pavojais gelbėdami penkerių metų mergaitę Genią Rudnik iš Vilniaus geto. Po karo Genia dar ilgai gyveno Kaune su savo gelbėtojais – Danieliumi Žilevičiumi ir jo motina Adolfina. Deja, karas išskyrė Žilevičių šeimą – pirmoji Genios Rudnik gelbėtoja Ona Žilevičienė (vėliau Zilius) pasitraukė į Vakarus ir jai nebuvo lemta daugiau susitikti su savo vyru Danieliumi ir išgelbėta mergaite Genia Rudnik.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992–2019 metais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1507 Lietuvos piliečiai, nepabūgę grėsusio pavojaus ir kartu su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais išgelbėję gyvybę ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam žmogui.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2020 m. rugsėjo 18 d. dekretu Nr. 1K-399 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanojo 44 asmenis, iš kurių 3 sulaukė mūsų dienų, kiti, deja, apdovanoti jau po mirties.
Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
JOSIFAS ABUKAUSKAS
URŠULĖ ABUKAUSKIENĖ
Uršulė ir Josifas (artimųjų vadintas Juozu) Abukauskai karo metais gyveno Trakų rajone, Ąžuolijų kaime. Vieną dieną pas Abukauskus atėjo kaimynas ir papasakojo, kad griovyje rado gulintį kūdikį, kurį šiuo metu paliko prižiūrėti moteriai malūne, esančiame kitame kaime už 9 km. Josifas parsinešė mergytę namo. Šeima nusprendė ją auginti, pakrikštijo ir suteikė Lilijos vardą.
Kaip vėliau paaiškėjo, tikrasis mergaitės vardas buvo Frida. Jos tikrieji tėvai buvo Šlomas ir Katia (Kunė) Glazmanai, prieš karą gyvenę Semeliškių miestelyje. Nacių okupacijos metais buvo nužudyti 962 Semeliškių ir aplinkinių miestelių žydai (213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų). Fridos tėvas savo akimis matė, kaip buvo sušaudyti jo tėvai ir vyresnysis brolis. Šlomas su Katia ir jos tėvais pabėgo ir slapstėsi Inklėriškių miško bunkeriuose. Katia jau laukėsi Fridos. Ji gimė miško griovyje 1941–1942 metų žiemą. Kai Fridos seneliai mirė slėptuvėje, tėvai prisijungė prie partizanų.
Glazmanai žinojo, kur yra jų dukra, kad ji saugi, prižiūrėta ir mylima. Uršulė ir Josifas ne tik augino Fridą, bet padėdavo ir kitiems žydams, ateidavusiems naktį, – pamaitindavo juos, duodavo lašinių, tabako. Vienas iš ateidavusių žydų nešiodavo, bučiuodavo Liliją (Fridą). Nei mergaitė, nei Uršulė su Josifu neįtarė, kad tai jos tikrasis tėvas. Abukauskai labai mylėjo Fridą, augino ją kaip savo dukrą, buvo labai prisirišę. Iš Abukauskų dukros Janinos Šimkevičienės atsiminimų: „Vieną naktį atėjo du vokiečiai, ištraukė Liliją iš lovytės, atkišo pistoletą ir norėjo nušauti, bet mamulė puolė ant kelių verkdama ir prašė: Jei šausi, tai šauk ir mane. Aš savo vaikų neturiu, o ją radom ir auginame kaip savo. Per stebuklą ją paliko gyvą.“
Abukauskai labai išgyveno išsiskyrimą su Frida. Mergaitė taip pat buvo prisirišusi prie savo gelbėtojų ir ne iškart pripažino tikruosius tėvus, ilgėjosi mamulės. Iš Fridos Glazmanaitės-Abramavičienės (Abramovitch) atsiminimų: „1945 m. tėvai atsiėmė mane iš Abukauskų, kurie labai mane mylėjo. Bijojau būti biologinių tėvų namuose. Pykau, kad tie „svetimieji“, atplėšę mane nuo mylimos mamos Uršulės ir nuo Juozo, privertė gyventi name, kuriame visi kalbėjo keista kalba. Nenorėjau nieko valgyti ir visą laiką verkiau, pagaliau vieną dieną į mūsų namus iš kaimo atvyko Uršulė ir kurį laiką pasiliko. Galiausiai pripratau prie savo biologinių tėvų. <...> Visad jaučiau, kad Uršulė – mano tikroji mama, vadinau ją močiute.“
Su Abukauskais Frida artimai bendravo iki pat savo išvykimo į Izraelį 1972 metais. Šių dienų sulaukusi Frida Abramavičienė (Abramovitch) gyvena Izraelyje ir palaiko glaudžius ryšius su savo gelbėtojų Uršulės ir Josifo Abukauskų dukra Janina Šimkevičiene.
VERONIKA BANELIENĖ
ANTANAS BANELIS
JONAS BANELIS
JUOZAS BANELIS
IEVA KUPRIENĖ
POVILAS KUPRYS
| Antanas ir Veronika Baneliai (sėdi) su sūnumis. | | Iš kairės: Antanas, Jonas ir Juozas Baneliai. |
Ieva ir Jonas Kupriai |
Povilas Kuprys, apie 1937-1938 m., Tauragė |
Antanas ir Veronika Baneliai karo metais gyveno Pasvalio rajone, Ragujų kaime. Turėdami nedidelį ūkį, nuvažiuodavo prekiauti į Pasvalio turgų. Arklius ir vežimus palikdavo pas pažįstamus Pasvalio žydus Davidovičius. Prasidėjus nacių okupacijai, Pasvalio ir jo apylinkių žydai pirmiausia buvo uždaryti gete, o rugpjūčio pabaigoje Žadeikių pušyne už mokyklos, įsikūrusios buvusio dvaro pastate, buvo nužudyti 1349 Joniškėlio, Krinčino, Pasvalio, Pumpėnų, Saločių, Vaškų ir Vabalninko žydai. Išvengti mirties pavyko nedaugeliui. Tarp jų buvo pasvalietė Cipė Davidovičiūtė ir seserys Cipė ir Feiga Todesaitės iš Joniškėlio. Pabėgusios iš duobės, jos pasislėpė Žadeikių mokyklos malkinėje, kur išbuvo tris dienas. Išalkusios ir ištroškusios iš nevilties jos pašaukė pro šalį ėjusią nepažįstamą valstietę. Tai buvo Ieva Kuprienė, tvarkiusi ištremto mokyklos vedėjo gyvulius. Pamačiusi merginas, moteris apsiverkė, viską suprato, davė joms atsigerti, užrakino daržinėje ir pažadėjo kuo nors padėti. Po poros valandų pas merginas atėjo jaunas vyras, nešinas portfeliu su maistu, – tai buvo Ievos Kuprienės sūnus Povilas Kuprys. Cipė Davidovičiūtė, pasitikėdama jaunuoliu, prisipažino, kad norėtų patekti pas pažįstamą ūkininką Ragujų kaime – Antaną Banelį. Po kurio laiko Kuprių giminaitis aplinkiniais keliais naktį nuvežė jas link Ragujų ir paliko laukuose prie pat kaimo. Pirma troba, į kurią pasibeldė merginos, ir buvo Banelių. Pamatęs pervargusias, pusnuoges, sutinusiomis kojomis jaunas moteris, Antanas Banelis iš karto sutiko jas priglausti. Iš Leibos Koniuchovskio 1947 m. Feldafingo perkeltųjų asmenų stovykloje užrašytų Cipės Todesaitės (vėliau Melamed) prisiminimų: „Po to, kai geras valstietis davė merginoms pavalgyti, jis nuvedė jas į klėtį ir paguldė miegoti. Viską, ką turėjo, davė joms užsikloti. Merginos miegojo kaip po baisios operacijos – nuo 4 val. nakties iki 4 val. po pietų. Kai Antano Banelio sūnus jas pažadino ir davė pavalgyti, merginos suprato, ką joms teko išgyventi. Jos stengėsi kuo geriau ir visokiais būdais Antano Banelio sūnui atsidėkoti ir jį įtikinti, kad sutiktų jas laikyti pas save ir toliau gelbėtų jų gyvybes. Jaunas valstietis buvo geras žmogus ir neįsivaizdavo, kaip merginos gali tiek daug išgyventi. Jis jų labai gailėjosi.“
Seserys Todesaitės visus savo drabužius buvo palikusios Joniškėlyje dievobaimingai moteriai Onai Valašinaitei. Su Cipės laiškeliu Jonas Banelis nuvažiavo į Joniškėlį ir parvežė visą vežimą drabužių.Baneliai merginoms tvarte sumūrijo dvigubą sieną, pastatė krosnį, lovas. Į lauką merginos išeidavo naktį. 1944 m. vasarį mirus Antanui Baneliui, merginas toliau globojo šeimos nariai, sūnūs Jonas ir Juozas, maistą Veronika Banelienė joms nešdavo paslėpusi kibiruose, lyg eitų pas gyvulius į tvartą, kad kaimynai nepastebėtų, neįtartų. Kaip vėliau paaiškėjo, kaimynai iš tiesų žinojo, kad pas Banelius gyvena merginos, matė jas, tačiau niekam nepranešė. Pas Banelius merginos išgyveno trejus metus, iki nacių pasitraukimo. Cipė Davidovičiūtė po karo liko gyventi Pasvalyje ir palaikė santykius su gelbėtojais ir jų gimine, o seserys Cipė ir Feiga Todesaitės išvyko į užsienį, gyveno JAV.
ADOLFINA BARKIENĖ
KOSTAS BARKUS
PRANAS PETRAUSKAS
PALMIRA PETRAUSKIENĖ
Petrauskų ir Barkų šeimų nariai. Sėdi Palmira ir Pranas Petrauskai |
Darbėniškių Chaimų šeima, dar nežinanti savo ateities: priekyje (iš kairės) Chaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas. Darbėnai 1932 m. |
Jehošua ir Cipora Chaimai su savo vaikais – vyresnėle dukra Rocha, sūnumi Reubenu bei jaunesnėmis dukromis Chaja ir Estera – prieš karą gyveno Darbėnuose. Kaip ir daugelis iš 600 prieškariu Darbėnuose gyvenusių žydų, Chaimų šeima vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. 1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva Jehošua Chaimas. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, visa Kretingos apskritis buvo nacių užimta jau pirmąją karo dieną ir netrukus prasidėjo teroras prieš žydus. Naciai ir jų vietiniai talkininkai įsakė žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, vertė dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešuosius tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Birželio 27 d. naciams padegus darbėniškio Raizmano namą ir gaisrui išplitus, žydai buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę. Čia nacių karininkai išvedė iš minios Mordechajų Blochą ir jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis. 1941 m. birželio 29 d. apie 150 Darbėnų žydų vyrų, tarp jų ir Reubenas Chaimas buvo nuvesti už miestelio ir sušaudyti pamiškėje prie kelio į Palangą. Daugiau nei 400 moterų, vaikų ir senyvo amžiaus vyrų tos pačios dienos vakare buvo suvaryti į miestelio sinagogą, saugomą vietinių policininkų.
Miestelio ir apylinkių gyventojai užjautė sinagogoje įkalintus žydus – atnešdavo jiems maisto, o kai kurie, nujausdami tragišką žydų likimą, skatino ištrūkti iš sinagogos, siūlė pagalbą ir prieglobstį. Tarp jų buvo ir Būtingėje gyvenusi Palmira Petrauskienė. Prieškariu ji dažnai lankydavosi Darbėnuose, apsipirkdavo žydų parduotuvėse, gerai pažinojo ir Chaimų šeimą. Pasibaisėjusi nacių ir jų vietinių talkininkų vykdytomis nekaltų žmonių žudynėmis, ji pažadėjo seserims Chaimaitėms padėti, jei tik joms pavyktų pabėgti nuo budelių. Rugsėjo viduryje, budeliams ruošiantis likusių gyvų žydų egzekucijai, Chaja ir Estera Chaimaitės naktį pabėgo iš sinagogos ir, eidamos palei Darbėnų–Šventosios geležinkelį, pasiekė Būtingėje gyvenusius Palmirą ir Praną Petrauskus. Sinagogoje likusi Chajos ir Esteros motina Cipora Chaimienė, vyresnioji sesuo Rocha su dviem mažamečiais vaikais buvo nužudyti Baltojo kalno miške. Petrauskai pasiryžo išgelbėti beviltiškoje padėtyje atsidūrusias seseris Chaimaites. Praleidę kelis neramius mėnesius Būtingėje, Petrauskai nusprendė slapstomas žydaites perkelti pas Prano seserį Adolfiną Barkienę, gyvenusią Daujotų kaime, Skuodo rajone, kur šalia miško esančioje Petrauskų šeimos gimtojoje sodyboje Chajai ir Esterai gyventi buvo saugiau. Vienu metu šioje sodyboje gyveno net 12 žmonių, kelios Petrauskų giminės kartos: Adolfina Petrauskaitė-Barkienė su vyru Kostu Barkumi ir sūnumi Vaclovu, Pranas ir Palmira Petrauskai su savo vaikais Vincu ir Vladu, Prano ir Adolfinos tėvai, o tarp jų Petrauskų ir Barkų šeimų globotinės – Chaja ir Estera Chaimaitės. Seserys buvo pavadintos lietuviškais vardais: Chaja tapo Zuzana, o Estera – Maryte. Joms rūsyje buvo įrengta slėptuvė, taip pat slapta kamaraitė už rūbų spintos. Teko slapstytis ir daržinėje bei miške įrengtame bunkeryje. Didžiąją paslaptį apie slapstomas merginas 3 metus saugojo visi Petrauskų ir Barkų šeimos nariai, taip pat ir vaikai. Naciams pasitraukus iš Lietuvos, seserys Chaimaitės apsigyveno Klaipėdoje, ištekėjo. Chaja tapo Brezingeriene, Estera – Varpoliene. Chajos šeima susilaukė 4 vaikų ir 1961 m. išvyko gyventi į Šiaulius, iš kur 1972 m. išvyko į Izraelį. Esteros šeima, susilaukusi 2 vaikų, 1961 m. paliko Klaipėdą, apsigyveno Vilniuje, Seserų Chaimaičių šeimos neužmiršo gimtųjų Darbėnų, lankė artimųjų žūties vietas ir savo gelbėtojų Petrauskų ir Barkų šeimas iki pat išvykimo į Izraelį 1972 m.
MARIJA BASIENĖ (JOCIENĖ)
ONA BIELSKIENĖ
Liuba Chanonovič (dešinėje) ir Marija Jocienė-Basienė su savo dukrele Jadvyga. 1942 m. | Iš kairės antra – Ona Bielskienė, Liudas Bielskis, Marija Jocienė-Basienė |
Ona Bielskienė | Ona Bielskienė su vyru Liudu ir dukra Ona |
Prieškariu Faivelis ir Feiga Chanonovičiai su dukromis Gita ir Liuba gyveno Tveruose (Rietavo r.). Prasidėjus nacių okupacijai, Chanonovičių šeimos nariai, kaip ir kiti šio miestelio žydai, buvo pasmerkti žūčiai. Faivelis Chanonovičius buvo nužudytas Rainiuose, jo žmona Feiga ir dukra Gita – Geruliuose. Jauniausioji dukra Liuba, pabuvojusi šiose nacių įkurtose stovyklose, išliko gyva ir kartu su 500 jaunų moterų, kurioms naciai laikinai pratęsė gyvenimą, pakliuvo į Telšių getą. 1941 metais penkiolikmetę Liubą Chanonovič iš Telšių geto darbams į savo ūkį paėmė vienas valstietis. Kai jis buvo priverstas išsiųsti merginą atgal į getą, ji pabėgo ir klajojo po apylinkes. Po ilgų klajonių visai išsekusi Liuba atėjo į Valakų kaimą. Ji bijojo prašytis prieglobsčio pas vietinius gyventojus, todėl pasislėpė krūmuose. Išsigandusią ir vilties netekusią merginą surado Valakų kaimo gyventoja Ona Bielskienė ir parsivedė ją į savo namus. Ji pamaitino merginą ir priglaudė pas save. Pas Bielskius Liuba Chanonovič gyveno dešimt mėnesių. Ona Bielskienė, suprasdama, kaip ji rizikuoja priglaudusi paauglę žydaitę, ieškojo Liubai ir kitos, saugesnės vietos. Ji susitarė su savo svaine Marija Jociene (vėliau – Basienė), kuri gyveno vienkiemyje netoli Luokės miestelio, kad ši priimtų Liubą pas save. Marijos Jocienės namuose Liuba Chanonovič slėpėsi beveik dvejus metus, iki 1944-ųjų spalio mėnesio. Iš Marijos Basienės prisiminimų: „Mūsų gyvenimas nebuvo lengvas. Vienkiemis buvo už 5 km nuo Luokės. Vokiečiai važinėjo su motociklais, prašydavo kiaušinių, lašinių. Visi mūsų giminaičiai žinojo, kad pas mus gyvena žydaitė Liuba, svetimiems sakėme, kad ji auklė vaikui. Bijojo Liuba, bijojom ir mes. Jei rastų – visus sušaudytų. Bet Lietuvoje buvo daug gerų žmonių, kurie padėjo žydams. Pas mus Liuba slapstėsi nuo 1942-ųjų pabaigos iki 1944-ųjų pradžios. Kai pasidarė pavojinga, pasklido kalbos, kad Liuba žydė, nuvedžiau ją vėl pas savo brolį Bielskį ir jo žmoną Oną. Kurį laiką Liuba slapstėsi ir pas Onos seserį Juliją Nutautienę. Tai, ką mums teko patirti tais baisiais laikais, mus labai suartino. Po karo Liuba gyveno Telšiuose, ištekėjo, tapo Geimaniene, susilaukė sūnaus. Mane ištrėmė į Sibirą, grįžau 1956 m. Liubos dukra Estera gyvena Šiaulių rajone, netoli manęs. Per mano 80 metų jubiliejų ji prie visų svečių dėkojo už mamos išgelbėjimą.“
Po karo ir Ona Bielskienė su dviem savo vaikais, besilaukianti trečiojo (vaikelis, gimęs Sibire, neišgyveno), buvo ištremta į Sibirą. Tiek Marijai Basienei, tiek Onai Bielskienei, sugrįžusioms iš Sibiro, nebuvo lengva pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau, Onos Bielskienės anūko Rolando Kvedaro žodžiais tariant, „šios moterys buvo labai tikinčios, morališkai stiprios, mokėjo mylėti kitą žmogų ir tai buvo esmė“.
Artimus ryšius su savo gelbėtojomis Ona Bielskiene ir Marija Basiene Liuba Chanonovič-Geimanienė palaikė iki išvykimo į Izraelį, vėliau juos pratęsė jos dukra Estera Geimanaitė-Jankauskienė.Ona Bielskienė ir Marija Jocienė (vėliau Basienė) už Liubos Chanonovič-Geimanienės gelbėjimą Jad Vašem pripažintos Pasaulio Tautų Teisuolėmis 1998 m.
JULIJA ČIEGIENĖ (UZNYTĖ)
ZENONAS JARUCKIS
LIUDA JARUCKYTĖ
JUSTINAS VYTAUTAS TALLAT-KELPŠA
AGOTA TALLAT-KELPŠIENĖ
ANTANINA TALLAT-KELPŠIENĖ
Julija Uznytė (Čiegienė). Prieškarinė nuotrauka | Julija Čiegienė (Uznytė), 1999 m. |
Zenonas Jaruckis prie savo trobelės | Justinas Vytautas Tallat-Kelpša |
Agota Tallat-Kelpšienė, 1954 m. | Antanina Tallat-Kelpšienė |
Iš kairės: Agota Tallat-Kelpšienė, Antanina ir Stanislovas Tallat-Kelpšos su savo sūnumis Jurgiu, Antanu ir Justinu Vytautu |
Išgelbėta Dora Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė, apie 1955-1960 m. |
1941-ųjų vasarą, kai Dora Kaganaitė su tūkstančiais kitų Telšių miesto ir aplinkinių miestelių moterų buvo įkalinta Geruliuose, ją ten surado buvęs Telšių gimnazijos mokinys, mokslo draugas Stasys Šereika. Jis ne kartą buvo atvažiavęs į Gerulius su dviračiu, atveždavo motinos įduoto maisto, suteikdamas Dorai tikėjimo, vilties ir jėgų kovoti dėl išlikimo. Per selekciją, vykdytą nacių ir jų pagalbininkų lietuvių Geruliuose 1941-ųjų rugpjūčio 29 d., Dora pateko tarp tų laimingųjų 500 jaunų moterų, kurios buvo nuvarytos į Telšiuose prie Masčio ežero steigiamą getą. Apie 4000 moterų ir vaikų, likusių Geruliuose, buvo sušaudyti. Iš Telšių geto Dorą Kaganaitę pasiėmė Zuzana ir Antanas Šereikos, pas juos ji gyveno nuo 1941-ųjų lapkričio 1 d. iki gruodžio 23 d. Toje puikioje šeimoje tėvai Dorą laikė mylima dukterimi, o sūnūs – seserimi. Geriausia Doros mokslo draugė Julija Uznytė (vėliau Čiegienė), sužinojusi, kad gruodžio 23-iąją bus likviduotas Telšių getas ir visas ten esančias moteris sušaudys, tuojau pat pranešė šią kraupią žinią Stasiui Šereikai ir jie abu nusprendė, kad Dorą nedelsiant reikia išvesti iš miesto. Geto sargybiniui, atėjusiam pas Šereikas ieškoti Doros, Stasys pasakė, kad Dora vakare išėjo į getą, o iš ryto neatėjo. Sargybinis patikėjo, o jam išėjus Stasys greitai išvedė kitame kambaryje pasislėpusią Dorą pas artimą kaimynę Laucevičienę. Jis susitarė su savo draugo Jurgio Tallat-Kelpšos tėvais Antanina ir Stanislovu Tallat-Kelpšomis, gyvenusiais Kalnėnų kaime, jog jie priims Dorą, ir lemtingąją 1941-ųjų gruodžio 23-ąją, lydima dviejų artimiausių draugų – Julijos Uznytės (Čiegienės) ir Stasio Šereikos, Dora išėjo į ilgą, labai pavojingą, trejus metus užtrukusį slapstymosi kelią. Nuo tos dienos iki karo pabaigos Dora rūpinosi Tallat-Kelpšų šeima – tėvai Antanina ir Stanislovas, jų sūnūs Jurgis, Antanas ir Justinas ir močiutė Agota Tallat-Kelpšienė. Kai po Naujųjų metų pas Tallat-Kelpšas pasidarė nesaugu ir policininkai ir baltaraiščiai pradėjo ieškoti nuo sušaudymo pabėgusių žydžių, Tallat-Kelpšos nuvedė Dorą pas Agotos Tallat-Kelpšienės pusseserę ir pusbrolį Liudviką ir Zenoną Jaruckius, gyvenusius Buožėnų kaime. Jie abu buvo senyvo amžiaus, turėjo vieną labai mažą kambarėlį ir dar mažesnę virtuvėlę. Svetimam žmogui užėjus nebuvo kur pasislėpti, todėl dienos metu Dorai tekdavo miegoti daržinėje, šiauduose. Šaltis tada spaudė virš -30˚ ir Jaruckiai atnešdavo šiltų plytų pasišildyti. Šie geri žmonės buvo labai neturtingi, Tallat-Kelpšos jiems nupirko karvę, sūnūs nuolat atvažiuodavo slidėmis ir atnešdavo maisto. Išbuvusi pas Jaruckius kelis mėnesius, Dora sugrįžo pas Antaniną ir Stasį Tallat-Kelpšas, kur visi šeimos nariai ją labai saugojo. Aplankydavo Dorą ir Stasys Šereika. Vieno tokio apsilankymo metu Stasys atvežė laišką, kuriame buvo parašyta, kur slapstosi Doros motina ir sesutė Mina. Nežiūrint Stasio Šereikos ir Tallat-Kelpšų atkalbinėjimų, kad labai pavojinga važiuoti į Laukuvą, Jurgis Tallat-Kelpša nuvežė Dorą pasimatyti su motina ir sesute Mina, ir tai buvo jų paskutinis susitikimas. Kažkas iš vietinių gyventojų jas išdavė. Chava Kaganienė su dukra Mina buvo nužudytos gimtajame miestelyje Laukuvoje. Iškilus pavojui, Dorai tekdavo keisti slaptavietes. Tokiais atvejais Tallat-Kelpšos iš anksto susitardavo su patikimais žmonėmis ir Dora savaitei ar dviem išeidavo pabūti pas kitus žmones, tačiau vis sugrįždavo pas Tallat-Kelpšas, o žinią, kad jau gali grįžti į namus, dažniausiai pranešdavo jauniausias sūnus Justinas, kuriam tada buvo apie 10 metų ir niekas net neįtardavo, kad šis berniukas neša paslaptį, lemtingą žmogaus gyvybei. Pas Tallat-Kelpšas Dora sulaukė karo pabaigos, o 1953 m. pati tapo šios gražios šeimos nare, ištekėjusi už savo gelbėtojų sūnaus Jurgio Tallat-Kelpšos. Daugelį metų po karo Dora Tallat-Kelpšienė dėstė matematiką Varnių vidurinėje mokykloje, savo mokytoją šilčiausiais žodžiais iki šių dienų prisimena daugelis jos buvusių mokinių.
Keturi Tallat-Kelpšų šeimos nariai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais – Agota Tallat-Kelpšienė, Antanina ir Stanislovas Tallat-Kelpšos ir jų sūnus Jurgis. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Stanislovas Tallat-Kelpša ir Jurgis Tallat-Kelpša.
ANTANAS DIJOKAS
TERESĖ DIJOKIENĖ
PRANAS DIJOKAS
JOANA KEREŽIENĖ (DIJOKAITĖ)
Antanas Dijokas | Teresė Dijokienė | Joana Kerežienė (Dijokaitė) |
Antanas Dijokas, Teresė Dijokienė, jų vaikai Pranas ir Joana prieškariu ir karo metais gyveno Šiaulių rajono Lingailių apylinkės Einoraičių kaime. Prasidėjus karui, Antano pažįstamas Izraelis Noikas su žmona Roza ir vaikais Leizeriu (Leonu) ir Zlata pateko į getą, o vėliau – į darbo stovyklą Bačiūnų durpyne. „Mums buvo jų gaila, – rašo Joana Kerežienė. – Kai tėvas ir aš važiuodavome į Šiaulius, mama prikepdavo duonos, paslėpdavome ją vežime, o važiuodami pro šalį sumesdavome į getą, kuris buvo netoli kelio.“ 1943 m. lapkritį Izraelis Noikas paprašė Antano Dijoko priglausti jo šeimą. Pasitarę tarpusavyje, Dijokai nutarė Noikus priimti. Vieną naktį Antano pažįstamas Bačiūnuose nugirdė sargybinius ir išpjovė skylę stovyklos tvoroje. Pro ją Noikai pabėgo ir Antanas parsivežė juos vežimu į Einoraičius. Bėglius apgyvendino namo palėpėje, o orams atšalus, skyrė jiems kambarį savo troboje.
Kartą žiemą pas Dijokus atvyko septyni vokiečiai su krata. Antanas pasislėpė kieme, o Teresė su dukra pasiūlė vokiečiams pasivaišinti. Kol tie valgė, Joana nubėgo pas žydus ir įspėjo juos apie pavojų. Jų kambarį užrakino. Kad nekiltų įtarimų, pakabino ant durų kabelio ritinį, atrideno prie jų didžiulį vyno butelį, pastatė verpimo stakles. Vokiečiai, nesulaukę Antano, išėjo, pažadėję sugrįžti. Antanas, pamatęs juos išeinant, parėjo į trobą, tačiau vokiečiai tuoj pat grįžo ir ėmė jį tardyti, nes, jų žiniomis, Antanas buvo parsivežęs kažkokių žmonių. Antanas viską neigė. Prasidėjo krata. Vokiečiai bandė nustumti vyną nuo durų, bet Joana įspėjo, kad pajudintas butelis gali sprogti, o kambarys – išvykusio brolio, užrakintas ir ten neįmanoma patekti. Pasiūlė paragauti vyno. Vokiečiai sutiko ir Teresė su Joana vėl padengė stalą. Atsipalaidavę pareigūnai surašė protokole, kad kratos metu nieko nerasta ir išvyko. Kai Dijokai persikėlė į greta pastatytą naują namą, Noikai liko gyventi seno, molinio namelio palėpėje. Kadangi senajame name buvo įrengtas tvartas avims, Joana ar Pranas, einantys link jo su kibiru ar krepšiu, kur buvo sudėtas Teresės pagamintas maistas, nekėlė įtarimo aplinkiniams.
Apie žydų buvimą nežinojo ne tik kaimynai, bet ir vyresnioji Dijokų duktė, ištekėjusi ir gyvenusi atskirai, bet priartėjus frontui persikėlusi pas tėvus. Dijokai aprūpino globotinius ne tik maistu: Noikai naudojosi žibaline lempa, radijo aparatu, maudydavosi pirtyje. Izraelis, Roza, Leizeris (Leonas) ir Zlata Noikai gyveno pas Dijokus iki 1944 m. birželio pradžios. Po karo Noikai išvyko į užsienį, ilgesniam laikui Lietuvoje buvo pasilikęs tik Leizeris (Leonas), kuris dažnai aplankydavo Dijokus. Šiandien gyvenantis Kanadoje Leonas Noikas (Leon Noik) apie savo gelbėtojus parašė: „Mus priglaudė ir išgelbėjo mūsų gyvybes Dijokų šeima. Sūnus Pranas ir duktė Joana mus maitino bei slapstė iki 1944 m. birželio pradžios. Tie žmonės tikrai buvo didvyriai, rizikavę savo gyvybėmis.“
ANDRIUS GRYBAUSKAS
JUOGANNA GRYBAUSKIENĖ
Juoganna ir Andrius Grybauskai, ~1935 m. | Juoganna ir Andrius Grybauskai su sūnumi Jonu prie įėjimo į Mijaugonių dvarą, 1941 m. |
Prieškariu Jevelis ir Riva Trapidai su trejų metų sūneliu Leiba gyveno Žaslių miestelyje, Kaišiadorių rajone (buv. Trakų aps.). Abu Trapidai buvo gydytojai, gerai žinomi žmonės miestelyje. Prasidėjus nacistinei okupacijai, 1941 m. birželio pabaigoje Jevelis Trapidas buvo suimtas ir rugpjūčio mėnesį kartu su aplinkinių rajonų žydais sušaudytas prie Žiežmarių. Rivą Trapidienę ir jos sūnelį Leibą išgelbėjo Žaslių klebonas Matas Cijūnaitis. Jis dvi dienas slėpė juos bažnyčioje, kol susisiekė su Mijaugonių kaime gyvenančiais Andriumi ir Juoganna Grybauskais, su kuriais Trapidai artimai bendravo. Andrius Grybauskas su žmona atvažiavo arkliais, perrengė Rivą Trapidienę ir jos sūnelį kaimiškais drabužiais ir parsivežė į savo namus.
Iš Leibos Trapido prisiminimų: „Čia išbuvome apie pusantro mėnesio; kažkas atpažino mamą kaip gydytoją stomatologę, todėl likti buvo pavojinga. Andrius Grybauskas nuvežė mus pas savo motiną į Gilušio kaimą, ten išbuvome tik dvi savaites, nes mano mamą vėl atpažino. Tada Grybauskas nuvežė mus į Semeliškių apylinkės Baubonių kaimą pas pažįstamą ūkininką. Vietinis gyventojas matė, kaip Grybauskas mus vežė, ir įskundė. Grybauskas buvo suimtas, tardomas ir tik per atsitiktinumą paleistas. Naktį mes palikome šią vietovę. Su mama eidavome naktimis, o dienomis slapstydavomės miške. Per dieną tekdavo nueiti 20–30 km; kentėme badą, suplyšo batai, neturėjome šiltų drabužių, nuolat grėsė pavojus.“
1941 m. vėlyvą rudenį Riva Trapidienė su sūnumi atsidūrė Aukštadvario apylinkėse, Srėdnikų kaime pas ūkininkus Henriką ir Mariją Mališauskus. Iš pradžių Mališauskai nežinojo, kad Trapidai yra žydai, bet Riva, supratusi, jog stumia į pavojų šią šeimą ir save, nes reikėjo saugotis ne tik vokiečių, bet ir vietinių gyventojų, viską pasipasakojo šeimininkams. Mališauskai ėmėsi atsargumo priemonių. Kilus pavojui, Trapidai praleisdavo savaites, mėnesius miške, bunkeryje, kurį jiems iškasė Mališauskai. Kai pavojus praeidavo, Mališauskų sūnus Enrikas atnešdavo Trapidams maisto.
Naciams pasitraukus iš Lietuvos, 1944 m. rugpjūtį Riva Trapidienė ir jos sūnus Leiba sugrįžo į Žaslius. Savo namą jie rado užimtą – jame apsigyveno komunistų partijos sekretorius. Daiktai per trejus metus, kol motina su sūnumi slapstėsi, buvo dingę. Apsigyveno jie tuščiame avariniame name. Leiba pradėjo lankyti Žaslių mokyklos pirmą klasę, bet jos nebaigė. Riva Trapidienė su sūnumi persikėlė gyventi į Kauną. Į Kauną persikėlė ir Andrius ir Juoganna Grybauskai su savo sūnumis Jonu ir Geručiu. Leiba Trapidas baigė Kauno politechnikos institutą, studijavo kartu su Jonu ir Geručiu Grybauskais. Baigęs studijas Leiba Trapidas dirbo mokslinį darbą Statybos ir architektūros projektavimo institute, kuris buvo netoli Grybauskų namų Kaune. Jis dažnai lankydavosi pas Grybauskus, draugavo su savo gelbėtojų sūnumis Jonu ir Geručiu. Vėliau Leiba Trapidas su šeima išvyko gyventi į Vokietiją, kur ir mirė.
Andrius Grybauskas bei Marija ir Henrikas Mališauskai už Rivos Trapidienės ir jos sūnaus Leibos išgelbėjimą pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, Mališauskai apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
LEOPOLDAS JAKAS
ONA JAKIENĖ
Leopoldas Jakas su žmona Aldona ir sūnumi, 1952 m. | Ona Jakienė |
Chasia Fišaitė (Chasia Fišer-Katz), 1960 m. |
Ona Jakienė, kartu su savo sūnumi Leopoldu, baigusiu inžinerijos mokslus užsienyje, ir marčia Aldona, nacių okupacijos metais gyveno Kaune, turėjo butą Senamiestyje, Prezidento gatvėje. Prieš atsikraustydama į šį butą, Ona Jakienė gyveno Laisvės alėjoje ir dažnai matydavo žydų Fišų porą. Jie turėjo elektros prekių parduotuvę netoli Įgulos bažnyčios. Frida Fišienė dėstė anglų kalbą Jono Jablonskio gimnazijoje. Naciams okupavus Kauną, Fridos vyras Gdalija Fišas buvo nužudytas 1941-ųjų liepą, o Frida Fišienė su mažamete dukrele Chasia (visi ją vadino Asia) pakliuvo į Kauno getą. Daugybę kartų, kai žydus varydavo į priverstinius darbus Aleksote, Fišienė, nusiplėšusi geltoną žvaigždę, užsukdavo pas savo pažįstamus Jakus pavalgyti. 1943 m. Kauno gete iškilo pavojus žydų vaikams ir daugelis tėvų suskubo ieškoti pažįstamų lietuvių, kurie sutiktų priimti slapstymui žydų vaikus.
Iš Chasios Fišaitės (Chasios Fisher-Katz) prisiminimų: „Per nacių okupaciją mane, žydų mergaitę, išgelbėjo lietuvių Jakų šeima – Ona Jakienė, jos sūnus Leopoldas ir Leopoldo žmona Aldona. 1944 metų kovo mėnesį gete buvo įvykdyta „vaikų akcija“. Tėvai išėjo į darbą ir grįžę nerado savo vaikų. Tik nedaugeliui vaikų pasisekė pasislėpti ir tokiu būdu išvengti mirties. Vaikams būti gete buvo nepaprastai pavojinga. Kai mano motina grįždavo iš darbo, aš jos klausdavau: Ar jau radai kam mane atiduoti? Tada ji man atsakydavo: ,Asinka, tu jau manęs visai nebemyli? Ir aš jai atsakydavau: Aš tave labai myliu, bet taip pat noriu gyventi. Mano motina kreipėsi į Jakų šeimą, kad jie padėtų išgelbėti jos septynerių metų dukrą. Ir šie geri žmonės, rizikuodami savo gyvybe, sutiko mane paimti.
Mane įdėjo į maišą, vokiečių sargybiniai buvo papirkti. Maišas buvo perduotas per spygliuotos vielos tvorą Onai Jakienei. Nuo pirmos dienos vadinau ją „bobute“. Jau tada ji buvo ligota moteris, sirgo astma, ją kankino dusulys. Iš paskutiniųjų jėgų ji mane atnešė iki kapinių. Ten išėmė iš maišo, uždėjo ant galvos baltą skarutę, kad uždengtų mano tamsius plaukus. Šiek tiek pailsėjom ir pradėjom eiti per Vilijampolės tiltą. Jau pradėjo temti. Aš ėjau prieky, o bobutė ėjo iš paskos. Kažkas atkreipė į mane dėmesį ir pradėjo šaukti: Žydukė pabėgo iš geto! Bobutė nepasimetė ir atsakė: Čia mano mergaitė.“
Netrukus Jakų šeima gavo mergaitei oficialus dokumentus savo mirusios dukterėčios vardu. Keturiolika mėnesių, kol Asia buvo Jakų šeimoje, ją gaubė meilė ir šiluma. 1945 metais Jakai atidavė išgelbėtą dukrą iš Štuthofo koncentracijos stovyklos sugrįžusiai motinai. Po karo Chasios motina ištekėjo už Isako Fišerio. Jis įsidukrino mergaitę ir ji tapo Chasia Fišeryte (Chasia Fisher). Šeima emigravo į Izraelį 1973 m.
1991 m. Ona Jakienė, Leopoldas ir Aldona Jakai Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, o 2000-aisiais Aldona Jakienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuvoje.
MARCELĖ KUBILIŪTĖ
Marcelė Kubiliūtė su savo krikštasūniu Vytautu Pupšiu, 1957 m. |
Marcelė Kubiliūtė gimė ūkininkų šeimoje, iki Pirmojo pasaulinio karo mokėsi dviklasėje mokykloje Vilniuje, po karo aktyviai dirbo Lietuvos žvalgyboje. Ji buvo sekama okupantų, todėl 1920 metais pasikeitė vardą – tapo Elžbieta Banevičiūte ir dar du metus gyveno Vilniuje, vėliau buvo priversta persikelti į Kauną, kur ir toliau aktyviai prisidėjo prie Lietuvoje veikusių vilniečių organizacijų, buvo viena pirmųjų Vilniaus vadavimo sąjungos narių. Antrojo pasaulinio karo metais ji aktyviai veikė atkurtoje Lietuvos laisvės kovotojų sąjungoje, įkūrė šios sąjungos moterų skyrių. Marcelė Kubiliūtė buvo ne tik svarbi kovotoja dėl Lietuvos nepriklausomybės, aktyvi Vilniaus vadavimo sąjungos narė, bet prisidėjo ir prie žydų gelbėjimo nacių okupacijos metais.
Iš prof. Irenos Veisaitės liudijimo:
„Marcelės Kubiliūtės vardą žinojau dar vaikystėje. Prisimenu ją dar iš Kauno, ji draugavo su mano gelbėtojais Strimaičiais ir Bagdonavičiais. Kaune ji išsiskirdavo savo elegancija, visada dėvėdavo skrybėlaitę ir geltoną lapę. Vėliau susidūriau su Marcele jau nacių okupacijos metais Vilniuje, po to kai pabėgau iš geto. Mano gelbėtojai Onutė ir Juozas Strimaičiai, matyt, paprašė jos, kad surastų man darbą, nes turėjau legalius lietuvės Irenos Streigytės, Felikso dukters, dokumentus. Taip atrodė saugiau. Kadangi mano lietuvių kalba buvo suvalkietiška, tai žmonės net neįtardavo, kad esu žydė. Marcelė susisiekė su daktaru Izidoriumi Rudaičiu, Lopšelio Vilniuje, Subačiaus g., direktoriumi, ir paprašė priimti mane į darbą, pasakiusi jam, kad esu pusiau žydė, bet turiu lietuvės dokumentus. Šiame Lopšelyje buvo globojami kūdikiai ir labai maži vaikai pamestinukai. Tarp jų buvo ir keli ar keliolika žydų vaikų. Aš ten dirbau nuo 1943 m. pabaigos iki nacių okupacijos pabaigos.
Iš pradžių Vilniuje gyvenau pas Praną Bagdonavičių Didžiojoje g. 4, o 1944 m. pradžioje teko persikelti pas kitą globėją Mariją Meškauskienę (dabar Gedimino pr. 32). Tame pačiame bute gyveno ir Marcelė Kubiliūtė. Ten ir prasidėjo mūsų draugystė. Man teko išgyventi nemažai sunkių momentų ir beveik kas vakarą ateidavau į Marcelės kambarį pasiguosti, pasikalbėti, pabendrauti. Ji mane moraliai palaikė, dažnai pavaišindavo saldainiais, suteikė man daug paguodos ir vilties. Prisimenu ją su didele meile ir pagarba. Kai į ponios Meškauskienės butą (turbūt tai buvo 1944 m. kovo mėn.) netikėtai įsiveržė gestapas, miegojau buto sandėliuke, užstatytame visokiomis dėžėmis, ir gestapas manęs nepastebėjo, bet jiems išėjus turėjau iš karto palikti ponios Meškauskienės namus, nes ji buvo gerokai išsigandusi. Sužinoję apie tai, Strimaičiai rado man naują vietą – atsidūriau Stefanijos Ladigienės namuose (Trakų g. 11), ji tapo mano antra motina. Deja, Marcelės daugiau nemačiau. Visi mano pagrindiniai gelbėtojai – Ona ir Juozas Strimaičiai, Pranas Bagdonavičius, Stefanija Ladigienė – pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Prašau pristatyti Lietuvos valstybės apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Marcelę Kubiliūtę, esmingai prisidėjusią prie mano gelbėjimo nacių okupacijos metais.“
1944 metais už antitarybinę veiklą Marcelė Kubiliūtė buvo 5 metams ištremta į Sibirą. Grįžusi iš Sibiro ji buvo stebima ir sekama sovietų saugumo. Mirė ji 1963 metais nuo tuberkuliozės, kuria susirgo dar tremtyje. Marcelė Kubiliūtė palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse, šalia Lietuvos savanorių, kuriuos 1920 metais kartu su drauge Elžbieta Matulionyte laidojo ir ji pati.
VLADĖ MARKAUSKIENĖ (ŠIMKEVIČIŪTĖ)
FELICIJA ŠIMKEVIČIENĖ
PETRAS ŠIMKEVIČIUS
PETRONĖLĖ TAMAŠEVIČIENĖ
ALBERTAS TAMOŠEVIČIUS
Stovi: Vladė Markauskienė (Šimkevičiūtė) su vyru Česlovu; sėdi: Petras Šimkevičius, šalia Petro sesuo, anūką Zenoną Markauską laiko Felicija Šimkevičienė | Išgelbėta Chaja Faber su vyru ir dukra |
Karo metais Aukštadvario miestelyje ir jo apylinkėse gyveno daugiau nei 200 žydų. 1941 metų rugsėjo mėnesį nacių okupantai suėmė didžiąją dalį žydų ir išvežė į Trakų getą, o vėliau kartu su kitais gete buvusiais aplinkinių miestelių žydais sušaudė Varnikų miške. Ten žuvo ir Chajos Šuster (Faber) vyras su sūnumis. Chajai pavyko išsigelbėti. Ją priglaudė Alberto ir Petronėlės Tamoševičių šeima. Jie Chają įkurdino klojime, angą į bunkerį slėpė šiaudais. Po kiek laiko pas juos atsirado ir dar viena žydų šeima – Chajos brolis Josifas su žmona Chana ir sūnumi. Petronėlė Tamaševičienė pati parsivežė šeimą iš Kauno. Iš Tamoševičių anūkės Lolitos Sipavičienės liudijimo: „Kaip atsimena Tamoševičių dukra Alina, tai galėjo būti ruduo, nes važiavo brikele, ne rogėmis. Šusterių šeima buvo apgyvendinta name: didysis kambarys atitvertas lentomis, kurios „ištapetuotos“ laikraščiais, o už šios sienelės įkurti trys gultai. Kai sutemdavo, būdavo uždaromos langinės.“ Šusteriai vasarą būdavo apgyvendinti miške, kad turėtų daugiau laisvės, gryno oro. Vaikai, apsimesdami, kad eina grybauti, nešini kibirais, kurių dugne buvo sudėtas maistas, nešdavo šeimai valgyti. Tamoševičių šeima buvo mėgstama aplinkinių, kaimynai žinojo apie slepiamas žydų šeimas ir, suprasdami nelengvą vienkiemio gyventojų situaciją, kartais netgi atnešdavo maisto.
Chają Šuster slėpė ir netoliese gyvenę Petras ir Felicija Šimkevičiai kartu su trimis vaikais – Filomena, Vlade ir Gendriku. Pas Šimkevičius Chaja praleido 3 metus. Miestelyje pradėjus sklisti kalboms, kad pas Šimkevičius yra saugoma žydė, šiltuoju metų laiku Chaja buvo slapstoma prie šeimos sklypo esančiame miške iškastoje duobėje, kur žiemai buvo pilamos bulvės. Chaja ten išbūdavo visą dieną, o vakare, jau sutemus, Petras Šimkevičius parvesdavo ją namo. Prie Chajos gelbėjimo aktyviai prisidėjo ir Šimkevičių vaikai – pasiėmę krepšelį, lyg eitų grybauti, jie kasdien nešdavo Chajai valgyti. Tiek tėvai, tiek vaikai saugojo paslaptį ir apie slepiamą žydę niekam neprasitardavo. Bet likti visai nepastebėtiems buvo sunku. Vieną kartą nešančius maistą į mišką vaikus pasekė Šimkevičių samdinys. Priėjęs prie duobės ir pakėlęs eglutę, kuri augo ant dangčio, jis pamatė duobėje esančią Chają. Iš Šimkevičių dukros Vladės Markauskienės (Šimkevičiūtės) atsiminimų: „Manau, jo bijoti nereikėjo, bet ką gali žinoti, nors jis buvo jaunas ir geras vaikinas. Tačiau tėveliams buvo neramu, todėl tėvelis dienos metu atvedė Chają namo, pakinkė arklį, padėjo į vežimą daug šieno, paguldė Chają ir uždengė ją šienu, po to jis ant šieno uždėjo sėdynes, ant kurių mums liepė sėstis. Tėvelis buvo susitaręs su žmogumi, kuris pažadėjo saugoti Chają, jis gyveno už Aukštadvario. Kai važiavom per Aukštadvarį akmenuotu keliu, visi buvome sustingę, nes vokiečių kareiviai vaikščiojo gatvėmis ir stebėjo praeivius. Tačiau, viskas baigėsi laimingai.“ Pas tuos žmones Chaja prabuvo vos 2 savaites, nes jie nusprendė nebenorintys rizikuoti ir liepė pasiimti ją atgal. Chają grįžo pas Šimkevičius ir ten praleido visą likusį nacių okupacijos laikotarpį. Šimkevičių šeima 1949 metais buvo ištremta į Sibirą. Tremtyje Šimkevičiai išbuvo 5,5 metų ir, kaip jie iki šiol mano, tikriausiai Chajos dėka buvo reabilituoti anksčiau, nei kiti kartu ištremti. Po karo Chaja ištekėjo už Michelio Faberio, su kuriuo susilaukė dukters. Ji su šeima emigravo į Izraelį septintajame dešimtmetyje.
IRENA OŽEKAUSKIENĖ (STEPONAVIČIŪTĖ)
LEONARDA PLIOPIENĖ (STEPONAVIČIŪTĖ)
Irena Ožekauskienė (Steponavičiūtė) jaunystėje |
Viršutinė eilė: trečias iš kairės – išgelbėtas Abraomas Fridbergas, pirmas iš kairės – teisuolis Jonas Steponavičius. Apatinė eilė: pirmas iš kairės – Abraomo broils Mošė Fridbergas, mergaitė viduryje – Judita Fridbergaitė-Taitz, šalia jos – sesuo Maša ir mama. | Viduryje – Irena Ožekauskienė, pirmoji iš dešinės – Judita Fridbergaitė-Taitz, 1992 m. |
Karo metais ūkininkai Jonas ir Michalina Steponavičiai gyveno netoli Vievio esančiame Lapiakalnio kaime su savo keturiais vaikais: Henriku, Mečislovu, Leokadija ir Irena. Jie pažinojo odininką Abraomą Fridbergą, gyvenusį Vievio miestelyje, nes kaip ir daugelis ūkininkų naudojosi jo paslaugomis. Prasidėjus karui, vokiečių okupantai visus Trakų apylinkės žydus suvarė į mokyklą Semeliškėse, apjuosė pastatą spygliuota viela. Kalbėjo, kad žydai bus siunčiami darbams. Keliolika žmonių tuo nepatikėjo – tarp jų broliai Abraomas ir Mošė Fridbergai, kuriems pavyko sėkmingai pabėgti nuo Vievio, Žaslių ir Žiežmarių žydų žudynių. Jie pasiekė Lapiakalnio kaimą, kur pasiprašė prieglobsčio pas pažįstamus ūkininkus Joną ir Michaliną Steponavičius. Nepaisydami rizikos, Steponavičiai priėmė brolius Fridbergus į savo namus. Iš pradžių Jonas, sustūmęs dvi spintas, atskyrė jiems kambario kampą, tačiau vėliau teko daryti slėptuvę. Dienos metu broliai Fridbergai buvo slepiami namo priemenėje, kur buvo laikomi įvairūs įrankiai ir kiti ūkio padargai, iškastoje bulvių duobėje, o nakčiai grįždavo į namą.
Prie Fridbergų slėpimo aktyviai prisidėjo ir abidvi paauglės dukros – Leokadija ir Irena. Merginos žinojo, kas jiems visiems gresia už žydų slėpimą. Jos buvo protingos ir paklusnios, padėdavo tėvams – į slėptuvę atnešdavo maisto, paeiliui budėdavo, kai slėptuvės gyventojai išeidavo apsiprausti ar pakvėpuoti grynu oru. Lapiakalnyje buvo pradėjusios sklisti kalbos, kad Steponavičiai galimai slepia žydus, tad, baiminantis nacių kratos, Fridbergus laikinai teko slėpti pas Jono brolį Laičių kaime, bet po kiek laiko, nurimus kalboms, Abraomas su Moše vėl grįžo pas Steponavičius. Po pusmečio slapstymosi Mošė prisijungė prie partizanų. Abraomas Steponavičių namuose išbuvo visą vokiečių okupacijos laiką. Iš visos didelės Fridbergų šeimos – penkių brolių ir dviejų seserų – gyvi liko tik jiedu. Mošė mirė 1953 metais. Abraomas bendravo su Steponavičiais ir jautė jiems nuoširdų dėkingumą iki pat mirties 1973 metais.
Iš Abraomo Fridbergo dukters Juditos Fridbergaitės-Taitz liudijimo:
„Po karo mano tėvų ir Steponavičių šeimos ryšys tapo dar stipresnis. Tėvelis dažnai važiuodavo aplankyti jų į kaimą, o jie svečiuodavosi pas mus Kaune. Irena po karo keletą metų gyveno pas mus Kaune, iki šiol supranta ir truputį kalba jidiš. Irena ir Leokadija buvo paauglių amžiaus ir žinojo, kas vyksta, ką slepia, ir taip pat įnešė savo indėlį į tai, kad mano tėvelis liktų gyvas, kad gimčiau aš, kad turėčiau šeimą, du sūnus ir keturis anūkus.“Jonas ir Michalina Steponavičiai 1995 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 2002-aisiais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
ELENA RADZEVIČIENĖ
PRANAS RADZEVIČIUS
SCHOLIA ZAKAREVIČIENĖ
JUOZAS ZAKAREVIČIUS
Elena Radzevičienė | Juozas ir Scholia Zakarevičiai |
Prieš karą Trakų rajone, Semeliškėse, gyveno Patašnikų šeima – Berelis su žmona Lėja ir sūnumi Zelmanu. Lietuvą okupavus naciams, 1941 metų rudenį Semeliškių ir kitų aplinkinių miestelių žydai buvo suvaryti į getą, įkurtą buvusiuose kultūros namuose, Semeliškėse. 1941 m. spalio 6 d. Semeliškių getas buvo sunaikintas, nužudyti 962 žydai (213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų). Berelis su žmona ir sūnumi į getą nepakliuvo, nes slapstėsi pas pažįstamus ūkininkus, tarp kurių buvo Juozo ir Scholios Zakarevičių šeima.
Karo metais Juozas ir Scholia Zakarevičiai su keturiais vaikais (Henriku, Albertu, Meilute, Edvardu) gyveno Ūbiškių kaime (Trakų r.). Juozas Zakarevičius buvo mažažemis ūkininkas, todėl dar vertėsi nuomodamas du ežerus, gaudė vėžius. Prieškariu jis glaudžiai bendravo su žydais, kurie vertėsi prekyba. Tarp jų buvo ir Berelis Patašnikas. Iš Zakarevičių sūnaus Alberto prisiminimų:
„Nežinau, kokiu būdu tėvelis sužinojo apie besislapstančią Patašnikų šeimą, bet puikiai atsimenu, kaip naktimis, pasikinkęs arklį, atgabendavo Patašnikus į mūsų namus, jie pas mus pabūdavo keletą dienų ar savaičių, po to tėvas naktį vėl išveždavo ar juos paimdavo kiti ūkininkai ir taip buvo visą nacių okupacijos laiką. Mano atmintyje liko vaizdai, kaip žiemos vakarais mano bendraamžį Zamkę (Zelmaną) Patašniką aprengdavau savo jaunesniojo brolio Edvardo rūbais ir išveždavau pavažinėti su rogutėmis.“
Patašnikų šeima slapstėsi ir gretimame Stelmošiškių kaime, kur juos slapstė Prano ir Elenos Radzevičių šeima. Radzevičiai pažinojo Patašnikus dar iki karo – kelis kartus per metus važiuodami pas Elenos tėvus į Aukštadvarį, sustodavo poilsio Semeliškėse ir visad užsukdavo į Berelio krautuvėlę. Radzevičių šeima 1942 metais buvo perkelta į Stelmošiškių kaimą, Pranui ten esančioje pradinėje mokykloje gavus mokytojo-mokyklos vedėjo vietą. Mokyklos pastate buvo butas vedėjui ir kambarys kitam mokytojui, tačiau kito mokytojo nebuvo, todėl jame apsistodavo Patašnikų šeima. Stelmošiškių kaimo mokykloje Pataškinų šeima praleisdavo po 10–15 dienų, paskui keliaudavo pas kitus ūkininkus. Iš Radzevičių sūnaus Juozo prisiminimų: „Pamenu, tėtė pasakojo, kad tikriausiai 1943 m. vasarą, riešutaudamas miškelyje netoli mokyklos, susidūrė su kitu riešutautoju... Abu išsigando, bet po to vienas kitą pažino. Tai buvo Berkė. Pasikalbėjo, galbūt tuomet ir susitarė, kad jis retkarčiais su šeima apsistos pas mano tėvus.“
1944 metų vasarą, frontui nuslinkus į vakarus, Berelis Patašnikas sugrįžo į Semeliškių miestelį. 1945 metais, pasibaigus karui, Patašnikų šeima organizavo vaišes, sukviesdami žmones, pas kuriuos slapstėsi. Tarp jų buvo ne vienas ūkininkas iš gretimų kaimų. 1957 metų pabaigoje Patašnikų šeima emigravo į Izraelį. Kaitaliodami vietas, dėka gerų žmonių, rizikavusių ir savo gyvybėmis, visa Patašnikų šeima išgyveno.
PRANAS VENCKUS
Kunigas Pranas Venckus |
Kunigas Pranas Venckus buvo kilęs iš Upitėnų kaimo (netoli Veiviržėnų). 1918 m. P. Venckus baigė Martyno Yčo gimnaziją Voroneže, studijas tęsė Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, kurį baigęs įgijo teologijos mokslų daktaro vardą. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Kauno kunigų seminarijos prefektu, dėstė Filosofijos-teologijos fakultete VDU. Nacių okupacijos metais kunigas Pranas Venckus tapo pagrindiniu Aryeh Malkielio Friedmano ir Saros Jehudis Friedman dukterų Rachelės ir Sulamitos gelbėtoju, stengėsi išgelbėti ir mergaičių motiną Sarą Jehudis Friedman. Prieškariu Friedmanų šeima ir trys jų dukros Rišelė (Rischel Friedman), Rachelė (Rachel Friedman) ir Sulamita (Shulamith Friedman) gyveno Klaipėdoje, kur šeimos galva Aryeh Malkielis Friedmanas turėjo odų apdirbimo verslą. Vyresnės Friedmanų dukros Rišelė ir Rachelė lankė vieną moderniausių to laikmečio mokyklų – Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjų. 1939 m. kovą nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdą, Friedmanų šeima pabėgo į Kauną, kur Aryeh Malkielis Friedmanas turėjo draugų ir anksčiau mokėsi Slabodkės ješivoje. Vyriausioji Friedmanų dukra Rišelė 1940 m. Kaune susižadėjo su Shneuru Kotleriu, kuris turėjo dokumentus, leidusius jam išvykti iš sovietų okupuotos Lietuvos pas Palestinoje gyvenusį motinos tėvą. 1941 m. sausį per Odesą ir Turkiją Shneuras Kotleris pasiekė Palestiną. Rišelė kartu su sužadėtiniu vykti negalėjo, tačiau 1940 m. lapkričio 22 d., fiktyviai Kaune susituokusi su Vokietijos piliečiu Josephu Moddeliu, 1940-ųjų gruodį išvyko į Maskvą, o iš Japonijos ambasadoriaus Yoshitsugu Tatekawos gavusi tranzitinę Japonijos vizą 1941 m. Rišelė Friedman (kaip Rischel Moddel) per Vladivostoką pasiekė Japoniją, iš ten – Šanchajų. Šanchajuje pateko į getą, patyrė daug sunkumų, susirgo ir tik 1947 m. jai pavyko pasiekti JAV. Neįtikėtinu ryžtu, įveikusi daugybę sunkumų vyriausioji Friedmanų dukra po 9 išsiskyrimo metų 1949 m. JAV susituokė su savo sužadėtiniu rabinu Shneuru Kotleriu ir prisijungė prie Beth Medrash Govoha bendruomenės. Šią garsiąją ultraortodoksų iš Lietuvos ješivą 1943 m. Leikvude, Naujajame Džersyje (Lakewood, New Jersey), įkūrė Shneuro Kotlerio tėvas, garsus ortodoksų rabinas Aharonas Kotleris. Per Holokaustą Kaune Aryeh Malkielio Friedmanoir jo žmonos Saros Jehudis Friedman likimas susiklostė tragiškai: A. M. Friedmanas buvo nužudytas Kauno IX forte. Manoma, kad tai įvyko per Didžiąją akciją 1941 m. spalio 29 d. Jo žmona Sara Jehudis Friedman su mažąja Sulamita iš pradžių buvo Telšių gete, iš ten pabėgo, pasiekė Kauno getą, buvo varoma į priverstinius darbus Aleksoto aerodrome, vėliau prisijungė prie žydų partizanų Kėdainių r. miškuose. 1944 m. rugpjūčio 30 d., naciams apsupus partizanus ir kilus brutaliam mūšiui, Sara Jehudis Friedman buvo nužudyta. Tai liudija šių kovų dalyvio Moshe Koniuchovskio laiškai. Friedmanų dukterys Rachelė ir Sulamita išliko gyvos tik savo globėjo kunigo Prano Venckaus dėka. Seserims Rachelei ir Sulamitai Friedman kunigas P. Venckus gavo suklastotus dokumentus ir surado žmones, kurie sutiko jas priglausti. Kunigas ne kartą gelbėjo mergaites. Kartą, gelbėdamas Sulamitą, P. Venckus kartu su mergaite atsidūrė labai pavojingoje situacijoje – per kratą ligoninėje, kurios metu naciai ieškojo žydų, kunigas buvo šalia Sulamitos ir pasakė, kad jis gerai pažįsta šios mergaitės šeimą ir įtikino policininkus, kad ji yra lietuvė, taip išgelbėdamas Sulamitai gyvybę. Apie kunigo P. Venckaus pagalbą liudija ir jos sesuo Rachelė 1945 m. rašytame laiške savo vyresniajai seseriai Rišelei. Nors seserys Rachelė ir Sulamita Friedman slapstymosi metu patyrė daug sunkumų, ne kartą joms teko keisti slapstymosi vietas, tačiau padedant kunigui Pranui Venckui joms pavyko išlikti gyvoms. Rachelė Friedman (vėliau Rachel Sarne) su padirbtais dokumentais Onutės Kelertaitės vardu buvo išvežta darbams į Vokietiją ir ten sulaukė karo pabaigos, o Sulamita Friedman (vėliau Shulamith Volpe), kunigui P. Venckui globojant, buvo išgelbėta Lietuvoje. Dėl kunigo Prano Venckaus apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi garsiosios Leikvudo (Lakewood) Beth Medrash Govoha ješivos prezidentas, rabino Shneuro Kotlerio ir Rischelės Friedman Kotler sūnus rabinas Aaronas Kotleris.
ONA ŽILEVIČIENĖ
ADOLFINA ŽILEVIČIENĖ
DANIELIUS ŽILEVIČIUS
Ona Žilevičienė | Danielius Žilevičius, 1930 m. |
Danielius ir Ona Žilevičiai | Ona Žilevičienė, Genia Rudnik ir Adolfina Žilevičienė. Vilnius, Šv. Onos gatvė, 1943 m. |
Išgelbėta Genia Rudnik-Gorelik. Haifa, Izraelis, 2004 m. |
Ona ir Danielius Žilevičiai karo metais gyveno Vilniuje. Ona Žilevičienė dirbo sekretore Sporto departamente, kurio teritoriją ir lauko teniso kortus kasdien tvarkydavo keletas žydų šeimų iš geto. Tarp jų buvo ir Pola Rudnik su dukra Genia, kuri buvo panašaus amžiaus kaip Žilevičių dukra Judita. Ona Žilevičienė kartais pasikviesdavo Polą ir jos dukrą priešpiečiams, pamaitindavo abi, jos pasikalbėdavo. Kartais kartu ateidavo ir Polos vyras Isakas Abramas su sūnumi Simka. Vieną 1943-iųjų vasaros dieną Pola atėjo labai susijaudinusi, verkė ir papasakojo, kad gete buvo reidas, atrinkinėjo žmones išvežimui darbams į Estiją. Motina ir dukra buvo pasislėpusios skirtingose palėpėse, po kratos buvo pasimetusios, vos surado viena kitą. Pola buvo labai išsigandusi ir klausė, gal kas nors galėtų paimti mergaitę. Ona papasakojo apie šį pokalbį savo vyrui Danieliui ir šis atsakė: „Gal mes galime paimti?“ Gavę kaimynų, su kuriais Žilevičiai gyveno viename bute, sutikimą, Žilevičiai nusprendė paimti Genią. Kitą dieną Ona Žilevičienė su Genia įveikė pavojingą kelią per visą miestą ir parsivedė mergaitę namo. Genią padėjo prižiūrėti kartu gyvenusi Danieliaus mama Adolfina Žilevičienė. Ji nuvedė mergaitę į Šv. Mykolo bažnyčią ir gavo jai suklastotą gimimo liudijimą.
Žilevičiai turėjo du savo vaikus – dukrą Juditą ir sūnų Tadą, tačiau tuo metu Onos ir Danieliaus vaikai gyveno pas Onos motiną Tytuvėnuose, nes ten buvo žymiai lengviau pasirūpinti maistu vaikams nei karo nualintame Vilniuje. Tačiau Juditai ir Tadui susirgus, į Tytuvėnus išvažiavo ir vaikų mama Ona Žilevičienė, o slapstoma mergaitė Genia Rudnik liko su Onos vyru Danieliumi ir jo motina Adolfina Vilniuje. Vėliau, giminaičiui pasiūlius, Danielius Žilevičius gavo darbą Garliavoje ir su savo motina Adolfina ir Genia Rudnik persikėlė į Kauną, kur ir sulaukė karo Lietuvoje pabaigos.
1944 metais, frontui artėjant, Ona Žilevičienė su savo vaikais Judita ir Tadu pasitraukė į Vokietiją, ji tikėjosi, kad ir jos vyras Danielius pakeliui prisijungs, tačiau jiems nepavyko to įgyvendinti ir Danielius Žilevičius su savo motina Adolfina bei išgelbėta mergaite Genia Rudnik liko gyventi Lietuvoje. Genios Rudnik tėvai ir brolis žuvo karo metais ir ji pasiliko gyventi su Danieliumi Žilevičiumi ir jo motina Adolfina Kaune. Po keleto metų Genią susirado jos tetos ir mergaitė su jomis išvyko į Tel Avivą. Genia labai mylėjo Danielių Žilevičių, jiems buvo labai sunku skirtis, bet Adolfina Žilevičienė jau buvo mirusi ir Danielius nebegalėjo tinkamai rūpintis mergaite. Geniai išvykus, Danielius paprašė savo artimo draugo, prieškaryje žymaus Lietuvos šachmatininko Aleksandro Machto, kad prireikus paglobotų Genią Izraelyje. Deja, Onos ir Danieliaus Žilevičių šeimą išskyrė karas ir sovietinė geležinė uždanga, jie daugiau taip ir nebesusitiko iki pat Danieliaus Žilevičiaus mirties 1963 metais. Genios Gorelik (Rudnik) prašymu Ona Žilius (Žilevičienė), Danielius Žilevičius ir Adolfina Žilevičienė 2006 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.
* * *
Nėra to mažo, kuris negalėtų padaryti didelio darbo. Taip sakė Pasaulio Tautų Teisuolė Ona Šimaitė, paaukojusi visą savo gyvenimą kitiems. Žydų gelbėtojai priešinosi nežmoniškiems nacių įsakymams ir ekstremaliomis aplinkybėmis, didžiausios grėsmės gyvybei akivaizdoje, nugalėję baimę ir okupacinės valdžios grasinimus, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, slėpė ir gelbėjo nekaltai persekiojamus savo kaimynus, pažįstamus, dažnai ir nepažįstamus beviltiškoje padėtyje atsidūrusius žydus.
Todėl būtina ne tik išsaugoti ateities kartoms nekaltai nužudytų Lietuvos žydų atminimą, bet ir skleisti tas humanizmo apraiškas, kurios neleido žydų gelbėtojams būti abejingiems, kai buvo žeminami ir žudomi bendrapiliečiai žydų tautybės asmenys. Žydų gelbėtojų pasiaukojimas primena mums, kad ir tamsiausiais istorijos laikotarpiais egzistuoja galimybė rinktis.
Daugumos žydų gelbėtojų jau nebėra tarp mūsų, tačiau jų kilnius darbus prisimena išgelbėti žmonės, jų vaikai ir anūkai.
Džiaugiamės šiandien galėdami garbingo Lietuvos valstybės apdovanojimo proga pasveikinti šių dienų sulaukusias Vladę Markauskienę, Ireną Ožekauskienę ir Leonardą Pliopienę bei visų apdovanotų žydų gelbėtojų artimuosius, priėmusius apdovanojimus savo tėvų, senelių ar prosenelių vardu.
Tekstą leidiniui rengė Danutė Selčinskaja
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus
Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja
Vilnius, 2020 metai
↑ | ← |