0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Vilniaus Gaono Žydų Istorijos Muziejus
Vilna Gaon Museum of Jewish History

0

KARTOS IR LIKIMAI

 

 Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomą Savickų kolekciją sudaro penkių menininkų, keturių šios šeimos kartų narių -  Jurgio Savickio, Algirdo Savickio, Augustino Savicko, Raimondo Savicko ir Ramunės Savickaitės kūriniai. Šeimos likime atsispindi daugiau kaip šimtas metų Lietuvos istorijos. 

 

„I“ TRUMPOJI IR BALSĖ „A“
 
Penki menininkai – keturios kartos ir daugiau nei šimtmetis Lietuvos istorijos, tiesiogiai paveikusios Savickų šeimos likimą.  Ar turėtume rašyti „Savickių šeimos“? Viena pakitusi giminės pavardės raidė simbolizuoja ištisą užmarštin nuėjusią epochą, istorinį lūžį, nulemtą Antrojo pasaulinio karo, pasiglemžusio ir vos prasidėjusį dailininko Algirdo Savickio (1917-1943) gyvenimą.
Šeimos istorijoje slypi viskas: vilčių kupinas Lietuvos diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio gyvenimas su pirmąja žmona Sankt Peterburgo litvakiškoje šeimoje gimusia Ida Trakiner-Savickiene, toliau - nelaiminga vyresniojo Savickių sūnaus Algirdo meilė žydaitei Julikai – paskui ją ir įdukrą Reginutę į Kauno getą savanoriškai pasitraukęs vyras ten buvo nušautas sargybinio. O kur dar paskutinėmis karo dienomis, vokiečių armijai jau traukiantis iš Lietuvos, pražuvusi Ida Savickienė, jos mirties aplinkybės lieka spėlionėmis. Algirdas Savickis taip ir „liko“ Lietuvos dailės klasiko Augustino (jau) Savicko (1919-2012) broliu, Lietuvos dailės pasaulyje tespėjęs palikti keletą pėdsakų.
Kodėl Augustinas tapo Savicku, dorai nesuprato ir jo tėvas Jurgis. Memuarų knygoje „Žalia tyla“ (2002) Augustinas rašė: „karui prasidėjus bėgau iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą. Brolis Algirdas ir motina liko Lietuvoje. Abu žuvo. <..> Supratau, kad Sovietų Sąjungoje su tokia pavarde lauks ne pyragai. Pirmučiausia suplėšiau savo diplomatinį pasą. Ten buvo parašyta „AUGUSTINAS de SAVICKIS“ („de“ prancūzams - aristokratiškos kilmės įrodymas)“. Augustinas grįžo į Lietuvą „įkyriai ieškojęs, bet neradęs sovietinio rojaus“ Mačiščės akmenų skaldyklose, kur iš nevilties net du kartus bandė sau atimti gyvybę. Jam buvo lemta tapti vienu žymiausių Lietuvos dailininkų, menotyros mokslų daktaru. Tragiškas motinos ir brolio likimas paliko neišdildomą įspaudą menininko kūryboje, vėliau įvairiausiais pavidalais ir minorinėmis gaidomis atsikartojęs daugybėje didžiaformačių drobių. Pasirinkęs Savicko pavardę jis prisiėmė kitą – naujos epochos identitetą, bet praėję metai „vaidenosi“ dailininko sieloje įvairiais pavidalais.

 
 
 

 

 

   Ida Savickienė su sunūmis Algirdu (kairėje) ir Augustinu. 
   Helsinkis. 1927

 

 

  

 

   

    Jurgis Savickis su sūnumi Algirdu Berlyne. 1930

 

     

     Augustinas (karėje) ir Algirdas Savickiai.
     Kopenhaga. Danija. 1923

      

   
    Jurgis Savickis. Natiurmortas su gėlyte. Kartonas, aliejus. 1920

 

  

MEDŽIAI, ŽMOGUS SU MEDALIU, SAULĖ IR LAIVAI
 
„Judu su Algirdu mėgdavote piešti spalvotais pieštukais. Algirdas piešdavo medžius, o šalia žmogų su medaliu. Tu dažniausiai piešdavai saulę, fantastiškus laivus“, – pasakojo Algirdo ir Augustino auklė Salomėja Aleksienė (A. Savickas. „Žalia tyla“, 2002). Abu Jurgio ir Idos berniukai nuo pat mažų dienų linko į dailę. Po studijų Wickersdorfo internatinėje mokykloje Vokietijoje bei San Galene, Šveicarijoje, Algirdas mokėsi tapybos Kauno meno mokykloje, pas prof. Justiną Vienožinskį. Trys išlikę Algirdo darbai rodo neabejotiną jo kaip tapytojo talentą ir liudija tuo laiku populiarių  modernistinių tapybos krypčių įtaką. Algirdo paletės spalvos prigesintos, tamsios, ryškūs atspalviai slopinami pilkšvais tonais, puikiai jaučiant bendrą drobės koloritą. Paletė panaši į paties prof. J. Vienožinskio (ir jo amžininkų) naudotus atspalvius, bet išraiška jau kita: daug modernesnė, atsiranda tam tikras linijų kampuotumas, vėliau – taip ekspresionistų pamėgtų deformuotų formų užuomazgos. Tapytoja Valerija Juškienė, kartu su Algirdu mokiusis Kauno meno mokykloje, 1995 m. dalinosi savo prisiminimais: „Savickis labai gerai, įdomiai dirbo. Jis buvo tylus, ramus, draugiškas, susikaupęs, savyje paskendęs. Algirdo darbai buvo labai geri, nes jis, atrodo, jau buvo kažkur padirbėjęs. Matėm, kad tai ne mokinio, o tikro meistro darbai“. Išlikusiuose darbuose „Pozuotoja Uzė“ (1937 m.), „Moteris prie veidrodžio“ (1940 m.) ir „Kauno panorama“ (1940 m.) matyti, kad dailininkas puikiai jaučia kompoziciją, tapydamas perteikia bendrą kūrinio nuotaiką, yra įvaldęs žmogaus kūno proporcijas. Eskiziškesniame „Kauno peizaže“ atpažįstame Kauno Prisikėlimo bažnyčios masyvą, pasirenkama netradicinė kompozicija: priekinis planas suskaidomas tvorų sankirta, mediniu stulpu, baltas sniegas kontrastuoja su pilkšvu žiemos dangumi.
 
  Nežinome, ar Algirdas užaugęs tebetapė medžius ir žmones su medaliais (vaikystėje tokius vaizdus galėjo įkvėpti tėvas Jurgis, ne kartą apdovanotas už diplomatinę tarnybą), bet Augustinas, jau brandus dailininkas, perėmė brolio vizijas. Jo darbuose, ypač besisiejančiuose su šeima, dominuoja archetipinė apibendrinta figūra (kartais – kelios figūros), dažniausiai pavaizduota giliame, tamsiai žaliame fone (pvz. „Pilkas pavasaris“, 1992 m.). Personažai persismelkę melancholija, tragizmu, vienatve. Dažnai tai – archetipinė motinos, kurios Augustinas ilgėjosi visą gyvenimą, figūra. Figūros deformuojamos, artėja prie liaudiškų „smūtkelių“ formų, pats fonas taip pat lieka sąlyginai abstraktus: nors galime įžvelgti augmeniją, ji lieka stilizuota, primena „nutapytus“ lietuvių liaudies drožinius. Kartais fonui pasirenkama veik auksu švytinti geltona spalva, primenanti belaikę ikonų erdvę: čia nelieka materialiojo pasaulio erdvės, viskas vyksta kitame, vidiniame lygmenyje. Augustinas „ištapo“ savo tikrąją tapatybę: artimą santykį su žyde motina ir visu pasauliu, kurį ji reprezentuoja („Liūdnas žydas“, 1996 m., „Atsiskyrėliai“, 1990-1998 m.), save kaip lietuvybę puoselėjusio diplomato sūnų perteikia visa apimančiu lietuviškos aplinkos pojūčiu.
 
  Įdomu tai, kad jau kitos kartos atstovas, Augustino sūnus Raimondas Savickas (g. 1955), Vilniaus universiteto absolventas, savo tapybos darbuose perima „saulės ir laivų“ vaizdinį iš tėvo vaikystės piešinių. Tapybos pagrindus įgijęs tėvo studijoje, vėliau mokęsis Vilniaus keturmetėje dailės mokykloje, Raimondas suranda savitą stilių, žaisdamas ryškių spalvų dermėmis. Kūrinyje „Vaikystės dienos“ (1992-2017) matome ramybe dvelkiantį ramių šeimos atostogų vaizdą: šviečia net trys saulės, plaukia laivelis, motina stebi savo žaidžiantį vaiką. Tuo pačiu kūrinio neapleidžia nostalgijos ir švelnaus liūdesio jausmas. Saulėtos dienos jau praeity – taip reflektuojama į karo dar nepaliestą tėvo ir dėdės vaikystę, į visų mūsų vaikystes, kurių dar neslegia praradimai, o pasaulis atrodo gražus kaip auksinis kamuolys. „Styginį duetą“ (2017 m.) Raimondas taip pat skiria dėdės Algirdo atminimui: muzika, kurią jis labai mėgo, čia skamba amžinai: danguje jau dega keturių kartų saulės, o tekanti laiko upė vėl nuneša į tą akimirką, kai abu broliai Algirdas ir Augustinas galėjo leisti laiką (šiuo atveju – groti) drauge.
 
 

 

 
   
   
     Jurgio Savickio būsimoji žmona Ida Trakiner. 1910
 
   
    Jurgis Savickis su žmona Ida ir pirmagimis Algirdas.
    Kopenhaga, Danija, 1918 m. gegužė.
 
 
 
 
 
    
     Algirdas Savickis. Moteris šalia veidrodžio.
    
Drobė, aliejus. 1940
 
     Algirdas Savickis. Pozuotoja Uzė .
  
    Drobė, aliejus . 1937
 
 
 
 
   
 

 

    Raimondas Savickas su tėvu Augustinu Savicku. 2005
     A. Jacovskytės fot.

 

  

 
      
    Augustinas Savickas.  Atsiskyrėliai. Drobė, aliejus. 1990-1998
 
     
    Augustinas Savickas. Prisiminimai. Drobė, aliejus. 1990-1991
 
 
 
   
    Augustinas Savickas. Pilkas pavasaris. Drobė, aliejus. 1992
 


     Augustinas Savickas. Vakaras. Drobė, aliejus. 1995

 
   
 
 
 
     
    Raimondas Savickas. Dailininkas. Drobė, aliejus. 2016
 


     
Raimondas Savickas. Vaikystės dienos.
       Drobė, aliejus. 1992-2017

 
 
 
 
IR GĖLĖS
  
 
Šeimos istorija pergyvena tuos, kurie ją sukūrė. Savitas žvilgsnis į pasaulį atsiskleidžia netikėčiausiose detalėse: Ramunė Savickaitė (g. 1983), Raimondo dukra, tęsia tapytojų Savickų šeimos liniją. Vilniaus dizaino kolegijoje įgijusi aprangos dizainerės specialybę, Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti dailės istoriją, Ramunė vis tik atsideda vaizduojamajai dailei. Vienas mėgstamiausių Ramunės tapybos žanrų - natiurmortas su dominuojančiomis gėlių kompozicijomis. Virtualioje parodoje pristatomame 2015 m. tapytame „Rudeniniame natiurmorte" juntama ir Algirdo mėgta spalvinė gama: gilios, sodrios spalvos švyti lyg prigesintos, kontrastuoja su ryškiais gėlių žiedų akcentais, išlaikomas subtilus koloritas, justi neabejotina menininkės dovana ir sugebėjimas spalviniais niuansais perteikti kūrinio nuotaiką. Ramunė domisi ir akademiniu piešimu, yra sukūrusi portretų. „Senelio" (2015) portretas tapytas jau po Augustino Savickio mirties. Šioje drobėje jis žvelgia į pašnekovą, įsigilinęs į diskusiją – galbūt apie brolį Algirdą?
 
 
   

   Ramunė Savickaitė 2020 m. kovo 2 d. Tolerancijos centre.
  
A. Jacovskytės fot.

 

 

 
 
    
    Ramunė Savickaitė. Senelis. Drobė, aliejus. 2015
 
    
     Ramunė Savickaitė. Rudeninis natiurmortas.
      Drobė, aliejus. 2015
 
 
 
P. S.
 
Jurgis Savickis (1890-1952) – visapusiškai išsilavinęs žmogus, rašytojas, diplomatas, visą gyvenimą domėjęsis menu ir kaupęs lietuvių dailės ir liaudies meno kolekciją, buvo Savickių (-ų) dinastijos pradininkas. XX a. geopolitiniai vingiai nepagailėjo Jurgio ir Idos šeimos: vyresniajam sūnui Algirdui likimas neleido atsiskleisti kaip menininkui; kitas sūnus, tapęs Lietuvos dailės klasiku, visą gyvenimą kamavosi anksti netekęs brolio ir mamos. Pasak Augustino, „tėvas domėjosi viskuo. Jis buvo ne tik dailininkas, rašytojas. Jis buvo politikas. Politikas, žvelgiantis į pasaulį menininko akimis“.
 

 

JURGIS SAVICKIS (g.1890, Pagausančio dvare, Ariogalos valsčiuje, Rusijos imperijoje – 1952, Rokebriune, Prancūzijoje)

– lietuvių diplomatas ir modernistinės krypties rašytojas. 1902–1910 m. mokėsi gimnazijoje Maskvoje, kur vėliau studijavo dailę. 1913 – 1914 m. lankė Krokuvos dailės akademiją. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo lietuvių komitetuose nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1919-1940 m. Lietuvos reikalų patikėtinis Skandinavijos šalyse, LR užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, Lietuvos pasiuntinys prie Tautų Sąjungos Ženevoje. 1940-1952 m. gyveno Pietų Prancūzijoje, Roquebrune. Visą gyvenimą domėjosi menu, tapė, piešė eskizus, kaupė lietuvių dailės ir liaudies meno kolekciją, aktyviai propagavo lietuvių tapybą ir tautodailę užsienyje.


ALGIRDAS SAVICKIS (g. 1917, Kopenhagoje – 1943, Kauno gete)
– Jurgio Savickio, Lietuvos diplomato, ir Idos Trakiner, Sankt Peterburgo žydų šeimoje gimusios medikės, sūnus. 1926 – 1930 m. mokėsi vokiečių pradžios mokykloje, Kaune, 1930-1934 m. – Wickersdorfo internatinėje mokykloje, Vokietijoje, 1935-1938 m. – San Galene, Šveicarijoje, studijavo anglų kalbą, 1938 – 1940 m. – prof. Justino Vienožinskio tapybos klasėje, Kauno meno mokykloje. 1940 m. dirbo Kauno universitete (kokiam?). 1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams savo noru su žydaite žmona Julika ir įdukra Regina pasitraukė į Kauno getą, kur 1943 m. buvo nušautas.


AUGUSTINAS SAVICKAS  (g. 1919, Kopenhagoje – 2012, Vilniuje)
- Jurgio Savickio, Lietuvos diplomato, ir Idos Trakiner, Sankt Peterburgo žydų šeimoje gimusios medikės, sūnus. Tapytojas, lietuvių dailės klasikas, dailėtyrininkas, menotyros moklsų daktaras. Po tėvų skyrybų 1927 m. grįžo su motina į Lietuvą, kur 1939 m. baigė Kauno 3-ąją gimnaziją ir įstojo į Kauno meno mokyklą. 1941-1944 m. studijavo tapybą Maskvos dailės mokykloje. 1949 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Nuo 1951 m. Lietuvos dailininkų sąjugos narys, Vilniaus dailės instituto dėstytojas. Pelnė įvairių apdovanojimų, tarpe jų ir Lietuvos Didžiojo kunigikaikščio 5 laipsnio ordiną (1994 m.), Nacionalinę premiją (1999 m.). Jo kūriniai saugomi Lietuvos, užsienio muziejuose ir privačiose kolekcijose.


RAIMONDAS SAVICKAS (g. 1955, Vilniuje)
Augustino ir Lizos Savickų šeimoje. 1979 m. baigė Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą, bibliotekininko specialybę. 1979-1984 m. dirbo Šilalės centrinėje ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose. Piešimo mokėsi Vilniaus keturmetėje dailės mokykloje, dailininko Petro Repšio studijoje, tapybos – tėvo Augustino studijoje. Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Surengė daugiau nei 30 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau 50 grupinių parorodų Lietuvoje ir užsienyje. 1994 m. įkūrė ir vadovauja Savicko galerijai. 2000 m. galerijoje atidarė pirmąją Lietuvoje dailės mokyklą suaugusiems. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: nuo 2014 m. dirba ES parlamento nario P. Auštrevičiaus padėjėju, yra LRT tarybos narys. 2016 m. apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Riterio kryžiumi.


RAMUNĖ SAVICKAITĖ (g. 1983, Vilniuje)
Raimondo ir Birutės Savickų dukra. 2007 m. baigė Vilniaus dizaino kolegiją, aprangos dizaino specialybę. Nuo 2009 m. dirba projektų koordinatore Savicko paveikslų galerijoje. 2011 m. baigė Savicko dailės mokyklą. Mokosi Vilniaus dailės akademijoje, dailėtyros katedroje. Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, tarptautiniuose simpozimuose ir pleneruose.

  

 

Teksto autorė: Ieva Šadzevičienė
Dizainas: Aleksandra Jacovskytė, Robertas Petravičius
 
smart foreash