0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Vilniaus Gaono Žydų Istorijos Muziejus
Vilna Gaon Museum of Jewish History

0

MĖNESIO EKSPONATAS 2020 M.

 

Sausis

 

SLĖPTUVĖ, 1959 (drobė, aliejus)

6-ajame dešimtmetyje S. Bakas manė, kad visą Holokausto metu išgyventą siaubą jam geriausiai pavyks perteikti abstrakcijomis.
Baigęs studijas École des Beaux Arts dailės mokykloje Paryžiuje S. Bakas aktyviai kūrė. 1959 m. išvyko į Romą, kur surengta jo pirmoji abstrakčių paveikslų paroda turėjo didelį pasisekimą. 1961 m. savo kūrybą pristatė Tarptautinėje Carnegie parodoje Pitsburge, 1963 m. Jeruzalės ir Tel Avivo muziejuose įvyko personalinės dailininko parodos. S. Bakas sulaukė visuotinio pripažinimo. Šeštajame XX a. dešimtmetyje abstraktusis ekspresionizmas (užgimęs 4 deš. Niujorko dailininkų bendruomenėje) tapo viena iš vyraujančių dailės krypčių. Tuo laikotarpiu S. Bakas manė, kad visą siaubą, kurį išgyveno Holokausto metu, geriausiai pavyks perteikti abstrakčiomis priemonėmis ir arte povera (it. skurdusis menas) stiliumi. Jis kūrė koliažus: ant drobės klijavo vandenyje išmirkytą vilną, juodus ar baltus popierius kurdamas tekstūrą, naudojo tai, kas randama gamtoje – purvą, žemę.
„Slėptuvė“ – prisiminimas, kaip S. Bakas jautėsi su mama slėpdamasis nuo bombardavimų: kažkas dega, girdisi triukšmas, krenta bombos, aplink lieka akmenys, kalkės, purvas, praraja. „Turiu prisipažinti dėl vieno: anuomet Romoje tapiau pagal tada galiojusias taisykles. Abstraktumas padėjo išvengti pernelyg skausmingų detalių, išlaikyti tarp savęs ir jų pakenčiamą atstumą“, – yra pasakojęs S. Bakas.
 
S. Bakas gimė 1933 m. Vilniuje, o savo pirmąją piešinių parodą surengė sulaukęs vos devynerių. Stebuklingai išgyvenęs nacių okupacijos laikotarpį, jis atsidūrė perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, vėliau gyveno Izraelyje ir Vakarų Europoje. 1993 m. dailininkas įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur tęsia savo kūrybinį kelią.
 
 
Parengė VVGŽM Tolerancijos centro ir Samuelio Bako muziejaus vadovė Ieva Šadzevičienė

 

 

 

Vasaris

 

Irvingas Normanas, Aukso veršis, 1957, drobė, aliejus, 211x140 cm ©VVGŽM

 

2008 m. muziejų pasiekė Irvingo Normano paveikslas Aukso veršis, kurį padovanojo jo žmona Hela Norman ir mecenatė Susana Carson.

Irvingas Normanas gimė kaip Izaokas Noachovičius 1906 m. sausio 10 d. Vilniuje (mirė 1989 m. Gales Ferry, Konektikute), kai miestas priklausė Rusijos imperijai. Jo tėvas Jehuda Leiba Noachovičius ir mama Nachame laikė krautuvėles. Irvingui buvo devyneri, kai 1915 vokiečiai užėmė miestą. Tuo metu berniuko tėvas paliko šeimą, tačiau mama atrado stiprybės auginti keturis vaikus – dukrą Beti ir tris sūnus Irvingą, Henrį ir Albertą. Nuo vaikystės Irvingui patiko piešti ir vieni pirmųjų jo piešinių įamžino vokiečių armijos okupuotą Vilnių.
 
 Šeima skurdo, ir Irvingas stengėsi padėti mamai įvairiais būdais – gatvėje pardavinėjo laikraščius, siekdamas privilioti pirkėjus išpuošė mamos parduotuvėlės langus įvairia savo piešta reklama. Irvingas prisiminė: „Mano dėdė manė, kad aš esu daug žadantis dailininkas, jis net norėjo, kad aš mokyčiausi dailės mokykloje, tačiau atėjo karas ir planai žlugo.“
 
Lenkijai okupavus Vilnių, šeima persikraustė į Kauną. Apie šį laikotarpį Normanas prisimena: „Aš sėkmingai pardavinėjau laikraščius. Turėjau daugiausiai pirkėjų mieste. Buvau laisvas, ir, beje, visiškai laimingas.“
 
1923 m. septyniolikmetis Irvingas kartu su seserimi Beti emigravo į JAV. Jis atsiminė: „Mes svajojome…svajojome apie tą šalį. Ta šalis mums tapo ypač įdomi dėl Kaune matytų amerikietiškų filmų. Amerikietiški filmai; didmiesčiai, žmonės vairuojantys mašinas. Aš sakydavau, dieve, jei žmonės gali turėti mašinas, spėju, jie turi užtektinai duonos pavalgyti.“
 
I. Normanas apsistojo Niujorke ir pradžioje įsidarbino kirpėju. 1925 m. iš Lietuvos atvyko jo mama bei broliai Henris ir Albertas. 1929 m. I. Normanas tapo JAV piliečiu. 1938 m. I. Normanas įstojo savanoriu į armiją kovoti prieš fašizmą Ispanijoje. Tai, anot I. Normano, buvo karas tarp demokratijos ir fašizmo, karas tarp gėrio ir blogio, ir jis privalėjo tame kare dalyvauti. Kova tarp gėrio ir blogio tęsis visą I. Normano gyvenimą, vėliau – jo tapyboje.
 
Rusų poetas ir dailininkas Borisas Pasternakas yra pasakęs: „Kiekviena karta turi savo kvailį, kuris sako tiesą, taip kaip ją supranta.“ I. Normanas paskyrė savo kūrybą tiesai. Socialinio siurrealizmo stiliumi didelio formato drobėse dailininkas maištavo prieš visuomenės vartotojiškumą ir kolektyvinį gobšumą, prieš religinį fanatizmą ir politinę korupciją pasaulyje. Jo monumentalus, gausus simbolių, politizuotas menas kelis dešimtmečius erzino JAV meno „elitą“, o 1949 m. lieta akvarelė Didmiestis net buvo nukabinta iš 1950 m. parodos San Francisko muziejuje. Tai buvo vienintelis paveikslas, kada nors nukabintas šiame muziejuje.
 
I. Normano tapyba pripažinta tik 1970 m., o 1973 m. kritikas Alfredas Frankenšteinas rašė: „Iki dabar mes buvome nepajėgūs suprasti Irvingo Normano. Ilgą laiką Normano paveikslai mums atrodė per dideli,…per detalūs, …per daug kritikuojantys Amerikos visuomenę.“
 
I. Normano darbai – tai lyg mūsų laiko metraštis. Vienas tokių yra ir paveikslas Aukso veršis. Drobėje dailininkas prisimena izraelitų aukso veršio garbinimo istoriją (ST, Išėjimo 24:12–18, 32:1–30) ir reflektuoja ją per šiuolaikinio didmiesčio gyvenimą. Tolimajame paveikslo fone matyti Mozės nuo Sinajaus kalno parsineštų Dekalogo plokščių reminiscencija, kuriose dviem stulpeliais surašyti dešimties Dievo įsakymų pirmieji žodžiai. Deja, skubantiems megapolių gyventojams šios etikos ir moralės normos neberūpi. Dailininko siunčiama žinia kaip niekad aktuali šiandien.
 
VVGŽM istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė dr. Vilma Gradinskaitė
 

 

 

 

Kovas

 

 

 

Skaitmeninį atvaizdą (aps. Nr. VŽMP 8293/ 61) po apsilankymo 2019 metais gimtajame tėvo Vilniuje ir Tolerancijos centre muziejui dovanojo Zyron Krupenia iš Australijos, kurio tėvas Izraelis Krupenia gimė ir iki 1930 metų gyveno Vilniuje, vėliau emigravo į Pietų Afriką. Reverse užrašas hebrajiškais rašmenimis juodu pieštuku: אוּיפן שלאַס - בארג / 1928.9.23 / י. קרופ. („Ant Pilies kalno 1928.9.23 / I. Krup [Izraelis Krupenia]“.
Grupiniui portretui pozuoja 6 jauni žydų vyrai prie vainikais ir simboliniais ženklais puošto kryžiaus Pilies kalne (taip pagal lenkišką tradiciją tuo metu vadintas Gedimino kalnas) Vilniuje 1928 m. rugsėjį. Ant kryžiaus kabo ąžuolų šakų vainikas, papėdėje atremtas dar vienas žalumynų ir gėlių vainikas. Po ąžuolų šakų vainiku – lenkiškas simbolis: vertikalaus ovalo rėme kryžius su herbiniu lenkišku ereliu centre ir data – „1918.XII.31“ (1918 m. gruodžio gale iš Vilniaus pasitraukus vokiečių okupacinei armijai, Vilnių kelias dienas kontroliavo lenkų nacionalistų pajėgos, vadinusios save Vilniaus savanorių savigynos būriais).
 
 
 
 
Kryžius su inkaro ir širdies simboliais, suprojektuotas architekto Antano Vivulskio (1877–1919), pastatytas 1917 metais rugpjūčio 17 dieną Gedimino kalne kunigo Stanislovo Išoros ir Zigmanto Sierakausko (1826–1863) atminimui. Tą pačią dieną vokiečių okupacinės valdžios buvo pašalintas. Atstatytas 1921 metais sausio 23 dieną sukilimo metinių proga. 1925 metais prie kryžiaus įrengtos dvi plokštės: viena su užrašu lenkų kalba „Nežinomam kareiviui“, kita – su Lukiškių aikštėje mirties bausme nubaustų 1863–1864 metų sukilimo dalyvių pavardėmis. 1940 metų birželį (kitais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo pradžioje) kryžius vėl dingo. Pasak istoriko Dariaus Staliūno (Savas ar svetimas paveldas?: 1863–1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta. – Vilnius, [2008], p. 65), kryžius dingo ne karo metais, o 1940 metais galimai buvo nugriautas lietuvių.
 
2017–2018 m. Gedimino kalne rasti 1863–1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko, Konstantino Kalinausko ir dar 18 sukilimo dalyvių palaikai 2019 metų lapkričio 22 dieną iškilmingai perlaidoti Vilniuje, Rasų kapinių centrinės koplyčios kolumbariume.
 
Šaltiniai:
Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas (http://www.vilniauspilys.lt/kulturos-vertybes/);
 
Parengė Pagalbinio fondo saugotoja-tyrinėtoja Jovita Stundžiaitė-Olšauskienė.
© VVGŽM fondai

 

Balandis

 

 Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kolekcijoje saugoma dalis eksponatų iš 1922-1941 m. Kaune veikusios Žydų istorijos-etnografijos draugijos Lietuvoje (toliau - ŽIEDL) rinkinių. Draugija įkurta sekant S. An-skio vardo žydų istorijos ir etnografijos draugijos Vilniuje pavyzdžiu, kuomet Lenkijai okupavus ir atskyrus Vilniaus kraštą nuo Lietuvos, susisiekimas ir bendradarbiavimas buvo apribotas. Draugija Kaune kurį laiką veikė su pertrūkiais, o 1931 m. ŽIEDL įsteigė muziejų, intensyviai rinko istorinę medžiagą bei iki pat II Pasaulinio karo kaupė archyvinį rinkinį.
1989 m. atkūrus žydų muziejų, 1991 m. Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus perdavė buvusio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktoriaus Pauliaus Galaunės (1890-1988) išsaugotus Kauno ŽIEDL eksponatus.
 
 
 

 

Šis trijų fotografijų koliažas priklausė Kauno ŽIEDL rinkiniui. Koliaže trys fotografijos iš Žemaičių Naumiesčio (dab. Šilutės raj.). Titulinėje antraštėje jidiš k. įrašas:
,,In der tsayt fun der daitsher okupatsye in Nayshtot-Tavrik” ( liet. ,,Žemaičių Naumiestis vokiečių okupacijos laikais”).
Žemiau kiekviena atskira fotografija turi po papildomą antraštę (eilės tvarka iš kairės):
●      ,,Yidishe tsvang-arbeter” (liet. ,,Priverstiniai darbininkai žydai”)
●      ,,Matseyve afn keyver fun geshtorbene tsvang-arbeter” (liet. ,,Maceva [antkapinis paminklas] ant mirusių priverstinių darbininkų kapo”)
●      ,,Yidishe tsvang-arbeter” (liet. ,,Priverstiniai darbininkai žydai”)
 
Šiose fotografijose pavaizduoti I Pasaulinio karo metais į Žemaičių Naumiestį, kaip pafrontės miestelį, priverstiniams darbams perkelti ir čia kalinti žydai iš Lenkijos teritorijų. Antroje fotografijoje matoma epitafija, kurioje nurodyti 1917 m. žuvusių vienuolikos žydų vardai, pavardės, jų kilmės vietos bei žuvimo datos (daugiausia žuvusių buvo iš Varšuvos ir Zdunska Volia miestų). Visi šie trys eksponatai, kaip visuma, liudija žydų patirtis I Pasaulinio karo metu. Žemaičių Naumiesčio žydų atsiminimuose išlikę ir folkloru tapusių priverstinių darbininkų dainų, kuriose apdainuojamos sunkios kalinimo sąlygos, namų ilgesys.
 
 
Restauruojant fotografijas ir nuėmus jas nuo kartoninio pagrindo, buvo atidengti nuotraukų reversai, kuriuose nurodytos beveik identiškos antraštės, nuotraukų pateikėjas bei data. Kiekviena fotografija reverse turi Kauno Žydų istorijos-etnografijos draugijos Lietuvoje antspaudą ir inventorinį numerį (Nr. 759-760). Šias fotografijas 1931 m. spalio mėn. ŽIEDL pateikė Š. Abramavičius iš Žemaičių Naumiesčio.
 
Parengė VVGŽM muziejininkė Rūta Anulytė
 
© Iš VVGŽM fondų

 

 

Gegužė

 

Vestuvių muzikantai. 1940. Popierius, tušas. 12,8 x 19,4, apsk. Nr. VŽM 248

Dailininkas Mejeris Akselrodas gimė 1902 m. Maladečinoje (Baltarusijoje, buv. Vilniaus gubernijoje) smulkaus amatininko šeimoje. 1913 m. pradėjo lankyti Jehudos Peno meno mokyklą Vitebske. 1919–1920 m. tęsė mokslus Peno klasėje Marko Šagalo įsteigtame Vitebsko meno institute. 1921 m. po pirmosios sėkmingos parodos Minske, pakviestas tapytojo Davido Šterenbergo, Akselrodas išvyko studijuoti į VCHUTEMAS′ą (Vysshiye Khudozhestvenno-Tekhnicheskiye Masterskiye) Maskvoje. Iki XX a. 4-ojo deš. vidurio su Lazariu Lisickiu, Martirosu Sarjanu ir kitais jaunais dailininkais dalyvavo Keturių menų ir Dailininkų molbertininkų draugijų parodose. 1929-aisiais Mejeris Akselrodas sėkmingai eksponavo savo darbus Šveicarijoje ir Olandijoje, 1931 m. – Prancūzijoje, 1946 m. – Lenkijoje, dėstė VCHUTEIN‘e (Vysshii Khudozhestvenno-Tekhnicheskiy Institut). 1930–1931 m. dailininkas lankėsi Kryme, žydų žemės ūkio komunoje Vojo Novo ir skaidriose akvarelėse įamžino šios komunos gyvenimo akimirkas.

Nuo 4-ojo deš. vidurio Mejeris Akselrodas ir kiti Sovietų Rusijos dailininkai, nenorėję savo kūryboje žengti socialistinio realizmo keliu, buvo apkaltinti „formalizmu“. Jų darbų nepirko muziejai, jie nebuvo kviečiami į oficialias parodas. Tais metais Mejeriui Akselrodui tikra kūrybine atgaiva tapo darbas Maskvos, Kijevo ir Minsko žydų teatruose, kuriuose jis kūrė scenografiją. Tuo pačiu laikotarpiu atsiskleidė ir Akselrodo knygų iliustratoriaus talentas. Iliustruoti Šolom Aleichemo, Icchoko Leibušo Pereco ir kitų žydų rašytojų kūriniai. Savo gebėjimus dailininkas atskleidė portretuose akvarele, guašu ir tempera bei figūrinėse kompozicijose, pieštose tušu.
 
Čia eksponuojamą 1940 m. M. Akselrodo piešinį tušu „Vestuvių muzikantai“ mūsų muziejui perdavė dailininko duktė Jelena Akselrod.Tai rašytojo Icchoko Leibušo Pereco knygos (nenustatyta kokios) iliustracija. Nedidelio formato darbe Akselrodas meistriškai derina klasikinę kompoziciją ir aštrią charakterių traktuotę. Piešinyje akcentuotas pirmas planas su keliomis būdingomis detalėmis: portretuojami personažai juda laisvai, figūros ir veidai nedetalizuoti.
 
1941–1945 m. Mejeris Akselrodas dirbo ir gyveno evakuacijoje Kazachstane, sukūrė emocingą piešinių ciklą „Vokiečių okupacija. Dailininkas sužinojo, kad 1941 m. per gaisrą Minsko muziejuje sudegė jo darbų kolekcija.
 
Po karo, 1966-aisiais, Mejeris Akselrodas Maskvoje surengė parodą kartu su kitais žydų dailininkais: Mendeliu Goršmanu, Aleksandru Labasu ir Gabrieliu Šulcu. 1968 m. surengta personali dailininko paroda Rostove prie Dono. Parodoje eksponuoti 5–6 deš. sukurti piešinių ciklai Holokausto tema „Prisiminimai apie senąjį Minską“, „Getas“, poetų, rašytojų, aktorių portretai ir peizažai. 1970 m. dailininkas mirė.
 
Teptukas rankoje sustingo,
Prisnūdai prie drobės.
Ir nieks tikrai nežino,
Ką Dievas tau įkvėps.
 
Jelena Akselrod (vertė Rimantas Olšauskas)
 
Dailininko kūryba grįžo į muziejų sales 1990–2000 metais. Personalinės parodos organizuotos Maskvoje, Niujorke, Londone, Jeruzalėje. Dabar dailininko Mejerio Akselrodo kūriniai saugomi aštuoniasdešimties muziejų rinkiniuose.
 
Parengė VGŽIM Dailės rinkinių saugotoja-tyrinėtoja Irina Nikitina
© Iš VGŽIM fondų

  

 

Birželis
 
Vilniuje masiniai žydų suėmimai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje.
Suimtieji buvo varomi į kalėjimus, o po kelių dienų gabenami į Panerius ir ten sušaudomi vokiečių saugumo policijos ir SD Ypatingojo būrio (Sonderkommando) narių. Dažniausiai aukos į Panerius buvo gabenamos iš Vilniaus geto, vokiečių saugumo vidinio kalėjimo Gedimino g. bei Lukiškių kalėjimo. Vienos pirmųjų žydų aukų buvo paimtos būtent iš pastarojo kalėjimo. Žmonės buvo varomi tiek pėsčiomis, tiek vežami dengtais sunkvežimiais. Remiantis Ypatingojo būrio nariu Petru Černiausku: „Iš kalėjimo pėsčius varėme Sierakausko gatve į kalną, pro alaus gamykla, o paskiau į Basanavičiaus gatvę“. Tuo tarpu pagal kito būrio nario Stasio Zalepūgos parodymus: „Prisimenu, kad prieš Panerius į kalną buvo vingiuotas kelias. Ant kalno šiek tiek varėme plentu, kur jis ėjo nežinau, o paskiau nuo to plento į kairę buvo kelias, kuris ėjo mišku. Paneriai pasiliko kairėje pusėje ir per pačius Panerius mes nevarėme. Tas kelias ėjo per geležinkelį ir perėjus geležinkelį tuojau sukome į kairę pusę ir ten jau buvo šaudymo vieta“. Panerių gyventojas Zigmantas Pavlovskis liudijo, jog kolonoje eilėmis ėjo po 5-6 žmones. Už rankų susiėmusios priekyje ėjo moterys, o gale vyrai savo rankas padėję ant pečių einančiam priekyje. Vienas iš aukų varymo momentų fiksuotas Kazimierzo Sakowicziaus dienoraštyje:
 
„Kai pirmoji eisenos eilė priartėjo prie pervažos, buvo lygiai 8.52 val., o kai priartėjo paskutinė eilė, buvo 9.17 val.! Voros ėjo gana lėtai, veiduose matėsi siaubingas nuovargis [...] Pasmerktosios pradėjo jaudintis. Viena iš jų kreipėsi į stovintį šalia būdelės Vysockį: „Kokia čia vietovė?“ Anas, nepaisydamas, kad už kalbėjimąsi su pasmerktaisiais grėsė mirtis [...] atsakė, jog tai Paneriai, susijaudinusi balsu atsakė skiemenuodama Pa – ne – riai. Eilėse pasigirdo verksmas“.
 
Dienoraščio autorius užsimena, kad žudynės Paneriuose vyko dar iki šios kolonos atvedimo, nes aukos buvo atvežtos iš Lukiškių kalėjimo. Pasitaikydavo, kad tą pačią dieną aukos į Panerius buvo konvojuojamos tiek pėsčiomis, tiek atvežamos dengtais sunkvežimiais. Šiose Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomose nuotraukose fiksuotos kelio į Panerius atkarpos, kuriuo aukos buvo vedamos į Panerių masinių žudynių vietą.
 

 

 
 
 
 
 
 
Liepa
 
 
 
Riklė Glezer, „Vienintelis medelis gete”, jidiš k., pop., rašalas, apsk. nr. VŽM 4578
 
Riklės Glezer (g. 1923 m. Vilniuje), išgyvenusios Holokaustą, tapusios partizane, sukurtos dainos atspindi tiek į Vilniaus getą suvarytų žydų nostalgiškas nuotaikas prisimenant, kas jiems buvo Vilnius iki Holokausto, tiek kovingas žydų partizanų, išgyvenusių Holokaustą ir kovojusių su naciais partizanų būriuose, emocijas. Pirmajai Riklės Glezer dainų grupei priskirtinos „Buvo vasaros diena“, „Gyvenimas gete tamsus ir pilkas“, „Vienintelis medelis gete”. Antrajai sukurtų dainų kategorijai atstovauja daina „Aš laisva“, parašyta pirmomis dienomis po karo jau partizanės Riklės Glezer. Šių tekstų rankraščiai saugomi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.
Vilniaus gete kalėjusių žmonių kūrybą rinko ir jos rinktinę rengė rašytojas, iki karo priklausęs žydų rašytojų ir dailininkų sambūriui Jung Vilne (Jaunasis Vilnius, nuo 1929 m.),  Vilniaus geto kalinys, „Popierinės brigados” narys, drauge su kitais brigados žmonėmis gelbėjęs žydų rankraščius, knygas, ritualinius objektus nuo nacių, kovos su naciais dalyvis partizanų būriuose Šmerelis (Šmerkė) Kačerginskis. Po karo 1947 m. Paryžiuje jis publikavo Vilniaus gete sukurtas dainas, kurias išleido Vilniečių sąjunga Prancūzijoje (Farband fun di vilner in Frankraich – jidiš k.).
Subtiliu lyrizmu išsiskiria Riklės Glezer eilės „Vienišas medelis gete“. Liepą tvanka ir karščiu alsuojantis šiandienos Vilnius už muziejaus lango tarsi savaime kviečia iš visų išsaugotų Lietuvos žydų rankraščių, sukurtų Lietuvos getuose, būtent šias Riklės Glezer eiles paskleisti žmonėms. Tepajunta žmonės eilių autorės savų namų už geto sienos nostalgiją, vasariškos žalumos ilgesį. Žalumos, kuriai atstovauja vienintelis gete iš savo gimtųjų namų – miškelio – į getą, kaip ir geto kaliniai iš savo namų, perkeltas medelis:
 
Medelis vienišas
Auga mūsų kieme,
Stūkso jau ilgus metus gražiai
Neužima vietos jis.
 
Pas mus vienišas medelis
Prisimena savo vaikystės kamieną.
Savo išlakų žalią miškelį
Jis mena tik svajose.
 
Žmonės vieną kartą
Iš ten jį atnešė,
Ir tarp ankštų mūrų
Čia jis išsekęs.
 
Stovi ir verkia medelis
Nulenkęs žemėn galvą.
Ir vietoj karštų ašarų
Krinta lapai ant žemės.
 
Ką tik laimė jį palietė,
Jis daugiau neverkia šiandien.
Vienišam medeliui
Atvedė mielą draugą.
 
Tai buvo vaikai vargani,
Nusiminę lygiai kaip ir jis,
Mielus vaikučius
Iš miesto atvedė į šią vietą.
 
Ir šiandien jie atvesti į mišką,
Jie ten dar nebuvo.
Ir šiandien maži vaikeliai
Padovanojo dienos šviesą.
 
Čia buvo jie kiek kitokie –
Vaikai ir medis.
Jie žaidė visą dieną,
Išsipildė jų svajos.
 
Jie svajojo apie tą patį,
Ko kiekvienam stigo:
Medelis – apie žalią mišką,
Vaikai – apie pasaulį.                                                   
 
Pasirašyta: Riklė Glezer
 
Parengė ir eiles iš jidiš k. į lietuvių k. vertė VGŽIM Raštijos rinkinių saugotoja-tyrinėtoja Ilona Murauskaitė
© Fotografija Pauliaus Račiūno
© Iš VGŽIM rinkinių

 

 

Rugpjūtis

 

Žakas Lipšicas, Belerofontas tramdantis Pegasą. Spalvota litografija skulptūrai, 76 x 56,6  VGŽIM

Ši litografija yra pasirengimo studija skirta vienam iš garsiausių skulptoriaus Žako Lipšico (1891–1973) herojinės kūrybos darbų.
Skulptūra „Belerofontas tramdantis Pegasą“ buvo sukurta Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. 7 deš., Kolumbijos universiteto Teisės fakulteto užsakymu. Fakultetas užsakė skulptūrą, simbolizuojančią teisę ir teisingumą. „Tik nesitikėkite iš manęs Temidės užrištomis akimis ar kito banalaus siužeto“ – savo atsiminimuose rašė menininkas, tačiau kūrinio idėjos ieškojo tuose pačiuose antikiniuose pasakojimuose. Graikų mitologijoje Belerofontas – didvyris, nugalėjęs Chimerą, padedamas sparnuoto žirgo Pegaso. Žakas Lipšicas, kaip jau tapo įprasta jo kuriamose herojinėse skulptūrose, pateikė savitą plastinę mito interpretaciją. Pegasas jo kompozicijoje – didelė siautulinga būtybė, simbolizuojanti mūsų jusles, emocijas – gaivalingąją pusę. Tuo tarpu Belerofontas atstovauja protą, racionalumą, valią, išmintį. Žvelgiant į šių dviejų, Ž. Lipšicui būdinga kūrybos maniera suaugintų, persipynusių figūrų proporcijas kompozicijoje yra akivaizdu, kad protui nėra lengva pažaboti emocijas – nėra lengva pasiekti teisingumą. Ši litografija yra viena iš trijų VGŽIM rinkiniuose saugomų Žako Lipšico darbų, skirtų Belerofonto ir Pegaso temai, kurią Lipšicas vystė 1964 – 1969 m. Išlikę eskizai, piešiniai, litografijos, gipso etiudai rodo nepaprastai kruopštų menininko parengiamąjį darbą siekiant geriausio plastinio rezultato bronzoje ar akmenyje. Žymiausi Žako Lipšico herojinės kūrybos darbai, simbolizuojantys laisvės ir demokratijos vertybes Antrojo pasaulinio, o vėliau – Šaltojo karo padalintam pasauliui, puošia didžiausių pasaulio miestų aikštes ir parkus.
 
Apie šią ir kitas herojines Žako Lipšico skulptūras, kurių eskizai saugomi mūsų muziejuje, virtualioje paskaitoje papasakos skulptoriaus kūrybinio ir memorialinio palikimo tyrinėtoja Aušra Rožankevičiūtė. Norintys dalyvauti paskaitoje, rugpjūčio 11 d. 12.00 val. prisijunkite paspaudę šią nuorodą: https://us04web.zoom.us/j/73048336698?pwd=eTZoaU9kYzVuVGlXWGdMRHZRaHp2UT09

Susitikimo ID (Meeting ID): 730 4833 6698
Slaptažodis (Passcode): 6wcqic
 
Parengė VGŽIM muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė

 

 

 

Rugsėjis

 

Grigorijaus Šuro užrašai
Vilniaus getas, „Kailio“ stovykla, 1941–1944
rankraštis rusų kalba, popierius, rašalas, pieštukas
apskaitos Nr. VŽM 4525
 
Vilniaus getas turėjo ne vieną metraštininką. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus fonduose saugomi neįkainojami Vilniaus gete rašyti keliomis kalbomis – hebrajų, jidiš, rusų – Zeligo Kalmanovičiaus (fragmentas), Hermano Kruko (fragmentai), Grigorijaus Šuro dienoraščiai.
1943 metų rugsėjo 23 dieną buvo likviduotas Vilniaus getas. Pagerbiant Holokausto Lietuvoje aukas, eksponuojamas Grigorijaus Šuro užrašų fragmentas.
G. Šuro (1888 Vilnius – 1944 Štuthofo koncentracijos stovykla) Vilniaus gete ir darbo stovykloje „Kailis“ rašytuose užrašuose fiksuojamos nacių Vilniaus gete rengtos akcijos ir žudynių Paneriuose sistema. Įrašai datuoti, tačiau data neretai žymi ne įrašo, o įvykio laiką.
G. Šurui kalint „Kailio“ stovykloje jo pažįstama lietuvė bibliotekininkė Ona Šimaitė, žydų ir jų kultūros artefaktų gelbėtoja, šiuos užrašus paslėpė Vilniaus universiteto bibliotekoje. Taip šis Vilniaus geto metraštis išliko iki šių dienų.
 
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus fonduose saugomą Grigorijaus Šuro dienoraštį sudaro: 13 sąsiuvinių, 1 bloknotėlis ir per 300 įvairaus formato popieriaus lapų rankraščių.
 
 
Parengė Raštijos ir dokumentų rinkinių saugotoja-tyrinėtoja Ilona Murauskaitė
© Fotografija Pauliaus Račiūno
© Iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus rinkinių

 

 

Spalis

 

      

 

 1992 metais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus perėmė dalį buvusio LTSR Revoliucijos muziejaus rinkinių, kuriuose saugotos ir kelios dešimtys nuotraukų iš Kauno geto (1941-1944). Vienoje iš jų užfiksuotas ant laiptų sėdintis berniukas laikantis indą su saulėgrąžomis. Tiksli jo tapatybė nežinoma, tačiau buvęs Kauno geto kalinys Zalkė Genkindas (g. 1928, vėliau pasivadino Solly Ganor) pamatęs šią nuotrauką atpažino nufotografuotąjį ir papasakojo, kad kailinę kepurę nuolat dėvintį berniuką visi vadino tiesiog Aldona, mat jis labai dažnai dainuodavo lietuvišką dainelę apie Aldoną. Berniuko tėvai buvo nužudyti dar karo pradžioje ir jis gete gyveno su teta. Šioji priverstinio darbo metu gaudavo saulėgrąžų sėklų, kurias geto gatvelėse nelegaliai ir pardavinėdavo Aldona. Abu žuvo evakuojant getą, 1944-ųjų liepą.

Aldoną, kaip ir daugelį kitų Kauno geto žydų, rizikuodamas savo gyvybe slaptai fotografavo mechanikos inžinierius Cvi Hiršas Kadušinas (1910-1997). Visiško sunaikinimo grėsmės akivaizdoje jam atrodė svarbu užfiksuoti Kauno geto bendruomenę ir taip pasipriešinti jei ne mirčiai, tai bent užmarščiai. Tam naudojo Leica firmos fotoaparatą, juosteles pirkdavo iš lietuvių mieste, dalį, taip pat ir ryškinimo chemikalus nugvelbdavo iš vokiečių ligoninės, kurioje dirbo. Nuotraukas ryškindavo savo nedidelėje virtuvėlėje naktį arba perduodavo pažįstamam lietuviui taip pat mėgėjui fotografui mieste. Išryškintus negatyvus C. H. Kadušinas iš pradžių slėpė tuščiuose pieno buteliuose, dangtelius apliejęs vašku ir virvėmis nuleidęs į išdžiūvusio šulinio dugną gete. Paskui, bijodamas jog vieta nepakankamai saugi, butelius užkasė skirtingose vietose. Nuo 1944 metų pavasario slėpėsi kauniečio Vinco Ruzgio namuose ir sulaukęs Raudonosios armijos išsikasė savo negatyvus. Netrukus, su visu lobiu pasitraukė į pabėgėlių stovyklą Vokietijoje, o paskui atsidūrė JAV. Jau gyvendamas Holivude, persivadinęs į George Kadish, savo fotoarchyvą padalino į tris dalis – vieną atidavė Beit Hatfutsot muziejui Tel Avive, antrą, kurioje atsidūrė ir šios nuotraukos originalus negatyvas, JAV Holokausto memorialiniam muziejui, o trečią pasiliko sau. Spėjama, kad Lietuvoje likusius fotografinius antspaudus Kadušinas padovanojo 1944 -1945 metais besikūrusiam Žydų muziejui, tačiau vėlesniu sovietinės okupacijos laikotarpiu Į Vakarus pasitraukusio nuotraukų autoriaus tapatybė buvo ištrinta, o nuotraukos kartu su kitais eksponatais perduotos Revoliucijos muziejui.
 
C. H. Kadušino fotografinis palikimas šiandien yra vienas unikaliausių gyvenimo gete dokumentų pasauliniu mastu, o nuotraukos plačiai naudojamos tiek muziejų parodose tiek Holokaustui skirtuose leidiniuose.  
 
Parengė Istorijos tyrimų skyriaus ir Holokausto ekspozicijos muziejininkė-edukatorė Šarūnė Sederevičiūtė
 
© Iš VVGŽM fondų

 

 

 

 Lapkritis

 

  

Grindų plytelės fragmentas

Apskaitos  nr. VŽM 9090/2 Dydis: 14,5 x 11,2 cm, storis – 1,4 cm. XIX a. pab. – XX a. pr.
 
Grindų plytelės fragmentas rastas 2018 m. Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės (u.k. 25504) teritorijos, Upės g. P/PV dalyje, archeologinių žvalgomųjų tyrimų (vadovas K. Duderis) metu tarp G. Baravyko g. ir Baltojo tilto. Kartu su plytelės fragmentu rastas akmeninės plokštės fragmentas su įrašais jidiš rašmenimis. Pasak archeologo K. Duderio, šie radiniai į tyrimų vietą galėjo pakliūti iš greta stovėjusios per Antrąjį pasaulinį karą apgriautos Šnipiškių sinagogos. 1933 m. Šnipiškių priemiesčio plane matoma sinagogos vieta tarp centrinės universalinės parduotuvės ir buvusio viešbučio „Lietuva“. Statant centrinę universalinę parduotuvę, teritorijoje buvo vykdyti dideli žemės judinimo ir reljefo performavimo darbai, kurių metu sinagogos liekanos veikiausiai buvo nustumtos Neries pakrantės link.
 
Grindų plytelės vidinėje pusėje matomas įspaudas primena Dovydo žvaigždę. Archeologinių tyrimų metu plytelių su tokiu įspaudu rasta ir Treblinkos koncentracijos stovykloje, Lenkijoje, kuri veikė 1942-1943 m. Abiem atvejais pirminė archeologų išvada buvo tokia: įspaudas yra Dovydo žvaigždė.
 
1883 m. Jozefas ir Vladislovas Langės bei Janas Dzievulskis Opočne, Lenkijoje, įkūrė keramikos fabriką ir plytinę. Šio fabriko gamybinis ženklas, kuriuo žymėtos plytelės, buvo šešiakampė žvaigždė arba žvaigždė su abipus įspaustomis D bei L raidėmis.
 
Tad anksčiau minėtų archeologinių tyrimų metu rastos plytelės fragmento įspaudas yra Dziewulski i Lange fabriko gamybinis ženklas, o ne Dovydo žvaigždė.
 
 Parengė Asta Vasiliauskaitė
Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyriaus rinkinių saugotoja-tyrinėtoja
 
© Nuotraukos Karolio Duderio
© Iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus rinkinių
 
 
 

Gruodis

 

 

Muziejaus rinkiniuose saugomų eksponatų didžiausia vertė kartais slypi ne pačiame artefakte, bet jame atrandamose buvusių saugotojų ar šeimininkų paliktose žymėse. Būtent toks eksponatas yra ir šis kasdienis maldynas Sidur Hashalem išleistas Budapešte. Pats maldynas niekuo ypatingai neišsiskiria iš kitų šio pobūdžio knygų, tačiau jame esantis įrašas ir antspaudai mums pasakoja apie šio eksponato klajones ir besikeičiančius šeimininkus.

Vidinėje viršelio pusėje jidiš kalba ranka parašyta:
 „Rasta 1944 rugsėjo 19 dieną Klogos lageryje (Estijoje) tarp nužudytų Vilniaus žydų kūnų.
 Maldynėlį perdavė žurnalistas Parker.
 A. Suckeveris
 Įrašo autorius, vienas žymiausių jidiš kalba kūrusių poetų, Avromas Suckeveris. Jis gimė 1913 m. Smurgainyse, vaikystės metus praleido Sibire, būdamas devynerių su mama persikėlė į Vilnių. Čia pradėjo rašyti ir prisijungė prie modernistinio literatų ir menininkų sambūrio Jung Vilne (Jaunasis Vilnius). Holokausto metu poetas kalėjo Vilniaus gete ir buvo vienas iš žydų kultūros paveldą gelbėjusios “Popieriaus brigados” narių. Besibaigiant karui, kartu su Vilniaus gete veikusios Jungtinės partizanų organizacijos (FPO) nariais pabėgo iš geto ir prisijungė prie partizanų Baltarusijos miškuose.
 
 Po Antrojo pasaulinio karo A. Suckeveris sugrįžo į Vilnių ir kartu su kitais Holokaustą išgyvenusiais mėgino atkurti žydų bendruomenės gyvenimą. Vienas tokių buvo ilgametis jo draugas, poetas Šmerkė Kačerginskis, Holokausto metu taip pat dirbęs „Popieriaus brigadoje“. Š. Kačerginskis į Vilnių sugrįžo pirmosiomis dienomis po karo ir, kaip vėliau rašė savo atsiminimuose, net nepajautė, kaip kojos jį nunešė tiesiai prie YIVO instituto pastato, kuriame buvo įrengta slėptuvė gelbėjamam žydų kultūros paveldui. Deja, jo laukė skaudus nusivylimas - YIVO pastatas buvo sugriautas ir prarasta viskas, kas jame buvo paslėpta. Tačiau „Popieriaus brigados“ nariai gelbėjamas kultūros vertybes slėpė keliose vietose. Sugrįžusieji skubėjo tikrinti visas šias vietas ir iš išlikusių slėptuvių traukti išsaugotas kultūros vertybes. Pirmiausiai jos buvo nešamos į A. Suckeverio ir Š. Kačerginskio butą Gedimino pr., tačiau greitai jame ėmė stigti vietos. Buvo nuspręsta įkurti žydų tyrimų institutą, kuris saugotų išgelbėtas kolekcijas ir kauptų naujas, pirmiausiai mėginant įamžinti nacių nusikaltimus. 1944 m. rugpjūčio 26 d. veiklą pradėjo Mokslo komisija, vėliau tapusi Žydų muziejumi. Jis veikė tik keletą metų ir stalinistinės antisemitinės kampanijos įkarštyje, 1949 m. birželį, buvo uždarytas. Knygoje matomas antspaudas rusų kalba atskleidžia, kad ji priklausė pokariniam Žydų muziejui.
 
 Antrasis matomas antspaudas jidiš kalba nurodo, kad knyga kurį laiką priklausė asmeninei Mordechajaus Kacenelenbogeno, gyvenusio Vilniuje Žydų g. 1, bibliotekai.
Šis maldynas, išleistas Budapešte, atkeliavęs į vilniečio biblioteką Žydų g., lydėjo savo šeimininką ar kitą nežinomą skaitytoją į mirtį Klogos koncentracijos stovykloje, sugrįžo į Vilnių, jame knygos keliones užrašė poetas A. Suckeveris ir ji tapo pokarinio Žydų muziejaus kolekcijos dalimi. Savo klajones knyga užbaigė ir šiandien yra saugoma Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus rinkiniuose.
 
Parengė Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė Saulė Valiūnaitė
 
 
smart foreash