MARKO ZINGERIO KALBA LR PREZIDENTŪROJE ŽŪVANČIŲJŲ GELBĖJIMO KRYŽIAUS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS METU

 

Štai mažas žiupsnelis Europos XX amžiaus istorijos.1942 m. Reicho okupuotose Europos Rytų šalyse,  įskaitant Varšuvą ir Vilnių, buvo išplatinti skelbimai, grąsinantys mirtimi žydams, ištrūkusiems iš getų, o taip pat ir kiekvienam, kas jiems padeda slapstytis. Žinios apie Žūstančiųjų gelbėtojus, kaip juos mes vadiname šiandien, buvo pasiekusios gestapo ir esesininkų ausis ir juos vertė sunerimti. Šiandien, praėjus 81 metams nuo getų Europoje įsteigimo Žydų istorijos muziejus vis dar suranda Lietuvoje žmonių, jų šeimų, dalyvavusių šiame šventame pasipriešinime nacių sankcionuotam nužmogėjimui.O juk, atrodo, kas galėtų būti natūraliau, kaip ištiesti pagalbos ranką įbaugintam ir be tėvų likusiam vaikui, ar ir šiaip žmogui, kad ir nepažįstamam, atsidūrusiam ties pražūties riba.

 

Žūstančiųjų gelbėtojų žygdarbis yra toks prasmingas ir daugiareikšmis, kad kartais su juo negali nelyginti ir šių dienų įvykių, reikalaujančių žmoniško supratimo, drąsos, ryžto, humanistinės pasaulėžiūros. Visos analogijos yra paviršutiniškos, ir kaip sakoma, šlubuoja, o ypač, analogijos su Holokausto įvykiais; tačiau mūsų karių veiksmai Afganistane, išvežant kolegas afganus ir jų šeimas tuo metu, kai šią šalį yra ištikusi civilizacijos ir kultūros krizė, juk taip pat yra Žūstančiųjų ir persekiojamųjų gelbėjimas, ir jis taip pat vyko rizikuojant gyvybe priešo užimtoje teritorijoje.

 

Bet ar žino patys mūsų kariai, apie žydų gelbėtojus Lietuvoje? Ar apie tai diskutuojama per seminarus jų akademijose ir koledžuose? Deja, šiandien, ir Lietuvoje ir visoje Europoje, kai svarstoma kaip elgtis su vienais ar kitais pabėgėliais, o ypač soctinkluose, tampa lyg ir populiaru atstumti „svetimą“. O Gelbėtojų pagerbimo diena, skirta žydų gelbėtojams,  mums primena anų laikų pabėgėlius ir benamius, ir apie tai, kad būta Lietuvoje žmonių, kuriuos per žiaurią gadynę vedė moralinis kompasas, rodantis kryptį į užuojautą, pagalbą, solidarumą, net ir tuomet, kai už vieno šeimos narių žmoniškumą smurtinis režimas grąsino visai šeimai.

Ar Gelbėtojų dramos nėra pavyzdinė moralinio ugdymo priemonė?

 

Šiandien apdovanojami dešimtys iš jų (ir galutinio jų skaičiaus niekad nesužinosime, dar tiek pat, o gal ir daugiau Gelbėtojų, spėju, išnyko praeityje be pėdsako—tokia jau ta mūsų istorija). Tačiau kiekvieno mums žinomo Gelbėtojo, atvejis, kaip rašoma Prezidentūros išleistame ir mūsų parengtame buklete, yra unikalu. Trumpai paminėsiu precedento muziejaus praktikoje neturėjusį faktą. Sąraše įvardyjamas rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis. Jis gelbėjo Prancūzijoje pažįstamą žmogų iš Lietuvos, ir tai pirmas atvejis, kai teikiame apdovanojimui lietuvį, talentingos, tragiško likimo dinastijos patriarchą, gelbėjusį kraštietį žydą toli už mūsų šalies ribų.

 

Ponios ir ponai!

 

Mano bičiulis, šviesios atminties istorikas ir žurnalistas, Seras Martinas Gilbertas, Winstono Čerčilio biografijos autorius, gynęs ir SSRS žydų teises ir ženkliai prisidėjęs prie Vilniaus Gaono Žydų istorijos muziejaus veiklos, mums paliko įspūdingą lentyną savo knygų apie II pas. karą, ir apie Europos ir Lietuvos Gelbėtojus. Autorius reziumavo, kad Europoje žuvo šeši milijonai žydų dėka nacių kruopščiai suderinto ir negailestingo biurokratinio mechanizmo,

agresyvios antisemitinės agitacijos ir propagandos, veikiančios visose okupuotos Europos šalyse ir, žinoma, vietinių kolaborantų, be kurių nacių įsakymai nebūtų „įžeminti“. Tačiau, kaip jis rašė, dešimtis tūkstančių žydų kilmės europiečių išgelbėjo pavieniai žmonės, šeimos ir slaptos organizacijos, ir tai reikalavo, jo žodžiais, tvirto moralinio stuburo.

 

Šiandien man vis dar atrodo, kad apie gelbėtojus, mums atskleidžiančius, kaip išlaikomas dvasinės brandos egzaminas,  jų pasirinkimo tarp gėrio ir blogio akimirkas, valandas ir dienas, kai klausomąsi savos širdies, bet vengiama kaimynų kreivo žvilgsnio, per mažai aiškinamąsi su mokiniais ir studentais -- ne užklasinėje veikloje, o privalomo etikos, teologijos, istorijos kurso metu.

 

Juk, be kelių rašytojų, vaizdavusių tuos laikus ir priklausiusių kartai, paliestai II pasaulinio karo liepsnos, mes Gelbėtojų ryžto, jų sąžinės dramų, sielą slegiančių dvejonių nematome, išskyrus nežymias išimtis, lietuviškuose menuose, kameriniuose ir monumentaliuose. Matyt reikia sulaukti tam tikros visuomeninės brandos, pakylėjančios iki šios temos dvasinio lygio ir jos kūrybinio įprasminimo. Kiekvieno gelbėtojo istorija, yra epopėja, iš kurios galėtume semtis ryžto ir jėgų tuomet, kai visuomenę apima slogutis ir gaubia migla, kai blaškymąsis ir baimė tampa savaimine būsena, kai tamsūs laikai reikalauja aiškaus apsisprendimo.

 

Tad gal ir pasikartosiu, sviestu, kaip sakoma, valgio nepagadinsi.

 

Žūstančių žydų gelbėtojų pavyzdžiai ir poelgiai Lietuvoje ir visoje Europoje, vadinamosios metodinės priemonės, parengtos konkrečių istorijų ir situacijų pagrindu turi tapti reikšminga ir svaria visuomenės švietimo ir visuotinės lietuviškos atminties politikos dalimi.

 

Ačiū už dėmesį.