TEISUOLIŲ ALĖJA: BRONISLAVA, JUOZAS IR PETRAS DAINAUSKAI

 

 

 

 

Jehuda Meras (nepriklausomoje Lietuvoje Kelmės žydų liaudies banko direktorius, sovietmečiu valstybinio banko kasininkas) su žmona Miriam, vaikais Janina ir Icchoku gyveno Kelmėje, kai 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo karas. Beveik visas miestelis sudegė, taip pat ir namai, kuriuose gyveno Merų šeima. Birželio 24–25 dienomis miestelį okupavo nacių kariuomenė. Jau po poros dienų vietiniai ginkluoti baltaraiščiai, vadinamieji aktyvistai, griebėsi smurto prieš žydus. Vyrus, taip pat ir Jehudą Merą, uždarė Zundelio Lunco daržinėje, o moteris ir vaikus suvarė į kelias žydų ūkininkų sodybas aplink Kelmę. Miriam Merienė su vaikais buvo įkalinta Šimono Ošerio sodyboje Mažūnų kaime. Jehudą Merą, kartą pasipriešinusį baltaraiščių patyčioms, sumušė ir uždarė Kelmės dvaro vartų kalėjime, paskui išvežė į Raseinius ir 1941 metų liepos pabaigoje sušaudė netoli Raseinių. Liepos 29-ąją buvo sušaudyta didžioji dalis Kelmės žydų, tarp jų ir Icchoko Mero motina, o Icchoką ir jo seserį Janiną bei dar keliolika į žvyrduobę varytų vaikų grąžino atgal į daržinę.

 

Icchokas Meras: „Kieno dėka likome gyvi tą dieną – nežinau. Vėliau gi nemažai žmonių mums padėjo ir gelbėjo mus, ir jei ne jie, nei sesuo Janina, nei aš nebūtume likę gyvi. Tai Michalina Legantienė, Adomas ir Petronėlė Urbeliai, Juozas ir Bronislava Dainauskai ir jų sūnus Petras Dainauskas, Zofija Sankienė, Teresė Sankutė-Toliušienė.“ Pirmoji Icchoko ir Janinos gelbėtoja buvo Michalina Legantienė. Kai ginkluotas sargybinis trumpam pasitraukė nuo daržinės durų, vietinės moterys išvogė kelis žydų vaikus. Icchoką su Janina namo parsivedė Michalina. Vaikai, kurių niekas nepaėmė, buvo sušaudyti per antrąsias Kelmės žydų masines žudynes 1941 metų rugpjūčio 22 dieną. Legantienė pasiliko Icchoką, o jo seserį Janiną priglaudė Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė. Kelias dienas Janiną su Icchoku slėpė ir ūkininkė Zofija Sankienė su dukra Terese. Kai Legantienė nebegalėjo laikyti berniuko, paprašė kaimynų, tačiau įsibauginę kaimynai perdavinėjo Icchoką iš rankų į rankas, kol vaikas atsidūrė gatvėje. Icchokas sėdėjo prie vieno namo slenksčio ir verkė. Tuo metu pro šalį ėjo Juozas Dainauskas. Jis paėmė Icchoką už rankos, parsivedė namo ir atidavė savo žmonai Bronislavai Dainauskienei. Taip Icchokas Dainauskų namuose tapo septintuoju vaiku. Dainauskai buvo labai neturtingi. Namuose nuolat stigo maisto.

 

Kasdien grėsė pavojus, reikėjo visų saugotis. Pamatęs ką nors ateinant, Dainauskų sūnus Petras užsimesdavo Icchoką ant pečių ir bėgdavo į pušyną, kur turėjo įrengęs kelias slėptuves. Kartą policininkai užtiko Icchoką, bet Petras pasakė: tegul jie nužudo jį, tik tegul neliečia vaiko. Petras visada būdavo šalia, kad iškilus pavojui galėtų padėti. Bronislava Dainauskienė Icchokui tapo antrąja motina: ji ne tik išgelbėjo jam gyvybę, bet ir sušildė motiniška šiluma. Ji rūpinosi Icchoku kaip savo vaiku. Dainauskai Icchoką slapstė iki 1944-ųjų spalio 6 dienos, kai Raudonoji armija pralaužė frontą. Pas Dainauskus Icchokas gyveno ir po karo, iki 1946 metų.

 

 

Iš: Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, 2018