0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Vilniaus Gaono Žydų Istorijos Muziejus
Vilna Gaon Museum of Jewish History

0

Keli štrichai mūsų Rachilės portretui. Markas Zingeris

 
Publikuota: 2021-01-29

Rachilė Kostanian-Danzig, viena iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kūrėjų, šiomis dienomis pažymi garbingą 91 metų sukaktį.

Ji priklauso tai kartai, kuri išgyveno siaubingus Antrojo pasaulinio karo metus, ir sovietinio režimo laikotarpį, ir Geležinės uždangos kritimą – tuos geopolitinius „žemės drebėjimus“, kurių metu Lietuva vėl tapo savo istorijos šeimininke.
 
Rachilė nebuvo nei daktarė, nei mokslininkė, bet istoriko diplomus jai su kaupu nusvėrė beatodairiškas, skausmingas, aistringas troškimas prasmingai užpildyti kolektyvinės atminties Lietuvoje spragas. Jai entuziazmo ir „užsiangažavimo“ galėtų pavydėti ir šių dienų jaunieji profesionalai.
 
Ji – buvusi muziejaus direktoriaus pavaduotoja ir Holokausto ekspozicijos vedėja – šiuo metu gyvena už Lietuvos ribų, tačiau jos balsas, kai apsilankau muziejuje, atrodo, vis dar skamba koridoriuose: „Markai, mums žūtbūt reikia parengti geto afišų parodą“ arba „Markai, o kaipgi Vilniaus geto didvyriai – jo kultūros veikėjai? Juk tai dvasinis pasipriešinimas!“; o užsukęs į, kaip Rachilė sakydavo „mažą žalią namelį“ – Muziejaus Holokausto ekspoziciją – ją vis dar tikiesi ją rasti jos kampiniame kabinete, palinkusią virš retų knygų, kurių ji pririnkusi pilną spintą;  arba parodoje, vedžiojančią mokinius.
 
Šiais permainingais ir sparčiai prabėgančiais laikais net ir žmonės, kurie ties amžių sandūra bandė atkurti istoriją, tampa istorija. Ir liūdnąja, ir skambiąja žodžio prasme. Rachilė nešė deglą, ji buvo pirmosiose šių nenuilstamų švietėjų  gretose, ji, taip sakant, nušluostė pelenus nuo daugybės Holokausto aukų veidų... Pažvelgus praeitin, ryškėja Rachilės Kostanian-Danzig portreto štrichai. Rachilė yra viena iš tų Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus 1989–1990 metais kūrėjų, ji buvo iš tos kartos, kurios veikėjams buvo asmeniškai ir  gyvybiškai svarbu, kad Lietuva žydų istoriją pripažintų kaip savą, ir senosios žydų bendrijos žlugimą – kaip Lietuvos katastrofišką netektį. Šiais laikais tai atrodo akivaizdu, tačiau anais laikais, kai trupėjo ir skeldėjo totalitarizmo betonas,  už tai reikėjo pakovoti – ir alkūnėmis, ir pasitelkus intelektą.
 
Rašydama knygą apie dvasinį pasipriešinimą Vilniaus gete, Rachilė bendradarbiavo su pasaulinio garso istoriku, knygų apie Holokaustą autoriumi ir W. Churchillo biografu, seru Martinu Gilbertu, parašiusiu pratarmę. Taip pat – ir nuolat – su žymiais Holokausto Lietuvoje istorikais, Millersvilio universiteto profesoriumi Sauliumi Sužiedėliu ir tuo metu Frico Bauerio instituto Frankfurte mokslininku dr. Christophu Dieckmannu, ir kitais, rengdama parodas, rašydama knygas, aistringai rūpindamasi, kad būtų tinkamai įpaminklinta Panerių masinių žudynių vieta.  Vienas žymiausių ir sėkmingiausių jos darbų, kurtų ilgai, kruopščiai ir pasitelkus grupę bendraautorių, buvo monumentalus ir detaliai aprašytas katalogas keliomis kalbomis „Vilniaus geto afišos“.
 
Ji rinko lėšas (prisimenu vieną jos laiškų, pasibaigusių žodžiais „viskas, ką mes čia darom – tautai ir istorijai“), leido katalogus ir netgi periodinius almanachus. Visa tai – pasitelkiant, įkvepiant ir sutelkiant kolegas muziejininkus.
 
Būdama pasaulinių žydų organizacijų aktyviste, plėtodama ryšius su išeivija ir pasauliniais žydų istorijos centrais (tarp kurių pirmiausieji buvo Niujorko Žydų mokslo institutas ir Jeruzalės Yad Vašem), ji organizavo tarptautinę paramą, skleidė žinias pasaulyje apie jos gimtojo muziejaus veiklą. Tūkstančiams lankytojų iš Lietuvos ir viso pasaulio Rachilė Kostanian netgi tam tikra prasme buvo tapusi muziejaus simboliu. Ją galime pamatyti ir išgirsti daugybėje to meto TV laidų, interviu, publikacijų. (Tuo metu grupės britų, amerikiečių iš Šiaurės ir Lotynų Amerikos, izraeliečių keliaudavo į Lietuvą ieškoti giminės šaknų. Jų dauguma užsukdavo pas Rachilę. Vienas iš jų, anglų rašytojas Howardas Jackobsonas, prestižinės Bookerio premijos laureatas, parašė knygą apie kelionę, ir joje skyrė Rachilei įsimintinas eilutes – tam tikrą „selfį“, žaismingą kelionės asmenukę.)
 
Prisimenu, kaip Rachilė, jos kabinete Pamėnkalnio gatvėje,  man kartodavo jidiš kalba Jung Vilne sambūrio poeto, Partizanų himno kūrėjo Hiršo Gliko, nušauto bėgant iš koncentracijos lagerio, eilutes, jo žodžius Myr kumen on mit unzer pein, mit unzer vey (Mes ateinam su mūsų gėla, su mūsų sielvartu“) ir Myr zajnen do! („Mes esam čia!“)
 
Ji kadaise atėjo į muziejų, kuriam tuomet vadovavo mano brolis Emanuelis, nebe jauna, jau sulaukusi „sidabro gijos“ smilkiniuose,  atsinešdama į jį savo  asmenišką gyvenimo istoriją, temperamentą ir širdies šviesą.
 
Rachile, Tavo indėlis neišblės. Tu, drauge su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi, įskėlei ne vieną ugnelę kolektyvinėje  Lietuvos atmintyje. 
Ilgiausių metų, Rachile Kostanian!
 
 
smart foreash