Mėnesio eksponatas

Riklės Glezer (g. 1923 m. Vilniuje), išgyvenusios Holokaustą, tapusios partizane, sukurtos dainos atspindi tiek į Vilniaus getą suvarytų žydų nostalgiškas nuotaikas prisimenant, kas jiems buvo Vilnius iki Holokausto, tiek kovingas žydų partizanų, išgyvenusių Holokaustą ir kovojusių su naciais partizanų būriuose, emocijas. Pirmajai Riklės Glezer dainų grupei priskirtinos „Buvo vasaros diena“, „Gyvenimas gete tamsus ir pilkas“, „Vienintelis medelis gete”. Antrajai sukurtų dainų kategorijai atstovauja daina „Aš laisva“, parašyta pirmomis dienomis po karo jau partizanės Riklės Glezer. Šių tekstų rankraščiai saugomi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.

Vilniaus gete kalėjusių žmonių kūrybą rinko ir jos rinktinę rengė rašytojas, iki karo priklausęs žydų rašytojų ir dailininkų sambūriui Jung Vilne (Jaunasis Vilnius, nuo 1929 m.),  Vilniaus geto kalinys, „Popierinės brigados” narys, drauge su kitais brigados žmonėmis gelbėjęs žydų rankraščius, knygas, ritualinius objektus nuo nacių, kovos su naciais dalyvis partizanų būriuose Šmerelis (Šmerkė) Kačerginskis. Po karo 1947 m. Paryžiuje jis publikavo Vilniaus gete sukurtas dainas, kurias išleido Vilniečių sąjunga Prancūzijoje (Farband fun di vilner in Frankraich – jidiš k.).

Subtiliu lyrizmu išsiskiria Riklės Glezer eilės „Vienišas medelis gete“. Liepą tvanka ir karščiu alsuojantis šiandienos Vilnius už muziejaus lango tarsi savaime kviečia iš visų išsaugotų Lietuvos žydų rankraščių, sukurtų Lietuvos getuose, būtent šias Riklės Glezer eiles paskleisti žmonėms. Tepajunta žmonės eilių autorės savų namų už geto sienos nostalgiją, vasariškos žalumos ilgesį. Žalumos, kuriai atstovauja vienintelis gete iš savo gimtųjų namų – miškelio – į getą, kaip ir geto kaliniai iš savo namų, perkeltas medelis:

 

Medelis vienišas

Auga mūsų kieme,

Stūkso jau ilgus metus gražiai

Neužima vietos jis.

 

Pas mus vienišas medelis

Prisimena savo vaikystės kamieną.

Savo išlakų žalią miškelį

Jis mena tik svajose.

 

Žmonės vieną kartą

Iš ten jį atnešė,

Ir tarp ankštų mūrų

Čia jis išsekęs.

 

Stovi ir verkia medelis

Nulenkęs žemėn galvą.

Ir vietoj karštų ašarų

Krinta lapai ant žemės.

 

Ką tik laimė jį palietė,

Jis daugiau neverkia šiandien.

Vienišam medeliui

Atvedė mielą draugą.

 

Tai buvo vaikai vargani,

Nusiminę lygiai kaip ir jis,

Mielus vaikučius

Iš miesto atvedė į šią vietą.

 

Ir šiandien jie atvesti į mišką,

Jie ten dar nebuvo.

Ir šiandien maži vaikeliai

Padovanojo dienos šviesą.

 

Čia buvo jie kiek kitokie –

Vaikai ir medis.

Jie žaidė visą dieną,

Išsipildė jų svajos.

 

Jie svajojo apie tą patį,

Ko kiekvienam stigo:

Medelis – apie žalią mišką,

Vaikai – apie pasaulį.                                                   

 

Pasirašyta: Riklė Glezer