Mėnesio eksponatas

              Irvingas Normanas gimė kaip Izaokas Noachovičius 1906 m. sausio 10 d. Vilniuje (mirė 1989 m. Gales Ferry, Konektikute), kai miestas priklausė Rusijos imperijai. Jo tėvas Jehuda Leiba Noachovičius ir mama Nachame laikė krautuvėles. Irvingui buvo devyneri, kai 1915 vokiečiai užėmė miestą. Tuo metu berniuko tėvas paliko šeimą, tačiau mama atrado stiprybės auginti keturis vaikus – dukrą Beti ir tris sūnus Irvingą, Henrį ir Albertą. Nuo vaikystės Irvingui patiko piešti ir vieni pirmųjų jo piešinių įamžino vokiečių armijos okupuotą Vilnių.

              Šeima skurdo, ir Irvingas stengėsi padėti mamai įvairiais būdais – gatvėje pardavinėjo laikraščius, siekdamas privilioti pirkėjus išpuošė mamos parduotuvėlės langus įvairia savo piešta reklama. Irvingas prisiminė: „Mano dėdė manė, kad aš esu daug žadantis dailininkas, jis net norėjo, kad aš mokyčiausi dailės mokykloje, tačiau atėjo karas ir planai žlugo.“

              Lenkijai okupavus Vilnių, šeima persikraustė į Kauną. Apie šį laikotarpį Normanas prisimena: „Aš sėkmingai pardavinėjau laikraščius. Turėjau daugiausiai pirkėjų mieste. Buvau laisvas, ir, beje, visiškai laimingas.“

              1923 m. septyniolikmetis Irvingas kartu su seserimi Beti emigravo į JAV. Jis atsiminė: „Mes svajojome…svajojome apie tą šalį. Ta šalis mums tapo ypač įdomi dėl Kaune matytų amerikietiškų filmų. Amerikietiški filmai; didmiesčiai, žmonės vairuojantys mašinas. Aš sakydavau, dieve, jei žmonės gali turėti mašinas, spėju, jie turi užtektinai duonos pavalgyti.“

              I. Normanas apsistojo Niujorke ir pradžioje įsidarbino kirpėju. 1925 m. iš Lietuvos atvyko jo mama bei broliai Henris ir Albertas. 1929 m. I. Normanas tapo JAV piliečiu. 1938 m. I. Normanas įstojo savanoriu į armiją kovoti prieš fašizmą Ispanijoje. Tai, anot I. Normano, buvo karas tarp demokratijos ir fašizmo, karas tarp gėrio ir blogio, ir jis privalėjo tame kare dalyvauti. Kova tarp gėrio ir blogio tęsis visą I. Normano gyvenimą, vėliau – jo tapyboje.

                      Rusų poetas ir dailininkas Borisas Pasternakas yra pasakęs: „Kiekviena karta turi savo kvailį, kuris sako tiesą, taip kaip ją supranta.“ I. Normanas paskyrė savo kūrybą tiesai. Socialinio siurrealizmo stiliumi didelio formato drobėse dailininkas maištavo prieš visuomenės vartotojiškumą ir kolektyvinį gobšumą, prieš religinį fanatizmą ir politinę korupciją pasaulyje. Jo monumentalus, gausus simbolių, politizuotas menas kelis dešimtmečius erzino JAV meno „elitą“, o 1949 m. lieta akvarelė Didmiestis net buvo nukabinta iš 1950 m. parodos San Francisko muziejuje. Tai buvo vienintelis paveikslas, kada nors nukabintas šiame muziejuje.

              I. Normano tapyba pripažinta tik 1970 m., o 1973 m. kritikas Alfredas Frankenšteinas rašė: „Iki dabar mes buvome nepajėgūs suprasti Irvingo Normano. Ilgą laiką Normano paveikslai mums atrodė per dideli,…per detalūs, …per daug kritikuojantys Amerikos visuomenę.“

              I. Normano darbai – tai lyg mūsų laiko metraštis. Vienas tokių yra ir paveikslas Aukso veršis. Drobėje dailininkas prisimena izraelitų aukso veršio garbinimo istoriją (ST, Išėjimo 24:12–18, 32:1–30) ir reflektuoja ją per šiuolaikinio didmiesčio gyvenimą. Tolimajame paveikslo fone matyti Mozės nuo Sinajaus kalno parsineštų Dekalogo plokščių reminiscencija, kuriose dviem stulpeliais surašyti dešimties Dievo įsakymų pirmieji žodžiai. Deja, skubantiems megapolių gyventojams šios etikos ir moralės normos neberūpi. Dailininko siunčiama žinia kaip niekad aktuali šiandien.

 

VVGŽM istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė dr. Vilma Gradinskaitė