„DINGĘS PASAULIS: LIETUVOS ŽYDŲ TRADICINIO MENO ATGARSIAI“
„Dingęs pasaulis“ – tai paroda kadaise Lietuvoje klestėjusiai žydų kultūrai atminti. Beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė, jos šimtmečiais kaupti kultūros klodai, išgarsinę Lietuvos vardą pasaulyje, dailės ir architektūros paveldas buvo brutaliai sunaikinti per nacių invaziją. Parodoje pristatomas išgelbėtas ir išsaugotas tradicinis Lietuvos žydų paveldas.
Lietuvos žydai, vadinami litvakais, visais laikais tarp kitų žydų bendruomenių išsiskyrė ypač griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu, išsimokslinimu, taip pat tam tikrais religinio bei kasdienio gyvenimo bruožais. Visa tai darė įtaką ir savitai meninei raiškai. Iki pat XIX a. antros pusės senų tradicijų apibrėžtoje Lietuvos žydų kultūroje plėtojosi tik tradicinis menas, daugiausia pasireiškiantis sinagogų architektūra ir interjero sąranga bei puošyba, ritualinių reikmenų gamyba, rankraštinių ir spausdintų knygų apipavidalinimu. Tradicinei Lietuvos žydų dailei būdinga amato ir dvasinio mokymo sintezė, meninę raišką nulemia religinis turinys.
Religinių nuostatų ir ritualų apibrėžtą Lietuvos žydų gyvenimo būdą atskleidžia parodoje eksponuojami daiktai, susiję su sinagogos interjero puošyba, ritualiniai objektai, skirti sinagogoje ir namuose atliekamoms apeigoms ir pagrindinėms metų ciklo bei gyvenimo ciklo šventėms.
Pagrindinis ekspozicijos akcentas – trys autentiški Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero elementai: dvipusės aron kodešo durelės, kartušas su Dekalogo plokštėmis, puošęs viršutinį aron kodešo tarpsnį, ir prieš jį stovėjusio omedo (kantoriaus piupitro) fragmentas. Šie objektai – tai viskas, kas liko iš Vilniaus Didžiosios sinagogos, pastatytos XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, šimtmečiais buvusios svarbiausia dvasine Lietuvos žydų bendruomenės ašimi. Lietuvoje Vilniaus Didžioji sinagoga garsėjo ir savo puošniu interjeru, kuris buvo laikomas vienu gražiausių visoje šalyje. Jos interjerą su puošniu aron kodešu ir išlikusiais, mūsų parodoje eksponuojamais objektais akvarelėje įamžino 1935 m. čia apsilankęs pasaulinio garso dailininkas Markas Chagallas (1887–1985).
Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimui (1573–1944) |
| Nuo seniausių laikų žydai Lietuvoje turėjo labai gilias religines tradicijas. Iš Lietuvos kilo daug žymių rabinų, kantorių, Toros ir Talmudo žinovų, čia veikė žymios ješyvos, buvo gausu sinagogų. LDK žemėse susiformavo turtinga ir savita sinagogų architektūra. XVI–XVIII a. Lietuvos žydai pastatė daugybę mūrinių ir medinių sinagogų. XIX a. pabaigoje vien Vilniuje jų buvo per šimtą. Seniausia ir pati žymiausia iš jų buvo Vilniaus Didžioji sinagoga, ištisus amžius traukusi į Vilnių judaizmo žinovus ir religinės tradicijos autoritetus iš visos Europos. Vilniaus Gaono Elijahu ben Šlomon Zalman, garsiausio XVIII a. išminčiaus, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriaus, vardas išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę, o Didžioji sinagoga tapo jos simboliu. 
Vilniaus Gaonas Elijahu ben Šlomon Zalman
(1720–1797)
Pastatyta XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje, bėgant amžiams atlaikiusi ne vieną antpuolį ir gaisrus, smarkiai apniokota per Antrąjį Pasaulinį karą, Vilniaus Didžioji sinagoga, ištisus amžius garsinusi Vilnių, pokaryje buvo sulyginta su žeme – didingos sinagogos kontūrai išnyko iš Vilniaus architektūrinio ansamblio.
Juozas Kamarauskas. Senoji Vilniaus Sinagoga 1899 m.
Šiandien Vilniaus Didžiąją sinagogą, jos puošnaus ir prabangaus interjero fragmentus tegalime išvysti negausiose fotografijose, akvarelėse ir piešiniuose. Ši vertinga ikonografinė medžiaga, leidžianti įsivaizduoti sinagogos didybę, eksponuojama mūsų parodoje. Per stebuklą išliko ir trys autentiškos Didžiosios sinagogos detalės – kartušas su Dievo Įstatymo plokštėmis, kadaise kabėjęs ant Vilniaus Didžiosios sinagogos aron kodešo, kantoriaus piupitro žvakidė su puošniu vertikaliu skydu ir dvipusės aron kodešo durelės.
Kartušas su Dievo Įstatymo plokštėmis
Kantoriaus piupitro žvakidė
Aron kodešo durelės Visi kiti parodoje eksponuojami ritualiniai objektai, nors ir nebuvo naudojami Vilniaus Didžiojoje sinagogoje, padeda atkurti joje vykusių apeigų atmosferą. Šie eksponatai po 1949 m. žydų muziejaus likvidavimo buvo saugomi įvairiuose Lietuvos muziejuose – Etnografijos, Religijos istorijos, Dailės muziejuose. 1990 m. jie grąžinti atkurtam Lietuvos žydų muziejui. 
Kantoriaus piupitro skydas 
Rinonimai – dekoratyvios Toros ritinių ašių viršūnės
Ritualiniai objektai, kadaise priklausę įvairioms Lietuvos sinagogoms, atskleidžia tradicinio žydų meno istorijos Lietuvoje puslapį, ir kartu su išlikusia ikonografine medžiaga primena, kad iki Antrojo Pasaulinio karo Lietuvoje – kiekviename miestelyje – buvo gausu sinagogų. Didžioji dalis sinagogų buvo medinės – jų architektūriniai tūriai, formos ir puošyba pasakoja apie savitą LDK žemėse susiformavusią žydų liaudies meno tradiciją. Deja, iš gausybės buvusių medinių sinagogų šiandien Lietuvoje, toliau neprižiūrimos ir nykstančios, išliko tik kelios. Kitas medines sinagogas, panašiai kaip ir Vilniaus Didžiąją sinagogą, primena tik fotografijos, grafikos darbai ir išlikę interjero fragmentai. Parodoje eksponuojami Šiaulių dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 1930–1940 m. darbai, kuriuose jis įamžino kelias sinagogas, tarp jų ir Didžiąją Vilniaus sinagogą.
Gerardas Bagdonavičius. Vilnius. Senosios sinagogos interjeras.
Apie 1935 m. (iš Šiaulių Aušros muziejaus rinkinio).
Visi parodos eksponatai, kad ir fragmentiškai pasiekė mus iš turtingos praeities, papildydami vieni kitus, padeda įsivaizduoti, kokių aukštumų buvo pasiekęs tradicinis žydų menas Lietuvoje. Jie pasakoja ne tik apie savitą žydų ritualinio meno estetiką, bet ir apie gilią Lietuvos žydų religinę tradiciją, padeda rekonstruoti dvasinę aplinką, kurioje gyvavo Vilniaus Didžioji sinagoga.
Rafaelis Chvoles iš ciklo „Senasis Vilnius“. Vilniaus Didžiosios sinagogos griuvėsiai 1946 m.
Fotografijos Pauliaus Račiūno.
|
Parodoje eksponuojamas unikalus XX a. pirmos pusės žydų liaudies menininko Aarono Chaito iš Kelmės kūrinys „Karaliaus Saliamono sostas”. XX a. trečiajame dešimtmetyje sukurta daugiafigūrė erdvinė kompozicija – savotiškas rūmų maketas, susidėjęs iš daugybės drožinių ir daugiau nei dviejų šimtų išdrožinėtų, rūbais aprengtų žmonių figūrėlių. Tradiciniame Lietuvos žydų mene dėl gana griežtai traktuoto Antrojo Dekalogo įsakymo nei skulptūrinių žmonių figūrų, nei panašių skulptūrinių erdvinių kompozicijų nėra buvę. Erdvinės daugiafigūrės kompozicijos nėra žinomos ir visoje tradicinio žydų meno istorijoje. Šiuo neįprastu kūriniu Aaronas Chaitas iliustravo biblinę Saliamono teismo istoriją ir žydų legendose aprašytą stebuklingą karaliaus Saliamono sostą.
Karaliaus Saliamono sostas |
| Ilgą laiką apie šį unikalų ir analogų žydų meno istorijoje neturintį kūrinį – Aarono Chaito „Saliamono sostą“, sukurtą Kelmėje XX a. pr. nebuvo žinoma, nors jau keletą metų sudėtiniai šio kūrinio elementai – mediniai drožiniai, metalinė žvakidė ir lėlės – buvo saugomi Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Šio originalaus meno kūrinio išsaugojimo nuopelnas priklauso profesoriui Pauliui Galaunei, kuris 1941 m. medinius drožinius, lėles ir metalinę žvakidę, kartu su kitais eksponatais išgelbėjo iš iki karo Kaune veikusio Žydų Etnografinio muziejaus. Po karo, šie eksponatai buvo saugomi Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur niekas jau nebežinojo kas tai per objektai ir kokia jų paskirtis, nes iš Žydų Etnografijos muziejaus neišliko jokios šių kūrinių metrikos. Vėliau šie neįkainuojami objektai buvo padovanoti 1989 m. įkurtam Valstybiniam Žydų muziejui (1997 m. pervadintam Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi).
Dėl savo netipiškumo ir neįprastumo tradicinio žydų meno kontekste, šie eksponatai buvo neteisingai identifikuoti: į lėles ir į drožinius – į atskirus visumos komponentus buvo pažvelgta kaip į du atskirus, tarpusavyje nesusijusius žydų liaudies meno kūrinius, sudėtiniai vienos kompozicijos elementai buvo išskirstyti į dvi atskiras grupes. Klaidingai identifikavus šiuos objektus, keletą metų jie buvo eksponuojami Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje kaip Purimšpilio lėlės ir kaip aron kodešo dekorinė kompozicija.
Neseniai atlikus nuodugnų šių originalių kūrinių tyrimą, buvo nustatyta, kad iš tiesų tai yra vientisos kompozicijos, vientiso ir nedalomo meno kūrinio elementai, taip pat nustatytas šio kūrinio siužetas ir autorius. Atskleisti šio kūrinio siužetą padėjo pagrindiniai tradicinio žydų meno šaltiniai – bibliniai tekstai, ir šiuos tekstus lydintys komentarai – agadinė literatūra, konkrečiai – Saliamono sosto aprašymas Antrame Targume. Tuo tarpu atributuoti šį kūrinį leido memuarinis šaltinis – Aarono Chaito sūnaus Jaakovo Chaito prisiminimai.
 Išaiškėjo, kad mediniai drožiniai, lėlės ir metalinė žvakidė – visa tai elementai vieno meno kūrinio, vadinamo Saliamono Sostu, pagal Saliamono Teismo siužetą, kurį XX a. pr. sukūrė žydų liaudies menininkas iš Kelmės Aaronas Chaitas.
Saliamono sostas – tai iš daugybės elementų – drožinių ir lėlių – susidedanti grandiozinė erdvinė kompozicija, savotiškas Saliamono sosto menės ar rūmų maketas, kurį Aaronas Chaitas sukūrė pagal Antrojo Targumo Saliamono sosto aprašymą.
Išlikusi didžioji dalis pagrindinių drožinių, sudariusių Saliamono sostą: sostas, gėlės, „augusios“ už sosto, penkiolikos šakų žvakidė, puošusi sosto viršūnę, pagrindinės skulptūrinės gyvūnų kompozicijos (skirtingų rūšių gyvūnai, gulėję ant laiptų, ir erelių-liūtų ištiestais sparnais bei letenomis, kompozicijos), architektūriniai rūmų konstrukcijos motyvai, etc. Lėlių išliko palyginus labai mažai – iš buvusių maždaug dviejų šimtų lėlių, mus pasiekė tik dvidešimt trys, bet ir tarp šių yra didžioji dalis pagrindinių Saliamono sosto istorijos herojų: Aukščiausiasis Šventikas, jo padėjėjas, septyniolika Sinadriono narių, pusė Saliamono teismo dalyvių: viena moteris, vienas vaikas ir kareivis, laikęs vaiką už kojų, pasiruošęs vykdyti nuosprendį. Deja, trūksta paties karaliaus Saliamono, antros moters, antro vaiko, daugybės kareivių ir didelės dalies Sinadriono narių. 
 Praėjus beveik šimtmečiui nuo Saliamono sosto sukūrimo, išaiškėjo, kad šis unikalus kūrinys, kurio, kaip savo prisiminimuose rašo menininko sūnus, jis ieškojo net Metropoliteno muziejuje Niujorke, iš tiesų tebėra Lietuvoje – Valstybiniame Vilniaus Gaono muziejuje. Aistė Niunkaitė-Račiūnienė |
Deja, dėl daugybės kūrinio detalių trūkumo neįmanoma atkurti autentiško erdvinio kompozicijos vaizdo, todėl išlikę objektai eksponuojami sukomponuoti ant sienos. Sąlygišką kompozicijos vaizdą padėjo rekonstruoti smulkiai ją aprašiusio menininko sūnaus Jakovo Chaito prisiminimai, Biblijoje aprašyta Saliamono teismo istorija ir Saliamono sosto aprašymas Antrajame targume.
1941 m. šios didingos kompozicijos likučius – apie 23 žmonių figūrėles ir dalį drožinių iš nuniokotos Kauno žydų etnografijos draugijos išgelbėjo menotyrininkas profesorius Paulius Galaunė. Po karo išsibarsčiusi kompozicija buvo saugoma Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kuriame tebuvo žinoma, kad tai „žydiškos lėlės“ ir „žydiški drožiniai“. Vėliau visa tai buvo padovanota Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. Kadangi dingo kūrinio metrika, ilgus metus niekas net neįtarė, kad „lėlės“ ir drožiniai – tai vieno unikalaus meno kūrinio dalys. Tik praėjusį dešimtmetį atlikus nuodugnų išlikusių „lėlių“ ir drožinių tyrimą ir atradus Jakovo Chaito prisiminimus pavyko atskleisti šio unikalaus kūrinio ir jį sukūrusio menininko istoriją. Šitaip praėjus beveik šimtmečiui nuo „Saliamono sosto“ sukūrimo paaiškėjo, kad kompozicija „Saliamono sostas“, kurios, kaip savo prisiminimuose rašo menininko sūnus, jis ieškojo net Metropoliteno muziejuje Niujorke, iš tiesų tebėra Lietuvoje – Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje.
Dr. Aistė Niunkaitė-Račiūnienė
„DINGĘS PASAULIS: SUSITIKIMAI“
XX a. – didžiųjų pokyčių laikas: kūrėsi naujos valstybės, griuvo karalystės, senąją Europą niokojo pasauliniai karai. Medicinos, mokslo, technikos pažanga lėmė naujų meninių srovių atsiradimą, socialiniai pokyčiai ir žmonijai tekę išbandymai veikė ir meno sroves: gimė modernizmas. Tobulų, subtilių, išbaigtų linijų nebepakako išreikšti vidiniams išgyvenimams, patirtoms karų traumoms. Vaizduojamoje dailėje įsivyravo futurizmas, konstruktyvizmas, ekspresionizmas, su populiariais fovistiniais ieškojimais, spalvos ekspresija, abstrakcionizmu palaipsniui peraugę į postmodernistinį meną. Vaizduojamajai dailei skirtoje, atnaujintoje „Dingusio pasaulio“ ekspozicijoje lankytojams pristatomi XX a. pradžią – XXI a. pirmąjį dešimtmetį aprėpiantys Lietuvos žydų dailininkų kūriniai. Tai kolekcija, kurią Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus suformavo per pastaruosius kelerius metus, įgyvendindamas savo misiją – kaupti ir išsaugoti ateities kartoms po pasaulį išsisklaidžiusių ar kuriančių tėvynėje litvakų meno kūrinius. Stabtelėję prie pasaulyje žinomų kūrėjų darbų ir biografijų lankytojai atras, kad daugelis pavardžių, siejamų su užsienio tapytojais ir grafikais, yra Lietuvos kultūros dalis. Daugumą šiuo metu JAV, Izraelyje ir Europoje vertinamų dailininkų (jų darbais tebeprekiauja garsūs meno aukcionai) išugdė Vilniaus dailės akademija, vyresnės kartos menininkus – Vilniaus piešimo mokykla, J. Vienožinskio Kauno piešimo skyrius. Kai kuriems sudėtingo likimo dailininkams pirmąsias meno pamokas teko išeiti Vilniaus gete (Samuelis Bakas) ar Antrojo pasaulinio karo metu besislepiant ankštame kambarėlyje, Paryžiuje, nematant saulės šviesos beveik dvejus metus (Teo Tobias).
XX a. suvienija kelias litvakų menininkų kartas, bet jų gyvenimus išskiria Antrasis pasaulinis karas ir po jo įvykę geopolitiniai pokyčiai. Vyresnės kartos tapytojai: Pinkas Kremenis (1890–1981), Mane Kacas (1894–1962), Isaja Kulvianskis (1892–1970), sietini su Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915), dar tarpukariu paliko Vilnių ir įsiliejo į Vakarų Europos menininkų gretas. P. Kremenio ar M. Kaco vardai siejami su L‘Ecole de Paris meno mokykla, I. Kulvianskio – su Izraelio menininkais: jis tapo vienu iš Palestinos tapytojų ir skulptorių asociacijos įkūrėjų.
Viduriniosios kartos menininkai, susiję su Vilniumi, tai – Rafaelis Chwolesas (1913–2002), Benciomas Michtomas (1909–1941) ir Rachilė Suckever (1904–1943), aktyviai dalyvavę žydų literatūros ir meno draugijoje „Jung Vilne“. B. Michtomo (konstruktyvisto, Bauhaus meninio judėjimo sekėjo) gyvenimas baigėsi Paneriuose, R. Suckever – Treblinkoje, o R. Chwolesui likimas suteikė galimybę pasekti vyresnių litvakų dailininkų pėdomis. Jis įsikūrė Paryžiuje, tačiau jo kūrinius visą gyvenimą lydėjo Vilniaus motyvas: apsnigtos ar saulės nušviestos senamiesčio gatvelės: tokios, kokiomis jis klajojo vaikystėje.
Kauno meno erdvė, konkrečiai J. Vienožinskio privati studija, vienija Černę Percikovičiūtę (1912–?) ir Neemiją Arbit Blatą (1908–1999), o Kauno meno mokykla, išaugusi iš J. Vienožinskio piešimo kursų, taipogi ir buvusį mūsų bendraamžininką Augustiną Savicką (1919–2012), vėliau baigusį Vilniaus dailės akademiją, kaip ir dabartiniai Lietuvos menininkai Adomas Jacovskis (g. 1948) ir Solomonas Teitelbaumas (g. 1972). Sodrūs pastoziniai S. Teitelbaumo darbai sukurti jau XXI a. Tai ekspresyvi, ryškiaspalvė tapyba, perteikianti kuriant patirtus jausmus. A. Jacovskio darbai kupini metafizinio pojūčio: vienspalviame fone ryškėjantis profilis ir kairė plaštaka su rodomuoju pirštu nukreiptu į dangų („Profilis mėlyname fone“, 1990), ar raudonoje erdvėje giedantis šauklys („Giesmė“, 1990), laikantis gerai atpažįstamą šofarą. Šauklio užverstas smakras ir ryškėjantys dantys į erdvę išlieja nebylų šauksmą ir per amžius žmoniją kankinusį klausimą „kodėl“.
Tapybos šimtmetis išskiria ir suveda draugėn litvakų dailininkus. 1933 m. gimęs Samuelis Bakas – nors ir sietinas su karo metų Vilniumi, kartu yra ir mūsų amžininkas, šiuo metu gyvenantis Masačusetse, JAV. Jo tapyba, kupina siurrealistinių elementų, metafizinių figūrų kompozicijų, iliustruojamosios vaizdų kalbos, kelianti klausimus apie pasaulį, kuriame gyvename, bandanti surasti atsakymus į žmogiškosios prigimties dualumą, lėmusį žiauriausią XX a. nusikaltimą – Holokaustą.
Ekspozicijoje taip pat sutinkame ir grupę litvakų, kurie pradėję savo meninę kelionę Vilniuje, savo vėlesnį gyvenimą susiejo su Izraeliu: tai jau minėtas Isaja Kulvianskis, Jezekielis Štreichmanas (1906–1993), Mošė Rozentalis (1922–2008). Prie šios grupės priskirtinas ir Teo Tobias (1927–2012), gimęs žydų išeivių iš Lietuvos šeimoje, Izraelyje. Jie visi – šiuo metu jau post mortem – tebėra vieni populiariausių Izraelio dailininkų, savo laiku sulaukę valstybinio pripažinimo, apdovanojimų, darę įtaką Izraelio meno istorijai (pvz., J. Štreichmanas – vienas New Horizons meninio judėjimo įkūrėjų). M. Rozentalis kurdamas žaidžia tapybos ir grafikos sinteze. Jo spalvota litografija „Kompozicija su moters profiliu“ išsiskiria laisva, bet stipria ir suvaldyta linija bei keletu spalvinių plotų – išgaunama ekspresyvi kompozicija.
Šis tekstas, skirtas ekspozicijai „Dingęs pasaulis“: susitikimai, – tai tik keletas potėpių, apibendrinant margus XX amžiuje po pasaulį išsibarsčiusių litvakų dailininkų likimus ir jų kūrinius. Kiekvieno iš jūsų, mieli lankytojai, čia laukia savi susitikimai ir atradimai, kaip ir netikėtai klajojant po plačiojo pasaulio meno galerijas prie dailininko biografijos atrandamas užrašas d‘origine lituanienne.
Ieva Šadzevičienė
