LR Prezidentūroje Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti 36 žydų gelbėtojai

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS GITANAS NAUSĖDA LIETUVOS ŽYDŲ GENOCIDO ATMINIMO DIENOS PROGA ĮTEIKĖ ŽŪVANČIŲJŲ GELBĖJIMO KRYŽIUS ARTIMIESIEMS ASMENŲ, KURIE, NEPAISYDAMI MIRTINO PAVOJAUS SAU IR ŠEIMAI, ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS GELBĖJO ŽYDUS NUO NACIŲ IR JŲ VIETINIŲ PAGALBININKŲ VYKDYTO GENOCIDO.

Pasak šalies vadovo, dauguma žydų gelbėtojų buvo paprasti žmonės – nesiruošę žygdarbiams ir neplanavę tapti herojais, tačiau lemtingą akimirką priėmę sprendimą, kuris yra ir bus ilgus amžius prisimenamas kaip žmoniškumo, drąsos ir pasiaukojimo liudijimas.

Prezidentas priminė iškalbingą sceną, kurią savo prisiminimuose aprašė viena iš šiandien apdovanojamųjų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Chana Bravo. Atvedusi iš Kauno geto dešimtmetį Aliką pas Antaną ir Mariją Macenavičius, ji paprašė išgelbėti vaiką. Ir dar pridūrė, kad Aliko šeima turi Amerikoje giminių, kurie galbūt gerai atsilygins. Ponia Marija pertraukė pokalbį pabrėždama, kad tai ne atlygio, o žmoniškumo klausimas, noras išgelbėti vaiką. Ir Alikas – būsimasis pasaulinio garso politikos mokslų profesorius Aleksandras Štromas – buvo išgelbėtas.

„Tūkstančių Lietuvos žydų gelbėtojų apsisprendimas išsaugoti žmoniškumą, jų pasiryžimas ginti savo bendrapiliečių gyvybes ir orumą paliudijo, kad net žiauriausiomis aplinkybėmis žmogus gali rinktis gėrį ir tiesą. Lietuvos žydų gelbėtojai tapo pavyzdžiu ir vilties šaltiniu visai žmonijai – išgelbėję vieną gyvybę, jie išgelbėjo visą pasaulį“, – apdovanojimų ceremonijoje sakė šalies vadovas.

Pasak Prezidento, šiandien kaip niekad svarbu prisiminti ir pagerbti žmones, kurie savo kilniais poelgiais, atėjus lemtingo apsisprendimo akimirkai, apgynė žmoniškumą. Jų pavyzdys stiprina mūsų dvasią. Stiprina mūsų tikėjimą gėrio pergale šiandienos iššūkių akivaizdoje.

„Brangūs apdovanojamųjų artimieji – vaikai, anūkai ir proanūkiai! Lietuvos Respublikos vardu įteikdamas Jums apdovanojimą, liudijantį Jūsų tėvų, senelių ar prosenelių kilnų poelgį, kviečiu saugoti jų atminimą ir išlaikyti jų dvasią. Žydų gelbėtojų mums visiems paliktą priesaką – visada rinktis žmoniškumą“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas padėkojo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojams ir visiems, kurie saugo Holokausto aukų ir jų gelbėtojų atminimą Lietuvoje, kurie skiria savo pastangas jaunosios kartos švietimui apie skaudžią praeitį.

Prezidento dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais buvo apdovanoti 36 asmenys, visi po mirties. Tėvų, senelių ar prosenelių vardu apdovanojimus atsiėmė didvyrių artimieji.

Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima rugsėjo 23 d.

Prezidento dekretas:

Akimirkos iš Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimų žydų gelbėtojams ceremonijos:

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba ceremonijos metu:

Jūsų Ekscelencija Prezidente, pirmoji ponia, gerbiami žydų gelbėtojai, jų šeimos ir visi susirinkusieji,

Vakar atšvenčiau savo gimtadienį, tačiau to nebūtų, jeigu mano šeima nebūtų išgelbėta. Nė vienas mano tėvų bendraklasis neišliko gyvas. Ta pati lemtis laukė ir mano tėvų, o jeigu nebūtų jų, nebūtų ir manęs.

Nebūtų ko švęsti.

Žydų pranašas Ezekielis rašė, kad Dievas pažadėjo išimti žmogaus akmeninę širdį ir vietoje jos duoti gyvą. Jautrią. Sugebančią plakti dėl kito žmogaus.

Ant mano švarkelio atlapo jūs matote sagę. Kai kas gal įsivaizduoja, kad šis raudonas taškas yra obuolys, tačiau aš matau širdį, kurią mums davė Dievas. Ir viltį, kad ji niekada nesuakmenės. Jūsų tėvai ir seneliai buvo tokios širdies, neleidusios ramiai stebėti, kaip žmonės siunčiami myriop.

Šiandien daugelio gelbėtojų jau nebėra gyvųjų tarpe, bet visai neseniai sutikau išgelbėtą vyrą, kurį, mamos netekusį penkerių metų berniuką, nuo mirties išgelbėjo gyvos, jautrios širdies žmonės. Neturėdami, kur jo paslėpti, jie kelis metus laikė vaiką šuns būdoje, kur jis mito tuo, kas likdavo nuo keturkojo. Baisu net įsivaizduoti, ką jis patyrė, tačiau vis tiek jaučia didžiulį dėkingumą savo gelbėtojams, kuriems, kaip ir jums, buvo įteikti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai.

Šis apdovanojimas - tai pagarba jūsų šeimoms, bet kartu ir didelė atsakomybė, nes paveldėjote ne tik jų pavardes, istorijas ir mūsų dėkingumą. Paveldėjote tai, kas daug svarbiau – jų pasirinkimą.

Šiandien mums visiems tenka iš naujo mokytis to, kas turėtų būti savaime suprantama.

Kad abejingumas taip pat yra pasirinkimas.

Kad neapykanta prasideda ne nuo masinių kapaviečių, o nuo žodžių.

Kad nusuktas žvilgsnis gali tapti tyla, o tyla – leidimu.

Todėl šiandien norėčiau palinkėti jums saugoti tai, ką paveldėjote. Ne tik prisiminimą apie savo tėvus ir senelius. Saugokite jų širdį - tą, kuri neleido jiems nusisukti. Tą, kurios dėka šiandien plaka jūsų širdys.

Ir mano.

Ir tūkstančių kitų.

Dėkoju.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriaus Sergejaus Kanovičiaus kalba ceremonijos metu:

Jūsų Ekscelencija, Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiami gelbėtojų palikuonys, Gerbiama Lietuvos Žydų Bendruomenės Pirmininke, gerbiami ceremonijos dalyviai.

1941-ųjų liepos mėnesį į mano tėvo ir senelių namus atėjo vaikinas su baltu raiščiu ant švarko rankovės. Vaikinui buvo 20 metų. Namuose tuo metu buvo mano prosenelė – Rocha Kanovič. Mano senelio Šloimės Kanovičiaus, jo žmonos Chenios Dudak-Kanovičienės ir jų sūnaus - mano dvylikamečio Tėvo Grigorijaus-Hirškės, namuose nebebuvo – tų pačių metų birželio 23-ią jie paliko gimtąją Jonavą ir po ilgų vargų atsidūrė iš pradžių prie Uralo, o vėliau Kazachstano stepėse – dievobaiminga Rocha nesileido įtikinama, kad likti Tėvynėje nesaugu, atsisakė bėgti ir liko ištuštėjusiuose namuose Žvejų gatvėje.  Į juos ir pasibeldė vaikinas su baltu raiščiu ant rankovės. Aš nežinau kuo jis buvo vardu, aš nežinau, koks pokalbis įvyko tarp jos ir to vaikino. Aš tik žinau, kad jis išvedė Rochą į Jonavos getą. Išsivedė ir paliko ją laukti mirties. Jos ten laukė dar 2100 Jonavos žydų. Rocha ir kiti Jonavos žydai buvo nužudyti tų pačių metų rugpjūčio 31-ą ir rugsėjo 2-ą.  Rocha buvo pribuvėja. O jaunas vaikinas, kurio vardo, deja, aš nežinau, buvo žmogus, kuriam ji prieš dvi dešimtis metų padėjo išvysti šį neteisingą pasaulį.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kupinas asmeninių pasirinkimų.  Mes renkamės tarp blogio ir gėrio. Pasirinkimą padarė ir tas vaikinas.  Dešimtys, šimtai, tūkstančiai buvusių kaimynų rinkosi blogį – jie vienu ar kitu būdu prisidėjo prie nusikaltimo, kurį vadiname Holokaustu.  Vieni būsimas aukas konvojavo, kiti saugojo uždarytus žydus gete, treti vairavo sunkvežimius, važiuojančius link artimiausios pamiškės, kurioje baigė šimtmečiais kurtą gyvenimą ištįsos Lietuvos miestų ir miestelių žydų bendruomenės, o buvo ir tų, kurie apsigyvendavo nužudytųjų namuose, vilkėdavo ir prekiaudavo jų drabužiais.

Bet dar daugiau žmonių pasirinko kitą blogio palydovą. Tą, be kurio blogis negali  egzistuoti, ir juo labiau plisti – dešimčių ir šimtų tūkstančių buvusių kaimynų abejingumą jų akivaizdoje vykstančiam nusikaltimui. Kad ir kaip skaičiuotume žydų gelbėtojus, jie buvo lašas blogio jūroje, absoliuti mažuma.

Šiandien turime suvokti, kurioje pusėje esame mes – XXI amžiaus žmonės, piliečiai ir kaimynai.  Ar matydami blogį, nepraeiname pro šalį, ar neturime savyje to lengvai pažadinamo pavydo, godumo ar pykčio, kuris taip lengvai prieš aštuoniasdešimt penkerius metus žmones vertė žvėrimis?

Tam, kad suvoktume, kaip sunku žmogui išlikti žmogumi, privalome nepamiršti, kas vyko tuo metu, kai gelbėtojai, net negalvodami, kad daro žygdarbį, slėpė ir saugojo nuo mirties žydų kūdikius, paauglius, vyrus ir moteris.

Tas jaunas vaikinas, išsivedęs Jonavoje Rochą, pasirinko. Jis pasirinko kelią, kuris neatves jo palikuonių į Žūvančiųjų kryžiaus apdovanojimų ceremoniją. Net ir bevardžiai nusikaltimo bendrininkai yra pasmerkti mūsų ir istorijos prakeiksmui. 

Gelbėtojus, išgelbėtuosius ir aukas vienija tai, kad jie nėra vien tik skaičiai.  Ir nusikaltimas, ir žygdarbis yra asmeninio pasirinkimo rezultatas. Visi tie žmonės turėjo vardą ir pavardę. Ir dar mus vienija atmintis.  Mano Tėvas galėjo atgulti toje pačioje duobėje kartu su Rocha. Kaip jis rašė viename iš savo romanų „atmintis stipresnė už mirtį. Nes mirtis triumfuoja akimirką, o atmintis amžinybę“.

Gerbiami gelbėtojų palikuonys – mes visi privalome būti dėkingi, amžinai dėkingi Jūsų seneliams ir proseneliams už jų didvyriškumą. Už jų paprastą pasirinkimą, kuris gėrį priešpastato masiniam blogiui. Už išgelbėtus gyvenimus. Už tai, kad jie šiandien gali būti vadinami ne tik Gelbėtojais, bet ir Lietuvos sąžinės ir garbės saugotojais. Didžiuokimės jais. Tebūnie jų žygdarbiai ir gyvenimas amžinai mūsų ir mūsų palikuonių širdyse ir atmintyje.

Bukletas „GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS…“ 

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija

Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai

2026 metų rugsėjo 18 diena