2026 m. „GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS...“

GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS…

 

 

                                                 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus
                                                                     įteikimo ceremonija

 

 

 Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2026 metų rugsėjo 18 diena

 

 

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos žydų atminimą.

Šiomis dienomis taip pat prisimename žydų gelbėtojus – Lietuvos piliečius, kurie priešindamiesi nežmoniškai okupacinio režimo politikai, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo artimiesiems, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis: viešojoje erdvėje buvo skleidžiama nuožmi antisemitinė propaganda, vyko sistemingos masinės žydų žudynės, prie kurių, kaip liudija istoriniai šaltiniai, prisidėjo ir dalis vietinių talkininkų.

Nuolatinis pavojus grėsė tiek gelbėtojams, tiek jų globojamiems žmonėms. Apsispręsdami gelbėti, jie prisiėmė milžinišką atsakomybę ir rizikavo ne tik savo, bet ir savo šeimų likimu. Žydų gelbėjimas Holokausto metais nebuvo trumpalaikis ar atsitiktinis poelgis – tam dažnai reikėjo visos šeimos pritarimo, daugelio žmonių paramos, ištvermės ir pasiaukojimo.

Gelbėtojai rūpinosi atsarginėmis slėptuvėmis, ieškojo patikimų pagalbininkų, buvo pasirengę bet kurią akimirką perkelti slepiamus žmones į saugesnę vietą. Ilgus mėnesius, o kartais net metus jie gyveno jausdami nuolatinę baimę būti demaskuoti, suimti arbe net nužudyti. Tačiau vedami žmoniškumo, moralinės pareigos ir tikėjimo gyvybės verte, jie nepaisė grėsmės ir, rizikuodami savo bei artimųjų gyvybe, slėpė ir gelbėjo pasmerktuosius.

Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Jad Vašemo memorialinis institutas Jeruzalėje juos pagerbia Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu. Jame išgraviruoti žodžiai, tapę universaliu žmoniškumo liudijimu: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.“

Per šią ceremoniją pagerbiami žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiose Lietuvos vietose – atokiuose vienkiemiuose, miesteliuose Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Pabradės, Radviliškio, Telšių ir Vilniaus apylinkėse, taip pat Vilkaviškyje, Vilniuje, Kaune ir Telšiuose.

Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali, liudijanti persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir gelbėtojų pasiaukojimą.

Naciams okupavus Lietuvą, artimųjų netekusi ir Kauno gete įkalinta Chana Bravo prisijungė prie Kauno geto antifašistinės pasipriešinimo organizacijos. Vienas iš šios organizacijos tikslų buvo užmegzti ryšius su žmonėmis už geto ribų, pasiryžusiais padėti organizacijai ir gelbėti žydų vaikus. Rizikuodama gyvybe, Chana slapta išeidavo iš geto ir vėl į jį grįždavo. Jai pavyko išvesti iš Kauno geto du vaikus – būsimą garsų politologą Aleksandrą Štromą ir Avivą Fridmanaitę, kai juos sutiko priimti Chanos prieškario pažįstama Marija Macenavičienė.

Rašytojas Vladas Dautartas ir Kauno gete gimusi Ariela Abramovičiūtė-Sef visą gyvenimą prisiminė, kaip buvo gelbėjama mažoji Ariela. Vieną speiguotą žiemos naktį tėvų iš Kauno geto išnešta ir palikta prie gydytojo Petro Baublio vadovaujamų kūdikių namų „Lopšelis“ slenksčio kaip pamestinukė ji galiausiai rado saugų prieglobstį Julijos ir Juozapo Dautartų sodyboje Šilelio kaime. Ten Ariela buvo globojama, mylima ir saugoma visų Dautartų šeimos narių, tarp jų ir būsimojo rašytojo Vlado Dautarto.

Vos prasidėjus nacių okupacijai, keturiolikmetė Chaja Roza Šeraitė, iki tol ramiai gyvenusi Varniuose su tėvais ir broliuku, patyrė neapsakomą siaubą – neteko tėvo, motinos ir brolio, pergyveno Telšių rajono moterų ir vaikų naikinimą likviduojant Gerulių stovyklą, o 1941 metų gruodį, prieš pat Kalėdas, stebuklingai išvengė egzekucijos likviduojant Telšių getą. Klajodama iš sodybos į sodybą, ji galiausiai pabeldė į Karkliškių kaime gyvenusių Vasiliauskų namus ir buvo šiltai jų priimta. Jonas Vasiliauskas, Vladas Vasiliauskas, Stasė Vasiliauskaitė, Pranas Vasiliauskas ir jo žmona Veronika beveik metus slėpė našlaitę. Vėliau į žydų gelbėjimą įsitraukus Varnių kunigui Juozapui Gasiūnui, Chajai Rozai Šeraitei buvo rasti kiti globėjai – Elzbieta Dužinskaitė (vėliau Servienė) bei jos tėvai Jurgis ir Stasė Dužinskiai, gyvenę Dvarviečių kaime, Telšių rajone.

Vilkaviškiečiai Icikas ir Sara Šteinai, prasidėjus žydų persekiojimui ir žudynėms, iš pradžių slapstėsi Pagramdų kaime Kilikevičių šeimoje, vėliau atėjo į Garšvinių kaimą pas prieškario pažįstamus Juzę ir Vincą Gudaičius. Ši šeima su mažamečiu sūnumi Gediminu gyveno nedideliame nuošaliame namelyje. Nors nuolat trūko maisto ir grėsė pavojus, Icikas ir Sara Šteinai bei Saros sesuo Klara, globojami Gudaičių šeimos, laimingai sulaukė 1944 metų rugpjūčio, kai vokiečiai pasitraukė iš šių apylinkių.

Didelė Kaminskų šeima, gyvenusi Ustronės vienkiemyje netoli Bukonių, Jonavos rajone, išgelbėjo Goldą Kaplanaitę. Visą nacių okupacijos laikotarpį Golda slapstėsi pas Kaminskus įvairiose vietose: klojime šiene, pakrosnėje, o kartais ir netoli buvusiame miškelyje. Kadangi beveik visi Goldos artimieji žuvo per Holokaustą, po karo ji dar ilgai gyveno Kaminskų sodyboje, vėliau iki gyvenimo pabaigos gyveno Bukonyse, netoli savo gelbėtojų namų.

Dvi Vievio žydų šeimas – Volfą ir Rachelę Godrovus bei Chają ir Katrielį Šapiras išgelbėjo Vilniaus rajone, Zabarijos kaime, gyvenę Ignatijus ir Zofija Karpavičiai. Jų namuose už kambario sienos buvo įrengta slėptuvė, o netoli namų, prie miškelio, iškastas bunkeris. Nors daugiavaikės Karpavičių šeimos padėtis ir taip buvo nelengva, jie labai stengėsi, kad slepiamiems žmonėms netrūktų maisto, o jų vaikai niekam neišdavė šeimos paslapties.

Po karo Jakobas Blicas (Jacob Blitz) dažnai lankydavosi Vitoldo ir Genoefos Mečkovskių namuose ir su ašaromis akyse dėkojo už jo šeimos išgelbėjimą. Nuo 1943 metų iki nacių okupacijos pabaigos Mečkovskiai savo namuose Pabradės rajone, Giraitės vienkiemyje, slėpė Jakobą Blicą, jo žmoną Etą Blic ir jų aštuonmetę dukrą Juną Blic. Kartą Jakobas Blicas paprašė savo pažįstamų Vladislavo Korvin-Petrovskio ir jo žmonos Jadvygos, gyvenusių Karsinuvkos vienkiemyje netoli Pabradės, priimti Pabradės žydų Blusinskių šeimą. Blusinska su dukra tapo Petrovskių šeimos dalimi ir jų namuose sulaukė nacių pasitraukimo iš Lietuvos.

Nacių okupacijos metais Vaclovo ir Onos Paškauskų sodyboje Klėriškių kaime, Kaišiadorių rajone, kartu su Onos Paškauskienės sūnumi Stanislovu Krivičiumi laisvės sulaukė 13 žydų. Per visą karą nepamainoma Vaclovo ir Onos Paškauskų pagalbininkė gelbėjant žydus buvo Vaclovo sesuo Marijona Markutavičienė (Paškauskaitė). Kadangi Paškauskų maisto atsargų neužteko, Marijona dalijosi savo produktais, taip pat kreipėsi pagalbos į kaimynus ir pažįstamus. Be to, su mažamečiu sūnumi Liudviku Marijona eidavo per kaimus, ieškodama, kur nusipirkti maisto, arba prašydavo išmaldos. Tai truko kelerius metus. Marijonos Markutavičienės pastangos reikšmingai prisidėjo prie to, kad Vaclovo ir Onos Paškauskų sodyboje išliko gyvi 13 žydų.

Vilniaus benediktinių vienuolyne Šv. Ignoto gatvėje seserys vienuolės Anzelma (Julia Milicz) ir Łucja (Jadwiga Milicz) nuo 1941 metų rugsėjo pabaigos iki 1942 metų kovo pabaigos slėpė Joną, Micią ir Samuelį Bakus, Jetą ir Jašą Šapiras bei dar kelias moteris. 1942 metų kovo 26–27 dienomis Vilniuje uždarius visus moterų ir vyrų vienuolynus, benediktinės, tarp jų ir seserys Anzelma bei Łucja, atsidūrė Lukiškių kalėjime. Supratę, kad vienuolyne šeimininkaus vokiečiai, besislapsčiusieji per kelias dienas pabėgo iš slėptuvės ir, įsilieję į iš priverstinių darbų mieste grįžtantį žydų būrį, pateko į getą. Seserys Anzelma ir Łucja padėjo Samueliui Bakui ir jo šeimai ištverti vieną sunkiausių Vilniaus žydams laikotarpių, kai nuo Vilniaus geto įsteigimo 1941 metų rugsėjį iki pat 1941 metų pabaigos vyko nesibaigiančios žydų žudymo akcijos.

Vincas ir Julija Stanevičiai, su savo trimis vaikais gyvenę Judrėnų kaime netoli Telšių, priglaudė Chaną Švilerytę. 1941 metų rudenį Vincas Stanevičius pastebėjo, kad vienas kaimynas išnaudoja aštuoniolikmetę žydę, atsiųstą į ūkį iš Telšių geto priverstiniams darbams. Po kurio laiko Vincas Stanevičius pasiūlė jai pagalbą, ir tai pakeitė Chanos likimą. Visi Stanevičių šeimos nariai, taip pat ir vaikai Vytautas, Birutė ir Antanas, laikė Chaną šeimos nare, ją globojo ir saugojo. Kilus pavojui arba gresiant kratoms, Chanai būdavo randama saugesnė vieta, o pavojui praėjus, ji grįždavo.

Ištisus trejus metus daug žmonių, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, gelbėjo nuo mirties radviliškietę Lėją Dulickaitę-Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų. Tarp gelbėtojų buvo ir Lėjos vyro Jurgio Šeštoko artimieji – Radviliškyje gyvenusi anyta Barbora Šeštokienė bei svainės Eugenijos Pekarskienės šeima. Kadangi kaimynai žinojo, kad Jurgio Šeštoko žmona žydė, jai nuolat grėsė pavojus. Galiausiai Eugenijos vyras Viktoras Pekarskis Šeduvoje rado patikimą moterį – Stasę Strolienę (karo metais Padgurskienė). Ji ne tik priėmė Lėją, bet ir, iškilus pavojui, apgyvendino ją savo tėviškėje Naujasodžio kaime pas savo brolį Bronių Šereivą. Patyrusios daug skausmingų akimirkų Stasė Strolienė ir Lėja Šeštokienė visą gyvenimą liko artimos draugės.

Hendalei Frankaitei, gyvenusiai Jurbarko rajono, Žvyrių kaime, 1941 metų vasarą pavyko pabėgti iš į egzekucijos vietą varomos žydų kolonos. Ji pasislėpė Nemuno pakrantėje tarp rąstų, o sutemus nuėjo pas savo pažįstamus Oną ir Petrą Tarnauskus, gyvenusius Vytėnų kaime. Tarnauskai ir jų dukra Ona Tarnauskaitė (vėliau Šipailienė) beveik visą karą slėpė Hendalę Frankaitę-Smolienę. 1944 metų liepą, naciams dar nepasitraukus iš tų apylinkių kurį laiką slapsčiusis kitur Hendalė su ką tik gimusiu sūnumi grįžo pas Tarnauskus. Deja, pirmaisiais pokario metais Hendalė Frankaitė-Smolienė žuvo automobilio avarijoje, o jos našlaitį sūnų Antaną Gediminą Frankaitį užaugino Ona ir Petras Tarnauskai bei šių dukra Ona Šipailienė.

Telšiuose gyvenę Jonas ir Vladislava Vaicekauskai su dukra Janina Visockiene ir šios vyru Vladu nuo pat pirmųjų nacių okupacijos dienų stengėsi padėti persekiojamiems žydams. Jie pažinojo ne vieną Telšiuose gyvenusį žydą, prieškariu su jais artimai bendravo daugelį metų, todėl naciams okupavus Lietuvą neliko abejingi jų likimui. Vaicekauskų ir Visockių šeimoms visą gyvenimą buvo dėkingi Eta Blankienė, jos dukra Chana, Roza Gurvičienė, jos sūnus Jakovas ir kiti Telšių žydai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992–2026 metais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1767 Lietuvos žydų gelbėtojai, nepabūgę grėsusio pavojaus bei su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais išgelbėję gyvybę ne vienam kaimynui, draugui, pažįstamam arba nepažįstamam žmogui.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2026 metų rugsėjo 18 dienos dekretu Nr. 00 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 38 asmenis.

Remdamiesi išgelbėtų žmonių ir gelbėtojų liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

CHANA BRAVO (1913–2009)

 

Chana Bravo gimė 1913 m. rugsėjo 16 d. Zarasų r., Salake, Hiršo Cvi ir Malkos šeimoje. Chana mokėsi Utenos progimnazijoje, vėliau – Vilkaviškio hebrajų gimnazijoje.

Prieš karą Chana Bravo dirbo buhaltere Leibos Icchoko Fišo galanterijos parduotuvėje Kaune, Tilžės g. 8. Naciams okupavus Lietuvą, Chanos tėvai, broliai ir seserys buvo nužudyti, o Chana įkalinta Kauno gete. Iš Chanos Bravo artimo giminaičio Icchako Kušniro (Itzhak Kushnir) prisiminimų: Stipri, maištinga moteris, turėjusi gilų teisingumo jausmą, Chana prisijungė prie Kauno geto Antifašistinės pogrindinės pasipriešinimo organizacijos. Jos užduotis buvo ieškoti ryšių už geto ribų – žmonių, pasirengusių padėti organizacijai ir jos veiklai. Vykdydama šią veiklą, Chana ne kartą išeidavo iš geto ir vėl į jį sugrįždavo, kaskart rizikuodama gyvybe, kad susitiktų su pažįstamais lietuviais ir rusais.

Chanai Bravo pavyko išgelbėti du Kauno geto vaikus – Aleksandrą Štromą ir Avivą Fridmanaitę. Dešimtmetis Aleksandras Štromas gete atsidūrė su savo didele šeima, bet gete jau nebuvo Aleksandro tėvo Jurgio Štromo, jis pirmomis nacių okupacijos dienomis buvo nužudytas „Lietūkio“ garaže. Apie tėvo žūtį Aleksandras sužinojo tik po karo.

Iš Aleksandro Štromo prisiminimų: Taip išėjo, kad mes keturiese likome gyvi – mano sesuo Mara (Margaret Kagan) ir aš, Irutė (A. Štromo pusseserė Irena Veisaitė) ir mūsų pusbrolis Vova (Valdemaras) Ginsburgas. 1943 metais pabėgome, visi išsislapstėme, mūsų nesurado. Jei nebūtume pabėgę, jau būtume negyvi. Man, žinoma, padėjo pabėgti. Buvau vaikas, pats būčiau nesugebėjęs. Gete buvo susibūrusi neformali grupė žmonių, kurie ieškojo galimybių išgelbėti vaikus. Ieškojo laisvėje ryšių su lietuviais, kurie būtų pasiryžę rizikuoti – priimti ir išsaugoti vaiką. <...> Buvo gete tokia Chana Bravo. Ji dirbo su mano tėvu „Paramoje“ buhaltere. Nelabai artima pažįstama, bet gete buvo labai aktyvi ieškant vaikams slapstymosi vietų. Smetonos laikais Chana Bravo dirbo su ponia Macenavičiene Žemės ūkio banke. Macenavičienė taip pat buvo buhalterė. Išvaryta į miestą su brigadomis dirbti, Chana Bravo sutiko ponią Macenavičienę, ir ši pasakė: „Jei turi kokių rūpesčių – sakyk, padėsiu. Man sunku žiūrėti, kas čia vyksta, reikia kažką daryti. <...>“

Vieną vakarą, itin rizikuodama, per komendanto valandą, kai žydams būdavo nebegalima vaikščioti mieste, Aleksandro motinai papirkus sargybinius, Chana Bravo išvedė Aleksandrą iš geto ir nuvedė jį pas Antaną ir Mariją Macenavičius.

Iš Chanos Bravo prisiminimų: Ponia Štromienė man aiškino, kad išeiti iš geto toli gražu nėra paprastas dalykas, tai ne laisvas pasivaikščiojimas ir pas Macenavičius reikia iš karto eiti su Aliku. Sutiks Macenavičiai priimti – gerai, ne – grįšit su vaiku į getą. Sutikau. Kita diena buvo lietinga, tai buvo kovo mėnesį. Visi mes – Aliko sesuo Mara, ponia Štromienė ir aš su Aliku atėjome prie antrųjų Varnių g. vartų. Tai buvo vakare, jau buvo komendanto valanda, po 8-os valandos vakaro buvo negalima judėti, ypač iš geto. Man šis įsakymas neegzistavo. Mes su Aliku ėjome Žemaičių plentu į kalną. Kelyje Alikas klausė, ar dar toli. Aš jam atsakiau: „Nekalbėk su manimi, ypač žydiškai.“ Kai pabeldžiau į duris ir ponia Marija mums atidarė, išsigandusi paklausė, kas atsitiko gete. Atsakiau, kad nieko neatsitiko, bet vokiečiai rengiasi gete Vaikų akcijai ir tai vienintelė brangenybė, kurią nori iš mūsų atimti. Ir tuomet aš jai ir Antanui pasakiau tikslą, dėl ko atėjau. Pasakiau, kad Alikas gerai moka lietuvių kalbą, baigė lietuvių mokyklą ir kad jis neapipjaustytas. Abu susimąstė. Dar pridūriau, kad Aliko šeima turi Amerikoje giminių, jie gerai atsilygins. Ponia Marija pertraukė pokalbį, pabrėždama, kad tai ne atlygio, o žmoniškumas klausimas, noras išgelbėti vaiką. Baigėsi tuo, kad jie sutiko.

Aleksandro Štromo slapstymo planas buvo numatytas iš anksto – kaip rusų berniukas iš Oriolo srities, Maksimovkos kaimo, pametęs savo tėvus, jis turėjo įsilieti į rusų vaikų srautą, kurie tuo metu ėjo Lietuvos plentais ir keliais, prašydami pas ūkininkus darbo ir maisto. Tačiau kai Aleksandras kitą rytą Macenavičiams papasakojo planą apie rusų berniuką, jie pasakė, kad jie jo neišleis, kad negali prisiimti tokios nuodėmės, nes jei išleistų – paleistų į mirtį. Ir tai slėgtų jų sąžinę. Jie pasiūlė Aleksandrui pasilikti. Su nauja legenda, jau kaip Aleksandras Strimaitis, Antano Macenavičiaus draugo iš Joniškio sūnus, Aleksandras Štromas pas Macenavičius gyveno devynis mėnesius, nuo 1943 metų lapkričio iki 1944-ųjų rugpjūčio.

Chana Bravo buvo ir pirmoji penkiametės mergaitės iš Kauno geto Avivos Fridmanaitės gelbėtoja.

Iš Chanos Bravo prisiminimų: Prieš Vaikų akciją pas mane atėjo ponia Fridmanienė (ponios Fišienės brolio žmona), kuri gyveno priešais jų butą. Ji turėjo 5–6 metų dukrelę Avivą. Ji buvo pažįstama su ponia Marija, kuri pirkdavo Fridmanų parduotuvėje. Ponia Fridmanienė paprašė ponios Marijos išgelbėti jos dukrelę Avivą. Po ilgų pokalbių ponia Marija sutiko su sąlyga, kad aš, Chana, atvesčiau ją, todėl kad Fridmanus visi aplinkiniai pažinojo, be to, ji atrodė kaip tikra žydė. Ponia Marija tikėjo, kad mane saugo Dievas, nes aš dažnai pas juos ateinu ir viskas būna gerai.

Deja, dėl kaimynų įtarimų Macenavičiams teko skubiai keisti Avivos slapstymo vietą. Marija Macenavičienė paprašė savo brolio Vlado Jaselskio ir jo žmonos Elenos, gyvenusių Kauno priemiestyje, paslėpti Avivą. Jaselskiai priglaudė mergaitę, tačiau labai greitai ir jų kaimynai suprato, kad pas Jaselskius gyvena žydų mergaitė. Tolimame kaime už šešiasdešimties kilometrų nuo Kauno Vilkaviškio rajone gyveno Elenos Jaselskienės tėvai Petras ir Petronėlė Brazaičiai, pas juos, pasisodinęs ant dviračio, Vladas ir nuvežė mergaitę. Taip Aviva Fridmanaitė buvo išgelbėta.

Likviduojant Kauno getą, Chana Bravo su daugeliu kitų Kauno geto kalinių buvo deportuota į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Pasibaigus karui, 1945 metais Chana grįžo į Lietuvą ir susitiko su išlikusiais gyvais giminaičiais. Iš pradžių visi gyveno Kaune, vėliau persikėlė į Vilnių.

Chana Bravo liko netekėjusi ir savo vaikų neturėjo, bet tapo tikra „antrąja mama“ savo pusseserės vaikams Rajai ir Icchakui Kušnirams.

1971 metais, vedama sionistinių įsitikinimų, Chana repatrijavo į Izraelį. Ten ji iki pat pensijos dirbo buhaltere. Chana išliko svarbiu asmeniu Icchhako ir Rajos Kušnirų gyvenime, o šiems sukūrus šeimas – ir jų vaikų gyvenime, kuriuos ji daugelį metų padėjo auginti.

Ilgą laiką Chana Bravo palaikė artimus ryšius su jos išgelbėtu Aleksandru Štromu, tapusiu pasaulinio lygio politologu, ir su jo šeimos nariais – susirašinėjo su Aleksandro seserimi Margareta Kagan, buvo mylima ir gerbiama visų Aleksandro Štromo artimųjų.

Chanos Bravo pastangomis Antanas ir Marija Macenavičiai 1976 m. Jad Vašemo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 2003 m. apdovanoti Lietuvos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi; Elena ir Vladas Jaselskiai 1977 m. Jad Vašemo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, Elena Jaselskienė 1995 m. apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Chana Bravo nugyveno prasmingą gyvenimą ir mirė garbaus amžiaus 2009 m. liepos 16 d., ji palaidota Kfar Saboje. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Chana Bravo, rizikavusi gyvybe, gelbėdama Kauno geto vaikus Aleksandrą Štromą ir Avivą Fridmanaitę.

 

  

 

 

 

 

VLADAS DAUTARTAS (1927–2000)

 

Juozapas ir Julija Dautartai su trimis sūnumis Zigmu, Juozu ir Vladu prieškariu gyveno Raudondvario valsčiuje, Šilelio kaime. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Dautartų šeima išgelbėjo žinomo Kauno gydytojo Jokūbo Abramovičius ir jo žmonos Bronios dukrelę Arielą.

Ariela Abramovičiūtė gimė Kauno gete 1941-ųjų spalio 24 dieną. Penktąją Arielos gyvenimo dieną (spalio 28) Kauno gete vyko Didžioji Akcija. Tą dieną visi Kauno geto žydai buvo suvaryti į Demokratų aikštę. Aikštę apsupo ginkluota sargyba, prasidėjo rūšiavimas – ligonius, senus ir neįgalius žmones, naujagimius nusiuntė į mirtį, tai vadinosi „lengviems pagal jėgas darbams“, o jaunus ir sveikus – darbams „Vokietijos gerovei.“ Operacijai vadovavo SS karininkas Albertas Helmutas Rauka (Rauca). Gydytojui Jokūbui Abramovičiui, jo žmonai Broniai ir jų dukrelei Arielai pavyko pakliūti į „gerąją“ pusę, taip jie liko gyvi. Lemtingomis 1941-ųjų spalio 28 ir 29 dienomis Kauno IX forte buvo nužudyta 9200 Kauno geto žydų, tarp jų 4273 vaikai.

Jokūbui ir Broniai Abramovičiams pavyko dvejus metus išslapstyti gete savo dukrelę Arielą, bet buvo aišku, kad neišvengiamai artėja žūtis, reikėjo ieškoti pagalbos. 1943-iųjų gruodį Jokūbas Abramovičius sėkmingai išnešė Arielą iš geto į anuomet gydytojo Petro Baublio vadovaujamus kūdikių namus „Lopšelis“.

Iš Arielos Abramovičiūtės-Sef prisiminimų: 1943 gruodžio 14-ą tėvas man suleido migdomųjų, ir mano tėvai, persirengę valstiečiais, nunešė mane į tuos kūdikių namus. Tėvas mane paliko maiše prie priebučio durų. Ant maišo buvo kortelė, kurioje buvo parašyta: „Aš esu neištekėjusi moteris, vieniša motina, negaliu pati rūpintis savo vaiku, todėl prašau Jūsų priimti į savo globą mano dukrelę Bronę Mažilytę. Tikroji mano mamos mergautinė pavardė buvo Bronia Maizelytė. Taip aš tapau pamestinuke.

Dėl gydytojo Petro Baublio ir jo bendradarbių humanizmo ir pasiaukojimo kūdikių namai „Lopšelis“ 1942–1944 metais tapo ne tik našlaičių, bet ir žiauriai persekiojamų žydų vaikų gelbėjimo vieta. Deja, po kelių savaičių Ariela „Lopšelyje“ sunkiai susirgo. Gydytojas Baublys per kažką perdavė Arielos tėvams, kad mergaitė miršta ir kad esant nors menkiausiai galimybei reikia ją paimti. Bet juk ne vėl vežti į getą!

Vieną dieną Jokūbas Abramovičius, dirbdamas geto kalinių brigadoje prie Lampėdžių pylimo, pamatė pažįstamą žvejį Juozapą Dautartą, iš kurio prieškariu vasarodamas pirkdavo žuvis. Jiems vėl susitikus, Juozapas Dautartas sutartoje vietoje Abramovičiui palikdavo žuvų arba kitokio maisto. 1944 metais sausio 3-iosios naktį Arielos tėvai išėjo iš geto, turėdami vienintelį tikslą – įkalbėti Juozapą Dautartą paimti iš „Lopšelio“ jų dukrą Arielą. Dautartų šeima apsisprendė ir Julija Dautartienė su sūnumi Zigmu parsivežė Arielą iš „Lopšelio“ į Šilelio kaimą.

Iš Arielos Abramovičiūtės-Sef prisiminimų: Mamai Julijai buvo pasakyta, kad mergaitė labai protinga ir šviesiaplaukė, bet tai, ką jiems „Lopšelyje“ atidavė, buvo kažkas nenusakomo – kažkokia kraujuojanti marmalynė. Apimti panikos jie parsivežė mane į savo namus. Juos apgavo. Kokia šviesiaplaukė! Kokia čia nesąmonė? Kažkoks spiegiantis padaras, kuris greitai mirs.

Bet ką galėjo daryti tikintys žmonės? Pradėjo melstis, kad tik aš išgyčiau, nors buvo maža vilties. Netrukus tėvai atėjo patikrinti, ar viskas pavyko. Spiginant šalčiui, jie kelias dienas ėjo per miškus į mano naujus namus.

Tėvai maldavo Dautartų bandyti mane išgelbėti. Nuspręsti turėjo mama Julija. Tėvas pažadėjo, kad naktimis ateis padėti, bandys gauti vaistų ir gydys mane.

Arielos tėvas spaudžiant speigui eidavo keliolika kilometrų gydyti dukros. Su Juozapu Dautartu, išmaniusiu liaudies mediciną ir mokėjusiu gydyti vaistažolėmis, jie išplėšė Arielą iš mirties nagų.

Iš Juozapo ir Julijos Dautartų sūnaus rašytojo Vlado Dautarto 1991 m. gruodžio 2 d. Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisijai rašyto pareiškimo: Pirmiausia mums buvo atvežta Abramovičių dvejų metų dukra Ariela, paskui pas mus atbėgo ir daktaras su žmona. Tą pačią dieną kaimą apsupo gestapininkai, žandarai. Abramovičius su žmona tūnojo mūsų rūsyje, vokiečiai krėtė kiekvieną namą, būtų radę ir abu pabėgėlius, bet juos išgelbėjo mano brolis Zigmas Dautartas, kuris šiuo metu gyvena JAV. Jis neblogai mokėjo vokiškai, tad išėjo prie vartų, pasitiko vokiečius ir šaltakraujiškai paaiškino, kad matė du žydų tautybės žmones, jie neseniai nuskubėjo į mišką. Ir nuostabu! Vokiečiai patikėjo! Mūsų sodybos nekrėtė. Vis dėlto buvo nutarta Abramovičius paslėpti kitame kaime, nes Šilelyje gyveno daug vokiečių repatriantų. Po kurio laiko daktaras su žmona perėjo į kitą slėptuvę, o jų dukra Ariela liko pas mus.<...> Mergaitę prižiūrėjau ir jos slėpime dalyvavau ir aš. Kai kaime pasirodydavo vokiečiai, aš stverdavau mergaitę, paslėpdavau ją vatinėje ir sėdęs į valtį nusiirdavau į kitą Nevėžio pusę. Ten, krūmuose buvo saugu...

Net kaimynams ėmus įtarti, kas yra Ariela, Dautartai nepasidavė ir su didele meile rūpinosi mergaite iki pat karo Lietuvoje pabaigos. Arielos tėvams taip pat pavyko išlikti gyviems, juos slapstė Kumpaičių šeima iš Kėdainių rajono Luškakiemio kaimo.

Iš Arielos Abramovičiūtės-Sef prisiminimų: Vokiečiams pasitraukus, tėvai ne iš karto mane pasiėmė. Aš nieku gyvu nenorėjau skirtis su mama Julija ir laikiausi įsistvėrusi jos sijono, o tėvams sakiau: „Laba diena, pone, laba diena, ponia.“ Kai man bandė sakyti, kad aš turiu kitus tėvus, puldavau į ašaras. Tik po kelių tėvų apsilankymų mamai Julijai pavyko atplėšti mane nuo savo sijono.

1995 m. Julija ir Juozapas Dautartai už Arielos Abramovičiūtės gelbėjimą apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 2004 m. Jad Vašemo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas Julijos ir Juozapo Dautartų sūnus Vladas Dautartas, visą tą laiką, kai Ariela buvo slapstoma jo tėvų namuose gimtajame Šilelyje, akylai ją saugojęs, globojęs ir, baiminantis, kad Ariela pasirodžius kaime vokiečiams gali išsiduoti, ne kartą valtele plukdęs ją į kitą Nevėžio pusę ir slėpęs ją krūmuose.

Pokariu būsimas rašytojas Vladas Dautartas tapo labai artimas su Abramovičių šeima, pas juos Kaune gyveno, mokėsi. Gydytojas Jokūbas Abramovičius kiekvieną vasarą atvykdavo į Šilelį aplankyti Arielos gelbėtojų Julijos ir Juozapo Dautartų. Abramovičių ir Dautartų šeimų draugystė tęsėsi iki pat Abramovičių repatriacijos į Izraelį, o mirus Jokūbui ir Broniai Abramovičiams, šiltus santykius su rašytojo Vlado Dautarto vaikais iki paskutinių savo gyvenimo dienų palaikė Ariela ir po karo gimę Arielos broliai Solomonas Abramovičius ir Benas Brahmsas.

 

JURGIS DUŽINSKIS (1895-1969)

STASĖ DUŽINSKIENĖ (1898-1987)

ELZBIETA DUŽINSKAITĖ-SERVIENĖ (1919–2008)

JONAS VASILIAUSKAS (1864 -1949)

STASĖ VASILIAUSKAITĖ (1902–1994)

VLADAS VASILIAUSKAS (1895-1956)

VERONIKA VASILIAUSKIENĖ (1907–1998)

PRANAS VASILIAUSKAS (1907–1984)

 

Varniuose su tėvais ir broliuku gyvenusiai Chajai Rozai Šeraitei buvo keturiolika, kai 1941-ųjų birželio 22-ąją į Lietuvą įsiveržė nacistinės Vokietijos kariuomenė. Jau trečiąją okupacijos dieną Varniuose prasidėjo pogromai. Visus Varnių žydus suvarė į Viešvėnų kaimą. Vieną dieną atrinko 23 jaunus žydus, nuvarė už tvoros ir sušaudė. Tarp jų ir Rozos tėvą. Vėliau nužudė likusius vyrus, senelius ir berniukus, o žydes nuvarė į Geruliuose įsteigtą stovyklą. Ten jau buvo moterų ir vaikų iš kitų Žemaitijos vietovių – Luokės, Salantų, Tverų, Tirkšlių, Laukuvos, Telšių. 1941-ųjų rugpjūčio pabaigoje Gerulių stovykla buvo likviduota. Kelis tūkstančius moterų ir vaikų padalijo į dvi grupes. Stipresnėms žydėms buvo pasakyta, kad jas perkelia į Telšius, o kitas ves „pasivaikščioti“. Dauguma nutuokė kur – ten, kur iškasti gilūs grioviai... Roza, kamuojama blogos nuojautos, perbėgo į pirmąją grupę, o jos motina su broliuku liko antrojoje grupėje. Kai mūsų kolona (apie 500 moterų) judėjo Telšių link, išgirdome automatų papliūpas ir širdį veriančius klyksmus. Supratome: šaudo tas, kurias išvedė „pasivaikščioti“. Ten buvo mano motina ir brolis... – prisimena Roza. Taip Roza Šeraitė atsidūrė Telšių gete.

Telšių gete žydų nemaitino. Aptikę silpnai prikaltą lentą tvoroje, kaliniai išlįsdavo ir eidavo į kaimus prašyti darbo, kad užsidirbtų nors kąsnelį. Žemaičiai užjautė nekaltas aukas: kas pieno šlakelį, kas duonos duodavo. 1941-ųjų gruodžio 23-iąją Roza pabeldė į nepažįstamo ūkininko duris. Šeimininkė ją įleido, pamaitino, o šeimininkas pasakė: „Greičiau bėk pas savus ir įspėk, kad jums jau iškastos duobės.“ Kai Roza parbėgo į getą, ten jau žinojo – geri lietuviai buvo įspėję. Tada ji vėl atsargiai atkėlė tvoros lentą ir leidosi bėgti, kur akys vedė. Pasiekusi Rainių miškelį, Roza iš nuovargio krito po eglaite ir drebėjo ne tiek nuo viduržiemio šalčio, kiek nuo klyksmų, sklidusių iš tos pusės, kur buvo šaudomi Telšių geto kaliniai (Iš: Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai. Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Vilnius. 2003).

Tą dieną stebuklingai išvengusi egzekucijos Roza patraukė į artimesnius kaimus, tikėdamasi rasti prieglobstį valstiečių šeimose. Roza keliavo iš sodybos į sodybą. Vieni pamaitindavo, kiti, bijodami okupantų keršto, užtrenkdavo prieš ją duris; mergaitė patyrė visko. Galiausiai nutarė grįžti į Varnius, kur kadaise gyveno jos senelis žvejys ir kur žmonės jį gerai pažinojo. Gal kas pasigailės. Pakeliui užėjo į prie kelio stovinčią Juozo Mikučio trobelę. Šeimininkė išmaudė, perrengė, davė valgyti. Dieną Rozą laikydavo drabužių spintoje, tik naktį išleisdavo į lauką pakvėpuoti tyru oru. Bet Roza suprato, kad nors pas Mikučius ir gerai, bet nesaugu. Ir pati išėjo.

Karkliškių kaime gyveno Rozos senelį pažinojęs žvejys Vladas Vasiliauskas. Atėjusi į Vasiliauskų sodybą Roza buvo šiltai priimta. Vladas Vasiliauskas, Stasė Vasiliauskaitė, Pranas Vasiliauskas ir jo žmona Veronika bei kartu gyvenęs Vlado, Prano ir Stasės tėvas Jonas Vasiliauskas pagailėjo našlaitės ir beveik metus slėpė ją nuo pašalinių akių. Jei užsukdavo kas svetimas, Roza bėgdavo į netoli buvusį miškelį ir tūnodavo ten, kol pašaukdavo šeimininkai. Kai pasidarė nesaugu, mergaitę Vasiliauskai perdavė Govijos kaime gyvenusiems giminaičiams Danieliui ir Juzefai Radavičiams. Pasak Vasiliauskų išgelbėtos Chajos Rozos Šeraitės, Vasiliauskai kiek įmanydami stengėsi padėti ir kitiems Šiaulių ir Telšių getuose kalintiems žydams, nešdavo jiems žuvų ir duonos.

Roza niekada nepamiršo ir Varnių kunigo Juozo Gasiūno, skirtingais laikotarpiais savo namuose slėpusio septynis žydus. Tarp tų, kuriems padėjo Juozas Gasiūnas, buvo Šalomas Kacas ir jo seserys Feigė, Chana ir Ita. Po karo Šalomas Kacas repatrijavo į Izraelį, kiti, taip pat ir Chaja Roza Šeraitė (vėliau Goldinštein), liko Lietuvoje.

Siekdamas, kad niekas neaptiktų Rozos, kunigas Juozas Gasiūnas pasirūpindavo, jog ji niekada ilgai neužsibūtų vienoje vietoje. Todėl jis pasitelkė į pagalbą dvi jaunas moteris – Elzbietą Dužinskaitę (vėliau Servienė) ir Genovaitę Pupšytę (vėliau Laurinaitienė), jos, iškilus pavojui, slėpdavo Rozą savo ir savo tėvų namuose. Iš Elzbietos Servienės prisiminimų: Prieš karą nepažinojau Roželės (taip vadinome mergaitę). Tik kai prasidėjo žydų šaudymai, sužinojau, kad viena mergaitė pabėgo ir slapstosi pas Vasiliauskus. Mano pažįstamas Bronius Baltrušaitis ją atvedė pas mane, tada nuomojausi butą Varniuose. Mergaitę slapsčiau virtuvėje, šeimininkai nežinojo, nes į mano kambarį buvo atskiras įėjimas. Roželei pasakiau, kad niekur neišeitų, niekam nesirodytų, nes gatve praeidavo ginkluoti kareivai, jie darydavo kratas. Jei ką rasdavo – sušaudydavo arba išveždavo darbams į Vokietiją. Todėl išvežiau Roželę pas savo tėvus į Pavandenę netoli Dvarviečių kaimo. Mums išvykus, mano bute Varniuose buvo atlikta krata. Apie tai man papasakojo į Pavandenę atvykęs Bronius Baltrušaitis, todėl į Varnius nebegrįžau. Slapstyti Roželę man padėjo mano tėvai Jurgis ir Stasė Dužinskiai, dėdė, kaimynai, draugai. Jų pagalba tais laikai buvo būtina. <...>

1997 m. Jad Vašemo memorialinis institutas pripažino Vladą Vasiliauską, Veroniką Vasiliauskienę, Stasę Vasiliauskaitę, Danielių ir Juzefą Radavičius, Juozą Gasiūną, Elzbietą Dužinskaitę-Servienę ir Genovaitę Pupšytę-Laurinaitienę Pasaulio Tautų Teisuoliais. Dalis Chajos Rozos Šeraitės gelbėtojų Apdovanoti ir Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti visi Vasiliauskų šeimos nariai: Jonas Vasiliauskas, Stasė Vasiliauskaitė, Vladas Vasiliauskas, Pranas Vasiliauskas ir jo žmona Veronika Vasiliauskienė bei Elzbieta Servienė (Dužinskaitė) ir jos tėvai Jurgis ir Stasė Dužinskiai, kurių namuose Roza Chaja Šeraitė rado patikimą prieglobstį ir paguodą bei išsigelbėjo nuo neišvengiamos žūties.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

JUZĖ GUDAITIENĖ (1904-1994)

VINCAS GUDAITIS (1898-1950)

 

Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, Vilkaviškio r. Garšvinių kaimo gyventojai Juzė ir Vincas Gudaičiai suteikė prieglobstį ir padėjo išsigelbėti žydams Icikui ir Sarai Šteinams bei Saros seseriai Klarai.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė apie 45 procentus Vilkaviškio gyventojų (miestelyje gyveno apie 3500 žydų). 1941 m. vasarą Lietuvą užėmus nacistinei Vokietijos kariuomenei, liepos mėnesį buvo sušaudyta 500–600 žydų vyrų, o rugsėjį nužudyta didžiausia dalis Vilkaviškio žydų, daugiausia moterų ir vaikų. Dar apie 115 žydų nužudyti lapkričio mėnesį.

Vilkaviškyje gyvenę Icikas ir Sara Šteinai sugebėjo išvengti mirties ir iš pradžių slapstėsi kaime Pijaus ir Adelės Kilikevičių šeimoje. Kilikevičiai jau buvo priglaudę ir daugiau žydų, todėl visus išlaikyti darėsi vis sunkiau. Netrukus Icikas ir Sara Šteinai persikėlė į gretimą Garšvinių kaimą pas dar prieš karą pažinotus Juzę ir Vincą Gudaičius. Gudaičiai su mažamečiu sūnumi Gediminu (g. 1935) gyveno nuošaliame namelyje. Namelis buvo nutolęs nuo vieškelio, iš kiemo buvo gerai matyti apylinkės, todėl buvo galima iš anksto pastebėti artinantis žmones.

Iš Juzės Gudaitienės marčios Onos Gudaitienės prisiminimų: Buvo labai sunku slėpti du suaugusius žmones, kad niekas nesužinotų arba nepamatytų. Todėl Gudaičių jaunėlis 7–8 metų sūnus Gediminas eidavo sargybą: jei pamatydavo ką nors ateinant, iš karto įspėdavo sutartiniu ženklu, ir Juzė nuvesdavo Šteinus į tvartą, paguldydavo į karvių lovius ir užklodavo šienu. Būdavo baisu, kai vokiečiai ateidavo tikrinti sodybos, nes karvės užuosdavo žmogų ir labai prunkšdavo. Gelbėdavo Juzės išradingumas. Tuo metu kaimuose visi varydavo naminę, tad Juzė vokiečius pakviesdavo išlenkti taurelės. Taip naminukė pagelbėjo net kelis kartus.

 

Kai būdavo saugu, Juzė aprengdavo kurį nors iš Šteinų savo skranda, užrišdavo skarą, kad atrodytų kaip ji, ir globotiniai galėdavo bent trumpam išeiti į lauką. Karo metais labai trūko maisto – Šteinai daugiausia valgė šutintas bulves. Ona Gudaitienė prisimena: Su maistu taip pat buvo sunku. Kai višta padėdavo kiaušinį, Juzė jį duodavo ne savo vaikui, o Šteinams. Juodu perpjaudavo jį per pusę ir suvalgydavo. Nors badas žvelgė į akis, jie laikėsi savo papročių ir nei lašinių, nei kiaulienos nevalgė.

 

Po karo Gudaičiai palaikė ryšį su jų gelbėtais žmonėmis. Šteinai turėjo arklį, tad padėdavo Gudaičiams apdirbti laukus, visuomet rūpinosi, kuo dar galėtų padėti. 7-ajame dešimtmetyje per automobilio avariją žuvus Icikui Šteinui, Sara išvyko pas tolimus gimines į Izraelį, bet ir toliau bendravo su Juze Gudaitiene iki savo ankstyvos mirties.

1978 m. Jad Vašemo memorialinis institutas pripažino Juzę Gudaitienę Pasaulio Tautų Teisuole. Per šią ceremoniją Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Juzė ir Vincas Gudaičiai, karo metais rizikavę gyvybe gelbėdami Iciką ir Sarą Šteinus bei Saros seserį Klarą.

 

 

 

 

VANDA KAMINSKA (1883–1974)

ADOMAS KAMINSKAS (ADAM KAMINSKI) (1864-1946)

ANTANAS KAMINSKAS (1909-1982)

KAZIMIERAS KAMINSKAS (1908–1994)

 

 

Adomas ir Vanda Kaminskai (Adam Kaminski, g. 1864, ir Wanda Rozycka-Kaminska, g. 1883) su savo suaugusiais sūnumis Kazimieru (g. 1908), Antanu (g. 1909), Vladislovu (g. 1918), Jonu (g. 1922) ir jaunėliu Česlovu (g. 1927) karo metais gyveno Jonavos rajone, Ustronės vienkiemyje netoli Bukonių. Kaminskų dukros Antanina ir Janina buvo ištekėjusios ir gyveno atskirai.

Karo metais Kaminskų šeima nuo žūties išgelbėjo Goldą Kaplanaitę (Kaplan, g. 1909 m.).

Iš Antano Kaminsko dukros Valės Saulienės liudijimo: Kada ir kokiomis aplinkybėmis senelių sodyboje atsirado Golda Kaplan, nebegalime atsakyti, nes gyvų liudininkų nebėra. Žinome tik kad slapstėsi per visą vokietmetį. Slapstėsi klojime šiene, pakrosnėje, teko Goldai ir į mišką bėgti slėptis. Kai būdavo saugu, Golda padėdavo seneliams ūkyje. Kiek mums žinoma, prieškariu Golda savo šeimos nebuvo sukūrusi. Po karo ji šeimos taip pat nesukūrė. Golda turėjo seserį, kuri turėjo sūnų ir dukrelę.

Po karo paaiškėjo, kad Goldos sesuo Berta Laferienė (Kaplan) ir jos dukrelė Chana Laferytė buvo nužudytos Kauno IX forte. Goldos ir Bertos Kaplan broliai, prieškariu gyvenę Jonavoje, per Holokaustą taip pat žuvo. Iš Goldos Kaplan artimųjų liko gyvi tik jos sesers Bertos sūnus Giršas Laferis ir brolio žmona Sara Kaplan.

Po karo Golda Kaplan ilgai gyveno Kaminskų sodyboje Ustronės vienkiemyje netoli Bukonių. Goldos sūnėnas Giršas Laferis sovietmečiu tapo Kauno A. Šiaučiūnaitės trikotažo fabriko generaliniu direktoriumi ir siūlė Goldai persikraustyti arčiau jo į Kauną, bet ji atsisakė, nes norėjo likti Bukonyse greta ją išgelbėjusių žmonių. Iš Antano Kaminsko dukros Valės Saulienės liudijimo: Po karo Golda Kaplan dar ilgai gyveno mano senelių sodyboje. Kai apie 1965–1966 metus mano tėvas Antanas Kaminskas su šeima iš mano mamos tėviškės Ukmergės rajone persikraustė į savo tėviškę, Ustronę, Golda Kaplan apsigyveno Bukonyse priešais bažnyčios vartus stovėjusiame name (dabar ten privati maisto prekių parduotuvė). <...> Apie 1965–1966 metus ne kartą esu buvusi tame name jos aplankyti, su ja bendravusi. Buvo mažo ūgio, labai sulinkusia nugara, su kuprele. Pilkomis akimis. Mūsų šeima ją vadino Goldunia.

Golda Kaplan iki pat mirties 1987 m. gyveno Bukonyse. Giršo Laferio pastangomis Golda Kaplan ir Goldos brolio žmona Sara Kaplan, kurią po karo Golda lankydavo Jonavoje, palaidotos Kaune, Aleksoto žydų kapinėse (H.ir O. Minkovskių g.).

Giršas Laferis su žmona Liuba Laferiene, dukromis Beatrisa Amduriene ir Mira Alteriene (Judeliavičienė) 1990 metais repatrijavo į Izraelį.

Šiuo metu Izraelyje gyvenanti Giršo Laferio dukra Beatrisa Amdurienė ir jos sūnus Danielius Amduras, gyvenantis Kaune, lankydavo savo tetą Goldą Bukonyse ir prisimena jos pasakojimus apie slapstymąsi Kaminskų šeimoje.

Giršas Laferis (Girsh Zvi Lafer), gyvendamas Izraelyje, 2010 metais išleido knygą rusų ir hebrajų kalbomis, pavadinimu „Kova už gyvenimą“ (Borba za zhizn). Jis mirė Izraelyje 2018 metais.

Kaip ir daugelis pasiturinčių Lietuvos ūkininkų, Kaminskų šeima pokariu nukentėjo nuo sovietų režimo, dalis šeimos narių buvo ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą. Šeimos galva Adomas Kaminskas (Adam Kaminski) mirė Ustronėje 1946 metais, jo žmona Vanda Kaminska su jų sūnumi Vladislovu 1951 metais buvo ištremti į Tomsko sritį. Po amnestijos 1956 metais Vanda Kaminska su sūnumi Vladislovu išvyko į Lenkiją ir įsikūrė miestelyje Kovaruose, ten iki mirties ir gyveno. Nors Kaminskų trėmimo metu namuose buvęs sūnus Jonas Kaminskas spėjo pabėgti, vėliau ir jis neišvengė tremties, 1952 metais taip pat buvo ištremtas į Tomsko sritį; grįžęs į Lietuvą 1958 metais su tremtine lietuve žmona ir vaikais apsigyveno Jonavoje. Jaunėlis Kaminskų sūnus Česlovas, baimindamasis tremties, 1949 metais apsigyveno Klaipėdoje, vėliau su šeima gyveno Endriejave, Rietave.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Vanda Kaminska, Adomas Kaminskas (Adam Kaminski) ir jų vyresnieji sūnūs Antanas Kaminskas ir Kazimieras Kaminskas, karo metais tėviškėje Ustronės vienkiemyje (Jonavos r.) gelbėję Goldą Kaplan, iki gyvenimo pabaigos gyveno tėviškėje, kur ilgą laiką gyveno ir jų išgelbėta Golda Kaplan.

  

 

 

 

 

 

 

 

IGNATIJUS KARPAVIČIUS (IGNACY KARPOWICZ) (1903–1993)

ZOFIJA KARPOVIČIENĖ (ZOFIA KARPOWICZ) (1897–1970)

 

Kai Vievio gyventojai Volfas ir Rachelė Godrovai 1941 metų rugsėjį iš lietuvio policininko sužinojo, kad visi žydai bus deportuoti iš miestelio, jie nedelsdami pabėgo į netoli buvusį gerai jiems pažįstamo lenkų inžinieriaus Stanisławo Wicherto dvarą.

Nepaisydamas pavojaus, S. Wichertas paslėpė bėglius savo dvare, aprūpino juos maistu, malkomis, rūpinosi visais jų poreikiais. Be jokio atlygio jis aštuonis mėnesius slėpė Godrovus iki 1942 metų gegužės, kol sužinojo, kad į dvarą rengiasi atvykti du jo antisemitiškai nusiteikę pusbroliai.

1. Wichertas susitarė su pažįstamu ūkininku Ignatijumi Karpavičiumi, su savo žmona Zofija ir šešiais vaikais gyvenusiu už 12 kilometrų Zabarijos kaime (Vilniaus r.), kad jie priims į savo namus Volfą ir Rachelę Godrovus.

Nors Karpavičių šeimos padėtis buvo nelengva, jie šiltai priėmė Godrovus. Ignatijus Karpavičius namo pašonėje buvo įsirengęs slėptuvę ir sau, suvokdamas gresiantį pavojų. Karpavičių šeima dalijosi su globotiniais savo menkais maisto ištekliais ir liepė vaikams apie svečius niekam neprasitarti ir saugotis prie jų namų artėjančių nepažįstamųjų. Stanislavas Wichertas gi ir toliau padėjo Karpavičiams, parūpindavo maisto ir kitų būtinų prekių.

Kartą Rachelei labai suskaudo dantį, todėl Karpavičius palydėjo ją ir jos vyrą pas dantų gydytoją į nedidelę priverstinio darbo stovyklą netoli Vilniaus, saugomą žydų policininkų. Stovykloje Godrovai netikėtai sutiko savo giminaičius – Chają ir Katrielį Šapiras. Sujaudintas to susitikimo Karpavičius nedvejodamas pasiūlė prieglobstį ir Šapirų šeimai, neprašydamas jokio atlygio. Naktį Chaja ir Katrielis Šapiros išėjo iš stovyklos ir nukeliavo pas Karpavičius, ten prabuvo iki 1944 metų liepos, kol ta teritorija buvo išvaduota nuo nacių.

Iš Karpavičių anūkės Danutos Jančiauskienės prisiminimų apie senelius: Kiek pamenu iš savo tėčio Aleksandro ir tetos Stanislavos pasakojimų, seneliai buvo nepasiturintys ūkininkai. Augino daržoves ir turėjo nedidelį gyvulių ūkį. Iš to ir gyveno. Senelis mėgo klausytis radijo ir vis svajodavo įsigyti geresnį imtuvą. Šiltuoju metų laiku (pavasarį, vasarą) žydus slėpė bunkeryje, iškastame netoli Karpavičių namų prie miškelio, Zabarijos kaime, o rudenį ir žiemą žydai gyveno name įrengtoje slėptuvėje už vieno kambario sienos. Nors seneliai gyveno nepasiturinčiai, jie buvo geros širdies ir labai stengėsi, kad globojamiems žydams netrūktų maisto, labai jais rūpindavosi. Naktį, kai būdavo saugu, žydus išleisdavo pasivaikščioti netoli esančiame miške. Karpavičių vaikai niekam nepasakojo, kad tėvai namuose slepia žydus, nors buvo daug besiteiraujančių. Kartą senelių namuose apsilankė policininkai, matyt, iš kažkur gavę informacijos apie slapstomus žydus, bet viskas baigėsi laimingai. Po karo seneliai iš Zabarijos kaimo persikėlė į kitapus Neries upės buvusį Grabijolų kaimą Vilniaus rajone ir gyveno ten iki savo dienų pabaigos. Iki šių dienų išliko tik namo fragmentai. Pirmoji mirė senelė, jos išgelbėti žydai atvyko į laidotuves ir jos karstą į kapus nešė ant rankų. O seneliui išgelbėtieji žydai atvežė ir įteikė į rankas Pasaulio Tautų Teisuolio medalį. Tai įvyko dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Lietuvai dar esant Sovietų Sąjungoje. Dabar medalis iš rankų į rankas keliauja per Karpavičių giminaičius. Kiekvienas norime prisiliesti prie šios istorijos ir labai didžiuojamės savo seneliais.

Po karo Godrovų ir Šapirų šeimos repatrijavo į Izraelį.

1990 m. sausio 17 d. Jad Vašemas Stanisławą Wichertą bei Ignatijų ir Zofiją Karpavičius (Ignacy Karpowicz, Zofia Karpowicz) paskelbė Pasaulio Tautų Teisuoliais. Jad Vašemo memorialinio instituto sprendimu jų vardai įrašyti į Lenkijos Teisuolių sąrašą. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Ignatijus ir Zofija Karpavičiai, nacių okupacijos metais nuo neišvengiamos žūties išgelbėję Volfą ir Rachelę Godrovus bei Chają ir Katrielį Šapiras.

 

 

GENOVEFA MARCINKEVIČ (1930–2008)

GENOEFA MEČKOVSKAJA (1908–1997)

VITOLD MEČKOVSKIJ (1901–1990)

JADVYGA PETROVSKAJA (1918 – 2002)

VLADISLAV KORVIN-PETROVSKIJ (1910-1962)

 

     Jadvyga Petrovskaja ir jos vyras Vladislavas Korvin-Petrovskis nacių okupacijos metais gyveno netoli Pabradės, Karsinuvkos vienkiemyje, šalia Pušaloto kaimo. Kartą pas Petrovskius atėjo geras jų pažįstamas, prieškariu gyvenęs Pabradėje – Jakobas Blicas (Jacob Blitz), su šeima ilgą laiką slapstęsis pas Vitoldą ir Genoefą Mečkovskius. Jakobas Blicas paprašė paslėpti žydų Blusinskių šeimą: motiną ir mažą mergaitę. Jadvyga ir Vladislavas Petrovskiai sutiko. Moteris su dukra buvo apgyvendintos namo rūsyje. Kad nebūtų matyti rūsio dangčio, ant jo buvo patiestas kilimėlis, o ant kilimėlio stovėjo audimo staklės, kurias Jadvyga patraukdavo eidama pas naujuosius įnamius. Blusinska ir jos dukra tapo Petrovskių šeimos dalimi. Jadvyga gamindavo visai šeimai maistą. Bet kartais, iškilus kratos pavojui, bėglėms tekdavo pakeisti slapstymosi vietą, todėl Blusinskos ir Blicai slėpdavosi ir pas kitus Pabradės apylinkių gyventojus.

Iš Jakobo Blico 1964 metais rašyto laiško Vitoldui Mečkovskiui: Ačiū Tau, Vitoldai, kad parašei apie jus visus, apie vaikus ir anūkus. To, kas atsitiko vakar arba prieš kelias dienas, galiu ir neprisiminti, bet apie tai, kas atsitiko prieš 25 metus, prisimenu viską ir matau taip ryškiai lyg tikrovėje. Prisimenu kiekvieną krūmelį Giraitėje, prisimenu miško takelį, kuris vedė pas Petrovskius, labai gaila, kad jau nebėra Vladislavo Petrovskio ir tokio doro žmogaus, koks buvo Antonas Verikas, jo jau irgi nebėra su mumis. Dabar nevardysiu visų, kam perduoti linkėjimus, Tu labai gerai žinai, kas man buvo artimas, perduok visiems mano linkėjimus ir apie viską rašyk...

Iš Mečkovskių dukros Genovefos Marcinkevič (Mečkovskaja) prisiminimų: Karo metais aš su tėvais Vitoldu ir Genoefa Mečkovskiais gyvenau Giraitės vienkiemyje. Dabar šis vienkiemis Molėtų rajone, netoli Arnionių. Gerai atsimenu, kad nuo 1943-iųjų iki nacių okupacijos pabaigos mūsų namuose Giraitės vienkiemyje tėvai slėpė Blicų šeimą – Jakobą Blicą, jo žmoną Etą Blic ir jų 8 metų dukrelę Juną Blic. Prieš karą mano tėvas gerai pažinojo Jakobą Blicą, šis dažnai svečiuodavosi pas mano tėvą, kuris buvo eiguliu. Kai Jakobas Blicas paprašė tėvo pagalbos, jis tai padarė atvira širdimi, nors rizikavo savo ir šeimos narių gyvybe. Slėptuvės buvo įrengtos namo rūsyje ir pirtyje. Dienomis Blicai sėdėdavo slėptuvėse. Man, vyresnei dukrai, tekdavo nešti jiems valgyti, o naktį jie išeidavo iš slėptuvių nusiprausti ir pasivaikščioti gryname ore. Mano jaunesniems broliui ir seseriai buvo paaiškinta, kad šie žmonės neteko namų, neturi kur gyventi ir apie juos negalima niekam pasakoti. Aplink kaimynų nebuvo. Kartais tėvas mane siųsdavo apsižvalgyti: jei būdavo ramu, valandai ar kelioms Blicai išeidavo į kiemą.

Po karo Jakobas Blicas dažnai svečiuodavosi mūsų namuose ir su ašaromis akyse visiems dėkodavo už pagalbą. Vėliau jis su šeima išvyko į Kanadą. Kurį laiką palaikė su mano tėvu glaudžius ryšius, dažnai rašydavo. Tačiau kartą gavome jo sūnaus Notiko laišką, jis parašė, kad tėvas mirė, todėl susirašinėjimas nutrūko.

Tuo pat metu, kai slėpė Blicų šeimą, Mečkovskiai buvo priglaudę ir motiną su dukra Blusinskas. Vėliau jos perėjo pas Petrovskius, ten sulaukė karo pabaigos.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Vladislavas Korvin-Petrovskij, Jadvyga Petrovskaja, Vitoldas ir Genoefa Mečkovskiai, jų dukra Genovefa Marcinkevič, išgelbėję Pabradės žydų Jakobo Blico ir Blusinskos šeimas.

 

 

 

 

MARIJONA MARKUTAVIČIENĖ (1894–1979)

 

Pas Klėriškių kaimo (Kaišiadorių r.) gyventojus Vaclovą ir Oną Paškauskus ir kartu su jais gyvenusį Onos sūnų Stanislovą Krivičių nacių okupacijos metais laisvės sulaukė 13 žmonių: Izraelis ir Edna Ippai (Ipsonai) su sūnumi Jakobu (Jay M. Ipson), Icikas Kalamickas su žmona Ida ir sūnumis Jakovu ir Dovydu, Idos sesuo Raja Šlom su sūnumi Emanueliu, Izraelio Ippo pusbroliai Moišė ir Izraelis Gilmanai su žmonomis.

Per visą karą nepamainoma Vaclovo ir Onos Paškauskų pagalbininkė gelbėjant žydus buvo Vaclovo Paškausko sesuo Marijona Markutavičienė (Paškauskaitė). Ji gimė 1894 metais Klėriškėse, 1920 metais ištekėjo už Kazimiero Markutavičiaus ir persikėlė gyventi į Šoliškių kaimą už kelių kilometrų.

Pirmasis pas Vaclovą Paškauską prašyti pagalbos atėjo Icikas Kalamickas. Prieškariu Icikas su šeima gyveno Sepijoniškių kaime, turėjo ūkį, vertėsi gyvulininkyste. Jis gerai pažinojo Vaclovą Paškauską, todėl neapsiriko kreipęsis į jį. Suvokdamas, kad Kalamickams gresia mirtis, Vaclovas, nepaisydamas pavojaus, priėmė Iciko šeimą ir jo žmonos gimines. Žydai slėpėsi Paškauskų klojime. Kai po kaimą imdavo sukiotis policininkai, ten likti buvo pavojinga, todėl Kalamickai išeidavo ieškoti prieglobsčio pas kitus regiono ūkininkus.

1943-iųjų spalį, po kelių akcijų Kauno gete, iš ten pabėgo Kalamickų giminaitis Izraelis Ippas su žmona Edna ir sūnumi Jakobu. Izraelis Ippas, padedamas Vaclovo Paškausko posūnio Stanislovo Krivičiaus, netoli Paškauskų namų išsikasė bunkerį, jame Ippų šeima praleido devynis mėnesius, vėliau prie jų prisijungė ir gausi Kalamickų šeima. Bunkeris buvo labai gerai užmaskuotas, iš viršaus apsodintas žole, o įėjimas į bunkerį buvo įrengtas po netoli buvusiu bulvių kaupu. Galimo pavojaus atveju buvo numatyta galimybė pabėgti tuneliu, jungusiu slėptuvę su kitu bulvių kaupu.

Priėmęs slapstytis žydus, Vaclovas Paškauskas paprašė savo sesers Marijonos Markutavičienės pagalbos. Iš šių dienų sulaukusio Marijonos Markutavičienės sūnaus Liudviko Markuntavičiaus (g. 1938 m.) prisiminimų: Vaclovas Paškauskas pasakė mano mamai, kad reikia pagalbos, nes jo šeima slepia žydų tautybės žmones. Reikėjo gauti maisto ir reikalingų daiktų slepiamiems žydams, nes savų maisto atsargų nepakako. Vieni to padaryti negalėjo dėl didelio pavojaus žydams ir savo šeimai. Mama sutiko padėti. Sodyboje gyveno ir dvi Paškauskų dukros – Jadvyga ir Zofija. Jos iš sodybos niekur neidavo, kad nesustabdytų ir nelieptų vestis į namus gestapininkai. Nes jei būtų pradėję krėsti namus, galėjo rasti slepiamus žmones. Tai būtų sukėlę mirtiną pavojų ne tik slepiamiems žydams, bet ir šeimininkams. Visi Paškauskų sodybos gyventojai stengėsi nesipainioti gestapininkams akyse.

Mano mama kiek galėdama dalijosi maisto produktais, taip pat prašydavo maisto kaimynų ir pažįstamų. Bet to nepakako, tad mama pasiimdavo mane, ir mes eidavome per kaimus, ieškodami pirkti produktų arba prašydami išmaldos. Tai truko kelerius metus. Jei sustabdydavo vokiečiai, mama sakydavo, kad ieško savo šeimai maisto. Prisimenu, buvo labai baisu, kai gestapininkai klausinėdavo. Kartais mama susitardavo, kad už maistą atidirbs, taip atiduos skolą. Kartais pinigų arba daiktų duodavo žydai, prašydami iškeisti daiktus į maistą. Mama rinkdavo, pirkdavo ir nešdavo maistą slapstomiems žydams kelerius metus nuo 1941-ųjų vasaros iki kol 1944 liepos 16 dieną pasitraukė vokiečių kareiviai.

Vieną dieną nuėjome į Žiežmarius. Pamatėme daug rusų kareivių. Žmonės kalbėjo, kad baigėsi karas. Mes su mama bėgte parlėkėme į Vaclovo Paškausko sodybą pranešti žydams, kad karas baigėsi. Prisimenu, koks buvo didelis žydų džiaugsmas! Žmonės ir rėkė, ir šaukė, ir verkė, ir juokėsi, o paskui ir šoko.

Aš, Liudvikas Markuntavičius, mano šeima, anūkai ir proanūkiai labai didžiuojamės mano mamos indėliu gelbstint nuo pražūties žmones.

Ona ir Vaclovas Paškauskai ir Onos sūnus Stanislovas Krivičius 1998 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, jie apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Marijona Markutavičienė (Paškauskaitė), per visą karą kiek išgalėdama rūpinusis brolio sodyboje slepiamais žydais ir daug prisidėjusi, kad 13 žydų Vaclovo ir Onos Paškauskų sodyboje nacių okupacijos metais išliktų gyvi.

 

 

JULIJA STANEVIČIENĖ (1900–1964)

VINCAS STANEVIČIUS (1884–1964)

VINCENTAS VYTAUTAS STANEVIČIUS (1928–1990)

BIRUTĖ ŽILEVIČIENĖ (1932-2018)

 

Vincas ir Julija Stanevičiai su savo trimis vaikais Vytautu, Birute ir Antanu gyveno Judrėnų kaime netoli Telšių. 1941-ųjų rudenį Vincas Stanevičius pastebėjo, kad vienas kaimynas išnaudoja 18-tę žydaitę, atsiųstą iš Telšių geto į jo ūkį priverstiniams darbams. Po kurio laiko Vincas Stanevičius pasiūlė merginai pagalbą ir pakeitė jos likimą.

Iš Chanos Švilerytės prisiminimų: Aš, Chana Švilerytė-Segal, gimiau 1923 metais Jurbarke. Prieškariu apsigyvenau Tauragės apskrityje, Laukuvoje, pas tetą Sarą ir dėdę Motę Kaganus. Jie savo vaikų neturėjo, todėl mane labai mylėjo. Ten mane ir užklupo karas. Pirmomis karo dienomis visus Laukuvos žydus uždarė sinagogoje, paskui iš ten mano dėdę ir kitus vyrus išvežė. Po kurio laiko visas miestelio žydes išvežė į Gerulius ir apgyvendino barakuose.

1941 metų rugpjūčio pabaigoje (28–30 d.) į Gerulius atvažiavo du automobiliai ginkluotų savisaugos bataliono kareivių ir policininkų. Buvo atrinktos jaunos moterys ir merginos iki 30 metų (apie 400–500), suvarytos į aikštę ir išsiųstos į Telšių getą. Vyresnės moterys su vaikais buvo nuvarytos į netoli esančią giraitę ir sušaudytos ten iškastame griovyje.

Su kitomis jaunomis žydėmis Chana Švilerytė pateko į Telšių getą. Ūkininkams buvo leista pasiimti iš geto moterų rudens darbams. Kadangi geto kaliniai gyveno pusbadžiu, per parą gaudavo tik 200 gramų duonos, moterys stengėsi pakliūti pas ūkininkus, kur galėdavo gauti maisto. Tačiau 1941-ųjų gruodį visiems žemės ūkio darbams paimtiems žydams buvo įsakyta grįžti į getą, neva sveikatos patikrai, o iš tikrųjų jau buvo suplanuota likviduoti Telšių getą.

Iš Chanos Švilerytės prisiminimų: Iš pradžių patekau pas blogą žmogų, liepdavo dirbti pačius sunkiausius darbus, būdavo neapsakomai sunku, neturėjau kuo apsirengti. Kojos ir rankos buvo žaizdotos, mano apavas buvo medinės klumpės, jos nutrynė man kojas. Kartą, ganant karves, atėjo kaimynas Vincas Stanevičius. Jis suprato, kad aš žydaitė. Jam manęs pagailo, todėl jis pasiūlė pereiti pas jį. Aš labai bijojau savo šeimininko, nes jis buvo labai žiaurus. Miegodavau daržinėje su šunimi net kai lauke būdavo 20 laipsnių šalčio, apsiklojusi skarmalais.<...> Turėjau nuolat registruotis gete. Prieš geto likvidaciją manęs pasiimti atėjo esesininkas, bet aš spėjau pasislėpti. Kitą dieną, manydamas, kad vokiečiai gali atvažiuoti ir paimti iš jo gerą darbininkę, šeimininkas mane nuvedė kelioms dienoms, kol praeis patikra, pas Vincą Stanevičių. Jau iš pirmo žvilgsnio ir to, kaip su manimi elgėsi Julija ir Vincas Stanevičiai, buvau nustebinta jų širdies šilumos. Tą patį vakarą Julija Stanevičienė pašildė vandens, nuplovė mano žaizdotas kojas, aptvarstė ir paguldė į vieną lovą su savo dukra Birute. Jie turėjo 3 vaikus, gyveno nepasiturinčiai, tačiau man ten visko užteko, jutau jų namų šilumą ir buvau jiems kaip dukra.

Kai po kelių dienų buvęs Chanos šeimininkas atėjo pasiimti savo gerosios darbininkės, Vincas Stanevičius jam pasakė, kad mergina išėjo nežinia kur.

Pas Stanevičius Chana Švilerytė slapstėsi iki 1944-ųjų spalio, nacių okupacijos šiame regione pabaigos. Visi Julijos ir Vinco Stanevičių šeimos nariai, taip pat ir jų vaikai Vytautas, Birutė ir jaunasis Antanas Chaną laikė šeimos nare ir globojo ją. Iškilus pavojui arba gresiant kratoms, Chanai rasdavo saugesnę vietą, o pavojui praėjus, ji vėl grįždavo pas Stanevičius.

1973 metais Chana Švilerytė-Segal su savo šeima repatrijavo į Izraelį. 1993 metais Vincas Stanevičius, Julija Stanevičienė ir jų vaikai Vytautas ir Birutė Jad Vašemo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Antanas Stanevičius 1999 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Chaną Švilerytę išgelbėję Vincas ir Julija Stanevičiai, jų dukra Birutė Žilevičienė (Stanevičiūtė) ir sūnus Vincentas Vytautas Stanevičius.

 

 

 

 

 

STASĖ STROLIENĖ (1914-1990)

BRONIUS ŠEREIVA (1918-1996)

 

Šiauliečiams Chonei ir Rachelei Dulickiams 1914 metais gimė dukra Lėja. Sulaukusi pilnametystės Lėja Dulickytė apsigyveno Radviliškyje ir ten įgijo siuvėjo specialybę. Ten susipažino ir su būsimu vyru Jurgiu Šeštoku. 1938 metais jie persikėlė į Kauną, susituokė ir 1939-ųjų birželį Kaune Lėjai ir Jurgiui Šeštokams gimė sūnus Anatolijus.

Prasidėjus karui, Lėja ir Jurgis, nešini vaiku, mėgino pabėgti iš Radviliškio, bet Daugpilyje juos pasivijo vermachto kariuomenė. Įtardami, kad Jurgis Šeštokas yra žydas, vokiečiai jį suėmė, o Lėjai su kūdikiu pavyko pabėgti iš Daugpilio. Ji grįžo į Radviliškį ieškoti sau ir vaikui slėptuvės. Radviliškyje gyveno Lėjos anyta Barbora Šeštokienė ir svainė Eugenija Pekarskienė su šeima. Lėja su sūnumi Anatolijumi apsigyveno pas Eugeniją ir Viktorą Pekarskius. Pekarskių duktė Neonila (vėliau Pakalniškienė) gavo dokumentą, kuriame Anatolijus buvo įrašytas kaip jos pavainikis sūnus, ji įsipareigojo globoti ir gelbėti berniuką. Tuo metu Lėją Šeštokienę pasiekė žinia, kad jos vyrą Daugpilyje paleido iš areštinės ir jis laukia jos Kaune. Palikusi dvejų metų sūnelį Neonilai Pekarskytei, Lėja grįžo į Kauną. Savo butą Kaune ji rado tuščią, išplėštą. Lėja pernakvojo savo bute, bet buvo įskųsta, suimta ir įkalinta gete, buvo suimtas ir jos vyras. Po trijų mėnesių, 1941 metų spalio 25 dieną, Lėja Šeštokienė pabėgo iš Kauno geto, pėsčia grįžo į Radviliškį ir vėl apsigyveno pas Eugeniją ir Viktorą Pekarskius. Po kurio laiko į Radviliškį iš Kauno atvyko ir jos vyras Jurgis, tačiau kartu gyventi buvo pavojinga, nes policija tikrindavo Lėjos vyrą, ar jis negyvena su žyde žmona. Todėl Jurgis Šeštokas apsigyveno pas savo motiną Barborą Šeštokienę, o Lėja ir toliau slapstėsi Eugenijos ir Viktoro Pekarskių namuose.

Iš Neonilos Pekarskytės-Pakalniškienės prisiminimų: Mažame miestelyje, o toks prieš karą buvo Radviliškis, kaimynai vieni apie kitus žinojo beveik viską. Buvo labai sunku slėpti žmogų. Už žydų slėpimą buvo baudžiama mirtimi, o kaimynų buvo visokių – įvairių pažiūrų ir įsitikinimų, daugelis nusiteikę prieš žydus. Per visą nacių okupaciją dėl kaimynų įtarimų Šeštokienė turėjo keturis kartus keisti gyvenamąją vietą.

Kai vienas nepatikimas Pekarskių kaimynas pastebėjo, kad pas Pekarskius gyvena nepažįstama moteris, Lėjai teko naktį skubiai palikti Pekarskių namus ir bėgti pas anytą Barborą Šeštokienę. Pas ją Lėja slėpėsi apie mėnesį, tačiau ten buvo labai nesaugu, nes kaimynai žinojo, kad Jurgio Šeštoko žmona – žydė, tad net ir netyčia kuris nors galėjo prasitarti. Galiausiai Viktoras Pekarskis Šeduvoje rado patikimą moterį – Stasę Strolienę (karo metais Padgurskienė). Ši sutiko priimti Lėją.

Iš Stasės Strolienės dukros Laimos Strolytės-Junčienės prisiminimų: Mano mama Stanislava Strolienė (Šereivaitė-Padgurskienė) gimė 1914 m. gegužės 18 d. Naujasodžio kaime, Šeduvos valsčiuje, ūkininkų Juozo ir Salomėjos Šereivų šeimoje. Buvo pirmas vaikas, vėlesniais metais šeimoje gimė dar 4 broliai – Bronius, Juozas, Vytautas, Justinas ir 3 seserys – Emilija, Teodora ir Salomėja. Kadangi Stasė buvo vyriausias vaikas, o namuose buvo begalės ūkio darbų ir reikėjo prižiūrėti mažuosius, tėvai jai leido baigti tik 4 pradinės mokyklos skyrius. Jau būdama panelė ji Šeduvoje lankė ūkininkų kursus, baigė juos su pagyrimu. <...> Ištekėjusi už Padgurskio, Stasė paliko tėvų namus ir persikėlė gyventi į Šeduvą.

Kad Šeduvoje jos namuose buvo slepiama Šeštokienė, žinojau iš pasakojimų. 1941 metais užėjus vokiečiams, niekur nebuvo saugu ir bet koks kaimynų įtarimas galėjo tapti mirties nuosprendžiu. Padgurskio tuo metu namuose nebuvo, jis buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Mama pajuto, kad kaimynai pradeda žvalgytis ir domėtis, kas pas ją gyvena, todėl vieną naktį jos brolis Bronius Šereiva skubiai išvežė Šeštokienę į Naujasodį, į savo ir Stasės tėvų namus. Šereivų namuose Naujasodyje, kai juose buvo slepiama Lėja, gyveno abu tėvai, 4 broliai ir 3 seserys. Šereivos gyveno ne vienkiemyje, o vienos gatvės kaimelyje, kaimynai gyveno arti, tad Šeštokienei ilgai ten likti irgi buvo pavojinga, po kurio laiko teko ieškoti saugesnės vietos.

Lėjos Šeštokienės liudijimu Naujasodžio kaime pas Šereivas Lėja slapstėsi dešimt mėnesių. Iš ten ji buvo išvežta į Bebrujėlių kaimą pas ūkininką Vilių Dangį, šis ją slėpė ir globojo iki karo pabaigos.

Pasitraukus vokiečiams, visi lengviau atsikvėpė. Lėja su vyru vėl apsigyveno Radviliškyje. Lėjos tėvai Chonė ir Rachelė Dulickiai 1944 metais liepą, likviduojant Šiaulių getą, buvo išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten žuvo; Holokausto metais Lietuvoje buvo nužudyti ir 3 Lėjos broliai, prieškariu gyvenę Vilniuje ir Panevėžyje. Vienam broliui – Naftaliui Dulickiui pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą, jis kariavo, buvo sunkiai sužeistas, bet liko gyvas, po karo taip pat gyveno Radviliškyje.

Šereivų šeima po karo patyrė daug naujų skausmingų išbandymų. Iš Stasės Strolienės dukros Laimos Strolytės-Junčienės prisiminimų: Prasidėjus 1948 metų trėmimams, Šereivų vaikai išsislapstė, senelis Juozas jau buvo miręs. Namuose radę tik babytę Salomėją, išvežė ją į Krasnojarsko kraštą, ten ji išbuvo 8 metus. Sesuo Teodora, partizanų ryšininkė, buvo areštuota 1947 metais ir 5 metams įkalinta Mordovijos lageryje. Jauniausią brolį Justiną areštavo NKVD ir daugiau niekas jo nematė. Tik po daugelio metų iš archyvų sužinojome, kad jis mirė kalėjime, kapas nežinomas. Mano mamą NKVD ne vieną kartą tardė dėl brolių. Gerų žmonių įspėta, kad yra įtraukta į trėmimo sąrašus, mama pabėgo iš Šeduvos ir, pakeitusi kelias gyvenamąsias vietas, apsigyveno Radviliškyje, ten ji vėl sutiko Lėją Šeštokienę. Prisimenu, kad dažnai lankydavomės jų namuose.

Iširus santuokai su Padgurskiu, mama liko viena su mano broliu Virgaudu Padgurskiu (g. 1942). Vėliau Radviliškyje ištekėjo už mano tėčio Jono Strolio. 1948 metais gimiau aš, Radviliškyje gyvenome iki 1960 metų. Man ištekėjus ir apsigyvenus Šiauliuose, dažnai parsiveždavome mamą pasisvečiuoti. Ji visada prašydavo nuvežti ją pas Lėją, nes ji tuo metu gyveno Šiauliuose, Gardino gatvėje. Susitikimai trukdavo po kelias dienas, pokalbiai per naktis. Visą gyvenimą buvo geros draugės. Mama mirė mūsų namuose Šiauliuose 1990 m. liepos 19 dieną.

Mamos brolis Bronius Šereiva gimė 1918 metais Naujasodyje. Mokėsi Belvederio pienininkystės mokykloje. Dėdė Bronius dažnai pasakodavo, kaip buvo sulaikytas NKVD, du kartus buvo vežamas į lagerius ir abu kartus pabėgo. Iš Rusijos grįžo pėsčias, keliaudamas naktimis. Aprimus trėmimams, ilgą laiką dirbo Šakynos ir Grinkiškio pieninėse technologu. Vėliau apsigyveno Panevėžyje, šeimos nesukūrė. Kaip ir mano mama, su Lėja Šeštokiene palaikė šiltus ryšius.

Ištisus trejus nacių okupacijos metus daug žmonių, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, gelbėjo nuo mirties Lėją Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų. Eugenija ir Viktoras Pekarskiai ir jų dukra Neonila Pekarskytė-Pakalniškienė 2000 metais Jad Vašemo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, jie apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Stasė Strolienė (Šereivaitė-Padgurskienė) ir Bronius Šereiva, rizikavę gyvybe, gelbėdami Lėją Šeštokienę.

 

 

 

 

PETRAS TARNAUSKAS (1891–1965)

ONA TARNAUSKIENĖ  (1891–1957)

ONA ŠIPAILIENĖ (1924–2015)

 

Ona ir Petras Tarnauskai su dukra Ona Tarnauskaite (g. 1924) karo metais gyveno Vytėnų kaime (dabar Pilies I, II k.), Jurbarko rajone.

Vyresnioji Tarnauskų dukra Marytė Tarnauskaitė-Andrijonienė (g. 1916) karo metais buvo ištekėjusi ir gyveno vyro gimtinėje Kartupėnų kaime, Jurbarko rajone. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis 1941-ųjų birželį per bombardavimą Kaune su mažu vaikeliu ir vyru žuvo Tarnauskų dukra Verutė.

1941 metų birželį vokiečių kariuomenė užėmė Jurbarko rajoną. Iš karto prasidėjo žydų persekiojimas, jie buvo varomi iš savo namų ir skirtingu laiku buvo sušaudyti įvairiose rajono vietose. Vienoje iš varomų sušaudyti žydų grupėje atsidūrė ir Hendalė Frankytė (Frankaitė)-Smolienė. Onos ir Petro Tarnauskų anūkės Angelės Žičkuvienės liudijimu Frankų šeimą gerai pažinojo vietiniai gyventojai, šeima gyveno Žvyrių kaime, pailgame name dabartinėje Nemuno gatvėje priešais Skirsnemunės evangelikų liuteronų bažnyčią. Šeima namie turėjo parduotuvę. Dažnas kaimynas, ypač po pamaldų bažnyčioje, užsukdavo į jų krautuvėlę. Kaimynai pažinojo šią šeimą kaip padorią ir draugišką.

Iš Salomėjos Klimavičienės, Onos Tarnauskaitės-Šipailienės dukros, liudijimo: Frankaitei kažkaip stebuklingai pavyko pasišalinti iš tos grupės pasmerktųjų. Ji pasislėpė Nemuno pakrantėje tarp rąstų. Prabuvo ten iki nakties. O naktį atėjo į Vytėnus ir pasiprašė į mano senelių Onos ir Petro Tarnauskų namus. Jie ją priėmė, nes pažinojo. Be to, močiutė buvo labai tikintis žmogus, o sielos žaizda dėl neseniai Kaune žuvusios dukros tikriausiai irgi pastūmėjo ją gelbėti žmogų. Bet seneliai suvokė, kokia didžiulė rizika slėpti žydaitę, todėl nusprendė laikinai paslėpti ją buvusio dvaro kapinaitėse už kokio kilometro ant kalvos prie Nemuno, kapinaitės jau buvo apleistos, apaugusios, niekas ten nesilankė. Bet jose buvo kelios apleistos koplyčios su rūsiais, kuriuose buvo galima pasislėpti. Ten Frankaitė ir pasislėpė. Kaip mama sakė, bunkeryje. Ir naktimis ji jai slapta nešdavo maistą.

Frontas su pagrindinėmis vermachto pajėgomis slinko į rytus, artėjo šalčiai. Frankaitė-Smolienė labai bijojo būti viena kapinėse, todėl Tarnauskai nusprendė ją paslėpti savo namuose. Tarnauskų šeima Frankaitę vadino Ona, mergina neišeidavo į kiemą, o kai pradėdavo loti šeimininkų šuo, slėpdavosi namo gilumoje, kad niekas nepamatytų.

Iš Salomėjos Klimavičienės liudijimo: Karui einant į pabaigą, Frankaitė kurį laiką jau nebegyveno pas senelius, ji laukėsi. 1944 metų liepos 10 dieną jai gimė berniukas, jį vėliau pavadino Antanu. Su gimusiu berniuku Frankaitė grįžo pas mano senelius ir mamą. Ji nieko neturėjo. Seneliai vėl priglaudė ją su vaiku. <...> Frontas traukėsi į vakarus. 1944 metų spalio 9 dieną sovietų kariuomenė užėmė Jurbarką ir gretimas vietoves. Užėjus rusams, Frankaitė nebesislapstė, važinėjo į Kauną, veždavo parduoti vištas, antis, iš Kauno atveždavo muilo, kitų prekių. Važiavo gal tris kartus. Iš vienos tokios kelionės nebegrįžo. Tik vėliau seneliai ir mama sužinojo, kad mašina su bulvėmis, kurioje ji važiavo, ant Vilkijos kalno pateko į avariją ir ji žuvo. Ją užspaudė maišai su bulvėmis. Tai nutiko 1945 metų pradžioje. Atpažino ją pagal drabužius, kurie jai buvo duoti.

Frankaitės sūnus Antanukas liko pas Tarnauskus, iš pradžių jie svarstė atiduoti berniuką auginti kokiems nors bevaikiams žydams, bet vaikelis buvo labai ligotas, sirgo rachitu, nevaikščiojo, todėl Tarnauskai jį pasiliko. Onutė Tarnauskaitė, patarta savo mamos, rinkdavo žoleles, kuriose maudydavo kūdikį, girdydavo jį vaistažolių arbatomis ir vaikui pavyko išgyti. Salomėja Klimavičienė prisimena, kad jos mama Ona Tarnauskaitė-Šipailienė sakydavusi, kad jie perėjo pragarą, užtat vėliau Antaniukas, kaip jie jį vadino, sakydavo: ,,Užaugęs nupirksiu tau auksinę suknelę“, jis buvo mamos draugas, viskuo jai padėdavo, o suaugęs iš tikrųjų padovanojo mamai auksinį žiedą.

Ona Tarnauskaitė 1946 metais ištekėjo už Albino Šipailos. Albinas ir Ona Šipailos Antaną augino kaip savo vaiką, globojo jį, o asmens dokumente Antanas tapo Antanu Gediminu Frankaičiu, Albino sūnumi. 1949 metais politinį kalinį Albiną Šipailą sovietų valdžia ištrėmė į Sibirą. Ona Šipailienė liko su dviem savo mažais pametinukais vaikais, gimusiais 1947 ir 1948 metais, be to, su savo mama Ona Tarnauskiene rūpinosi ir Antanėliu.

1956 metais Albinas grįžo iš Magadano, o 1957 metais Albinui ir Onai gimė trečias vaikas – Salomėja Šipailaitė (Klimavičienė).

Antanas Frankaitis baigė elektrikų kursus Vievyje, susipažino su būsima žmona Veronika, ir jie apsigyveno Vilniuje. Frankaitis mirė 2004 metais, Veronika Frankaitienė – 2006-aisiais. Antanas su Veronika susilaukė dviejų dukrų – Neringos ir Birutės.

Iš Neringos Frankaitytės-Rapkauskienės liudijimo: Galiu ir siekiu paliudyti toliau šiame paaiškinime dėstomas aplinkybes, kurias žinau ir pati, ir iš savo tėčio Antano Gedimino Frankaičio ir mamos Veronikos Frankaitienės pasakojimų.

Mano tėtis Antanas Gediminas Frankaitis, gimęs 1944 metų liepos 10 dieną, pasakojo man, kad buvo žydas našlaitis ir labai ligotas vaikas. Jis dažnai minėdavo, kad liko gyvas tik dėl močiutės, kaip jis ją vadino, ji jį priglaudė, gydė ir išslaugė. Taip jis kalbėjo apie Oną Tarnauskienę, gyvenusią Vytėnų kaime, Jurbarko rajone. Ji juo rūpinosi kartu su dukra Ona Šipailiene. Tik jų pastangomis mano tėtis liko gyvas. Apie tėčio biologinius tėvus, tikruosius mano senelius, nieko nežinau. Kad mano tėtis buvo žydas, man pasakojo ir mano mama Veronika Frankaitienė.

Žinau, kad sovietmečiu mano tėvai gavo laišką iš užsienio – iš žmonių, pavarde Frank, norėjusių atkurti giminystės ryšius. Tačiau dėl ano meto aplinkybių tėvai į tą laišką neatsakė. <...> Vaikystėje vasaras leisdavau minėtame Vytėnų kaime, Onos Šipailienės šeimoje. Jos vyras Albinas Šipaila mane išmokė vadelioti vežimą, kitų naudingų dalykų. Močiutė Ona išmokė melžti karvę. Ir iš viso jie manimi labai rūpindavosi.

Hendalės Frankaitės artimieji 1941-ųjų vasarą buvo nužudyti Jurbarko rajone, o jos vyras Elijas Aronas Smolis, su kuriuo 1939 metais Frankaitė susituokė Skirsnemunėje, turimais duomenimis, nacių okupacijos pradžioje buvo vietinės policijos suimtas ir sumuštas. Vėliau jis kažkaip atsidūrė Kauno gete, o 1944 metais likviduojant Kauno getą buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš ten perkeltas į Nacveilerio koncentracijos stovyklą, manoma, ten ir žuvo.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Ona ir Petras Tarnauskai ir jų dukra Ona Tarnauskaitė-Šipailienė, nacių okupacijos metais išgelbėję Hendalę Frankytę (Frankaitę)-Smolienę, o frontui traukiantis į Vakarus savo namuose priglaudę ir vėliau užauginę 1944 metais liepą gimusį Hendalės Frankaitės sūnų Antaną Frankaitį.

 

 

 

JONAS VAICEKAUSKAS (1891-1961)

VLADISLAVA VAICEKAUSKIENĖ (1893-1987)

VLADAS VISOCKIS (VYSOCKIS) (1904-1980)

 

 

Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, Telšių gyventojai Jonas ir Vladislava Vaicekauskai su dukra Janina Visockiene ir šios vyru Vladu Visockiu padėjo išsigelbėti žydėms Etai Blankienei, jos dukrai Chanai Blankaitei, Rozai Gurvičienei, šios motinai Volpertienei ir Elai Šapirienei.

1941 metais rugpjūčio 31 dieną Eta Blankienė su dukra Chana tiesiog nuo duobės pabėgo iš Gerulių žydų stovyklos likvidacijos vietos. Jos tikėjosi rasti prieglobstį Telšių gete. Sužinojusi, kad Eta su dukra atsidūrė gete, Vladislava Vaicekauskienė perdavė joms maisto ir pažadėjo kuo greičiau pasiimti jas darbams į savo namus.

Šeimos buvo pažįstamos iš seniau ir artimai draugavo – Etos Blankienės dukra Sonė Blankaitė ir Vaicekauskų dukra Janina Vaicekauskaitė-Visockienė buvo geriausios draugės. Prieš pat karo pradžią Sonė su sužadėtiniu spėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungą.

Vaicekauskams pavyko išsirūpinti leidimą pasiimti ūkio darbams žydžių. Vladas Visockis parsivedė Etą Blankienę ir Chaną į namus ir apgyvendino mansardoje, iš namų jos niekur neišeidavo.

Janina Vaicekauskaitė-Visockienė prisimena: Abi išbuvo pas mus iki 1941 metų gruodžio 24 dienos, nes likvidavo Telšių žydų getą. Tą dieną vokiečiai atėjo jų pasiimti. Mano vyras liepė man paslėpti jas palėpėje. Aš taip ir padariau. O vyras tuo metu vaišino vokiečius degtine, kad jie neieškotų Blankienės ir jos dukros Chanos. Gerai „pasivaišinę“, jie ieškojo, bet nieko neradę, išėjo.

Vėliau kažkas įskundė šeimą slapstant žydus, todėl toliau slėpti Etą Blankienę su dukra tapo nebesaugu. Vladislava Vaicekauskienė kreipėsi pagalbos į tuometį kunigų seminarijos profesorių kunigą Kazimierą Prialgauską, šis rado žydėms slėptuvę pas seną neturtingą davatkėlę Julelę (pavardė nežinoma). Kadangi Julelė neturėjo kuo maitinti bėglių, Vladislava ir toliau gamino joms maistą, o Janina ir Vladas Visockiai kas vakarą jo nunešdavo.

Iš Janinos Vaicekauskaitės-Visockienės prisiminimų: Pikti žmonės įskundė Julelę, kad ji slapstanti žydus. Visiems grėsė mirtinas pavojus. Kunigas Prialgauskas vėl rado slėptuvę ir mes su mano vyru Vladu vėl nešėme joms mano mamos pagamintą maistą. Iš vienos slėptuvės į kitą naktį jas pervesdavo kunigas Prialgauskas ir mano mama.

1943 metais šių šeimų pažįstamas ūkininkas Godelis išvežė Etą Blankienę ir Chaną Blankaitę į Šiaulių getą. Šiauliuose jas globojo Venclauskų šeima. Etai Blankienei mirus, Chana nuo 1943 metų rudens iki karo pabaigos išbuvo Žemaičių Naumiestyje su Gražbyle Venclauskaite. Po karo į Lietuvą grįžus Sonei Blankaitei-Hesienei, Chana apsigyveno su seserimi Kaune. Vėliau Chana Blankaitė-Restienė išvyko gyventi į Izraelį.

Vaicekauskai ir Visockiai palaikė su Chana ryšį. 1993 metais Chana Restienė su sūnumi lankėsi Lietuvoje ir mėnesį viešėjo pas Janiną Visockienę.

Iš Janinos Vaicekauskaitės-Visockienės prisiminimų: 1942 metais pas mus prisiglaudė Roza Volpertaitė-Gurvičienė (mirė po karo). Jos sūnus Jaša Gurvičius naktimis dažnai aplankydavo motiną, arba mes su Gurvičiene už parankės kartais eidavome susitikti su Jaša. Kelis kartus Gurvičienę aplankė ir jos senutė motina Volpertienė. Laikiną prieglobstį mūsų šeimoje rado ir Elytė Šapirienė. Tuo baisiu metu į mūsų duris dažnai pabelsdavo nelaimingi žmonės. Padėjome visiems, kiek galėjome. Mano mama su kunigu Prialgausku ieškodavo vietų, kur galėtų pasislėpti nelaimingieji.

Buvo ir tokių momentų, kai mūsų ir mūsų globotinių gyvybė pakibdavo ant plaukelio. <...> Antras baisus dalykas nutiko Rozai Gurvičienei. Ją, einančią iš prieškambario į kambarį, atidariusi laukujes duris, pamatė arbeitsamto [vok. Arbeitsamt „darbo birža“] viršininko žmona. Ji iš mūsų pirkdavo pieną, o arbeitsamtas buvo priešais mūsų langus. Bet ji buvo vietinė rusė, tad mums pavyko atsipirkti. <...> Taigi, ir vargo buvo, ir baimės, bet viskas baigėsi gerai. Jokių dovanų mes negavome ir jokio atlygio neprašėme. Bet kai mus išvežė į Sibirą, Jaša Gurvičius padėjo mums, o mano dukrą vadino seserimi.

1995 metais Jad Vašemo institutas Izraelyje pripažino Vladislavą ir Joną Vaicekauskus bei jų dukrą Janiną Vaicekauskaitę-Visockienę Pasaulio Tautų Teisuoliais. Tais pačiais metais Janina Vaicekauskaitė-Visockienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir kiti Vaicekauskų šeimos nariai – Etos Blankienės, Chanos Blankaitės (Restienės), Rozos Gurvičienės, Jakovo Gurvičiaus ir Elos Šapirienės gelbėtojai Vladislava Vaicekauskienė, Jonas Vaicekauskas ir Vladas Visockis.

 

 

 

***

                    

Žydų gelbėjimas nacių okupuotoje Lietuvoje – tai drąsos, pasiaukojimo ir žmoniškumo liudijimas.

Persekiojamus žydus gelbėjo įvairių profesijų, amžiaus ir išsilavinimo žmonės – pavieniai asmenys ir ištisos šeimos. Jie slėpė žydus namuose, ūkiniuose pastatuose, bunkeriuose, miškuose ir net vienuolynuose, rūpinosi jų maitinimu, drabužiais ir saugumu.

Žydų gelbėtojus vienijo nesavanaudiškumas ir moralinė pareiga ginti žmogaus gyvybę ir orumą. Jų ryžtas padėjo išsaugoti daugelį gyvybių ir šiandien mums tai primena, kad net žiauriausiomis istorijos aplinkybėmis žmogus gali rinktis – gėrį, tiesą ir atjautą.

Praėjus daugiau kaip 80 metų nuo nacių okupacijos Lietuvoje pabaigos, žydų gelbėtojų artimieji iš Lietuvos Respublikos Prezidento priima apdovanojimą, liudijantį kilnų jų tėvų arba senelių poelgį, ir įpareigoja mus saugoti svarbią istorinę atmintį.

 

 

 

***

 

Tekstą rengė

Danutė Selčinskaja ir Gintarė Žuravliovaitė,

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus

Istorinių tyrimų skyriaus

muziejininkės-tyrėjos