Mėnesio eksponatas: Jacques Lipchitz. Egzilio kelias. 1940 m. Popierius, pieštukas. 32 x 31 cm
Rugpjūčio 22-oji yra skulptoriaus kubisto Žako Lipšico (Jacques Lipchitz, 1891 Druskininkai – 1973 Kapris) gimimo diena. Šia proga kviečiame susipažinti su vienu naujausių muziejaus eksponatų, dovanotų ilgamečio muziejaus mecenato dr. Hurberto Portzo – Ž. Lipšico piešiniu „Egzilio kelias“, sukurtu apie 1940 m.
Kūrinio siužetas, sukūrimo metai ir aplinkybės tiesiogiai siejasi ir su rugpjūčio 23 d. minimu Molotovo-Ribentropo paktu, išraižiusiu Europą ir pasaulį galybėmis egzilio kelių, dažniau vedusių į pražūtį nei į išsigelbėjimą.
1940 m. rugpjūtį Žakas su žmona Berta leido paskutines dienas Tulūzoje. Čia jie paskubomis atvyko prieš pat Hitlerio kariuomenei įžengiant į Paryžių, palikę draugams savo namus, kūrinių kolekciją. Karštligiškai laukusi kelionės dokumentų pora vos spėjo išvykti iš Prancūzijos, kur jau siautė suėmimų siaubas. Iš Portugalijos sausakimšu pabėgėlių laivu skulptorius išplaukė į JAV. Šią kelionę, kurios metu per plauką nenuskendo, skulptorius vėliau prisiminė kaip vieną sunkiausių savo gyvenimo patirčių. Po kelių mėnesių euforijos, pasprukus iš mirties į gyvenimą, Lipšicą prislėgė pabėgėlio adaptacijos sunkumai: kalbos nemokėjimas, lėšų kūrybos medžiagoms ir pragyvenimui stygius, nerimas dėl pradingusių artimųjų. Šios patirtys atsispindi serijoje piešinių ir eskizų, priskirtinų siužetams Pabėgimas ir Egzilio kelias, sukurtų 1940 -1945 m. laikotarpiu.
Kūrinio kompozicija – persisukusios figūros, tarytum suaugintos į vieną kūną. Išdidintos galūnės – pėdos ir plaštakos – simbolizuoja sunkumus, kuriuos teks įveikti: nueiti, pakelti. Kituose šios serijos piešiniuose vaizduojama desperatiškai rėkianti figūra, nešanti kitą, liepsnojančią – aliuzija į tai, kad ne visiems pabėgėliams pavyks pasiekti saugų uostą.
Parengė muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė
