Esu labai dėkinga Sugiharos fondui už 2025 metų Tolerancijos žmogaus titulo suteikimą, kurį priimu su didžiule pagarba ir atsakomybe. Man ypač malonu priimti šį apdovanojimą iš fondo, kurio pavadinimas siejamas su Čijunės Sugiharos vardu – žmogaus, kuris įrodė, kad ir vieno žmogaus sprendimas gali pakeisti daugelio žmonių likimą.
Mano ilgametis darbas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje man niekada nebuvo tik profesija. Tai buvo susitikimai su žmonėmis, kurie išgyveno neįsivaizduojamą blogį – ir su tais, kurie tam blogiui išdrįso pasipriešinti.
Ypač malonu ir svarbu, kad 2025 Tolerancijos žmogaus apdovanojimas skiriamas už darbą, skirtą žmonėms, kurie vietoj neapykantos pasirinko žmogiškumą, rizikavo savo gyvybėmis, veikė slapta, kad kiti galėtų išgyventi tais nežmoniško siaubo ir kančių Holokausto metais.
Šis įvertinimas man nėra tik asmeninis. Jis priklauso daugeliui žmonių. Tiems, kurie gelbėjo gyvybes, tiems kurie liudijo, tiems kurie išsaugojo atmintį.
Žydų gelbėtojai nerašė manifestų, jie neskelbė garsių pareiškimų, jie nekalbėjo apie didvyriškumą. Jie tiesiog atvėrė duris, paslėpė, pamaitino, įspėjo, palydėjo. Tai buvo tylus, labai konkretus sprendimas nuo kurio priklausė kito žmogaus gyvybė. Tačiau toks sprendimas reikalavo drąsos, ištvermės, pasitikėjimo kitu. Ir dažnai – bendraminčių tinklo ir kasdienio triūso.
Teisi buvo šviesaus atminimo profesorė Irena Veisaitė, ne kartą sakiusi, kad nužudyti tūkstančiui užtenka kelių automatais ginkluotų vyrų, kurie nieko nepraras išskyrus savo sielą, o išgelbėti vienam žmogui prireikia daugelio žmonių pasiaukojimo ir dvasios stiprybės.
Tokie ir buvo žydų gelbėtojai – patys tikriausi tolerancijos, žmogiškumo veidai, kurie neliko abejingi, kai aplink tvyrojo tamsa, smurtas ir neapykanta.
Šiuos žodžius aš ne kartą prisiminiau dirbdama su liudijimais, laikydama rankose pageltusius laiškus, skaitydama jau garbaus amžiaus sulaukusių išsigelbėjusių žydų prisiminimus. Ir kiekvienas toks liudijimas – ne tik dokumentas, tai išsaugotas gyvenimas.
Nuo 1992-ųjų metų, atkurto Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriui Emanueliui Zingeriui inicijavus, žydų gelbėtojai teikiami apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Tada ir prasidėjo muziejuje sistemingi, nuoseklūs tyrimai skirti žydų gelbėtojų paieškai ir jų atminimo įamžinimui. Esu dėkinga kolegoms – buvusiems ir esamiems, kurie kantriai kaupė archyvus, su kuriais mes dirbame iki šiol.
Tačiau labiausiai noriu padėkoti tiems, kurie mumis pasitikėjo – išsigelbėjusiems Lietuvos žydams. Žmonėms, kurie, nepaisydami skausmo ir netekčių, sutiko kalbėti. Kurie dalijosi ne tik faktais – bet ir savo jausmais. Be jų atvirumo mes neturėtume nei istorijų, nei gelbėtojų vardų, nei gyvos atminties.
Šiandien daugumos išsigelbėjusių per Holokaustą Lietuvos žydų jau nebėra tarp mūsų, tačiau negaliu šiandien neprisiminti tų, su kuriais teko daug bendrauti ir kurie paliko neužmirštamus prisiminimus.
Tai pirmosios knygos apie Holokaustą Geltonas lopas, išleistos Lietuvoje 1960 m. autorius rašytojas Icchokas Meras, profesorė Irena Veisaitė, Margarita Holzman, Danutė Pomerancaitė, Fruma Kučinskienė, Izaokas Glikas, Judita Mackevičienė, Feiga Kazanskienė, Julijana Zarchi, Juozas Vocelka, Ranana Malchanova, Markas Petuchauskas, Tobijas Jafetas, Leo Rozentalis, Sulamita Fromanaitė-Lev. Iš Izraelio savo prisiminimus mums siuntė – Mošė Kuklianskis, Margalit Stender-Lonke, Tamara Lazersonaitė-Rostovskaja, Mošė Rozenbliumas, Jakovas Zilbergas, Dovydas Kalamickas, Jakovas Gurvičius, Jehošua Šochotas, Sergejus Korablikovas-Kovarskij, Dalia Hofmekler, Katia Segalson-Rosen ir kiti.
Didžiulė padėka visiems žydų gelbėtojų artimiesiems – vaikams ir anūkams, kurie ilgus metus saugojo savo tėvų ir senelių dokumentus, nuotraukas, išgelbėtųjų laiškus, ypač Sofijos Binkienės anūkei Sofijai Ligijai Makutėnienei, išsaugojusiai pirmosios knygos apie žydų gelbėtojus Ir be ginklo kariai archyvą ir perdavusį jį muziejui.
Be šių žmonių šis darbas būtų buvęs neįmanomas. 2009 metai muziejuje buvo atidaryta nuolatinė ekspozicija „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“, o nuo 2011 m. internete yra virtuali versija www.issigelbejesvaikas.lt, kurioje šiuo metu yra skelbiama informacija apie 1861 žydų gelbėtoją. Kiekvienais metais ši virtuali paroda vis dar pasipildo naujais žydų gelbėtojų vardais.
Šios žydų gelbėtojų pavardės, vardai ir bus skaitomi per Kovo 15-ąją, Žydų gelbėtojų atminimo dieną įvairiuose Lietuvos rajonuose. Kad jos būtų girdimos, kad nebūtų pamirštos.
Šiandien mes gyvename laisvoje Lietuvoje. Tačiau laisvė nėra savaime suprantamas dalykas.
Kaip ir tolerancija, kaip ir pagarba kitam, kaip ir pilietinė drąsa.
Teisuolių visais laikais nebuvo dauguma. Tačiau istoriją keičia ne dauguma. Ją keičia tie, kurie nelieka abejingi.
Kaip yra pasakiusi Ona Šimaitė – Nėra to mažo, kuris negali padaryti didelio darbo.
Šie žodžiai tebūnie mums priminimas.
Kad kiekvienas sprendimas svarbus, kad kiekviena gyvybė svarbi, kad kiekvienas iš mūsų gali pasirinkti.
Linkėčiau mums visiems drąsos nelikti abejingiems.
Ačiū.“
Jautrią kalbą prieš įteikiant apdovanojimą pasakė ir pedagogas, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos narys Miša Jakobas:
„Gerb. Danutė, žodžių būta įvairių: paparastų ir iškilmingų, bjaurių ir gražių, Jie skrieja arba sveria tarsi didžiuliai akmenys. Yra žodžių, kurie sužeidžia širdį arba ją pagydo, o kai kurie pravirkdo arba sukelia šypseną.
Bet....yra žodžių , kurie padeda gyventi, suteikia drąsos, orumo ir....tikėjimo.
Todėl šiandieną pačius gražiausius padėkos žodžius skiriu jums. Iš savo žydiškos širdies dėkoju už jūsų gerumą, už jūsų neįkainuojamą darbą, kai dienos šviesoje parodėte tuos Lietuvos didvyrius, kurie gelbėjo mūsų mamas, tėvus, vaikus ir senelius.
Ačiū jums už jūsų toleranciją, už ilgas valandas praleistas archyvuose, ieškant ir surandant tuos kilnius, paprastus, bet aukštos moralės žmones, kurie rizikuodami savo gyvybe dalijosi duona, vandeniu ir druska..
Ačiū jums už jūsų stropumą, už jūsų kuklumą , už jūsų veiklumą ,už gražius Lietuvos istorijos puslapius. Likite ir dar ilgai būkite su mumis dalinkitės savo gerumu, empatija, tolerancija ir žmogiška šiluma.
Te atgimstanti pavasario gamta ir pirmieji šilti saulutės spinduliai šildys jus ir jūsų artimuosius.
Būkite ir švęskite gyvenimą.“
Pauliaus Račiūno, Simono Baltušio ir Irinos Pocienės nuotr.
