Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriaus Sergejaus Kanovičiaus kalba Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojimų ceremonijoje
Jūsų Ekscelencija, Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiami gelbėtojų palikuonys, Gerbiama Lietuvos Žydų Bendruomenės Pirmininke, gerbiami ceremonijos dalyviai.
1941-ųjų liepos mėnesį į mano tėvo ir senelių namus atėjo vaikinas su baltu raiščiu ant švarko rankovės. Vaikinui buvo 20 metų. Namuose tuo metu buvo mano prosenelė – Rocha Kanovič. Mano senelio Šloimės Kanovičiaus, jo žmonos Chenios Dudak-Kanovičienės ir jų sūnaus - mano dvylikamečio Tėvo Grigorijaus-Hirškės, namuose nebebuvo – tų pačių metų birželio 23-ią jie paliko gimtąją Jonavą ir po ilgų vargų atsidūrė iš pradžių prie Uralo, o vėliau Kazachstano stepėse – dievobaiminga Rocha nesileido įtikinama, kad likti Tėvynėje nesaugu, atsisakė bėgti ir liko ištuštėjusiuose namuose Žvejų gatvėje. Į juos ir pasibeldė vaikinas su baltu raiščiu ant rankovės. Aš nežinau kuo jis buvo vardu, aš nežinau, koks pokalbis įvyko tarp jos ir to vaikino. Aš tik žinau, kad jis išvedė Rochą į Jonavos getą. Išsivedė ir paliko ją laukti mirties. Jos ten laukė dar 2100 Jonavos žydų. Rocha ir kiti Jonavos žydai buvo nužudyti tų pačių metų rugpjūčio 31-ą ir rugsėjo 2-ą. Rocha buvo pribuvėja. O jaunas vaikinas, kurio vardo, deja, aš nežinau, buvo žmogus, kuriam ji prieš dvi dešimtis metų padėjo išvysti šį neteisingą pasaulį.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kupinas asmeninių pasirinkimų. Mes renkamės tarp blogio ir gėrio. Pasirinkimą padarė ir tas vaikinas. Dešimtys, šimtai, tūkstančiai buvusių kaimynų rinkosi blogį – jie vienu ar kitu būdu prisidėjo prie nusikaltimo, kurį vadiname Holokaustu. Vieni būsimas aukas konvojavo, kiti saugojo uždarytus žydus gete, treti vairavo sunkvežimius, važiuojančius link artimiausios pamiškės, kurioje baigė šimtmečiais kurtą gyvenimą ištįsos Lietuvos miestų ir miestelių žydų bendruomenės, o buvo ir tų, kurie apsigyvendavo nužudytųjų namuose, vilkėdavo ir prekiaudavo jų drabužiais.
Bet dar daugiau žmonių pasirinko kitą blogio palydovą. Tą, be kurio blogis negali egzistuoti, ir juo labiau plisti – dešimčių ir šimtų tūkstančių buvusių kaimynų abejingumą jų akivaizdoje vykstančiam nusikaltimui. Kad ir kaip skaičiuotume žydų gelbėtojus, jie buvo lašas blogio jūroje, absoliuti mažuma.
Šiandien turime suvokti, kurioje pusėje esame mes – XXI amžiaus žmonės, piliečiai ir kaimynai. Ar matydami blogį, nepraeiname pro šalį, ar neturime savyje to lengvai pažadinamo pavydo, godumo ar pykčio, kuris taip lengvai prieš aštuoniasdešimt penkerius metus žmones vertė žvėrimis?
Tam, kad suvoktume, kaip sunku žmogui išlikti žmogumi, privalome nepamiršti, kas vyko tuo metu, kai gelbėtojai, net negalvodami, kad daro žygdarbį, slėpė ir saugojo nuo mirties žydų kūdikius, paauglius, vyrus ir moteris.
Tas jaunas vaikinas, išsivedęs Jonavoje Rochą, pasirinko. Jis pasirinko kelią, kuris neatves jo palikuonių į Žūvančiųjų kryžiaus apdovanojimų ceremoniją. Net ir bevardžiai nusikaltimo bendrininkai yra pasmerkti mūsų ir istorijos prakeiksmui.
Gelbėtojus, išgelbėtuosius ir aukas vienija tai, kad jie nėra vien tik skaičiai. Ir nusikaltimas, ir žygdarbis yra asmeninio pasirinkimo rezultatas. Visi tie žmonės turėjo vardą ir pavardę. Ir dar mus vienija atmintis. Mano Tėvas galėjo atgulti toje pačioje duobėje kartu su Rocha. Kaip jis rašė viename iš savo romanų „atmintis stipresnė už mirtį. Nes mirtis triumfuoja akimirką, o atmintis amžinybę“.
Gerbiami gelbėtojų palikuonys – mes visi privalome būti dėkingi, amžinai dėkingi Jūsų seneliams ir proseneliams už jų didvyriškumą. Už jų paprastą pasirinkimą, kuris gėrį priešpastato masiniam blogiui. Už išgelbėtus gyvenimus. Už tai, kad jie šiandien gali būti vadinami ne tik Gelbėtojais, bet ir Lietuvos sąžinės ir garbės saugotojais. Didžiuokimės jais. Tebūnie jų žygdarbiai ir gyvenimas amžinai mūsų ir mūsų palikuonių širdyse ir atmintyje.
Informacija apie ceremoniją prezidentūros svetainėje
Informacija apie apdovanotuosius
Roberto Dačkaus nuotrauka
