LR Prezidentūroje Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti 36 žydų gelbėtojai

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos žydų atminimą ir prisimename žydų gelbėtojus – Lietuvos piliečius, kurie priešindamiesi nežmoniškai okupacinio režimo politikai, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo artimiesiems, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

2026 m. rugsėjo 18 dieną, per žydų gelbėtojų apdovanojimo ceremoniją vykusią LR Prezidentūroje, apdovanoti 36 žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiose Lietuvos vietose – atokiuose vienkiemiuose, miesteliuose Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Pabradės, Radviliškio, Telšių ir Vilniaus apylinkėse, taip pat Vilkaviškyje, Vilniuje, Kaune ir Telšiuose.

Informacija apie ceremoniją prezidentūros svetainėje 

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriaus Sergejaus Kanovičiaus kalba 

Nuolatinis pavojus grėsė tiek gelbėtojams, tiek jų globojamiems žmonėms. Apsispręsdami gelbėti, jie prisiėmė milžinišką atsakomybę ir rizikavo ne tik savo, bet ir savo šeimų likimu. Žydų gelbėjimas Holokausto metais nebuvo trumpalaikis ar atsitiktinis poelgis – tam dažnai reikėjo visos šeimos pritarimo, daugelio žmonių paramos, ištvermės ir pasiaukojimo.

Gelbėtojai rūpinosi atsarginėmis slėptuvėmis, ieškojo patikimų pagalbininkų, buvo pasirengę bet kurią akimirką perkelti slepiamus žmones į saugesnę vietą. Ilgus mėnesius, o kartais net metus jie gyveno jausdami nuolatinę baimę būti demaskuoti, suimti arba net nužudyti. Tačiau vedami žmoniškumo, moralinės pareigos ir tikėjimo gyvybės verte, jie nepaisė grėsmės ir, rizikuodami savo bei artimųjų gyvybe, slėpė ir gelbėjo pasmerktuosius.

Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali, liudijanti persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir gelbėtojų pasiaukojimą.

Pristatome žydų gelbėtojus, kurių apdovanojimus, praėjus daugiau nei 80 metų nuo nacių okupacijos pabaigos iš Lietuvos Respublikos Prezidento priėmė jų artimieji.

CHANA BRAVO (1913–2009)

Naciams okupavus Lietuvą, artimųjų netekusi ir Kauno gete įkalinta Chana Bravo prisijungė prie Kauno geto antifašistinės pasipriešinimo organizacijos. Vienas iš šios organizacijos tikslų buvo užmegzti ryšius su žmonėmis, pasiryžusiais padėti organizacijai ir gelbėti žydų vaikus, už geto ribų. Rizikuodama gyvybe, Chana slapta išeidavo iš geto ir vėl į jį grįždavo. Jai pavyko išvesti iš Kauno geto du vaikus – būsimą garsų politologą Aleksandrą Štromą ir Avivą Fridmanaitę, kai juos sutiko priimti Chanos prieškario pažįstama Marija Macenavičienė.

VLADAS DAUTARTAS (1927–2000)

Rašytojas Vladas Dautartas ir Kauno gete gimusi Ariela Abramovičiūtė-Sef visą gyvenimą prisiminė, kaip buvo gelbėjama mažoji Ariela. Vieną speiguotą žiemos naktį tėvų iš Kauno geto išnešta ir palikta prie gydytojo Petro Baublio vadovaujamų kūdikių namų „Lopšelis“ slenksčio kaip pamestinukė ji galiausiai rado saugų prieglobstį Julijos ir Juozapo Dautartų sodyboje Šilelio kaime. Ten Ariela buvo globojama, mylima ir saugoma visų Dautartų šeimos narių, tarp jų ir būsimojo rašytojo Vlado Dautarto.

JURGIS DUŽINSKIS (1895-1969)

STASĖ DUŽINSKIENĖ (1898-1987)

ELZBIETA DUŽINSKAITĖ-SERVIENĖ (1919–2008)

JONAS VASILIAUSKAS (1864 -1949)

STASĖ VASILIAUSKAITĖ (1902–1994)

VLADAS VASILIAUSKAS (1895-1956)

VERONIKA VASILIAUSKIENĖ (1907–1998)

PRANAS VASILIAUSKAS (1907–1984)

Vos prasidėjus nacių okupacijai, keturiolikmetė Chaja Roza Šeraitė, iki tol ramiai gyvenusi Varniuose su tėvais ir broliuku, patyrė neapsakomą siaubą – neteko tėvo, motinos ir brolio, išgyveno Telšių rajono moterų ir vaikų naikinimą likviduojant Gerulių stovyklą, o 1941 metų gruodį, prieš pat Kalėdas, stebuklingai išvengė egzekucijos likviduojant Telšių getą. Klajodama iš sodybos į sodybą, ji galiausiai pabeldė į Karkliškių kaime gyvenusių Vasiliauskų namus ir buvo šiltai jų priimta. Jonas Vasiliauskas, Vladas Vasiliauskas, Stasė Vasiliauskaitė, Pranas Vasiliauskas ir jo žmona Veronika beveik metus slėpė našlaitę, iškilus pavojui, perdavė savo giminaičiams Radavičiams. Vėliau į žydų gelbėjimą įsitraukus Varnių kunigui Juozapui Gasiūnui, Chajai Rozai Šeraitei buvo rasti kiti globėjai – Elzbieta Dužinskaitė (vėliau Servienė) bei jos tėvai Jurgis ir Stasė Dužinskiai, gyvenę Dvarviečių kaime, Telšių rajone.

JUZĖ GUDAITIENĖ (1904-1994)

VINCAS GUDAITIS (1898-1950)

Vilkaviškiečiai Icikas ir Sara Šteinai, prasidėjus žydų persekiojimui ir žudynėms, iš pradžių slapstėsi Pagramdų kaime Kilikevičių šeimoje, vėliau atėjo į Garšvinių kaimą pas prieškario pažįstamus Juzę ir Vincą Gudaičius. Ši šeima su mažamečiu sūnumi Gediminu gyveno nedideliame nuošaliame namelyje. Nors nuolat trūko maisto ir grėsė pavojus, Icikas ir Sara Šteinai bei Saros sesuo Klara, globojami Gudaičių šeimos, laimingai sulaukė 1944 metų rugpjūčio, kai vokiečiai pasitraukė iš šių apylinkių.

VANDA KAMINSKA (1883–1974)

ADOMAS KAMINSKAS (ADAM KAMINSKI) (1864-1946)

ANTANAS KAMINSKAS (1909-1982)

KAZIMIERAS KAMINSKAS (1908–1994)

Didelė Kaminskų šeima, gyvenusi Ustronės vienkiemyje netoli Bukonių, Jonavos rajone, išgelbėjo Goldą Kaplanaitę. Visą nacių okupacijos laikotarpį Golda slapstėsi pas Kaminskus įvairiose vietose: klojime šiene, pakrosnėje, o kartais ir netoliese buvusiame miškelyje. Kadangi beveik visi Goldos artimieji žuvo per Holokaustą, po karo ji dar ilgai gyveno Kaminskų sodyboje, vėliau iki gyvenimo pabaigos gyveno Bukonyse, netoli savo gelbėtojų namų.

IGNATIJUS KARPAVIČIUS (IGNACY KARPOWICZ) (1903–1993)

ZOFIJA KARPOVIČIENĖ (ZOFIA KARPOWICZ) (1897–1970)

Dvi Vievio žydų šeimas – Volfą ir Rachelę Godrovus bei Chają ir Katrielį Šapiras išgelbėjo Vilniaus rajone, Zabarijos kaime, gyvenę Ignatijus ir Zofija Karpavičiai. Jų namuose už kambario sienos buvo įrengta slėptuvė, o netoli namų, prie miškelio, iškastas bunkeris. Nors daugiavaikės Karpavičių šeimos padėtis ir taip buvo nelengva, jie labai stengėsi, kad slepiamiems žmonėms netrūktų maisto, o jų vaikai niekam neišdavė šeimos paslapties.

GENOVEFA MARCINKEVIČ (1930–2008)

GENOEFA MEČKOVSKAJA (1908–1997)

VITOLD MEČKOVSKIJ (1901–1990)

JADVYGA PETROVSKAJA (1918 – 2002)

VLADISLAV KORVIN-PETROVSKIJ (1910-1962)

Po karo Jakobas Blicas (Jacob Blitz) dažnai lankydavosi Vitoldo ir Genoefos Mečkovskių namuose ir su ašaromis akyse dėkojo už savo šeimos išgelbėjimą. Nuo 1943 metų iki nacių okupacijos pabaigos Mečkovskiai savo namuose Pabradės rajone, Giraitės vienkiemyje, slėpė Jakobą Blicą, jo žmoną Etą Blic ir jų aštuonmetę dukrą Juną Blic. Kartą Jakobas Blicas paprašė savo pažįstamų Vladislavo Korvin-Petrovskio ir jo žmonos Jadvygos, gyvenusių Karsinuvkos vienkiemyje netoli Pabradės, priimti Pabradės žydų Blusinskių šeimą. Blusinska su dukra tapo Petrovskių šeimos dalimi ir jų namuose sulaukė nacių pasitraukimo iš Lietuvos.

MARIJONA MARKUTAVIČIENĖ (1894–1979)

Nacių okupacijos metais Vaclovo ir Onos Paškauskų sodyboje Klėriškių kaime, Kaišiadorių rajone, kartu su Onos Paškauskienės sūnumi Stanislovu Krivičiumi laisvės sulaukė 13 žydų. Per visą karą nepamainoma Vaclovo ir Onos Paškauskų pagalbininkė gelbėjant žydus buvo Vaclovo sesuo Marijona Markutavičienė (Paškauskaitė). Kadangi Paškauskų maisto atsargų neužteko, Marijona dalijosi savo produktais, taip pat kreipėsi pagalbos į kaimynus ir pažįstamus. Be to, su mažamečiu sūnumi Liudviku Marijona eidavo per kaimus, ieškodama, kur nusipirkti maisto, arba prašydavo išmaldos. Tai truko kelerius metus. Marijonos Markutavičienės pastangos reikšmingai prisidėjo prie to, kad Vaclovo ir Onos Paškauskų sodyboje išliko gyvi 13 žydų.

JULIJA STANEVIČIENĖ (1900–1964)

VINCAS STANEVIČIUS (1884–1964)

VINCENTAS VYTAUTAS STANEVIČIUS (1928–1990)

BIRUTĖ ŽILEVIČIENĖ (1932-2018)

Vincas ir Julija Stanevičiai, su savo trimis vaikais gyvenę Judrėnų kaime netoli Telšių, priglaudė Chaną Švilerytę. 1941 metų rudenį Vincas Stanevičius pastebėjo, kad vienas kaimynas išnaudoja aštuoniolikmetę žydę, atsiųstą į ūkį iš Telšių geto priverstiniams darbams. Po kurio laiko Vincas Stanevičius pasiūlė jai pagalbą, ir tai pakeitė Chanos likimą. Visi Stanevičių šeimos nariai, taip pat ir vaikai Vytautas, Birutė ir Antanas, laikė Chaną šeimos nare, ją globojo ir saugojo. Kilus pavojui arba gresiant kratoms, Chanai būdavo randama saugesnė vieta, o pavojui praėjus, ji grįždavo pas Stanevičius.

STASĖ STROLIENĖ (1914-1990)

BRONIUS ŠEREIVA (1918-1996)

Ištisus trejus metus daug žmonių, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, gelbėjo nuo mirties radviliškietę Lėją Dulickaitę-Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų. Tarp gelbėtojų buvo ir Lėjos vyro Jurgio Šeštoko artimieji – Radviliškyje gyvenusi anyta Barbora Šeštokienė bei svainės Eugenijos Pekarskienės šeima. Kadangi kaimynai žinojo, kad Jurgio Šeštoko žmona žydė, jai nuolat grėsė pavojus. Galiausiai Eugenijos vyras Viktoras Pekarskis Šeduvoje rado patikimą moterį – Stasę Strolienę (karo metais Padgurskienė). Ji ne tik priėmė Lėją, bet ir, iškilus pavojui, apgyvendino ją savo tėviškėje Naujasodžio kaime pas savo brolį Bronių Šereivą. Patyrusios daug skausmingų akimirkų Stasė Strolienė ir Lėja Šeštokienė visą gyvenimą liko artimos draugės.

PETRAS TARNAUSKAS (1891–1965)

ONA TARNAUSKIENĖ  (1891–1957)

ONA ŠIPAILIENĖ (1924–2015)

Hendalei Frankaitei, gyvenusiai Jurbarko rajono Žvyrių kaime, 1941 metų vasarą pavyko pabėgti iš į egzekucijos vietą varomos žydų kolonos. Ji pasislėpė Nemuno pakrantėje tarp rąstų, o sutemus nuėjo pas savo pažįstamus Oną ir Petrą Tarnauskus, gyvenusius Vytėnų kaime. Tarnauskai ir jų dukra Ona Tarnauskaitė (vėliau Šipailienė) beveik visą karą slėpė Hendalę Frankaitę-Smolienę. 1944 metų liepą, naciams dar nepasitraukus iš tų apylinkių, Hendalė,  kurį laiką slapsčiusis kitur, su ką tik gimusiu sūnumi grįžo pas Tarnauskus. Deja, pirmaisiais pokario metais Hendalė Frankaitė-Smolienė žuvo automobilio avarijoje, o jos našlaitį sūnų Antaną Gediminą Frankaitį užaugino Ona ir Petras Tarnauskai bei šių dukra Ona Šipailienė.

JONAS VAICEKAUSKAS (1891-1961)

VLADISLAVA VAICEKAUSKIENĖ (1893-1987)

VLADAS VISOCKIS (VYSOCKIS) (1904-1980)

Telšiuose gyvenę Jonas ir Vladislava Vaicekauskai su dukra Janina Visockiene ir šios vyru Vladu nuo pat pirmųjų nacių okupacijos dienų stengėsi padėti persekiojamiems žydams. Jie pažinojo ne vieną Telšiuose gyvenusį žydą, prieškariu su jais artimai bendravo daugelį metų, todėl naciams okupavus Lietuvą neliko abejingi jų likimui. Savo namuose jie slėpė Etą Blankienę ir jos dukrą Chaną. Kai šeima buvo įskųsta ir toliau jas slėpti tapo pernelyg pavojinga, Vaicekauskai ir Visockiai kartu su kunigu Kazimieru Prialgausku ieškojo joms naujų slėptuvių ir toliau rūpinosi maistu. Vaicekauskų ir Visockių šeimoms visą gyvenimą buvo dėkingi Eta Blankienė, jos dukra Chana, Roza Gurvičienė, jos sūnus Jakovas ir kiti Telšių žydai.

***

                      Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992-2026 metų laikotarpiu Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1765 Lietuvos žydų gelbėtojai.

Žydų gelbėtojus vienijo nesavanaudiškumas ir moralinė pareiga ginti žmogaus gyvybę ir orumą. Jų ryžtas padėjo išsaugoti daugelį gyvybių ir šiandien primena, kad net žiauriausiomis istorijos aplinkybėmis žmogus gali rinktis – gėrį, tiesą ir atjautą. Kartu jis įpareigoja mus saugoti svarbią istorinę atmintį.

Tekstą rengė

Danutė Selčinskaja ir Gintarė Žuravliovaitė,

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus

Istorinių tyrimų skyriaus

muziejininkės-tyrėjos

Roberto Dačkaus ir Pauliaus Račiūno nuotraukos.