Natiurmorto žanras Vakarų Europos tapyboje suklestėjo 19 a. pradžioje prancūzų impresionistų dėka. Į šį „buitinį“ žanrą pradėta žvelgti gerokai plačiau. Gėlės natiurmortuose tapo ne tik pasigėrėjimo ar estetiniu objektu, bet buvo naudojamos nuotaikai, emocijoms perteikti. Saulėgrąžos buvo įamžintos ne tik impresionistų ir postimpresionistų drobėse. Dar senovės inkai saulėgrąžas vaizdavo ant šventyklų sienų, jos simbolizavo saulės dievą. Senovės Graikijos kultūroje ši geltona gėlė simbolizavo ištikimybę, karalienės Viktorijos laikais Didžiosios Britanijos peizažuose ir natiurmortuose – dėkingumą.
Mūsų laikais ši ryški gėlė, kurią mėgstame ir pažįstame nuo vaikystės, asocijuojasi su vasaros šiluma. Prieškario Vilniaus vasara įamžinta ir 1958 metais Rafaelio Chvoleso kurtame natiurmorte. Nedidelio formato darbe tamsiame fone vaizduojamos kiek apvytusios saulėgrąžos, skintos šalia gimtų dailininko namų Safjanikuose (dab. Tymo kvartalas).
Natiurmortas kupinas melancholijos. Platūs, laisvi, tiršti potėpiai, pastozinė tapyba, kontrastiškos spalvos dar labiau sustiprina šį įspūdį. Natiurmortas tapytas R. Chvolesui drauge su kitais Vilniaus inteligentais rengiantis emigruoti į Lenkiją.
Saulėgrąžų puokštės laukė ilga kelionė Europos keliais. 1959 metais dailininkas gavo leidimą išvykti į Varšuvą, vėliau – į Paryžių. 2023 metais Rafaelio Chvoleso saulėgrąžos grįžo į gimtąjį Vilnių drauge su gausia dailininko giminių dovanota tapybos darbų ir piešinių kolekcija.
Parengė dailės rinkinių kuratorė Irina Nikitina
