(english text bellow)
Nuo liepos 15 d. iki rugsėjo 5 d. Holokausto ekspozicijoje veiks Marijos Gvardeycevos paroda „Karčiosios žolelės“ Atmintis, kurios negalima nutylėti.
Šiandien tylus miškas, žolynais apaugusi laukymė ar samanomis dengtą žemę slepiantis šlaitas vakar buvo neįsivaizduojamo smurto vieta. Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje Holokausto masinių kapaviečių vietos pamažu susiliejo su gamta. Nors kai kurios pažymėtos atminimo ženklais, dauguma atrodo taikios, lyg užmirštos. Tačiau tai - tik paviršius.
Maria Gvardeitseva parodoje Karčiosios žolelės siūlo pažvelgti į šias vietas kaip į gyvus atminimo ženklus. Miškai ir žolės čia tampa nebyliais liudytojais, tyliais atminties saugotojais.
Nuo 2022-ųjų menininkė pradėjo rinkti žoleles ir augalus iš Holokausto vietų Lietuvoje ir Latvijoje. Į Baltarusiją grįžti negalėjusi dėl politinio persekiojimo, ji pasitelkė draugus - šie siuntė jai džiovintus augalus, įspaustus tarp senų fotografijos žurnalų puslapių. Atsivėrus šiems žurnalams, augalai tarsi atgyja; per jų formas ir tekstūras išryškėja netikėtos vizualinės jungtys su archyviniais vaizdais.
Taip gimsta Žolelių atlasai (Herbal Atlases) - koliažai, kuriuose augalų siluetai susilieja su nuotraukose matomais Antrojo pasaulinio karo kareiviais, levituojančiomis moterimis, kūdikiais ar jaunikėmis. Kartais - su vos įžiūrimais, bet kraupiai prasmingais figūrų kontūrais.
Parodoje pristatomi koliažai, fotografijos su augalais ir žmogaus plaukais bei vaizdo instaliacija By the Wayside Stands a Tree. Filmuota dronu virš nežymėtų kapaviečių, ji perteikia tylos, judesio ir vėjo kalbą. Vienintelis garso takelis - jidiš lopšinė „Oyfn veg shteyt a boym“, dainuojama Efimo Chorny. Tai lopšinė apie išėjimą, ilgesį ir meilę - tarsi atsisveikinimas, kuriam vis dar priešinamės.
Karčiosios žolelės - tai kvietimas atpažinti trapias, bet gyvas šaknis to, ką istorija dažnai bando užkasti. Tai atminties patirtis, kuri kyla ne iš vadovėlių, bet iš lapo gyslos, popieriaus grūdėtumo, sidabro žybsnio fotografijoje.
(EN)
From July 15 to September 5, the Holocaust exhibition will feature Marija Gvardeyceva’s exhibition "Bitter Herbs" A memory that cannot be silenced.
What is today a quiet forest, a meadow overgrown with grass, or a slope covered in moss-covered ground, was yesterday a site of unimaginable violence. In Lithuania, Latvia, and Belarus, Holocaust mass grave sites have gradually merged with nature. Although some are marked with memorial signs, most appear peaceful, as if forgotten. But that is only the surface. In her exhibition Bitter Herbs, Maria Gvardeitseva invites us to view these places as living memorials. Forests and grasses become silent witnesses, quiet keepers of memory.
Since 2022, the artist has been collecting herbs and plants from Holocaust sites in Lithuania and Latvia. Unable to return to Belarus due to political persecution, she enlisted the help of friends who sent her dried plants pressed between the pages of old photography magazines. When these magazines are opened, the plants seem to come alive; through their shapes and textures, unexpected visual connections emerge with archival images.
This is how the Herbal Atlases are born. Collages where the silhouettes of plants merge with photographs of World War II soldiers, levitating women, babies, or brides. Sometimes with barely visible but chillingly meaningful outlines of figures.
The exhibition presents these collages, photographs of plants and human hair, and the video installation By the Wayside Stands a Tree. Filmed by drone over unmarked graves, it conveys the language of silence, movement, and wind. The only soundtrack is the Yiddish lullaby "Oyfn veg shteyt a boym" ("On the road stands a tree"), sung by Efim Chorny. It is a lullaby about departure, longing, and love-like a farewell we still resist.
Bitter Herbs is an invitation to recognize the fragile yet living roots of what history often tries to bury. It is an experience of memory that arises not from textbooks, but from the vein of a leaf, the grain of paper, the flash of silver in a photograph.
