Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus iniciatyva Tadas Pocius ir Barbora Pocienė, Antanas ir Stanislava Volskiai, Leonas ir Stanislava Vaidotai 2021 m. buvo apdovanoti Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Tais pačiais, 2021 m. metais Pocių ir Volskių šeimos buvo pripažintos Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.
Š.m. gegužės 4 d. VDU įteikti Pasaulio tautų teisuolių medaliai: pagerbtos žydus gelbėjusios Volskių ir Pocių šeimos
Karalgirio kaimo (Kauno r.) valstiečiai Antanas ir Stasė Volskiai, Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė (Pocienė), Leonas ir Stanislava Vaidotai išgelbėjo 8 žydus, pabėgusius iš Kauno geto.
Jau pirmaisiais nacių okupacijos metais Karalgirio kaimo gyventojai Antanas ir Stasė Volskiai nuolat nešdavo maistą Kauno gete įkalintiems savo prieškario pažįstamiems Dovydui ir Faniai Feinbergams.
Antanas Volskis
Kauno gete vykdavo masinės žydų naikinimo akcijos, todėl daugelis geto kalinių ieškojo galimybės pasislėpti pas patikimus žmones. Antanas ir Stasė Volskiai patarė Feinbergams bėgti iš geto ir organizavo gelbėjimo operaciją. Volskių sodyba Karalgirio kaime buvo labai matoma, netinkama ilgam žydų slapstymui. Antanas Volskis susitarė su Karalgirio glūdumoje tankiais krūmais apaugusioje sodyboje gyvenusiais Tadu Pociumi (kurį visi vadino Tadeušu) ir jo žmona Barbora Bacevičiene-Urbonavičiūte (Pociene), kad jie priims slapstymui bėglius iš Kauno geto, o maistu jiems padės apsirūpinti Volskių šeima.
Tadas Pocius ir Mošė Achberis. Pokarinė nuotrauka
Pavojingiausia užduotis – naktimis pervežti žmones iš Kauno geto į Karalgirį – teko Tadui Pociui. 1943 m. spalio 20–24 dienomis jis įveikė apie 40 kilometrų ir klampiais miško keliais vežimu per du kartus į savo sodybą atgabeno aštuonis žydus: Berlą ir Rają Kaganus, Rajos seserį Nechamą, Dovydą ir Fanią Feinbergus, Mošę Achberį, Šliomą ir Tamarą Goldšteinus.
Berlas ir Raja Kaganai
Kadangi tiek žmonių mažoje Tado ir Barboros trobelėje ir jų ūkiniame pastate slėptis negalėjo, be to, nuolat trūko maisto, po kurio laiko Mošę Achberį į savo namus priėmė tame pačiame Karalgirio kaime gyvenę Leonas ir Stanislava Vaidotai, o Šlioma ir Tamara Goldšteinai rado prieglobstį gretimame Lelerviškių kaime Teresės Danilovič šeimoje.
Tiek gelbėtojams, tiek pabėgusiems iš Kauno geto žydams teko įveikti labai daug sunkumų – iškilus pavojui slapstytis aplinkiniuose miškuose, kęsti šaltį ir alkį, baimę būti aptiktiems, išduotiems, ne kartą jie atsiduria ir ties išsekimo riba. Vienintelė paguoda ir viltis – Tadas Pocius, kuris, nešdamas Barboros pagamintą karštą viralą juos lanko, vis sukdamas ratus krūmynuose, kad supainiotų sniege paliktus pėdsakus...
Karui pasibaigus dauguma išgelbėtų žydų pasitraukė iš Lietuvos, jų ryšiai su gelbėtojais nutrūko. Berlas ir Raja Kaganai su vaikais, gimusiais po karo, apsigyveno Niujorke. Berlas Kaganas dirbo YIVO institute. Vienas iš daugelio šio žymaus mokslininko, rašytojo reikšmingų darbų – 1955 m. jo paties pastangomis išleistas dienoraštis jidiš kalba A Yid in Vald, rašytas slapstymosi metu. Neturėdamas popieriaus, B. Kaganas rašė mažoje knygelėje tarp eilučių, fiksuodamas gyvenimą Kauno gete ir Karalgirio miškuose. 1996 m. jo dukros Ada Kagan ir Miriam Kagan Lieber pasirūpino jos vertimu į anglų kalbą – A Jew in the Woods.
Berlas ir Raja Kaganai su dukra Miriam ir Rajos seserimi Nechama. Pokarinė nuotrauka
Miriam Lieber Kagan pastangomis Berlo Kagano dienoraščio pagrindu neseniai Niujorke išleista knyga A Jew in the Woods. Belieka tikėtis, kad šis unikalus dokumentas – karo metais Berlo Kagano rašytas dienoraštis bus išverstas ir į lietuvių kalbą ir pasieks daugelį Lietuvos gyventojų, kurie domisi savo krašto istorija.
Parengė Danutė Selčinskaja, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejininkė-tyrėja
