2025 m. „GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS...“

Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, Mažeikių r. Dauginių ir Degimų kaimų gyventojai Ona ir Antanas Čijunskiai, Zofija ir Aleksas Labanauskai bei Ona ir Antanas Paulauskai išgelbėjo nepilnametę Cilę Brojaitę (vėliau Gražulienė).

Nachumas ir Bela Brojai bei jų keturios dukros Basia, Cilė, Olia ir Chaja gyveno Telšių priemiestyje, Tryškių pusėje. Nachumas, vietinių vadintas Naimu, vertėsi puodininkyste – žiedė ir į aplinkinių valsčių turgus veždavo parduoti molinius puodus. 1941 metų birželio gale į Lietuvą įsiveržus nacistinei Vokietijai, dvi vyresniosios Brojų dukros Basia ir Cilė dirbo anuomet naujai pertvarkomo Telšių aerodromo raudonarmiečių virtuvėje. Prasidėjus Telšių puolimui, seserys pabėgo iš stovyklos ir iki vakaro slėpėsi. Kai grįžo namo, tėvų ir seserų jau neberado – nesulaukusi vyresniųjų dukrų šeima pasitraukė į Rytus.

1941 metų birželio 27–28 dienomis Telšių žydai buvo suvaryti į Rainių dvarą už kelių kilometrų nuo miesto, ten pateko ir seserys Brojaitės. Po žydų vyrų žudynių liepos viduryje, žydės buvo perkeltos į Gerulius. Prieš moterų žudynes Geruliuose 1941 metų rugpjūčio pabaigoje Cilė ir Basia buvo atrinktos ir su kitomis jaunomis moterimis išsiųstos į Telšių getą – iš ten Šiaulių apygardos komisaro įsakymu žydės dažnai buvo siunčiamos į kaimus ūkio darbams.

1941 metų pabaigoje prieš Telšių geto likvidaciją Cilei pavyko pabėgti. Prieglobsčio ieškančią penkiolikmetę į savo namus priėmė Dauginių kaimo valstiečiai Aleksas ir Zofija Labanauskai. Kukliai gyvenanti šeima su globotine dalijosi ir stogu, ir karo metais negausia duona.
Iš Zofijos ir Aleksandro Labanauskų anūkės Birutės Navikienės liudijimo: Dar būdama vaikas nugirdau kaip mano tėtis Petras Labanauskas pasakojo, kad jų šeimoje karo metais slapstėsi žydaitė Cilė, kuri pabėgo iš žydų žudynių vietos ir atklydo į Aleksandro sodybą. Seneliai ją priglaudė, slapstė specialiai daržinėje įrengtoje slėptuvėje ir tik naktimis išeidavo ją į sodą įkvėpti gryno oro.

Po kelių savaičių Cilė perėjo gyventi į Degimų kaimą pas Zofijos Labanauskienės seserį Oną ir jos vyrą Antaną Paulauskus. Ilgai slapstytis vienoje vietoje būdavo pavojinga, tad apie slepiamą mergaitę sužinojus seniūnui buvo susirūpinta ieškoti Cilei naujos slapstymosi vietos. Dauginių kaime gyveno tolimas seserų Onos Paulauskienės ir Zofijos Labanauskienės (Čijunskyčių) giminaitis Antanas Čijunskis. Tad 1942 metų rudenį pas jį Zofija ir nuvedė Cilę.

Antanas Čijunskis turėjo kalvę ir veždavo parduoti į žydų krautuves arba į turgų įvairius ūkio padargus ir įrankius, turguje jis ne kartą matė prekiaujantį ir Cilės tėvą Nachumą Brojų. Antanas gyveno su žmona Ona Čijunskiene ir dukra Zinaida (g. 1934). Kadangi į kalvę dažnai užsukdavo svetimi žmonės, namuose buvo įrengta slėptuvė – dėžės, kurioje buvo laikomi grūdai, apačioje buvo padaryta landa, pro kurią įlindus Cilei buvo galima miegoti.

Iš Zinaidos Čijunskytės-Sakalauskienės liudijimo, 1994 06 11 skelbto laikraštyje „Šiaulių naujienos“: Cilę mylėjome. Ji buvo tvarkinga ir darbšti mergaitė. Visada padėdavo mamai ruoštis virtuvėje. Laukan, ypač dieną, eiti griežtai drausdavom. Dažniausiai lauke būdavau aš, sekdavau, ar nesuka kas į mūsų vartelius. Jei pastebėdavau ką nors įtartina, imdavau dainuoti. Taip buvo prisakęs tėvas. Dainuoti turėdavau garsiai, kad Cilė išgirstų ir spėtų pasislėpti.

1943 metais nuo džiovos mirus Onai Čijunskienei, Cilė ir toliau gyveno pas Čijunskius – nebuvo nė kalbos apie jos išvykimą. Čijunskis saugojo globotinę dar labiau, o Cilė dar uoliau ėmėsi namų ruošos ir ūkio darbų, padėjo Čijunskiui auginti mažąją Zinaidą.

Pas Čijunskius Cilė slapstėsi iki pat karo pabaigos. 1945 metų vasarą Antanas Čijunskas palydėjo ją į Telšius, kai iš Sovietų Rusijos grįžo Cilės tėvai Nachumas ir Bela Brojai. Susituokusi su Perecu Gražuliu Cilė persikraustė į Švenčionis, kurį laiką nutrūkę ryšiai vėl atsinaujino. Su Čijunskių šeima Cilė susirašinėjo, siuntė jiems siuntinius ir lankė juos iki pat išvykimo į Izraelį XX a. 8 dešimtmetyje.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Cilės Brojaitės (Gražulienės) gelbėtojai Ona ir Antanas Čijunskiai, Zofija ir Aleksas Labanauskai bei Ona ir Antanas Paulauskai.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų Tabarišskių šeima gyveno Vilkaviškyje. Tai buvo gerai šiame mieste žinoma šeima. Mejeris Tabarišskis su broliu Benia turėjo aliejaus spaudyklą. Šios šeimos nariai laikėsi žydų tradicijų, buvo sionistai, svajojo apie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimą. 1937 metais Mejeris Tabarišskis buvo nuvykęs į Palestiną, bet kadangi turėjo žmoną ir dvi mažas dukreles, repatrijuoti nesiryžo. 1941 metais birželio 22 dieną naciams užėmus Vilkaviškį, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas. Liepos 28 dieną per masines žudynes buvusiame sovietų poligone buvo sušaudyta didžioji dalis, 500–600, Vilkaviškio žydų vyrų. Tabarišskių šeimai tąkart pavyko išvengti mirties, bet per antrąją akciją Mejeris Tabarišskis su žmona Sima ir vyresniąja dukra Tania buvo nužudyti. Mažoji šešerių metų Tabarišskių dukra Liudmila per stebuklą liko gyva, bet netrukus su dar keliolika žydų vyrų, moterų ir vaikų buvo uždaryta į mirtininkų kalėjimą. Vilkaviškietė Matilda Dobilaitė, dirbusi Vilkaviškio parapijos klebono Adomo Povilaičio šeimininke, prieš karą gerai pažinojo žydų Mejerio ir Simos Tabarišskių šeimą. Matilda nusprendė gelbėti Liudmilą. Ji kreipėsi į valdžią, teigdama, kad mergaitė nėra žydė, tiesiog ją auginusi žydų šeima. Kol buvo nagrinėjamas pareiškimas, Matilda kasdien lankė Liudmilą, atnešdavo maisto, guosdavo mergaitę. Po kurio laiko Liudmila buvo paleista ir atiduota Matildai. Ši Liudmilą pakrikštijo Teresės vardu, išmokė ją melstis ir kiekvieną sekmadienį vesdavosi į mišias. Matilda Dobilaitė pragyvenimui užsidirbdavo siūdama ir virėjaudama. Kol ji būdavo išėjusi darbuotis, Liudmila sėdėdavo namuose. Kadangi Liudmila Teresė karo metais negalėjo lankyti mokyklos, Matilda skatino mergaitę mokytis savarankiškai. Tabarišskių dukrelę Matilda slapstė trejus metus. Liudmila ir po karo liko su Matilda iki 1950-ų metų, kol ją rado teta ir išsivežė į Sankt Peterburgą (tuometį Leningradą). Kol Matilda Dobilaitė buvo gyva, Liudmila Tabarišskytė vis atvykdavo iš Sankt Peterburgo aplankyti jos.

2009 metais Matilda Dobilaitė Jad Vašem pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Per šią ceremoniją Liudmilos Tabarišskytės gelbėtoja Matilda Dobilaitė apdovanota Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Kai Vilniaus geto žydėms buvo uždrausta gimdyti ir buvo pradėta ieškoti mažų vaikų ir kūdikių, Vilniaus geto pogrindininkai Beras Šeršnevskis ir Roza Kac suskubo ieškoti galimybių, kaip išgelbėti savo kelių mėnesių sūnelį Grigorijų. Aktyvi Vilniaus geto FPO pasipriešinimo organizacijos dalyvė Sonia Madeiskerytė, karo metais nelegaliai gyvenusi už geto ribų Sofijos Romanovskos pavarde, vykdė miesto antifašistinės organizacijos ir geto pasipriešinimo organizacijos užduotis, taip pat ieškojo vaikų slapstymo vietų. Sužinojusi, kad Užupio gatvės 5-ajame name gyvenusi Aleksandra Drzewiecka globoja vaikus, Sonia susitarė, kad Aleksandra priims ir jos draugų Rozos ir Bero Šeršnevskių sūnų.

Iš Bero Šeršnevskio prisiminimų: Laukėme Sonios ženklo. Ir štai pagaliau atėjo ta diena... Buvo tamsu, ūkanota. Gete žmonės jau rengėsi į darbą, stoviniavo prie vartų. Dar naktį Roza įdėjo į didelį kibirą viską, ko reikia, kad vaikui būtų šilta ir patogu... Taigi, vaiką paslėpėm kibire. Roza stovėjo ir žiūrėjo, žiūrėjo... Prašiau Rozos, skubinau: „Užklok jį, jau turiu eiti“. O ji nekreipia dėmesio. Tyli. Lyg negirdėtų manęs. Paliečiau jos petį. Ji atsisuko, pažvelgė į mane, – toks skausmas akyse! Dabar suprantu: ji žinojo, kad mato sūnų paskutinį kartą, kad nebegalės jo daugiau niekada apkabinti. <...> Pavyko. Prie vartų netikrino. Į darbą ėjo daug žmonių. Kai kurie žinojo, ką nešu kibire. Už tvoros pastačiau kibirą ant šaligatvio ir paėjau toliau. Vaikas neverkia. Niekas neprieina. Kibire raštelis: „Dėl Dievo meilės, pasirūpinkite mano vaiku. Negaliu su juo važiuoti pas savo tėvus. Neturiu kur dėtis. Paimkite vaiką, padėkite nelaimingai motinai...“ Pamažu prie kibiro ėmė rinktis žmonės. Tariasi, ką daryti. Pro susirinkusius prieina Aleksandra Drzewiecka ir neklausdama ima kibirą: „Nunešiu šeimai, kuri nori vaiko.“ Niekas neprieštarauja. (Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos, VGŽIM, 2009).

Taip mažasis Stasikas (tokį vardą pakeliui į namus jam davė Aleksandra Drzewiecka) atsidūrė pusrūsyje Užupio gatvėje 5. Rozos ir Bero Šeršnevskių sūnus buvo pavadintas Stanislavu Marijonu Kostka. Kartais Aleksandra Drzewiecka atvažiuodavo su vaikišku vežimėliu prie geto tvoros. Motina kelis kartus matė iš toli sūnų pro langą. Žiūrėjo įsitempusi – nors sekundę pamatyti, įsiminti...

Iš Grigorijaus (Stanislavo) Šeršnevskio prisiminimų: Kai mane perdavė Aleksandrai Drzewieckai – Motulei, kaip aš ją vadinau vėliau, man buvo septyni mėnesiai. Todėl nieko negaliu atsiminti. Viskas, ką žinau – žinau iš savo tėvo, pamotės Fridos Mackevič, mano dėdės Danielio Kaco ir Aleksandros Drzewieckos prisiminimų. Pagal mano skaičiavimus Aleksandrai Drzewieckai buvau perduotas 1941-ųjų lapkričio pradžioje. Aleksandros Drzewieckos rūsyje Užupio gatvėje 5 gyvenau iki karo pabaigos. To tamsaus, dūmų pritvinkusio rūsio vaizdas taip giliai įsirėžė į atmintį, kad kartais atrodo – gal aš tai sapnavau, gal iš tiesų to ir nebuvo... Registruodama mane savivaldybėje, Motulė pasakė radusi mane ant bažnyčios laiptų ir norinti įsisūnyti. Šią istoriją ji papasakojo ir kaimynams, ir savo vyresnio amžiaus augintiniams. Niekas nežinojo, jog aš žydų vaikas, juo labiau kad vaikystėje (kaip ir dabar) nebuvau panašus į tipišką žydą. Po karo Motulę lankiau retokai. Dažniausiai per katalikų šventes. Nors buvo itin neturtinga, Kūčių vakarienei ji visada pagamindavo, kaip ir priklauso, dvylika patiekalų: keptų bulvių, bulvinių blynų, kelių rūšių silkių... Paskutinį sykį mačiau ją Vilniuje 1957 metais, kai ji rengėsi išvykti į Lenkiją. 1967-aisiais, likus metams iki Motulės mirties, su žmona Raja ir dėde Danieliu Kacu aplankėme ją Lenkijoje. Kaip ir daugelis kitų įvykių, šis susitikimas aprašytas mano dėdės knygoje – Daniel Kac. Koncert grany żywym. – Warszawa: Agencja Wydawnicza TU, 1998 (versta iš Concert played for alives).

Įsimintina ir dar viena, 1942 metais sausio 7-ąją Vilniaus gete gimusios mergaitės, kurią jos tėvai Davidas ir Lėja Gitelmanai pavadino simboliniu Getelės vardu, istorija. Ilgą laiką Davidui ir Lėjai vis pavykdavo išvengė besikartojančių žydų naikinimo akcijų Vilniaus gete, o prieš pat geto likvidaciją 1943-ųjų rugsėjį Gitelmanų šeima su kitais Vilniaus geto kaliniais buvo perkelti į HKP darbo stovyklą Subačiaus gatvėje. Darbo stovykloje tėvams ne kartą teko slėpti Getelę. Pavojus grėsė nuolat, todėl Davidas Gitelmanas paprašė netoli HKP stovyklos gyvenusios Viktorijos Burlingis gelbėti mažąją Getelę. Viktorija ir Pavelas Burlingiai sutiko priimti mergaitę, nors ji kalbėjo tik jidiš, bet Viktorija greitai pradėjo ieškoti Getelei saugesnės vietos, nes šiame rajone vykdavo kratos, buvo ieškoma pabėgusių iš darbo stovyklos žydų. Sužinoję, kad vienuolė Aleksandra Drzewiecka globoja našlaičius, Burlingiai susitarė su ja, kad ši priims Getelę, nors pas ją tuo metu jau buvo ne vienas globotinis, tarp jų ir Grigorijus (Stasikas) Šeršnevskis.

Ir Getelė Gitelman, ir Grigorijus Stanislavas Šeršnevskis – tai vieni iš nedaugelio žydų vaikų, kurie liko gyvi pasiaukojamai juos gelbėjusių žmonių dėka. Po karo Beras Šeršnevskis pasiėmė savo sūnų Grigorijų iš Aleksandros Drzewieckos namų. 1943 m. prieš Vilniaus geto likvidaciją Grigorijaus tėvai Beras ir Roza Šeršnevskiai pabėgo iš geto ir įsitraukė į partizaninę kovą prieš hitlerininkus, tais pačiais metais Roza žuvo. O Aleksandros Drzewieckos išgelbėtą Getelę pasiėmė abu tėvai – Davidas ir Lėja Gitelmanai, jiems pavyko pabėgti iš HKP darbo stovyklos jos likvidacijos metu.

Grigorijus Stanislavas Šeršnevskis, sulaukęs šių dienų, gyvena Kanadoje. Jis skiria Aleksandrai Drzewieckai šiuos žodžius: Neturiu jokių abejonių dėl gelbėjimo motyvų – tik tvirti religiniai įsitikinimai (ji buvo katalikė), meilė vaikams, gailestingumas paaiškina jos pasiaukojimą. Ji padėjo ir kitiems vaikams, gelbėjo juos nesvarbu, kokios jie buvo tautybės. Nors gelbėdama žydus rizikavo gyvybe, jos tai nesustabdė, todėl ne tik aš, bet ir dabar Izraelyje gyvenanti Getelė Gitelman likome gyvi. Ir tik todėl dabar gyvena mūsų vaikai ir anūkai.

Aleksandra Drzewiecka 1992 metais Jad Vašem pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Per šią ceremoniją Aleksandra Drzewiecka apdovanota Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, seserys Anastasija Dauguvietytė, Elena Dauguvietytė, Darija Dauguvietytė-Hanfman su vyru Andrew Hanfmanu ir su motina Olga Kuzmina-Dauguvietiene padėjo išsigelbėti Ijai Taubman, gydytojams Šlomo Nabriskiui, Borisui Voščinui, mergaitėms Frumai Vitkinaitei ir Margalitai Stenderytei bei gelbėjo kitus Kauno geto žydus.

1941 metų spalio 4-ąją, prieš prasidedant Mažojo geto likvidavimo akcijai, Ija Taubman (vėliau Pozdnjakoff) pabėgo iš Kauno geto ir pabeldė į ilgametės draugės Darijos Dauguvietytės-Hanfman ir jos vyro Andrew Hanfmano duris. Ji norėjo dieną išbūti mieste, o vakare vėl įsmukti į getą. Tačiau Hanfmanai jos neišleido, suprasdami, kad grįžimas į getą gali reikšti mirtį. Vis dėlto likti pas Hanfmanus Ijai Taubman buvo pavojinga. Nãmo, kuriame pora nuomojosi butą, gyventojai buvo nusiteikę antisemitiškai, be to, butu šeima dalijosi su svetimais žmonėmis. Todėl tuo metu pas dukrą viešėjusi Olga Kuzmina-Dauguvietienė pasiūlė Ijai Taubman apsistoti jos bute Kipro Petrausko gatvėje 14. Nedideliame, kukliai apstatytame bute, be Olgos, gyveno ir dvi jos suaugusios dukros Anastasija ir Elena Dauguvietytės. Šeima gyveno skurdžiai, vos prasimaitindavo, bet geraširdiškai viskuo dalijosi su geto pabėgėliais. Butas buvo antrame namo aukšte, pirmame gyveno svetimi žmonės – o tai savaime buvo pavojinga. Dieną, kai Olga Dauguvietienė ir jos dukros išeidavo, Ija Taubman stengdavosi kuo mažiau judėti, kad kaimynai neišgirstų bruzdėjimo. Kas kartą užėjus svetimiems Ija slėpdavosi sieninėje spintoje, virš bulvių atsargų. Kiekvienas skambutis, žingsniai ant laiptų gąsdino visą šeimą. Suprasdama, kad Olgai Dauguvietienei ir jos dukroms gresia didžiulis pavojus, Ija vis ieškojo galimybių gauti suklastotus dokumentus ir slapstytis savarankiškai. Olga ir jos dukra Anastasija, pasitarusios su Sofijos ir Kazio Binkių šeimos nariais, šią problemą išsprendė – iš Sofijos Binkienės dukros Irenos gavusi suklastotą asmens dokumentą Ija Taubman 1941 metų lapkričio pabaigoje išvyko į Vilnių, ten jos niekas nepažinojo.

Ištrauka iš Ijos Taubman-Pozdnjakoff liudijimo Jad Vašem memorialiniam institutui Izraelyje 1984 m. sausio 10 dieną: Tuo metu, kai slėpiausi, ši kilni, drąsi šeima savo namuose priglaudė ir du žydus gydytojus. Vienas buvo Monia [Šlomo] Nabriskis, kitas – Borisas Voščinas. <...> Be manęs ir šių dviejų gydytojų, būdavo, vidury nakties ištrūkę iš geto žydai irgi pabelsdavo į šių namų duris, ieškodami nakvynės. Niekam neteko grįžti atgal. <...> Paprasta išvada: jei ne ši šeima – seserys ir jų motina – manęs tikriausiai šiandien nebūtų.

Kurį laiką, 1943 metų pabaigoje – 1944-ųjų pradžioje, Olgos namuose buvo slepiamos prieš Vaikų akciją iš Kauno geto išvestos mergaitės Margalita Stenderytė ir Fruma Malka Vitkinaitė. Mažametė nužudyto Kauno operos ir baleto teatro smuikininko Roberto ir rentgenologės Rozos Stenderių dukrytė Margalita nemokėjo nei lietuviškai, nei rusiškai, tik žydiškai, ją slapstyti buvo itin sudėtinga, ketverių metų mergaitė vis verkė ir jai buvo neįmanoma paaiškinti, kur yra jos mama. Iškilus pavojui Margalitą toliau slapstė Satkevičių ir Mongirdų šeimos, karo pabaigos ji sulaukė Olgos Mongirdienės sodyboje Vilkijoje. Dešimtmetę Frumą Malką Vitkinaitę gelbėjo daugybė žmonių, tarp jų ir Olga Kuzmina-Dauguvietienė bei jos dukros Elena ir Anastasija Dauguvietytės.

Iš Olgos Kuzminos prisiminimų „Negalima buvo gyventi užsimerkus“ S. Binkienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ (1967): Pas mane nuolatos gyvendavo kelios mergaitės. Iš jų ypač prisimenu puikią, jautrią mergaitę Frumą Vitkinaitę. Jos tėvai buvo likę gete. Ji labai jaudindavosi dėl saviškių ir dažnai verkė, bet tyliai. Frumos tėvai žuvo, ir ją paėmė labai gera moteris Elena Holcmanienė, kurios dukra – aktyvi kovotoja prieš fašistus – buvo žuvusi. Ši puiki mergaitė Fruma, kurią mes visi pamilome, kartą mane labai sujaudino. Jau išvadavus Kauną, ji atėjo pas mane ir atnešė gėlytę. Pas mane gyveno ir daugiau mergaičių, bet kažkodėl kitos ne taip įstrigo atmintyje.

1985 metais Jad Vašem Olgą Kuzminą-Dauguvietienę, Anastasiją Dauguvietytę-Dubrovsky, Eleną Dauguvietytę-Kudabienę, Dariją Dauguvietytę-Hanfman ir Andrew Hanfmaną pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais. 2001 metais Olga Kuzmina-Dauguvietienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir kiti Olgos Kuzminos-Dauguvietienės šeimos nariai – Ijos Taubman-Pozdnjakoff, gydytojų Šlomo Nabriskio ir Boriso Voščino, Frumos Vitkinaitės (Kučinskienės), Margalitos Stenderytės (Lonke) gelbėtojai: Anastasija Dauguvietytė-Dubrovsky, Elena Dauguvietytė-Kudabienė, Darija Dauguvietytė-Hanfman ir Andrew (Andrey) Hanfmanas.

Kunigas Zenonas Karečka gimė 1890 metais gruodžio 20 dieną Plungėje, mokėsi Palangos progimnazijoje, 1908–1913 metais – Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune, į kunigus įšventintas 1914 metais. Įvairiose Lietuvos bažnyčiose dirbo vikaru, 1926–1927 metais ėjo Panevėžio vyskupijos kurijos notaro pareigas, 1929 metais paskirtas Klovainių bažnyčios administratoriumi, 1941 06 09 tapo Palėvenės (Kupiškio r.) Šv. Domininko parapijos klebonu.

Palėvenės Šv. Domininko parapijos žmonės kleboną Zenoną Karečką prisimena kaip labai šviesią nesavanaudę asmenybę. Kunigas mokėjo kiekvienam padėti, suprasti jo bėdas. Pačią pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną buvo areštuoti ir prie Panevėžio cukraus fabriko laukymėje sušaudyti keli parapijos vyrai, tarp jų ir Palėvenės bažnyčios vargonininkas Povilas Grakauskas. Liko P. Grakausko našlė su trimis mažamečiais vaikais. Kunigas Zenonas Karečka pasirūpino šia šeima: apgyvendino vienuolyne, suteikė jiems butą, davė žuvusio vargonininko našlei bažnytinių drabužių skalbėjos darbą. Povilo Grakausko dukra Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė užaugo su klebonu po vienu stogu, gerai jį pažinojo ir prisimena, kaip kunigas mylėjo ir globojo ne tik juos, Povilo Grakausko našlaičius, bet ir kitus vaikus, o nacių okupacijos metais išgelbėjo iš Vilniaus geto pabėgusias Mirą Burdė ir jos globotinę dešimtmetę Irmą Degon.

Iš Birutės Grakauskaitės-Simonaitienės prisiminimų apie kunigą Zenoną Karečką ir jo pagalbą 1941–1944 metais persekiotiems žmonėms: 1941-aisiais į Palėvenę atvykęs kunigas Zenonas Karečka tiesė pagalbos ranką karo išblaškytiems, vienų ir kitų okupantų nuskriaustiems žmonėms. Prisimenu, atsidaro mūsų kambario durys, ir įeina klebonas Zenonas Karečka. Tas mūsų kambarys – tai paskutinė celė ilgame vienuolyno šiaurrytinio korpuso koridoriuje, prie pat dabar jau užmūrytų durų. Klebonas kaip visada paprastai apsirengęs ir klausia: „Ar mama dar negrįžo?“ Mes su broliu sumišę, kambarys apverstas, o patys šokame ant sujauktų lovų, nuo pat ryto vieni. Mama iškviesta į miliciją į apklausą dėl 1941-aisiais Panevėžyje sušaudyto jos vyro Povilo Grakausko. Klebonas padalijo mums po saldainį ir išėjo. <...> Tame vienuolyno koridoriuje teko matyti jauną rusvaplaukę moteriškę ir tamsią mergaitę. Ji prie mūsų žaidimų niekada neprisidėdavo. Tai buvo dvi iš Vilniaus geto pabėgusios žydės – Mira Burdė ir dešimtmetė Irma Degon. Ir jas irgi priglobė geraširdžio kunigo ranka. Kaip lengvi plazdantys šešėliai jos baugiai vaikščiojo vienuolyno koridoriais. Liko gyvos ir po karo išvyko į Izraelį.

Pasiekti Palėvenę Mirai Burdė ir Irmai Degon padėjo klebono artimieji. Kelionė buvo nelengva: subombardavus traukinį, kuriuo iš Vilniaus važiavo Mira Burdė ir Irma Degon, teko įveikti ilgą kelią pėsčiomis, kol jos pasiekė Palėvenės kleboniją, čia jos ir buvo kunigo Zenono Karečkos slapstomos iki nacių okupacijos pabaigos. Po karo Mira Burdė ir Irma Degon emigravo iš Lietuvos, apsigyveno Izraelyje.

Visa gausi klebonijos šeimyna įvairiais laikotarpiais kuo nors kliuvo tai vienai, tai kitai valdžiai. Klebonijoje nuolat tvyrojo baimė. Nacių okupacijos metais klebonas Zenonas Karečka itin rizikavo slapstydamas Mirą Burdė ir Irmą Degon. O pokariu klebonijoje dažni svečiai buvo rusų įgulos kariai bei stribai. Vieną naktį, sulindę pro pirmo aukšto lango orlaidę, ištraukė iš patalo klebono šeimininkę, įrėmė į nugarą šautuvą ir liepė vesti pas kleboną. Krėtė visą naktį. Nors nieko nerado, bet kunigą Zenoną Karečką ilgai tardė saugumas ir 1945 metais gruodžio 18 dieną suėmė ir ištrėmė į Komiją, prie Pečioros krantų.

Paaiškėjus, kad jokiose antisovietinėse organizacijose kunigas Zenonas Karečka nedalyvavo, o karo metais gelbėjo nuo pražūties žmones, 1946 metų spalio 18 dieną jis buvo paleistas ir kiek atgavęs jėgas grįžo į Lietuvą.

Grįžęs iš sovietų lagerio kunigas Zenonas Karečka vėl apsigyveno Palėvenėje. Tikėtina, kad prie kunigo išlaisvinimo iš sovietų lagerio prisidėjo ir advokatas Zalecka, kuris kreipėsi į SSSR generalinį prokurorą Maskvoje, advokatas parašė: Kunigas Zenonas Karečka vokiečių okupacijos laiku jokioje antitarybinėje veikloje nedalyvavo, o padėjo tarybiniams piliečiams, ypač žydų tautybės, nuo vokiečių persekiojimo (iš Panevėžio vyskupijos kurijos 2008 01 17 rašto Birutei Grakauskaitei-Simonaitienei).

1952 09 13 kunigas Zenonas Karečka buvo perkeltas į Krinčiną (Pasvalio r.), dirbo administratoriumi. Mirė 1954 metais spalio 10 dieną, palaidotas Krinčino bažnyčios šventoriuje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 metais Mira Burdė lankėsi Lietuvoje, ieškojo ir kunigo Zenono Karečkos artimųjų. Deja, kunigo Zenono Karečkos artimųjų tada jai nepavyko rasti, bet Kaune ji aplankė buvusio Vilniaus pasų skyriaus darbuotojo Balčiūno našlę ir padėkojo už jos vyro pagalbą parūpinant suklastotus dokumentus, su kuriais bėglės iš Vilniaus geto pasiekė kunigo Zenono Karečkos kleboniją Palėvenėje.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas kunigas Zenonas Karečka, nacių okupacijos metais rizikavęs gyvybe ir gelbėjęs Mirą Burdė ir Irmą Degon.

Chackelis Fleišeris (Yecheskel Fleisher) gimė Kuršėnuose, prieš karą su pirmąja žmona ten ir gyveno. Prasidėjus karui, Fleišeris su žmona bandė dviračiais pasitraukti į Rusiją, bet juos abu suėmė, žmoną nužudė Pakruojyje, o Chackelį Fleišerį su kitais 800 žydų įkalino Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime. Kai Šiauliuose buvo įsteigtas getas, Chackelį Fleišerį perkėlė į getą ir kaip odadirbys  jis su kitais Šiaulių geto kaliniais dirbo Frenkelio odų fabrike. Ten pat dirbo ir senas Fleišerio pažįstamas kuršėniškis Aleksandras Bielskis.

Šiaulių gete Chackelis Fleišeris susituokė su Lėja Kopel, kilusia iš Telšių. Kol jie kalėjo gete, jiems padėjo Aleksandro ir Zosės Bielskių šeima – parūpindavo maisto produktų Fleišerio ir jo sesers Batios šeimoms. Fleišerio sesuo valgė tik košerinį maistą, todėl Bielskiai, rizikuodami būti sugauti, kartais atnešdavo jiems viščiukų. Dažnai po darbo Fleišeris nusigaudavo pas Bielskius, kartais pas juos ir nakvodavo, bet svarbiausia, visada būdavo pamaitintas, ir ne tik Fleišeris – Bielskiai įduodavo maisto visai 5 narių Fleišerio šeimai: Chackelio žmonai Lėjai, seseriai Batiai, jos vyrui ir jų dukrai. Dažnai Aleksandras Bielskis maisto atnešdavo prie geto ir permesdavo jį per tvorą.

1943 metų lapkričio 5 dieną per Vaikų akciją Šiaulių gete buvo nužudyta Chackelio Fleišerio dukterėčia. Po šios baisios akcijos Chackelis Fleišeris su žmona pabėgo iš geto į Telšius, į gimtąjį Lėjos miestą, tikėdamiesi pagalbos iš savo senų pažįstamų telšiškių. Lėja ir Chackelis Fleišeriai kreipėsi į Stasį ir Stasę Liškus. Stanislovas Liškus jau buvo padėjęs Lėjai 1941 metais, kai ji su savo šeima dar buvo Telšių gete. Tada Liškus paslėpė ją, o vėliau padėjo pabėgti į Šiaulius. Ir šį kartą Liškai padėjo Lėjai ir jos vyrui Chackeliui. Iš pradžių slapstė juos savo namuose, bet Liškų namas buvo judrioje vietoje, todėl jie rado jiems dar kelias slapstymosi vietas. Ilgiausiai – 5 mėnesius – Fleišeriai išbuvo Kazimiero ir Petronėlės Gailiūnų namuose Buožėnų kaime už 7 kilometrų nuo Telšių. Nors Gailiūnai buvo labai neturtingi ir augino keturis savo vaikus, misdami tik bulvėmis ir koše, bet tuo, ką turėjo, dalijosi su Fleišeriais. Visi Fleišerių gelbėtojai rūpinosi jais nieko mainais neprašydami.

Kai pasklido gandai, kad Gailiūnai slepia žydus, Fleišeriai vėl atėjo pas Liškus, ir šie jiems rado kitą slapstymosi vietą. Lėja ir Chackelis Fleišeriai už išgelbėjimą buvo dėkingi šioms trims kilnioms – Bielskių, Gailiūnų ir Liškų – šeimoms. Po karo Fleišeriai repatrijavo į Izraelį ir palaikė ryšį su savo gelbėtojais ir jų vaikais.

Apie Stasio Liškaus pagalbą žydams liudija ir buvęs telšiškis Jakovas Gurvičius: Rugsėjo vidury į kaimą, kuriame aš buvau, atvažiavo vienas man nepažįstamas žmogus (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Stanislovas Liškus, per visą karą daug padėjęs žydams) ir pradėjo klausinėti, kur aš esu. Pasirodo, jį atsiuntė mano motina ir prašė atvežti mane į getą. Tačiau tą kartą į getą su juo negrįžau, nes baisiai bijojau. Po kiek laiko jis atvyko antrą kartą ir atvežė mamos laišką, kuriame ji vokiškai rašė: „Jaša, sugrįžk – tau negresia pavojus.“ Tąkart apsisprendžiau – grįžau. Jis atvežė mane pasisodinęs ant dviračio. Taip atsiradau Telšių gete (Jakovas Gurvičius. „Pasmerktųjų gelbėjimosi kelias“ iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, IV knygos, Vilnius, VGŽIM, 2009).

2002 metais Chackelio ir Lėjos Fleišerių gelbėtojai Aleksandras ir Zosė Bielskiai, Kazimieras ir Petronėlė Gailiūnai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 2004 metais Bielskių, Gailiūnų ir Liškų šeimos Jad Vašem pripažintos Pasaulio Tautų Teisuoliais. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Stasė Liškienė ir Stasys Liškus, jų indėlis gelbėjant Chackelį Fleišerį ir jo žmoną Lėją bei kitus Telšių žydus buvo itin reikšmingas.

Kazimieras Pališkis, iš Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Narkūnų kaimo valstiečių kilęs teisininkas, ir Stefanija Stančikaitė, Kudirkos Naumiesčio felčerės-akušerės Teklės Stančikienės dukra, susituokė 1928 metais Kudirkos Naumiestyje. 1929 metais jiems gimė sūnus Leonas, 1932 metais – sūnus Kazimieras. Prieškariu Pališkių šeima persikėlė į Vilkaviškį, čia Kazimieras Pališkis nepertraukiamai dirbo Vilkaviškio teisme, o Stefanija užsiėmė labdaringa veikla, buvo vaikų prieglaudos komiteto pirmininkė. Pališkių sūnus Kazimieras savo prisiminimuose rašo: Motina buvo gailestinga, į mūsų šeimą buvo priimta našlaitė Bronė Lukoševičiūtė, o kai 1948 metais tėvus išvežė į Igarką, ją priėmė kita šeima.

Vilkaviškyje Pališkių šeima gyveno Sodų gatvės 3 name, senosios gimnazijos komplekse, kuriame carinės Rusijos laikais buvo kareivinės. Kazimieras Pališkis kaip savanoris Varpininkų kaime buvo gavęs 5 hektarus žemės. Iš Kazimiero Pališkio prisiminimų: Pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais mūsų šeimoje atsirado mažytė 1939 metais gruodžio 19 dieną gimusi dar nekalbanti šviesiaplaukė mergytė, ji slapta buvo pakrikštyta Danute ir jai suteikta Pališkytės pavardė. Mano tėvams ji tapo dukrele, o mums su broliu – sesute.

Tais baisiaisiais metais, vykstant represijoms, tėvai priglaudė dar vieną Vilkaviškio žydę. Žiemą ji gyveno užtamsintame kambaryje. Moteris buvo garbaus amžiaus, pražilusi, baugšti ir prislėgta. Atšilus orams, ji slėpdavosi kluone, ten šieno šalinėje buvo įrengta gerai užmaskuota slėptuvė. Kartą kolegos tėvą įspėjo, kad saugumas gavo skundą, todėl turim laukti kratos. Tą pačią naktį tėvas globojamą žydę išvežė į kaimą pas patikimą ūkininką. Po kelių dienų gestapininkai, lydimi šautuvais ir durtuvais ginkluotų kareivių, surado slapta prieš tai iš kaimo grįžusią mirtinai išsigandusią tėvų globotinę. Visus tris – ją ir mano tėvus, aplojamus vilkšunių, įlaipino į mašiną ir išvežė. Kai suėmė mano tėvus, aš buvau mokykloje. Kadangi mūsų namas buvo mokyklos komplekse, visi matė ginkluotus kareivius su šunimis. Aš buvau pasislėpęs ir irgi mačiau, kaip išvežė mano tėvus ir tą moterį. Po to Vilkaviškyje mane du kartus tardė gestapininkai, grasindami pistoletu, jei melagingai liudysiu, reikalavo papasakoti apie žydus, kuriuos slapstėme savo namuose. Aš jiems sakiau, kad mes nieko neslapstėme.

Kazimieras ir Stefanija Pališkiai buvo kalinami Marijampolės kalėjime. Po 6 ar 7 mėnesių juos paleido, abu grįžo į Vilkaviškį pražilę ir paliegę. Teisininko Kazimiero Pališkio kolegos ir kiti žinomi Vilkaviškio gyventojai bei Pališkių giminės dėjo daug pastangų, kad išlaisvintų juos, jie tikino, kad moteris, kurią suėmė Pališkiams priklaususiame ūkiniame pastate, ten atsirado atsitiktinai. Spėjama, kad kartu su Pališkiais suimtą žydę ištiko toks pat tragiškas likimas, kaip ir daugumą jos tautiečių, nes daugiau jos niekas nematė.

Laimė, prieš tuos lemtingus įvykius Pališkių sūnui Kazimierui pavyko išgelbėti mažąją Danutę. Tomis dienomis pas Pališkius svečiavosi iš Kauno atvykusi Stefanijos Pališkienės sesuo Marija Stančikaitė. Pasikinkęs į brikelį arklį, Pališkių sūnus Kazimieras išvežė į Vilkaviškio geležinkelio stotį savo tetą Mariją, o su ja ir lagamine paslėptą Danutę. Abi laimingai pasiekė Kauną, o kitą dieną – Kudirkos Naumiestį, kur gyveno ir dirbo Kazimiero močiutė Teklė Stančikienė ir jos dukra Janina Regina Stančikaitė (vėliau, po karo, Kremerienė). Teklės Stančikienės ir jos dukros Janinos Reginos Stančikaitės globojama Danutė Pališkytė sulaukė nacių okupacijos pabaigos.

Artėjant frontui, Kazimieras ir Stefanija Pališkai su vaikais pasitraukė į kaimą, ten sulaukė grįžtančių sovietų, o su jais ir naujų nelaimių. 1947 metais už rezistencinę veiklą buvo nuteistas vyresnysis Pališkių sūnus Leonas. Tada tėvai jaunėlį sūnų Kazimierą su Danute vėl išsiuntė pas Teklę Stančikienę. Dar po metų, 1948-aisiais, Kazimierą ir Stefaniją Pališkius ištrėmė į Igarką. Danutė kurį laiką liko pas močiutę Teklę, o Kazimieras apsigyveno pas tetą Mariją Stančikaitę Kaune ir čia 1951 metais baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. Vaikinas kelis kartus nesėkmingai bandė įstoti į Kauno Politechnikos institutą, o kai pagaliau buvo priimtas, prieš pat sesiją buvo pašalintas, todėl 1952 metais kartu su sesute Danute išvyko pas tėvus į Igarką. 1954 metais Pališkių šeima buvo perkelta į Krasnojarsko kraštą, 1956 metais išvyko į Džezkazganą pas sūnų Leoną. Kazimiero Pališkio žodžiais tariant: Tame vario kasyklų ir lagerių mieste pikti žmonės negailestingai atskleidė Danutei jos tikrąją kilmę. Ją tai labai sukrėtė, bet ji ir toliau laikė mus savo šeima visą gyvenimą.

Tikrieji Danutės Pališkytės-Efrat Sobolevičiūtės tėvai buvo nužudyti pirmomis nacių okupacijos dienomis Vilkaviškyje.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Kazimieras ir Stefanija Pališkiai bei jų sūnus Kazimieras, Teklė Stančikienė, Marija Stančikaitė, Janina Regina Stančikaitė-Kremerienė, nacių okupacijos metais nuo neišvengiamos žūties išgelbėję Efrat Sobolevičiūtę-Danutę Pališkytę.

Prieš karą Iciko ir Idos Kalamickų šeima su savo mažamečiais sūnumis Jokūbu ir Dovydu gyveno Sepijoniškių kaime, Žiežmarių valsčiuje, vertėsi žemdirbyste ir gyvulių prekyba. Karta po kartos toje pačioje vietoje gyvenę Kalamickai, gerai pažinojo savo kaimynus lietuvius ir lenkus, su jais bendravo ir bendradarbiavo.

Iš Jokūbo ir Dovydo Kalamickų liudijimo: 1941 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, mūsų šeima nesuspėjo pabėgti į Rytus ir liko nacių okupuotoje Lietuvoje. Kai prasidėjo žydų gaudynės, areštai ir šaudymas, pradėjome slapstytis pas tėvų pažįstamus ūkininkus ir, laimė, mums pavyko išgyventi visą trejų metų okupacijos laikotarpį, kasdien patiriant pavojus ir baimę. Per tuos trejus siaubingus metus pakeitėme per 70 slapstymosi vietų kaimuose ir vienkiemiuose, miškuose, bulvių saugojimo duobėse, iškastose žeminėse.

Kalamicką, jo žmoną Idą, sūnus Jokūbą ir Dovydą, dvi Idos Kalamickienės seseris – Rają Berkman-Šlom su sūneliu Emanueliu ir Šeiną Berkman-Šadur pas Juliją ir Kazimierą Dimšas į Klėriškes iš Guronių kaimo vieną naktį atvežė Feliksas Bušauskas, kuris iki tol slapstė Kalamickus. Bet suuodus kaimynams, jie buvo priversti pakeisti slapstymosi vietą.

Julijos ir Kazimiero Dimšų šeimoje augo septyni vaikai: trys dukros ir keturi sūnūs. Ūkyje dirbo visi šeimos nariai, o darbymečiu buvo samdomi ir darbininkai. Šeima pragyveno iš savo užauginamų žemės ūkio produktų, sutarė su visais kaimynais, pažinojo daugelį Žiežmarių žydų, taip pat ir Kalamickus iš Sepijoniškių kaimo. Dimšų šeima drabužiais ir maistu padėjo Kalamickams dar prieš jiems apsigyvenant jų ūkio senajame name. Atsiradę pas Dimšas vieną žiemos naktį, jie ten išbuvo net iki pavasario, bet pasklidus gandams, kad pas Dimšas kažkas gyvena, Kalamickams vėl teko keisti slapstymosi vietą.

Slapstantis Dimšų ūkyje Kalamickams padėjo visi Dimšų šeimos nariai: ir Julija, ir Kazimieras, ir jų vaikai. Dukros Antanina ir Gabrielė nešdavo maistą, stebėdavo aplinką.

2008 metais Julija ir Kazimieras Dimšos ir jų dukra Antanina už pagalbą Kalamickams buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 2009 metais Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažino Juliją Dimšienę, Kazimierą Dimšą, dukras Antaniną Dimšaitę (vėliau Palčiauskienė) ir Gabrielę Dimšaitę (vėliau Prakelienė).

Per šią ceremoniją Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Gabrielė Prakelienė (Dimšaitė), kartu su tėvais ir seserimi Antanina rizikavusi gyvybe gelbėjant Iciką ir Idą Kalamickus.

Prieškariu Taiba Vainštein su savo seserimi Mina gyveno Kaune. Seserys Vainštein buvo kilusios iš Giedraičių, ten gyveno visi jų artimieji: tėvas Dovydas Vainšteinas, motina Chaja, jaunesnioji sesutė Fruma, broliai Mordechajus ir Aronas. Dovydas Vainšteinas buvo skardininkas, o Chaja rūpinosi šeima, tvarkėsi namų ūkyje.

Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Taiba ir Mina Vainštein nusprendė grįžti į gimtuosius Giedraičius, manydamos, kad čia bus saugiau. Bet jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis prasidėjus žydų persekiojimui, netoli Giedraičių buvo nužudytas penkiolikmetis Vainšteinų sūnus Aronas, o netrukus Vainšteinai neteko ir dukros Minos. Po kelių savaičių, situacijai vis blogėjant, Giedraičių žydų žudynių išvakarėse Taiba, jos vienuolikmetė sesuo Fruma ir jų teta Basia Kac su savo dukra Liba nusprendė kreiptis pagalbos į aplinkinius valstiečius. Joms pavyko pabėgti iš Giedraičių, tada ir prasidėjo klajonės po kaimus, tai truko daugybę dienų ir mėnesių. Bėgdamos iš Giedraičių, išsigandusios moterys nė nespėjo nieko pasiimti iš namų, dienomis jos slapstėsi miške, o naktimis vis ėjo pirmyn, kol išseko jėgos ir mažoji Fruma nebegalėjo pajudėti. Vieną naktį merginos išvydo šviečiant Gaveikių kaimo trobesių langus ir ryžosi pabelsti į nepažįstamų žmonių duris. Tam reikėjo daug drąsos, nes pavojus grėsė nuolat, bet kuriame name galėjai sutikti arba vokiečių kareivį, arba policininką, arba antisemitiškai nusiteikusį žmogų. Baimindamosi, kad gali nebesusitikti, Taiba su Fruma atsisveikino su teta Basia ir jos dukrele Liba. Taiba ir Fruma pabeldė į pirmos pasitaikiusios trobos duris. Ir įvyko stebuklas! Išvargusioms merginoms duris atvėrė Henrikas Raubo, o šalia jo stovėjo jo žmona Adolfina. Daug nesvarstydama Adolfina priglaudė prie savęs mažąją Frumą, ir po daugelio dienų ir naktų klajonių mergaitės pirmą kartą buvo pamaitintos, nusiprausė ir, kaip vėliau pasakojo Fruma, tą naktį ilgai negalėjo užmigti. Fruma buvo įsitikinusi, kad tai Dievo ranka jas atvedė pas jų gelbėtojus Henriką ir Adolfiną Raubas.

Su Adolfina ir Henriku Raubomis ir jų vaikais nedideliame ūkyje gyveno ir Henriko tėvas Vladislavas Rauba su žmona Izabėle. Visi šios šeimos nariai buvo labai dėmesingi ir atjautė Taibą ir Frumą, padėjo kuo galėdami, vis dėlto likti pas Raubas merginos negalėjo, nes kelis kartus buvo užėję policininkai, ieškodami pabėgusių iš nelaisvės rusų kareivių ir žydų, dažnai vykdavo kratos. Kaime kone ant kiekvieno namo kabėjo skelbimas, kad už rusų kareivių ir žydų slapstymą bus sušaudyta visa juos priėmusi šeima. Taibai ir Frumai buvo labai sunku išsiskirti su geros širdies Raubų šeima, bet kitos išeities nebuvo. Merginoms susiruošus ieškoti kitų gerų žmonių, Raubos joms davė maišelį maisto, drabužių, butelį vandens ir svarbiausia – informavo jas apie aplinkinių kaimų žmones, patarė, pas ką galima kreiptis pagalbos ir ko geriau vengti. Ši vertinga informacija seseris Vainštein vėliau ne kartą gelbėjo. Keliaudamos jos sutiko miške Basią su Liba, bet neilgai vaikščiojo visos keturios. Patruliuojantys vokiečiai pastebėjo nuklydusią Libą ir sušaudė ją. Tad likusį laiką, beveik trejus metus, jos klaidžiojo trise, ir jeigu jų slapstymosi kelyje nebūtų atsiradę daugiau gerų žmonių, seserims Vainštein nebūtų pavykę išlikti gyvoms. Slapstymosi vietas kartais tekdavo keisti kas kelias dienas. Ilgesnį laiką jos pabūdavo tik pas Adolfiną ir Henriką Raubas bei Jadvygą ir Janą Rinkevičius. Laikiną prieglobstį bėglėms suteikdavo ir kiti valstiečiai: Juzefas ir Helena Gadlevskiai, Aleksandras ir Veronika Gulbinovičiai, Juzefas Čaikovski su žmona, Ignacijus ir Janina Liutkevičiai, Justinas Masevičius su žmona, Janas Stankevičius su žmona. Nacistams pasitraukus iš Lietuvos, seserys Taiba ir Fruma Vainštein ir Basia Kac grįžo į gimtuosius Giedraičius ir sužinojo, kad tragiška lemtis ištiko visus likusius Vainšteinų šeimos narius, visi išsigelbėjusių seserų artimieji buvo nužudyti artimiausiame miške, išskyrus brolį Mordechajų, šiam pavyko pasitraukti į Rusijos gilumą. Mordechajus Vainšteinas kariavo Raudonosios armijos gretose.

Po karo seserys Vainštein su teta Basia Kac apsigyveno Vilniuje. Įveikti pokario nepriteklius joms padėjo naujais „giminaičiais“ tapę jų gelbėtojai, nuolat siuntę į Vilnių maisto produktų. Vyresnioji sesuo Taiba stengėsi, kad Fruma įgytų specialybę. Fruma tapo vaistininke. 1970 metais Taiba Vainštein, Fruma Vainštein-Aronas ir Basia Kac repatrijavo į Izraelį.

Savo gelbėtojų seserys Vainštein niekada nepamiršo, rašė laiškus ir kreipėsi į Jad Vašem dėl jų pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais. Adolfina ir Henrikas Raubos, Vladislavas ir Izabėlė Raubos Teisuoliais pripažinti 1983 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Raubų dukra Marijana Komar ne kartą svečiavosi pas seseris Vainštein ir jų tetą Basią Kac Izraelyje ir buvo labai šiltai priimta.

Adolfina Rauba Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota 1999 metais. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir kiti šios šeimos nariai: Vladislavas Rauba, Izabėlė Raubo ir Henrikas Raubo.

Anelė Skirvainytė gimė Pakruojo rajone, Rozalimo valsčiuje, Butnalaukio kaime. Prieškariu ji persikėlė į Šiaulius ir dirbo Lietuvos kariuomenės kapitono Jono Franko ir jo žmonos Lidijos Frankienės (Šapiraitės) namuose jų dukros Ritos aukle. Deja, Frankų šeimą ištiko didelė bėda – Lidija Frankienė susirgo nepagydoma liga ir liko paralyžiuota. Anelė Skirvainytė tapo atsidavusia, rūpestinga Lidijos slauge. Sovietams okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenės kapitoną Joną Franką areštavo, kankino ir įkalino, o 1941 metų birželio 14 dieną išvežė į lagerį Norilske, Rusijoje. Vėliau perkėlė į Siblago lagerį Kemerovo srityje, ten 1944 metų gruodžio 28 dieną Jonas Frankas ir buvo nužudytas. Tuo metu jam buvo 44 metai. (Iš Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m., t. 3, p. 119, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2003). Pagrindine Lidijos Frankienės globėja ir gelbėtoja nuo pat pirmųjų nacių okupacijos dienų iki gyvenimo pabaigos (1949 m.) tapo mažosios Ritos auklė Anelė Skirvainytė.

Šių dienų sulaukusi JAV gyvenanti Rita Frank prisimena, kad prasidėjus nacių okupacijai, tik Anelės Skirvainytės dėka ji ir jos mama liko gyvos. Artėjant frontui ir intensyvėjant bombardavimui, Šiauliuose likti pasidarė nesaugu, todėl Lidija Frankienė su dukra Rita ir Anele Skirvainyte nusprendė ieškoti saugesnės vietos. Kai jos jau buvo už miesto, prasidėjo susišaudymas iš abiejų fronto pusių. Kadangi buvo paralyžiuota, Lidija paprašė paguldyti ją ant žemės, o Anelei su Rita liepė pasislėpti nuo kulkų griovyje. Didelėmis pastangomis Lidijai taip pat pavyko nušliaužti iki griovio, tad tą kartą visos trys liko gyvos ir nesužeistos.

Lidija dėl ligos pati nebegalėjo rūpintis dukra, o Ritos tėvas kapitonas Jonas Frankas kalėjo sovietų lageriuose, tad Ritą karo metais įsidukrino kapitono Jono Franko sesuo Ksavera Žilinskienė (Frankaitė) su vyru, medicinos mokslų daktaru Jurgiu Žilinsku. Vyriausias Jurgio Žilinsko brolis Mykolas Žilinskas išvežė Ritą Frankaitę iš Šiaulių ir slapta nugabeno į Ksaveros ir Jurgio Žilinskų dvarą Vaiškoniuose netoli Kėdainių. Tai darydamas jis rizikavo savo ir savo šeimos narių gyvybe. Mykolas Žilinskas ir toliau palaikė ryšį su Lidija Frankiene, padėjo jai kuo galėdamas ir išsaugojo Ritos Frankaitės ir jos motinos Lidijos paslaptį. Kelias savaites praleidusi Žilinskų dvare Vaiškoniuose, Rita vieną šaltą žiemos naktį buvo pervežta pas savo naujus įtėvius Ksaverą ir Jurgį Žilinskus į Vilnių ir tapo Rita Žilinskaite.

1944 metais bėgančiai nacistinei armijai artėjant prie Šiaulių, kartu su kitais pabėgėliais iš Lietuvos pasitraukė ir Žilinskai su įdukra Rita Frank ir Žilinskų išgelbėta jos pussesere Lėja Rosenfeld (Liucija Statkevičiūte). Lietuvoje likusią nepagydomai sergančią Ritos Frankaitės motiną Lidiją Frankienę iki pat mirties slaugė ir globojo Anelė Skirvainytė.

Nacių okupacijos metais Anelė Skirvainytė gelbėjo ir daugiau žydų, kai kuriuos ji gerai pažinojo dar iš prieškario laikų. Tam tikru momentu Anelė gyveno Šiauliuose Sarai Ronder priklaususiame name, buvo Ronderių namų tvarkytoja ir ilgainiui labai prisirišo prie šios šeimos, net išmoko jidiš kalbą. Kai 1944-ųjų liepos pradžioje naciai pradėjo rengtis likviduoti Šiaulių getą ir deportuoti likusius Šiaulių geto kalinius, Ronderių sūnėnui Zeligui Gilinskiui liepos 12 dieną pavyko pabėgti iš geto. Jis atėjo į avalynės parduotuvę, kurioje dirbo Anelė. Ji apsidžiaugė pamačiusi berniuką ir tuojau pat parsivedė jį į savo butą. Iš pradžių Anelė Zeligą slėpė vonios kambaryje. Bet artėjant frontui, sovietai vis dažniau bombardavo Šiaulius, todėl Anelė nusprendė berniuką išvežti pas savo gimines į Kužius. Nuvykti į Kužius buvo nelengva, nes pakeliui bėgliai vis sutikdavo patruliuojančius nacius, bet ryžtingai nusiteikusiai sumaniajai Anelei pavyko sėkmingai pasiekti tikslą. Pirmąją naktį Anelė neleido Zeligui eiti į kaimą, nusprendė pirmiausia pati patikrinti, ar tikrai yra saugu, ar pas giminaičius nėra užsukę įtartinų asmenų. Zeligas tą naktį praleido saugioje vietoje lauke, o iš ryto Anelė atėjo jo pasiimti. Įžengęs į Anelės giminaičių namus, Zeligas be galo nustebo pamatęs draugus ir pažįstamus iš Šiaulių geto. Naciams pasitraukus iš Šiaulių, visi Šiaulių geto pabėgėliai grįžo į miestą. Zeligas Gilinskis buvo labai dėkingas savo gelbėtojai Anelei Skirvainytei ir stengėsi kuo galėdamas jai padėti, o kai repatrijavo į Izraelį, susirašinėjo su Anele iki pat jos mirties 1974 metais. Jis labai gedėjo Anelės ir stengėsi įamžinti jos atminimą. Todėl 1980 metais Jad Vašem Anelė Skirvainytė buvo pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į Lietuvą iš JAV atvyko Lidijos ir Jono Frankų dukra, karo metais Jurgio ir Ksaveros Žilinskų įdukrinta ir išgelbėta Rita Frank. Ji susitiko su Anelės Skirvainytės anūke Vida Ščeponiene (Vida ter Horst), kartu su ja aplankė savo motinos kapą senosiose Šiaulių miesto kapinėse, pasidalijo vaikystės prisiminimais apie tėvus – motiną Lidiją Frankienę ir tėvą, Lietuvos armijos kapitoną Joną Franką, taip pat apie auklę Anelę Skirvainytę.

Ritos Frank atsiminimai „Mūsų gyvenimas kartu“ apie vaikystę, tėvus, stebuklingą išsigelbėjimą karo metais ir dramatišką, kupiną pavojų pasitraukimą iš Lietuvos su įtėviais Jurgiu ir Ksavera Žilinskais publikuoti 2005 metais Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistoje Jurgio Žilinsko knygoje Atsiminimai.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Anelė Skirvainytė, nacių okupacijos metais, rizikuodama gyvybe, gelbėjusi Lidiją Frankienę, Zeligą Gilinskį ir kitus Šiaulių geto žydus.

Juozapas Markevičius su žmona Elena, sūnumis Romualdu, Jonu ir Vladu, dukromis Marijona, Valerija, Regina ir Jadvyga gyveno Trinapolio kaime už septynių kilometrų nuo Subačiaus. Markevičius gerai pažinojo Subačiaus prekybininką Volfą Kušnerį, kurio namas stovėjo netoli geležinkelio stoties. Pas Volfą Kušnerį Markevičius apsilankydavo, kai pritrūkdavo arba norėdavo įsigyti naujų prekių. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, prie Subačiaus geležinkelio stoties buvo įsteigtas getas, į jį pateko ir Volfas Kušneris su žmona ir vaikais Sonia, Asia ir Josefu. Sužinojęs, kad Kušnerio šeima įkalinta gete, Markevičius nuvežė jiems maišą miltų ir pasisiūlė kitaip padėti. Kol dar buvo galima išeiti iš geto, Kušneris galiausiai apsilankė Markevičiaus sodyboje ir paprašė pagalbos. Markevičius sutiko priimti Kušnerių šeimą ir su sūnumis Romu, Jonu ir Vladu įrengė slėptuves: klojime, miške ir tvarte. Deja, Kušneriai neišvengė tragedijos: kai Ilčiūnų miške buvo žudomi nepajėgūs dirbti vyresni žydai ir žydų vaikai, žmonos neteko ir Volfas Kušneris. Apsigyvenęs pas Markevičius, Volfas Kušneris kelis kartus paslapčia vyko į Subačių, ir jam pavyko ištraukti iš geto savo vaikus – 13 metų Asią, 18 metų Sonią ir 7 metų Josefą. Šie pasikvietė dar 3 nelaimės draugus. Į Panevėžio darbo stovyklą iš Vilniaus geto atvežtas Šalomas Šorenzonas apie galimybę slėptis pas Markevičių nežinojo, bet Sonia, draugavusi su Šalomu, paliko jam laišką, į ką kreiptis pagalbos. Laiške buvo paminėti ir Subačiaus kunigai. Vieną 1943 metų dieną Šalomas Šorenzonas su Panevėžio darbo stovyklos draugu Špindeliu, kuris gerai mokėjo lietuvių kalbą, pabėgo iš darbo stovyklos ir pasiekė Subačiaus kleboniją. Subačiuje kunigavę Vincentas Beinorius ir Povilas Mikalajūnas dvi dienas maitino bėglius ir apnakvindino juos klebonijoje, vėliau jiems buvo paaiškinta, kaip per mišką pasiekti Juozapo Markevičiaus sodybą Trinapolio kaime. Išėję iš miško, Šalomas Šorenzonas ir Špindelis pamatė laužą kūrenantį Markevičiaus sūnų Joną. Jonas pamaitino bėglius, pakalbėjo su tėvu, ir Markevičiai juos priglaudė. Gerai pažinojęs viešintiškę Simą Šavelytę Vladas Markevičius nusprendė išvaduoti iš Panevėžio darbo stovyklos ir ją ir pakvietė ją slėptis savo tėvo sodyboje. Kai Sima atėjo pas Markevičius, pas juos jau slėpėsi 8 žmonės.

Vyresnieji Elenos ir Juozapo Markevičių vaikai Marijona, Romualdas, Jonas, Vladas ir Valerija, nepaisydami gresiančio pavojaus, įsitraukė į aktyvią pagalbą besislapstantiems. Marijona jau buvo ištekėjusi, gyveno prie Radžiūnų geležinkelio stoties. Ji Markevičių šeimai ir jų slapstomiems žydams prikepdavo daug duonos ir parūpindavo pieno. Lengva nebuvo, teko rūpintis 9 slepiamų žmonių poreikiais. Jonas Markevičius apie tą laikotarpį yra sakęs: Susidarė didelė kuopa, reikėjo maisto 18 burnų. Sesuo kepė duoną, man teko nešti pieną, krūmuose virti valgyti.

Šalomas Šorenzonas, apie 2 mėnesius išbuvęs pas Markevičius, papasakojo Vladui, kad apsimetęs lenku Staseku yra dirbęs pas ūkininkus, todėl norėtų padėti šeimai. Vladas rado Šalomui darbą gretimame kaime, bet vos tik sužinodavo, kad kažkas jį įtaria esant žydą, Šalomas iš karto keldavosi į kitą vietą. Jis dažnai susitikdavo su Vladu Markevičiumi ir lankydavosi Markevičių namuose Trinapolio kaime.

Vis dėlto 1943 metais valdžios atstovai sužinojo, kad Markevičiai slepia žydus. Apie tai yra pasakojusi Valerija Markevičiūtė-Stanevičienė: Kovo viduryje lauke buvo šalta ir slepiamiems klojimo slėptuvėje ne ką šilčiau. Vieną naktį juos perkėlėme į tvarto slėptuvę (arčiau gyvulių). O klojime slėptuvės pėdsakus paslėpėme. Tą pačią dieną atvažiavo pilnas vežimas ginkluotų vokiečių. Pamačiusi juos pamaniau, kad liko gyventi paskutinės minutės. O man tada buvo 16 metų. Vienas vokietis pasuko prie arklių, o kiti – tiesiai į klojimą. Ten jie ilgai knaisiojosi, bet nieko neradę išėjo. Išėjo, susėdo į vežimą ir išvažiavo. Gerai, kad į tvartą nėjo (Iš Kupiškėnai žydų gelbėtojai, sud. Aušra Jonušytė, 2024).

Trinapolyje Juozapo Markevičiaus ūkyje žydai slėpėsi iki 1943 metų gruodžio 24 dienos. Kai Markevičių šeimą iš Subačiaus pasiekė žinia, kad miestelyje kalbama apie jų slapstomus žydus, baimindamiesi kratų, kai kuriuos savo žydus Markevičiai perkėlė pas patikimus kaimynus arba gimines, tik Volfas Kušneris su dukra Asia liko pas Markevičius iki 1944 metų liepos pabaigos. Simą Šavelytę laikinai buvo priglaudusi Marijona Markevičiūtė-Rytmetienė, vėliau ją Subačiaus klebonijoje slapstė kunigas Vincentas Beinorius.

Pasitraukus naciams ir Sovietų sąjungai vėl užėmus Lietuvą, Lietuvoje kilo partizaninis pasipriešinimas. Valerija Markevičiūtė (vėliau Stanevičienė) tapo partizanų ryšininke, partizanai naudojosi ta pačia žemine, kurioje buvo slapstomi žydai, pora kartų jie buvo užėję pas Juozapą Markevičių pavalgyti. Bet galiausiai NKVD juos susekė, ir 1946 metų liepos 22 dieną Juozapas Markevičius nuteisiamas 10 metų kalėti pataisos darbų stovykloje, taip pat buvo represuoti Valerija Markevičiūtė-Stanevičienė ir Romas Markevičius. Kitiems šeimos nariams pavyko išvengti tremties. Vėliau Juozapui Markevičiui bausmė buvo sumažinta, bet iš tremties jis grįžo tik 1955 metų pradžioje.

Šalomas Šorenzonas nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo bandė rasti Juozapą Markevičių ir jo šeimos narius, jis kreipėsi į Jad Vašem memorialinį institutą, kad Markevičių šeimos nariai būtų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1991 metais Juozapo Markevičius sūnus Jonas su kitais Lietuvos žydų gelbėtojais, Pasaulio Tautų Teisuoliais, buvo pakviestas į Izraelį dalyvauti įvairiuose renginiuose ir viešėjo ten dvi savaites, per kurias po 46 metų susitiko su Šalomu Šorenzonu ir jo šeima.

1991 metais net 7 Markevičių šeimos nariai – Juozapas ir Elena Markevičiai, jų vyresnieji vaikai Romualdas, Jonas, Vladas, Marijona ir Valerija Jad Vašem buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Dauguma šios šeimos narių jau apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Valerija Stanevičienė (Markevičiūtė), su kitais šios šeimos nariais ne kartą rizikavusi gyvybe, gelbėjant žydus.

Kai 1941 metais rugsėjo 6 dieną Vilniuje buvo įsteigtas žydų getas, Zinaida Keilsonienė su savo vaikais Anusia ir Mateušu buvo įkalinta Vilniaus gete. Kurį laiką jiems pavyko išvengti naikinimo akcijų, nes Zinaida Keilsonienė ir jos sūnus Mateušas turėjo nacių išduotus darbo pažymėjimus, vadinamuosius šainus, bet vis didesnis pavojus grėsė Anusiai. Laimė, Keilsonienės artimiesiems pavyko susisiekti su profesoriumi Antanu Žvironu, karo metais daug padėjusiu persekiojamiems žydams, ir buvo sutarta, kad Žvironų šeima priims į savo namus Anusią, kai tik ją pavyks išvesti iš geto. 1942-ųjų sausį Anusia buvo atvesta į profesoriaus Antano Žvirono butą, kuriame gyveno ir jo sesuo Emilija Kirvelienė su savo vyru Jonu Kirveliu, pastarieji ir pasirūpino Anusios globa. Emilija Kirvelienė šiltai priėmė ir apnakvindino Anusią.

Bet Žvironų butas buvo netoli geto, labai judrioje vietoje, todėl Emilija Kirvelienė išvežė Anusią į Kauną pas savo draugus Steponą ir Oną Kairius. Onutė ir Steponas Kairiai savo vaikų neturėjo, todėl Anusią mylėjo ir globojo kaip tikri tėvai. Kadangi Anusia negalėjo lankyti mokyklos, Kairiai mokė ją patys. Vasario 16-sios akto signataras Steponas Kairys, visada aktyviai dalyvavęs Lietuvos politikoje, žinojo, kad yra sekamas gestapo, todėl jo namuose taip pat buvo nesaugu slapstyti Anusią ir Kairiai ieškojo vietos, kur apgyvendinti geto pabėgėlę. 1942 metų gale Steponas Kairys rekomendavo Anusią Keilsonaitę kaip tarnaitę vienai šeimai, kurios nariai nežinojo, kad mergaitė yra žydė. Toje šeimoje Anusia išbuvo iki 1943 metų kovo, bet kartą ją aplankiusi Emilijos Kirvelienės dukterėčia Veronika Janonytė pamatė, kad Anusia labai sunkiai ir ne pagal savo amžių daug dirba ir kad ja nesirūpinama. Veronika pasiėmė Anusią ir nuvežė ją pas savo motiną Oną Janonienę į Norvaišių kaimą netoli Užpalių (Utenos r.). Ona Janonienė ir jos vaikai Jonas, Veronika ir Genovaitė žinojo, kad Anusia yra žydaitė ir, rizikuodami gyvybe, slapstė ją iki nacių okupacijos Lietuvoje pabaigos. Iš 2004-jų metų A. Keilsonaitės laiško muziejui apie savo slapstymąsi karo metais: Kiek gyvenimo vietų pakeičiau – nesuskaičiuosi. Ir tik Norvaišiuose pasijutau kaip namie. Manimi rūpinosi Ona Janonienė ir visi jos vaikai: Vera, Genutė ir Jonas. Emilę Kirvelienę taip pat labai mylėjau. Vėliau taip pat dažnai lankiausi Norvaišiuose, ten mane labai šiltai priimdavo.

Visi Anusios Keilsonaitės artimieji – tėvas, motina, brolis ir kiti giminaičiai žuvo. Kurį laiką po nacių pasitraukimo iš Lietuvos Anusia su savo drauge Tamara Lazersonaite gyveno Kaune pas Emilijos Kirvelienės ir Onos Janonienės seserį Veroniką Žvironaitę. 1948 metais Anusia surado savo tolimus giminaičius Maskvoje ir išvyko, bet savo gelbėtojų nepamiršo, palaikė su jais ryšius.

Anusios Keilsonaitės prašymu 2005 metais Ona Janonienė ir jos vaikai Jonas, Veronika ir Genovaitė buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, jų vardai įamžinti Jad Vašem Teisuolių sode.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Genovaitė Šukienė (Janonytė), su kitais šios šeimos nariais karo metais Norvaišių kaime, Utenos rajone, slapsčiusi Anusią Keilsonaitę. Kiti šios šeimos nariai Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi jau apdovanoti 2004 metais.

Ūkininkai Jonas Valatkevičius ir Domicėlė Valatkevičienė gyveno Benčiakiemio kaime, Jiezno valsčiuje, Prienų rajone. Jonas Valatkevičius, atlikęs tarnybą Alytaus ulonų pulke, ir Domicėlė Bernatonytė, baigusi mokslus Kaišiadorių mergaičių amatų mokykloje, 1933 metais susituokė Jiezno bažnyčioje. Vienas po kito gimė vaikai – Anelė (1934), Pranas (1935), Jonas (1937), Vytautas (1941), Danutė (1944), Juozas (1946). Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, ši jaunų ūkininkų šeima viskuo rizikuodami savo sodyboje slapstė Mejerį Šadurą.

Mejeris Šaduras su žmona Asna Tkač ir vaikais Avramu Chaimu ir Chaja Nechama Jiezne apsigyveno 1924 metais. Naciams okupavus Lietuvą, prasidėjus žydų persekiojimui ir žudynėms, Mejerio Šaduro žmona Asna ir vaikai, kaip ir dauguma Jiezno žydų, buvo nužudyti 1941 metais. Mejeriui Šadurui pavyko pabėgti. Per visą nacių okupacijos laikotarpį Mejeris Šaduras slapstėsi Aukštadvario, Stakliškių, Užugosčio, Kalvių, Birštono, Namajūnų, Darsūniškio, Viliūnų parapijose. 1992 metais laikraštyje Gimtasis kraštas buvo išspausdinta Mejerio Šaduro sūnaus Iciko Šaduro padėka jo tėvo gelbėtojams „Ačiū jums, gerieji žmonės“ (1992 m. sausio 9–15d., Nr. 2), kurioje jis išvardija keliolika žydų gelbėtojų pavardžių, tarp jų minimas ir Jonas Valatkevičius iš Benčiakiemio kaimo, kuriame slapstėsi Iciko Šaduro tėvas Mejeris Šaduras. Šiame rašinyje Icikas Šaduras cituoja ir savo tėvo prisiminimus, kad iš Jiezno 1941 metais pabėgo 18 vyrų, o gyvi liko tik keturi: Gordonas, Pučkarnikas, Mogilevičius ir Mejeris Šaduras. Mejeris Šaduras buvo penkis kartus sugautas ir penkis kartus jam pavyko pabėgti: tai vedant šaudyti, tai iš kalėjimo. Du kartus buvo sužeistas. Su Mejeriu Šaduru slapstėsi ir kitos šeimos: Kalamickai, Šeina Berkmanaitė, kuri po karo ištekėjo už Mejerio Šaduro, ir jiems gimė dukra Bliuma ir sūnus Icikas.

Mejerį Šadurą ir jo šeimą pažinojo daugelis Jiezno apylinkių gyventojų. Kaip prisimena Jono ir Domicėlės Valatkevičių vyriausia dukra Anelė, Benčiakiemio miške Mejeris Šaduras atsirado ankstyvą 1941-ųjų rudenį. Iš pradžių gyventojai ji globojo, kai jis dar buvo miške, vėliau padėjo ir kiti Benčiakiemio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Atšalus orams, Jonas ir Domicėlė Valatkevičiai priglaudė Mejerį Šadurą savo sodyboje. Tai buvo gera vieta slapstytis, vienkiemis už kilometro nuo Benčiakiemio ir už 5 kilometrų nuo Jiezno ir pagrindinių kelių. Kaip prisimena vyriausioji Valatkevičių dukra Anelė, jos tėvų priglaustas žydas slėpėsi namo palėpėje, „ant aukšto“, apie metus. Slapstomas vyras buvo šviesus, išsilavinęs ir pamaldus žmogus. Labiausiai Anelei įstrigę pamokos – vyriausius Valatkevičių vaikus Anelę ir Praną jis mokė jidiš kalbos ir rašto, ir šie net kažkiek pramoko. Anelei atmintyje išliko ir slapstomo vyriškio dažnai ir garsiai kalbėtos maldos.

Jono ir Domicėlės Valatkevičių sodyboje įvairiais karo metų periodais buvo slapstomi ir kiti asmenys, bet bėgliai ilgai neužsibūdavo. Kaip prisimena Valatkevičių dukra Anelė, dažnai užeidavo prieškariu Jiezne gyvenęs Joškė, dvi jo dukras slapstė kiti žmonės. Pabuvęs porą dienų, Joškė iškeliaudavo su maisto ir drabužių atsargomis, jis buvo tarsi slapstomų asmenų ryšininkas.

Kai po daugelio metų Domicėlės Valatkevičienės anūkai jos paklausė, ar ji nebijojo taip rizikuoti, Domicėlė atsakiusi labai paprastai ir moteriškai: Jie taip pat mamų vaikai... Jei taip nutiktų, norėčiau, kad ir mano vaikais kas nors pasirūpintų...

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Jonas ir Domicėlė Valatkevičiai, nacių okupacijos metais nuo žūties gelbėję Mejerį Šadurą ir kitus Jiezno žydus.