„Litvakų civilizacija“ – dingęs pasaulis, liudijęs Vilnių kažkada buvus Lietuvos Jeruzale, o litvakus gyvenus beveik kiekviename kaime, miestelyje ar mieste. Ši tauta, davusi Lietuvai ir pasauliui peizažistą Isaaką Levitaną, smuikininką Jašą Heifecą, dailininką Chaimą Sutiną, skulptorių Žaką Lipšicą, vaikų gydytoją Cemachą Šabadą, daktaro Aiskaudą prototipą, Antrojo pasaulinio karo metais neteko apie 94 proc. savo žmonių, o Lietuva – lygiai tiek pat savo piliečių. 1941 m. birželio 22 d., kai į Lietuvos teritoriją įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenė, šalyje gyveno apie 240 tūkstančių žydų. Karui pasibaigus jų liko maždaug 10 tūkstančių. Apie 94 proc. Lietuvos žydų atgulė Paneriuose, netoli Vilniaus, Kauno IX forte ar duobėse netoli gimtųjų namų – miške ar žydų kapinėse. Dažną kartą jie buvo nužudyti savo kaimynų, kartais – suolo draugo, bendradarbio, paciento…
1944 m. vasarą traukdamiesi iš Lietuvos vokiečiai kartu su savimi išsivežė paskutinius getuose gyvenusius žydus, kurių dauguma žuvo Vokietijoje, Estijoje, Lenkijoje veikusiose koncentracijos stovyklose. Lietuvoje liko saujelė išsigelbėjusių, kurie išgyveno slėpdamiesi getų rūsiuose ar padedami Lietuvos žmonių, rizikavusių savo gyvybe, tačiau ištiesusių pagalbos ranką persekiojamiesiems.
Vienas parodos tikslų ir didelių troškimų – pasiekti Lietuvos jaunąją kartą, atverti duris diskusijai, bendravimui, bendradarbiavimui. Kas yra Holokaustas? Ar galima prisiliesti prie skausmo, iškentėto prieš daug metų? Ką reiškė būti žydu 1941–1944 metais? Tai skaudūs, iššūkį metantys klausimai, kuriuos viliamės aptarti parodoje.
Minint Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines, 2013 m. rugsėjo 25 dieną Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicijos patalpose (Pamėnkalnio g. 12) atidaryta įrengta geto slėptuvė „malina“. Slėptuvės Vilniaus gete buvo rengiamos ne tik palėpėse ir rūsiuose, bet ir pačiose netikėčiausiose vietose – kanalizacijos vamzdžiuose, krosnyse, spintose, dvigubose sienose. Iki pat 1943 m. rugsėjo mėn. (kai getas buvo likviduotas) slėptuvė daugeliui žydų buvo vienintelis būdas išsaugoti gyvybę.
Holokausto ekspozicijos slėptuvėje „malinoje“ lankytojai lietuvių ir anglų kalbomis girdi fragmentus iš Ichoko Rudaševskio (1927–1943) dienoraščio apie tai, ką jam, dar vaikui, teko patirti besislepiant „malinoje“ viename iš sandėlių Šiaulių gatvėje Vilniuje.
Ichokas Rudaševskis buvo vienintelis vaikas šeimoje, kuri įsikūrė Vilniuje 1921 metais. Jo tėvas Elijahu dirbo spaustuvėje, mama buvo siuvėja. 1941 m. birželį, prasidėjus karui tarp Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos, Ichokui buvo 14 metų. Rugsėjį jis su visa šeima buvo uždarytas į Vilniaus getą. Nuo pat pirmųjų dienų gete jis ėmė rašyti dienoraštį, kuriame fiksavo ne tik kasdienius įvykius, bet ir savo nuotaikas, svajones, išdėstė požiūrį į tai, kas vyksta aplinkui, aprašė mėginimus su šeima sėkmingai pasislėpti slėptuvėse „malinose“. Deja, paskutinis bandymas išsigelbėti nepavyko – „malina“ 1943 m. spalį, praėjus dviem savaitėms po geto likvidavimo, buvo surasta ir visi besislėpusieji sušaudyti Paneriuose. Po karo Vilniaus geto griuvėsiuose netoli slėptuvės, kurioje slėpėsi Rudaševskių šeima, šį dienoraštį atrado jų giminaitė Sara Vološin.
Slėptuvės lankytojai vaizdo instaliacijos dėka taip pat turi galimybę susipažinti su unikaliomis muziejaus fonduose saugomomis, Vilniaus gete iš karto po karo rastomis asmeninėmis nuotraukomis. Iš jų žvelgiantys žmonės, kartu su tais, kurie visą Vilniaus geto egzistavimo laikotarpį išsaugojo jas, buvo nužudyti Paneriuose. Dalis šių nuotraukų yra įvardintos.
Slėptuvės „malinos“ kūrėjai stengėsi kiek įmanoma autentiškiau atkurti tuometinę aplinką, ne tiek materialiu, kiek emociniu pagrindu, kuris paskatintų susimąstyti ir padėtų bent šiek tiek pajusti, ką reiškė II pasaulinio karo metais būti žydu.
