Abelis Pannas, Vestuvės, 1902, 40,6x67 cm, drobė, aliejus, VGŽIM Mt 264
Tapytojas ir grafikas Abelis Pannas gimė 1883 m. Krāslavoje, dabartinėje Latvijoje, religingoje rabino Nachumo Fefermano ir Batios Titleman šeimoje. Tikrasis dailininko vardas buvo Abba Feferman (Pfeffermann). Pirmasis jo dailės mokytojas buvo Jehudas Penas, kurio įkurtoje privačioje dailės mokykloje Vitebske Pannas mokėsi tris mėnesius. Vėliau jis tęsė mokslus Vilniaus piešimo mokykloje ir dirbo mokiniu litografijos spaustuvėje, kuriai vadovavo Marko Antokolskio sesuo. Siekdamas toliau tobulinti savo meninius įgūdžius ir pasirengti studijoms Vienos dailės akademijoje, 1898 m. Pannas išvyko į Odesą, kur įstojo į dailės mokyklą.
1903 m. Pannas kartu su poeto Chaimo Nachmano Bialiko organizuotos ekspedicijos dalyviais išvyko į Kišiniovą, kur iš arti susidūrė su pogromų žiaurumu. Ši patirtis paliko ryškų pėdsaką jo kūryboje – joje vis svarbesnės tapo žydų tautos istorijos, gyvenimo diasporoje ir tautos likimo temos. Realistine maniera, artima rusų dailininkų grupuotės Peredvižnikai kūrybai, nutapytos pogromų ir žydų pabėgėlių scenos sulaukė palankaus meno kritiko Vladimiro Stasovo įvertinimo. Panno kūryba taip pat atkreipė meno mecenato barono Davido Ginzburgo dėmesį – jis skyrė jaunajam dailininkui stipendiją studijoms Paryžiuje.
1904–1913 m. Pannas gyveno Paryžiuje, menininkų rezidencijoje La Ruche (Avilys). Tarp jo kaimynų buvo Amedeo Modiglianis, Chaimas Soutine’as, Marcas Chagallas ir kiti vėliau išgarsėję menininkai. Pannas mokėsi Žiuljeno dailės akademijoje (Académie Julian), kur jo mokytojai buvo realistinės tapybos atstovai Williamas-Adolphe’as Bouguereau ir Édouard’as Toudouze’as. Jo kūrybai didelę įtaką darė ir postimpresionistas Henri de Toulouse-Lautrecas.
Paryžiuje Pannui sekėsi: jis gana greitai išgarsėjo kaip art nouveau stiliaus ir simbolizmo atstovas, o jo kūriniai parodose buvo eksponuojami greta Pierre’o-Auguste’o Renoiro ir Henrio Matisse’o darbų. Pragyvenimui dailininkas užsidirbdavo piešdamas karikatūras ir humoristines iliustracijas žurnalams Le Rire (Juokas) ir Mon Dimanche (Mano sekmadienis). Jis taip pat priklausė humoristų draugijai Salon des Humoristes.
1912 m. Paryžiuje, taip pat Krāslavoje gimusio draugo Naumo Aronsono studijoje, Pannas susipažino su Varniuose gimusiu litvaku Borisu Schatzu. Jiedu greitai rado bendrą kalbą, ir Schatzas pakvietė Panną dėstyti jo įkurtoje Becalelio dailės ir amatų mokykloje Jeruzalėje. 1913 m. Pannas apsilankė Jeruzalėje, o vėliau grįžo į Paryžių susirinkti daiktų ir pasirengti emigracijai. Tačiau jo planus sujaukė Pirmasis pasaulinis karas, todėl į Jeruzalę jis atvyko tik 1920 m.
Becalelio dailės ir amatų mokykloje Pannas dėstė iki 1924 m., vadovavo Tapybos katedrai ir buvo vienas pirmųjų dėstytojų, pradėjusių rengti studentų tapybos plenerus. 1924 m. Jeruzalėje jis įkūrė litografijos spaustuvę. Pannas reguliariai dalyvavo parodose, jo personalinės parodos buvo surengtos Izraelyje, Egipte ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiandien jo kūrinių saugoma įvairių pasaulio muziejų kolekcijose. Dailininkas mirė 1963 m. Jeruzalėje.
Abelis Pannas buvo vienas reikšmingiausių Rytų Europos žydų kilmės dailininkų, svariai prisidėjusių prie Izraelio dailės raidos ir pirmosios šios šalies dailininkų kartos ugdymo. Izraelyje jis išgarsėjo orientalistinės ir biblinės tematikos kūriniais, tačiau taip pat tapė portretus ir kasdienio gyvenimo scenas.
VGŽIM fonduose saugomas A. Panno paveikslas Vestuvės priskirtinas ankstyvajam dailininko kūrybos laikotarpiui. Šiame darbe jis dar pasirašo rusiškai – „А. Феферман“ (Feferman). Paveiksle įrašyta data „902“ leidžia manyti, kad kūrinys nutapytas 1902 m., dar prieš dailininkui išvykstant į Paryžių.
Paveiksle vaizduojamos žydų vestuvės – vienas svarbiausių jaunų žmonių gyvenimo įvykių ir viena linksmiausių štetlo švenčių, į kurią įsitraukdavo visa bendruomenė. Skirtingai nei krikščionių santuokos apeigos, tradicinė žydų santuokos ceremonija vykdavo viešai, kad ją galėtų stebėti ir paliudyti miestelio gyventojai. Atviroje erdvėje būdavo statoma hupa – vestuvių baldakimas, simbolizuojantis būsimus jaunavedžių namus. Po juo vykdavo santuokos apeigos, o iki hupos jaunavedžius lydėdavo iškilminga štetlo gyventojų eisena.
Būtent tokią tradicinę vestuvių eiseną ir pavaizdavo Pannas. Daugiausia dėmesio dailininkas skyrė jos priekyje žygiuojantiems klezmeriams – žydų muzikantams, savo grojimu kuriantiems šventinę nuotaiką. Jie groja smuiku, dūda, cimbolais ir būgnais. Klezmerių muzika buvo neatsiejama žydų švenčių dalis, tačiau jų atliekama muzika skambėdavo ir kitų bendruomenių iškilmėse – muzikantus mielai kviesdavo lenkų bei lietuvių bajorai ir ūkininkai.
Paskui muzikantus žygiuoja rabinai, kiti gerbiami miestelio gyventojai ir svečiai. Toliau eina jaunavedžiai, jų tėvai bei giminaičiai, o eiseną užbaigia kiti štetlo gyventojai. Panno paveiksle jaunavedžiai vos įžiūrimi tolumoje – juos išduoda tik šmėžuojanti balta nuotakos apranga. Tokias eisenas, žinoma, visuomet lydėdavo ir būrys krykštaujančių vaikų bei smalsių praeivių.
Paveikslo nuotaika pakili, šventiška ir kupina bendruomeniškumo. Dailininkas daugiausia dėmesio skyrė žmonėms – jų aprangai, judesiams ir emocijoms. Visa tai leidžia žiūrovui tarsi trumpam nusikelti į praeities štetlą, atsidurti tarp šurmuliuojančių vestuvių eisenos dalyvių ir net įsivaizduoti girdint klezmerių muziką.
Žydų vestuvių tema domino ne vieną dailininką. Šventines eisenas ir vestuvių apeigas savo kūriniuose vaizdavo Maksas Bandas, Marcas Chagallas, Mane-Katzas, Isacharas Beras Rybackas, Nisonas Šifrinas ir Šolomas Zelmanavičius. Ši tema buvo įdomi ir ne žydų dailininkams – Jonui Rustemui, Vincentui Smakauskui bei Emilijui Kornejevui.
Teksto autorė dr. Vilma Gradinskaitė
Abelio Panno biografija parengta pagal: Steinberg, Shlomit and Salten, Felix, Abel Pann: The Painter of the Bible, Wien: Jüdisches Museum, 2001; Zalmona, Yigal, The Art of Abel Pann: From Montparnasse to the Land of the Bible, Jerusalem: The Israel Museum, 2005; Goldman-Ida, Batsheva, „Boris Schatz, Abel Pann and the Bezalel School of Arts and Crafts in Jerusalem“, Menotyra, t. 27, nr. 1 (2020), p. 71–86.
