Gerbiami Knygos bičiuliai, šio autoriaus gerbėjai,
Pagaliau galime pasakyti sau ir pasauliui: taip, Lietuvoje esama autorių ir grožinių kūrinių, kurie atsigręžė veidu į, galima būtų pasakyti, ligi šiol nutylėtą – lietuvių rašytojų gėdai – dramą. Ir čia kyla klausimai fundamentalesni – apie tautos brandą, apie tai, kiek apskritai taikytinos lietuvių intelektualui sąvokos, Vakaruose sudarančios pačios sąvokos intellectual šerdį: užsiangažavimas (intelectual engage), moralinė nuostata, nonkonformizmas.
Tai klausimai apie gyvą, o ne mumifikuotą tautos kultūrą, elito ir tautos brandą.
Gyvename pasaulyje, kur masinės žudynės ir etniniai valymai, kad ir daugiau nei septynios dešimtys metų po Holokausto, yra, deja, neretas reiškinys. Jonathanas Littelis, prancūzų autorius, prieš kelerius metus išleidęs romaną apie Holokaustą Rytų Europoje, apdovanotą Gonkūrų premija, domėjosi ne vien tik masinėmis žydų žudynėmis ir Holokausto problematika nacių okupuotoje Europoje. Rašytojas buvo sužeistas Čečėnijoje, dirbo žurnalistu ir kituose karštuose taškuose, tokiuose kaip Irakas ir Bosnija, kur buvo vykdomi karo nusikaltimai ir nusikaltimai prieš žmoniją.
Bet nei jam, nei kitiems Vakarų pasaulio autoriams, sukūrusiems žinomus grožinius kūrinius apie Holokaustą, tokiems kaip Williamas Styronas (romanas Sophie‘s Choice)ar Česlovas Milošas (ir jo eilėraštis apie Varšuvos geto žūtį) nekėlė nerimo tokie reiškiniai, dėl kurių nerimauja Sigitas Parulskis. Šis autorius atsigręžė ir į dar baisesnį reiškinį – skaitlingą lietuvių dalyvavimą masinėse, brutaliose, bestiališkose Lietuvos miestelių gyventojų žydų žudynėse ir žudikų sadizmą, kurio priedanga yra tamsūs, archajiški prietarai – archetipinis krikščioniškasis arba nacionalistinis antisemitizmas.
Į šią Lietuvos tragediją jis pabandė pasižiūrėti budelių ir su jais susidėjusio stebėtojo - fotografo akimis.
Prie temos jis priėjo, kaip ir privalu rašytojui, iš giliau, iš savęs.
Cituoju šio autoriaus interviu „Lietuvos rytui“: „Kodėl ėmiausi tos temos? Pagrindinė priežastis ta, kad visą gyvenimą, kaip ir daugelis lietuvių, nors ir nesąmoningai, buvau antisemitas ir man norėjosi išaiškinti savo keisto lietuviško antisemitizmo priežastis. Aš jas suradau – tiesiog, tai yra kaltės jausmas (...)“
Taigi, lietuviškas Holokausto, vykusio Lietuvoje, vaizdavimas nūnai turi tam tikrų ypatybių.
Poetas Nyka-Niliūnas sukūrė pokariu eilėraštį apie auką, stojančią prieš jo sąžinę – mergaitės vaiduoklis jam pokariu skundžiasi, kad jai šalta Paneriuos.
Bet žvilgtelkime į prozininkus bei dramaturgus. Ką grožinėje literatūroje turime apie žydų genocido vykdytojus, bandant pateikti jų padėtį ar išsiaiškinti jų pažiūras?
Šiai glaustai apžvalgai tepaminėsiu kelis pavyzdžius.
Antano Škėmos apsakymas Izaokas, deja, buvo užtrauktas ant kreivos vadinamųjų dviejų genocidų schemos, kas, mano nuomone, sugadino šį talentingo emigracijos autoriaus kūrinį, neatsakant į gilesnius klausimus apie tautos moralę, kuriuos kelia masinės vadinamųjų „kitokių“ civilių žudynės.
Jono Avyžiaus Sodybų tuštėjimo metas vaizduoja kariškį, kuris nusišauna, nepakėlęs to, kad jam pavestos masinės žudynės. Tačiau nusižudę kariškiai buvo išimtys. O taisyklė – žudikai ir virš šimto reichsmarkių mėnesinio atlyginimo. Antraip nebūtų nužudyti devyni iš dešimties Lietuvos žydų. Gelbėtojai, kurie, kaip matome priremti faktų, bandė gelbėti ne vien tik kaimynus žydus, bet ir lietuvių bei Lietuvos garbę, negalėjo pakeisti summa summarum SS pulkininko ataskaitoje Berlynui: Lietuva liko, taip sakant, Judenfrei.
Kaunietė Daiva Čepauskaitė, taipogi prieš metus pelniusi Tolerancijos apdovanojimą, kiek pamenu, už dramą Diena ir Naktis, paliečia lietuviškąjį antisemitizmą, kaip vieną Holokausto prielaidų. Šis spektaklis rodomas ligi šiol ir netrukus bus parodytas Vilniuje.
Visgi, Tamsos ir partnerių autorius pasižiūri į tai, kas vyko ir dar kitaip. Jis žengia žingsnį toliau, ir į viską pažiūri nuožmių žudikų būrio, vykdančio žydų kilmės Lietuvos gyventojų genocidą Lietuvos miesteliuose, akimis. Man jie primena nacių Einsatzkommando būrį, kokie vykdė Holokaustą kaip tik tokiu būdu. Bet knygoje kalbama ir apie baltaraiščius, ir vadinamuosius aktyvistus, dalyvavusius Holokauste, cituojami Lietuvos aktyvistų fronto antisemitiniai lapeliai.
Taigi, fakto ir fikcijos santykis.
Patys žinomiausi gana plačiai auditorijai kūriniai apie Holokaustą yra dokumentiniai. Tai Chanos Arendt prieš pusamžį rašyti reportažai savaitraščiui „The New Yorker“, surinkti į reikšmingą knygą Eichmanas Jeruzalėje, tai prancūzų režisieriaus Klodo Lanzmanno aštuntąjį dešimtmetį visoje Vakarų Europoje rodytas teleserialas „Shoa“ apie Holokaustą Lenkijoje, tai Nobelio laureato Elie Wieselio, Osvencimo kalinio, „Naktis“. Lietuvoje faktai vienas po kito iškildavo į dienos šviesą, jau ir sovietmečiu, kai viskas buvo tapę politika. Septintąjį dešimtmetį išleistas dvitomis Masinės žudynės Lietuvoje ligi šiol, po pusės amžiaus ir santvarkoms pasikeitus, yra naudojamas profesionalių istorikų dėl fundamentalių, sukrečiančių dokumentų. Praėjusiojo amžiaus pabaigoje dokumentalistas Saulius Beržinis yra filmavęs interviu su žudikais ir netgi moterimi, įsigijusia iš žudikų tą posakiu tapusį aukos auksinį dantį ir juo besigiriančia po penkiasdešimties metų. Šio kino dokumentalisto sukurtas filmas apie Jurbarką, pasinaudojus autentiškais liudijimais apie žudynes, neseniai sukėlė skandalą ir miesto muziejininkų konfliktą su savivaldybe, pavadinusia šių faktų viešinimą antivalstybine veikla. (Jurbarko muziejininkes, beje, kartu su Sigitu Parulskiu, buvo nominuotos Tolerancijos žmogaus 2013 apdovanojimui ). Grynai dokumentiniai šaltiniai sukrečia patys savaime, be jokios beletristikos, kaip tarkime, neseniai atrastas 1945 m. Lenkijos ginkluotojų pajėgų II korpuso žurnalo straipsnis apie Panerius, parašytas intelektualaus liudininko. Šių dienų vokiečiai, aplankę nužudytų ir išgelbėtų vaikų Tolerancijos centre ekspoziciją, kurioje atskleistos dešimtys istorijų, palieka tokius įrašus kaip Wir sind erschutert von so viel Leid?
(Kalba netaisyta) |
