Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2012 metų rugsėjo 21 diena

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Teisuolius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirčiai.

Žmonės, gelbėję žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvybe bei gerove. Vienam žmogui išgelbėti, kaip taisyklė, reikėjo keleto žmonių pastangų, dažniausiai į gelbėjimą įsijungdavo visi šeimos nariai. Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sistemingiems žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo nemažai vietinių talkininkų.

 Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem, Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, kuriuose išgraviruoti žodžiai Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993–2011 metais, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti 1145 asmenys.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2012 m. rugsėjo 10 d. dekretu Nr. 1K-1202  Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo 54 asmenis, iš kurių 6 sulaukė šių dienų, o kiti, deja, apdovanojami jau po mirties.

Labai retas ir šviesus puslapis tamsioje Holokausto istorijoje –  žygdarbis, kurį atliko Kaune gyvenę ir dirbę Nyderlandų Karalystės garbės konsulas Janas Zwartendijkas ir Japonijos konsulas Chiune Sempo Sugihara.

1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai okupavus Lenkiją, tūkstančiai kaimyninės Lenkijos piliečių žydų, gelbėdamiesi nuo nacių persekiojimų ir žudynių, pasiekė Lietuvą, kuri tuo metu dar buvo nepriklausoma valstybė. Ieškodami saugesnės vietos ir norėdami išvykti į karo nepaliestas tolimesnes pasaulio šalis, karo pabėgėliai bandė gauti užsienio šalių vizas. 1940 m. birželio mėnesį Tarybų Sąjunga aneksavo Lietuvą, o nacių valdoma Vokietija užgrobė didžiąją dalį Europos. Kaip tik tuomet Nyderlandų Karalystės garbės konsulas Janas Zwartendijkas išdavė karo pabėgėliams iš Lenkijos per 2300 taip vadinamų Curacao vizų į Nyderlandų Karalystei priklausančią salą. Tai suteikė jiems galimybę prašyti tranzitinės Japonijos vizos, kurią išdavė Japonijos konsulas Chiune Sempo Sugihara. Tokiu būdu Janas Zwartendijkas ir Chiune Sempo Sugihara, rizikuodami savo karjera, išgelbėjo tūkstančius žydų pabėgėlių iš Lenkijos.

Chiune Sempo Sugihara ir  Janas Zwartendijkas pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais  Jad Vašem, o 1993 metais Japonijos konsulas Chiune Sempo Sugihara apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šių diplomatų žygdarbį atspindi Kaune, Sugiharos namuose įrengta ekspozicija „Vizos gyvenimui“.

Mus džiugina ir tai, kad net ir daugeliui metų praėjus, į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų kreipiasi žmonės, išgyvenę per Holokaustą Lietuvoje, prisimindami savo gelbėtojus ir prašydami pristatyti juos valstybiniam apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Tarp šiandien apdovanotųjų žydų gelbėtojų yra per karą Lietuvoje išgelbėto žydų berniuko, dabar gyvenančio Izraelyje, Josefo Gilio ir jo artimųjų gelbėtojai – Balčinų šeima iš Šilalės rajono bei Vasilauskų ir Rudminaičių šeimos iš Kauno. Kauniečiui Jakovui Lopianskiui prašant apdovanoti Jonas Eimontas, Malvina ir Aleksandras Vonžodai, o kaunietės Zofijos Karkazienės prašymu apdovanota Kosto ir Aleksandros Glaskų šeima bei Zofijos tėvelis Izidorius Osipavičius, išgelbėjęs ne tik savo žmoną ir dukrą, bet padėjęs ir kitiems Kauno gete įkalintiems žydams.

Šiandieną Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti net keliolika valstiečių, karo metais gyvenusių įvairiuose Lietuvos rajonuose, kurių sumanumo, ištvermės ir geraširdiškumo dėka išsigelbėjo ne vienas žmogus. Tarp apdovanotųjų – Celina Bartkevičienė bei Teklė ir Vaclovas Polianinai (Kelmės raj.), Bronė ir Juozas Gedeikiai (Šilalės raj.), Vincas ir Emilija Juodagalviai, jų dukra Marija (Švenčionių raj.), Juknelevičių ir Kazakevičių šeimos (Alytaus raj,) Vincas ir Konstancija Lapinskai (Prienų raj.). Elena Matuzevičienė, Veronika Kiličiauskienė ir Julijona Valiukienė (Pakruojo raj.), Veronika ir Jurgis Naktiniai (Pandėlio raj.), Alfonsas ir Pranė Žukauskai (Kaišiadorių raj.).

Gelbėjimo darbas nebuvo paprastas, pavojus grėsė nuolat. Tragiškas likimas ištiko Druskininkų rajono Jaskonių kaimo valstiečius Ipolitą ir Mariją Jaskelevičius – 1943 metais vasarą ir rudenį šiame regione vyko reidai – besislapstančių žydų gaudynės ir žudynės. Žydai buvo aptikti ir Jaskelevičių vienkiemyje. Sugautus žydus nužudė, sodybą suniokojo, o Mariją ir Ipolitą Jaskelevičius išvežė. Bialystok‘o karo lauko teismas juos nuteisė mirties bausme, nuosprendis buvo įvykdytas. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti nužudytieji žydų gelbėtojai Marija ir Ipolitas Jaskelevičiai bei šių dienų sulaukusi jų dukra Bronislava Karaliūnienė.

Tarp apdovanotųjų per šią ceremoniją žydų gelbėtojų yra ir tarnautojų, inteligentijos atstovų, gyvenusių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose: kauniečiai Elena ir Romualdas Gugiai – išgelbėję buvusią Elenos bendradarbę gydytoją-rentgenologę Šeiną Suvalskytę, netikėtai jai pasibeldus į jų duris nusprendusieji, kad išvaryti žmogų, bėgantį nuo mirties – tai tas pats, kaip skęstančiam nepaduoti rankos, Juozas Petrulis – muziejininkas ir kraštotyrininkas, dirbęs Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir organizavęs gydytojos Trusfus-Jofienės šeimos pabėgimą iš Šiaulių geto ir tolimesnį gelbėjimą, Jonas Vansovičius – raseiniškis, su žmona Natalija ir dukra Janina nepalikę bėdoje savo draugų ir organizavę Sofijos Vaškevičiūtės gelbėjimą, Elena Levanienė ir jos dukra Genovaitė, Pasvalio gyventojos – lemtingą valandą suteikusios būtiną pagalbą vaistininkui Iljai Govšovičiui, pabėgusiam iš Pasvalio geto.

Keletą sudėtingų gelbėjimo istorijų pavyko atskleisti, padedant krašto muziejininkams, istorikams, gelbėtojų ir išgelbėtųjų artimiesiems.

Tarp apdovanotųjų žydų gelbėtojų yra net keletas kunigų, negalėjusių abejingai stebėti nekaltų žmonių žudynių, radusių persekiojamiems žmonėms pastogę ir juos globojusių – Grūžių klebonas Bronislovas Bumšas bei Pasvalio klebonas Kazimieras Krikščiūnas (išgelbėtas Vabalninko vaistininkas Ilja Govšovičius), kunigai Feliksas Ereminas ir Juozapas Garška (išgelbėtos Regina Rozenbergaitė ir Sara Jakobsonaitė), Kužių klebonas Adolfas Kleiba (išgelbėta prieškaryje gyvenusi Radviliškyje gydytoja-stomatologė Polina Tokerienė).

Daugumos gelbėtojų, kaip ir išgelbėtųjų jau seniai nebėra mūsų tarpe, kilnius gelbėtųjų darbus prisimena išgelbėtųjų vaikai ir anūkai.

Džiaugiamės, galėdami pasveikinti su valstybiniu apdovanojimu šių dienų sulaukusias Janiną Grigaliunienę, Janiną Jablonskienę, Jadvygą Juknelevičienę, Bronislavą Karaliūnienę, Mariją Kisielenę, Genovaitę Pečiulienę. Šios, garbaus amžiaus sulaukusios  moterys, karo laikais buvo jaunos merginos ir kartu su savo tėvais rizikavo savo gyvybe, gelbėdamos nekaltai persekiojamus ir žudomus žydus.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos Valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

JAN ZWARTENDIJK

1939 metų rugsėjo mėnesį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vokietijai okupavus Lenkiją, tūkstančiai kaimyninės Lenkijos piliečių žydų, gelbėdamiesi nuo nacių persekiojimų ir žudynių, atsidūrė Lietuvoje, kuri tuo metu dar buvo nepriklausoma valstybė. Ieškodami saugesnės vietos ir norėdami išvykti į karo nepaliestas pasaulio šalis, karo pabėgėliai bandė gauti užsienio šalių vizas. 1940 m. birželio mėnesį Tarybų Sąjunga aneksavo Lietuvą o nacių valdoma Vokietija užgrobė didžiąją dalį Europos. Karo pabėgėliams buvo likęs vienintelis būdas išsigelbėti – per Tarybų Sąjungą pasiekti Japoniją. 

Philips kompanijos Lietuvoje direktorius, Nyderlandų Karalystės garbės konsulas Janas Zwartendijkas išdavė karo pabėgėliams iš Lenkijos per 2300 taip vadinamų Curacao vizų į Nyderlandų Karalystei priklausančią salą, nors Nyderlandus jau ir buvo okupavusi Vokietija, o pats Janas Zwartendijkas su šeima planavo grįžti į tėvynę. Ši viza įgalino pabėgėlius gauti tranzitinę Japonijos vizą, kurią išdavė Japonijos konsulas Chiune Sempo Sugihara. Gavusieji vizas, galėjo kartu su savo šeimos nariais išvykti iš Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos. Taip keli tūkstančiai karo pabėgėlių žydų iš Lenkijos išvengė žūties nacių okupacijos laikotarpiu.

Jeruzalėje, Jad Vašem institute Holokausto aukoms ir didvyriams atminti Japonijos konsulas Chiune Sempo Sugihara ir Nyderlandų Karalystė garbės konsulas Janas Zwartendijkas pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Chiune Sempo Sugihara apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1993 metais, o šiandien pagerbtas ir kito legendinio žydų gelbėtojo, Nyderlandų Karalystės garbės konsulo – Jano Zwartendijko žygdarbis.

Šiandien pasaulyje labai domimasi šių dviejų diplomatų žygdarbiu. Kaune veikia muziejus, kuriame pasakojama ši, žydų pabėgėlių iš Lenkijos, gelbėjimo istorija.

JONAS BALČINAS

BARBORA BALČINIENĖ

PETRONĖLĖ BALČINAITĖ

STEFANIJA BALČINIENĖ

Hiršas ir Chana Giliai su trimis sūnumis – 17 metų Pesachu, 13-os Izraeliu ir trijų metų Josefu prieš karą gyveno Kaune. Hiršą nužudė pirmomis vokiečių okupacijos dienomis, o Chaną su trimis sūnumis uždarė Kauno gete. Josefas stebuklingai išgyveno per Vaikų Akciją 1944 metais kovo 27–28 dienomis  įvykusią Kauno gete. Po Vaikų Akcijos Josefą Gilį paslapčia išvežė į tolimą Gražjūrio kaimą (Šilalės raj.), pas ten gyvenusius Balčinus. Jonas ir Barbora Balčinai savo vaikų neturėjo, jie mielai priėmė Josefą, jį gelbėti padėjo ir Jono Balčino sesuo Petronėlė bei šalia gyvenusi kaimynė Stefanija Burbaitė. Jonui Balčinui paprašius, vietinis kunigas išdavė gimimo liudijimą ir Josefas tapo Vytuku Balčinu, kurį Jonas ir Barbora Balčinai augino kaip savo sūnų. Po karo iš Štuthofo koncentracijos stovyklos sugrįžo tikroji Josefo motina. Josefo brolis Izraelis irgi išgyveno per karą, globojamas buvusių prieškario kaimynų kauniečių Rudminaičių, tačiau vyriausias Gilių sūnus Pesachas žuvo Dachau koncentracijos stovykloje. Balčinai palaikė ryšius su Josefo motina, lankydavo išgelbėtą berniuką ir po karo, padėdavo jiems maistu. 1953 metais, mirus Jono Balčino žmonai Barborai, Stefanija Burbaitė tapo antrąja Jono Balčino žmona. Visi Josefo Gilio gelbėtojai 1995 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem. Nuo 1972 metų Josefas Gilis gyvena Izraelyje, jis visą gyvenimą palaikė ryšius su savo gelbėtojais ir jų palikuonimis. Josefui Giliui prašant, šiandien pagerbtas jo gelbėtojų Jono, Barboros, Stefanijos ir Petronėlės Balčinų atminimas, jie apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

CELINA BARTKEVIČIENĖ

TEKLĖ POLIANINIENĖ

1941-ųjų vasarą Josifas Kamenecas su savo žmona Rivka, bėgdami iš Tytuvėnų ir gelbėdamiesi nuo gaudynių bei masinių žydų žudynių, pateko į Šiaulių getą.

Kamenecai ir Bartkevičiai buvo pažįstami dar prieškaryje, draugavo jų vaikai, kartu šokdavo gegužinėse. 1939 metais Teklė Bartkevičiūtė ištekėjo, tapo Polianiniene ir apsigyveno Vaiguvos valsčiuje, Skulbiškių kaime. Pas Polianinus į Skulbiškius dažnai atvykdavo svečiuotis ir jų draugai – Feliksas, Josifas ir Jankelis Kamenecai. O labiausiai Polianinus ir Kamenecus suartino vokiečių okupacijos metai ir žydų tautos genocidas.

Sužinojusi iš savo motinos artimos giminaitės Kazimieros Praninskienės, gyvenusios Šiaulių priemiestyje, Lieporiuose, kad Josifas ir Rivka dar gyvi, bet jų laukia neišvengiama mirtis gete, Teklė Polianinienė pradėjo tartis su Praninskiais, kaip būtų galima padėti jų geriems pažįstamiems ir draugams žydams. Tuomet dar būdavo galima paimti žydus iš geto privatiems darbams. Kazimieras Praninskis nuvyko pas Šiaulių miesto komendantą prašyti darbininko iš geto malkoms pjauti, nes jie esą nedarbingi. Tokį leidimą Praninskis gavo ir susitarė, kad darbams išleis Josifą Kamenecą. Pjaunant malkas, Kazimieras pasakė Josifui, kad jam reikia bėgti iš geto, Polianinas atvyks jo parsivežti. Vakare Josifas sutartu laiku grįžo į getą, susitarė su žmona bėgti po vieną, kad nekiltų įtarimo. Jau kitą dieną Josifas atsidūrė pas Praninskius, o vakare su vežimu atvažiavo Vaclovas Polianinas ir parsivežė Josifą namo į Skulbiškius. Po 2-3 dienų getą slapta paliko ir Rivka, kuri laukė savo gelbėtojo Lieporiuose. Vaclovas Polianinas ją laimingai parsivežė. Nuo piktų žmonių akių jie slėpėsi po malūnu esančiame bunkeryje.

GENOVAITĖ PEČIULIENĖ (LEVANAITĖ)

ELENA LEVANIENĖ

BRONISLOVAS BUMŠAS

KAZIMIERAS KRIKŠČIŪNAS  

1941 m. rugpjūčio mėnesį į Pasvalį buvo suvežti aplinkinių miestelių žydai. Dešiniajame Lėvens upės krante aptvertoje teritorijoje buvo įkurtas getas. Iš čia žydai buvo varomi į Žadeikių mišką ir ten žudomi.

JONAS EIMONTAS

ALEKSANDRAS VONŽODAS

Kaune, Vilijampolėje, prieš karą gyveno didelės Lopianskių ir Lobanovskių šeimos. Karui prasidėjus, kuomet Vilijampolėje buvo įsteigtas žydų getas – Lopianskių bei Lobanovskių namai atsidūrė geto teritorijoje. Lopianskių name karo pradžioje gyveno senoji Chava Lopianskienė, jos sūnus Josifas su žmona Chana ir dukrele Raja, duktė Riva, sūnus Giršas su savo žmona Chana Lopianskiene (Lobanovskyte) ir sūneliu Jakovu (gim. 1940 m.), bei daugelis kitų artimesnių ir tolimesnių Lopianskių giminaičių. Per Didžiają Akciją Chava Lopianskienė, jos dukra Riva, sūnus Josifas su žmona Chana ir dukrele Raja buvo nužudyti IX-jame forte. Giršo Lopianskio žmonos Chanos tėvas Mejeris Lobanovskis turėjo didelį namą, malūną ir parduotuvę Vandžiogaloje, jis gerai pažinojo vietinius gyventojus. Su ūkininkais darbiniais reikalais buvo susijęs ir agronomas Giršas Lopianskis. Mejeris Lobanovskis ir jo žentas Giršas Lopianskis susitarė su ūkininku Aleksandru Vonžodu, kad jis įrengs slėptuvę Lopianskių ir Lobanovskių šeimoms.

FELIKSAS EREMINAS

JUOZAPAS GARŠKA

VERONIKA NAKTINIENĖ

JURGIS NAKTINIS

1941-ųjų liepos mėnesį šalia Subačiaus miestelio (Kupiškio raj.) buvo nužudyti beveik visi šio miestelio gyventojai žydai – moterys ir vyrai, vaikai ir seneliai. Apie dešimt žydų šeimų buvo palikta darbams, tarp kurių buvo Reginos Rozenbergaitės šeima. 1941 metais, lapkričio 24 dienos naktį suėmė likusias dešimt šeimų ir ryte, apie 10 valandą, visus išvedė iš miestelio. Suaugusius visus sušaudė, o vaikučius mėtė gyvus į duobes ir užkasė. Tą naktį Reginai Rozenbergaitei pavyko pabėgti. Ji klaidžiojo po apylinkes, nežinodama kur slėptis, kol pateko pas vieną valstietį Jasvilionių kaime, tačiau šis merginą išdavė, atvažiavo baltaraiščiai ir nugabeno ją į valsčiaus daboklę, netoli Subačiaus stoties, Dvariškių kaime. Už keleto dienų į tą patį kalėjimą atgabeno Reginos motiną ir kitą jauną merginą – Sarą Jakobsonaitę, kurios šeimos nariai jau irgi buvo sušaudyti. 1941 lapkričio 30 d. šeštadienį, pavakary, kuomet vietiniai žudikai kaimynystėje surengė išgertuves, į kurias nuėjo ir kalėjimo sargas, prie kalėjimo langelio priėjo netoliese gyvenęs Povilas Tamošiūnas ir verkdamas pasakė, kad rytoj merginas ir Reginos motiną sušaudys, bet naktį jis bandys jas išlaisvinti. Vidurnaktį Povilas Tamošiūnas atėjo nešinas įrankiais ir pradėjo laužti duris. Jis darbavosi apie tris valandas ir ištraukė merginas iš tikros mirties nagų. Tačiau Reginos motina, praradusi sveikatą ir netekusi daugelio savo artimųjų, atsisakė bėgti, pasiliko ir buvo sušaudyta. Povilas Tamošiūnas pasiūlė merginoms pasilikti pas jį, tačiau jos atsisakė, nenorėdamos jo įtraukti į tokią rizikingą veiklą ir paprašė pagalbos pas Subačiaus kunigą Povilą Mikalajūną. Jis nukreipė merginas pas patikimus žmones, nebijančius priglausti merginų.

Tais sunkiaisiais metais Reginai Rozenbergaitei ir Sarai Jakobsonaitei padėjo išgyventi, slėpė ir maitino daug šių apylinkių valstiečių. Tačiau ypatingai šiltai Regina Rozenbergaitė prisimena Veroniką ir Jurgį Naktinius iš Pandėlio rajono, Papilio apylinkės, Slyžių kaimo, kunigus Feliksą Ereminą, Juozapą Garšką. Kunigas Feliksas Ereminas parūpino Rozenbergaitei fiktyvius dokumentus (iš Rachilės ji tapo Regina), buvo priglaudęs savo namuose, ieškojo slapstymosi vietų. Geležiuose kunigavęs Juozapas Garška taip pat buvo priglaudęs Reginą klebonijoje, ieškojo slapstymosi vietų Reginai Rozenbergaitei ir mokytojams Šeinai ir Chaimui Gertneriams.

Povilas Tamošiūnas už Reginos Rozenbergaitės ir Saros Jakobsonaitės gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2003 metais, o 2012 metais pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu Jad Vašem. Šiandien, apdovanojant Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, pagerbtasvalstiečių Veronikos ir Jurgio Naktinių bei kunigų Felikso Eremino ir Juozapo Garškos, išgelbėjusių Reginą Rozenbergaitę ir Sarą Jakobsonaitę nuo pražūties, atminimas.

BRONĖ GEDEIKIENĖ

JUOZAS GEDEIKIS

Juozas ir Bronė Gedeikiai gyveno Džiaugėnų kaime, netoli Šilalės, turėjo savo ūkį. 1941-ųjų liepą Gedeikių pažįstama iš Šilalės Ona Straukienė paprašė gelbėti seseris Grosmanaites – 15 metų Ciporą ir 10-ies Sarą. Gedeikiai labai užjautė mergaites, kurių tėvas Volfas Grosmanas buvo nužudytas pirmomis karo dienomis ir sutiko priglausti sesutes Grosmanaites.

Iš Saros Raf (Grosmanaitės) liudijimo: Džiaugėnų kaimo gyventoja mokytoja Bronė Gedeikienė ir jos vyras Juozas Gedeikis sutiko mane ir seserį paslėpti (be jokio išskaičiavimo, tiktai iš gilaus humaniškumo). Pas Gedeikius su seserimi gyvenau apie tris mėnesis pačiu pavojingiausiu metu, kuomet rugsėjo mėnesį Tubinų miške buvo sušaudytos moterys ir vaikai. Kai kaimynai pradėjo į mus įtartinai žiūrėti, ir Gedeikiai išsigando, kad mus kas nors įskųs, seserį išsiuntė pas savo pažįstamus, o mane nuvežė į Šilalės kleboniją pas ten gyvenančias vienuoles. Apie 4 mėnesius jos mane slėpė spintoje. Kai klebono tarnaitė suprato, kad kažkas slepiasi, vienuolės kreipėsi į Gedeikius, ir jie paėmė mane pas save. Nežiūrint to, kad jie turėjo dvi mažas mergaites (trejų ir dvejų metų) ir jiems grėsė didelis pavojus, jie laikė mane pas save. Kai vėl pasidarė pavojinga gyventi pas juos, Juozas Gedeikis nuvežė mane pas to paties kaimo ūkininkę senutę Oną Budvytienę...

Juozas ir Bronė Gedeikiai per visą karą globojo seseris Grosmanaites, surasdavo joms vis kitas slapstymosi vietas. Valstiečiams, sutikusiems priimti Sarą ir Ciporą, jie padėdavo maistu, šelpdavo pinigais. 1943-ųjų vasarą Gedeikių iniciatyva Sara buvo nuvežta pas Platelių valsčiaus Gintališkių parapijos kleboną Spudą, o perkėlus jį klebonauti į Telšių valsčiaus Gadunavo parapiją, gyveno pas jį iki 1944 m. spalio-lapkričio, t.y. vokiečių okupacijos pabaigos.

1999 m. vasario 11 d. Juozas Gedeikis ir Bronė Gedeikienė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.

ALEKSANDRA GLASKIENĖ

KOSTAS GLASKO

JANINA JABLONSKIENĖ (GLASKAITĖ)

Muitinės tarnautojo Izidoriaus Osipavičiaus ir medicinos studentės Rozalijos Chaitinaitės šeimoje 1936 metais Kaune gimė dukra Zofija Osipavičiūtė, (dabar Karkazienė).

Paskelbus įsaką visiems žydų tautybės žmonėms persikelti į getą, Zofijos motina Rozalija nuėjo į getą, o mažąją jos dukrelę Zofiją jos tėvas Izidorius išvedė pas auklę. Rozalija Chaitinaitė-Osipavičienė gete išbuvo iki Didžiosios Akcijos. Izidorius Osipavičius vakarais užsidėdavo geltoną žvaigždę ir, žydų brigadai grįžtant iš darbo, įsiliedavo į koloną ir nešdavo maistą savo žmonai, jos seserims ir kitiems giminaičiams. Kartais jis susitardavo, kad maistą perduos tam tikroje vietoje per tvorą, kelis kartus Izidorius buvo vaikomas sargybinių, net į jį buvo šaudoma, bet viskas baigėsi laimingai.

Po Didžiosios Akcijos, per kurią Rozalija Chaitinaitė-Osipavičienė ir jos artimieji išvengė mirties, jos vyras Izidorius suorganizavo žmonos pabėgimą iš geto. Prasidėjo ilgos nerimo ir slapstymosi dienos, mėnesiai, kuriuos teko išgyventi visiems šios šeimos nariams – mažajai Zofijai, jos motinai Rozalijai ir gelbėjimo organizatoriui Izidoriui Osipavičiui. Ne kartą jie buvo išduoti „budrių“ namo sargų, Rozalija Chaitinaitė-Osipavičienė, buvo tardoma ir vokiečių gestapo, sugrąžinta atgal į getą, tačiau po kurio laiko jos vyrui vėl pavykdavo suorganizuoti žmonos pabėgimą. Izidoriui padėjo ir jo draugas, spaustuvės darbuotojas Pranas Vocelka (padėjęs ir daugeliui kitų Kauno geto žydų). Pranas Vocelka padarė Rozalijai fiktyvų pasą Bronės Radavičienės vardu, jos vyras Izidorius Osipavičius išnuomavo Fredoje du butus – vieną sau ir dukrelei Zofijai (prisistatydavo kaip našlys su vaiku), antrąjį savo žmonai, kuri gyveno Bronės Radavičienės pavarde ir buvo pristatoma, kaip mažosios Zofijos auklė. Tačiau kai juos vėl įskundė namų sargas, mergaitę pavyko skubiai pervežti į Bendektinų gatvę, pas ten gyvenusius šeimos draugus Kostą Glasko ir Aleksandrą Glaskienę, jau ir anksčiau ne kartą jiems padėjusius. Vėliau Rozalija, kaip Zofijos auklė Bronė Radavičienė, kurį laiką kartu su dukrele gyveno nuomojamame bute Fredoje, tačiau vėl buvo suimta, o Zofiją ir vėl pavyko skubiai nuvežti į Glaskų šeimą, kurie vėliau  išvežė  mergaitę pas savo gimines į kaimą. Mergaitės motina Rozalija buvo net pakliuvusi į IX fortą, tačiau ir iš ten Izidoriui Osipavičiui pavyko ją ištraukti. Karo pabaigos Izidorius Osipavičius ir jo žmona Rozalija sulaukė šeimos draugo viloje Kulautuvoje, o jų dukra Zofija išgyveno globojama Aleksandros ir Kosto Glaskų ir jų dukros Janinos Glaskaitės (dabar Jablonskienė).

JANINA GRIGALIUNIENĖ (VANSOVIČIŪTĖ)

NATALIJA VANSOVIČIENĖ

Jono ir Natalijos Vansovičių šeima per karą gyveno Raseiniuose, jie buvo pažįstami ir draugavo su Nikolajaus ir Tatjanos Vaškevičių šeima. Jonas Vansovičius ir Nikolajus Vaškevičius kartu dirbo Raseinių miesto savivaldybėje. Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus masiniams bei sistemingiems žydų šaudymams, Jonas Vansovičius, jo žmona Natalija ir dukra Janina Vansovičiūtė (dabar Grigaliunienė) net neabejojo, kad turi pasirūpinti Vaškevičių dukra Sofija (Sonia). Vaškevičiaus žmona Tatjana nenorėjo slėptis, buvo nusprendusi, eiti ten, kur eina visa jos tauta. Kai Raseiniuose pasilikti tapo pavojinga, Vansovičiai parūpino Sofijai Vaškevičiūtei netikrus dokumentus, kuriuose buvo įrašyta, kad Sofija yra lietuvė. Vienam vokiečių kariuomenės karininkui padedant, Vansovičių dukra Janina karu su Sofija buvo pervežtos į Kuršėnus, ten merginoms tėvai išnuomavo kambarį, Janinai surado darbą, o Sofija visą laiką būdavo namuose. Taip abi merginos Janina Vansovičiūtė (dabar Grigaliunienė) ir Sofija Vaškevičiūtė (vėliau Beimanienė), gyvendamos tame pačiame kambaryje Kuršėnuose sulaukė karo pabaigos. Po karo abi sugrįžo į Raseinius pas Janinos tėvus – Joną ir Nataliją Vansovičius. Abu Sofijos tėvai sušaudyti Raseinių raj., Kalnujuose.

2011 metais Jonas ir Natalija Vansovičiai bei jų dukra Janina Grigaliunienė (Vansovičiūtė) pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

ELENA GUGIENĖ

Elena Gugienė prieš karą dirbo Kauno tuberkuliozės dispanseryje. Šioje gydymo įstaigoje dirbo ir žydų tautybės gydytojai bei medicinos seselės, kurie, karui prasidėjus, iš darbo buvo atleisti, priversti persikelti į gyventi getą, kur patyrė nepakenčiamas gyvenimo sąlygas, įvairiausius apribojimus ir draudimus, galiausiai masines žydų žudymo akcijas. Dar prieš persikeliant  į getą, daugelis žydų stengėsi bent dalį savo daiktų ir vertybių palikti pažįstamiems lietuviams, prašydami tuos daiktus pasaugoti iki geresnių laikų. Elenos ir Romualdo Gugių pažįstami, skrybėlių fabriko savininkai Živčiūnai (karo metais šis fabrikas buvo perorganizuotas į „Veltinio“ fabriką) paliko Gugiams saugoti savo sidabrinių stalo įrankių rinkinį. Vėliau Elena Gugienė, Živčiūnienei prašant, dalį tų daiktų parduodavo ir nunešdavo pinigus Živčiūnienei, kuri karo metais kartu su kitais Kauno geto žydais buvo varoma dirbti priverstinių darbų į buvusį savo fabriką. Vieną kartą, per tokį pasimatymą su Živčiūniene, Elena Gugienė pamatė fabriko teritorijoje buvusią savo bendradarbę, TBC dispanserio rentgenologę Šeiną Suvalskytę, kuri gete gyveno su tėvu ir motina, o fabrike dirbdavo kaip darbininkė. Vėliau, eidama susitikti su Živčiūniene, Elena Gugienė visada susitikdavo ir su Šeina Suvalskyte, kuri jai kartą pasakė, kad Živčiūnų gete nebėra, greičiausiai jie bus išvežti į Estiją. Vieną 1944-ųjų gegužės rytą į Elenos ir Romualdo Gugių namo duris pasibeldė gydytoja Šeina Suvalskytė. Ji  papirko vokiečių sargybinį, ir jis leido jai pasitraukti iš vedamos į darbą žydų kolonos. Gydytoja Šeina Suvalskytė jau buvo apėjusi visus savo pažįstamus lietuvius, tačiau niekas jos nepriėmė, nes bijojo represijų. Elena tuojau pat pasodino Šeiną Suvalskytę pusryčiauti, o pati nusprendė pasitarti su vyru. Romualdas buvo nusiteikęs ryžtingai ir abu nusprendė, kad išvaryti žmogų, bėgantį nuo mirties, tai tas pats kaip skęstančiam nepaduoti rankos. Elena su Romualdu pertvarkė Šeinai Suvalskytei skirtą kambarį, ėmėsi visų atsargumo priemonių, nepasakojo apie slepiamą moterį nei artimiems nei pažįstamiems, nei giminėms, gydė Šeiną jai netikėtai susirgus, o kai frontas priartėjo ir Elena su Romualdu nusprendė pasitraukti į Elenos tėviškės ūkį Muniškiuose (Kauno raj.), Šeiną ėmėsi globoti jų bendras pažįstamas Romanauskas, jis su Šeina Suvalskyte pasiliko gyventi Gugių name iki Kauno išvadavimo nuo vokiečių. Po karo Šeina Suvalskytė ištekėjo už labai gabaus gydytojo, vėliau tapusio Medicinos Instituto profesoriumi Giršo Vitenšteino. Ši gydytojų šeima labai artimai bendravo su Elena ir Romualdu Gugiais iki išvykimo į Izraelį.

MARIJA JASKELEVIČIENĖ

IPOLITAS JASKELEVIČIUS

BRONISLAVA KARALIŪNIENĖ (JASKELEVIČIŪTĖ)

Per karą Ipolito ir Marijos Jaskelevičių šeima gyveno Druskininkų rajone, Jaskonių kaime. Savo sodybos kluone jie slapstė žydus. 1943 metais vasarą ir rudenį šiame regione vyko reidai – besislapstančių žydų gaudynės ir žudynės. Žydai buvo aptikti ir Jaskelevičių vienkiemyje. Sugautus žydus nužudė, sodybą suniokojo, o Mariją ir Ipolitą Jaskelevičius išvežė. Bialystok‘o karo lauko teismas iškėlė baudžiamąją bylą dėl žydų prieglobsčio lietuviams Ipolitui Jaskelevičiui (Hipolit Jaskielewicz gim. 1901) ir Marijai Jaskelevičienei (Maria Jaskelewicz, gim. 1887) ir nuteisė juos mirties bausme. Teismo sprendimu kaltinamųjų turtas buvo konfiskuotas Vokietijos nacionalinio judėjimo Aufbewerk (Vokietijos nacionalinės statybos judėjimo)naudai, nuosprendis įvykdytas.

Ipolito ir Marijos Jaskelevičių dukra Bronė (dabar Bronislava Karaliūnienė) prisimena: mano tėvai Marija ir Ipolitas Jaskelevičiai kluone slapstė žydus. Kiek prisimenu, buvo 4 žmonės. Tėvams liepus, aš nešiojau žydams į kluoną valgį. Kartą atvažiavo sunkvežimis su vokiečiais, klausė ar pas mus nėra žydų, tėvai sakė, kad nėra, bet tuo tarpu jie pastebėjo iš kluono bėgantį žydą, jį nušovė, o kitus surado ir suėmė. Suėmė ir išsivežė ir mano tėvus. Man mama buvo liepusi bėgti į mišką, aš per mišką nubėgau pas savo tetą Petrę Tertelienę. Kai vėliau sugrįžau pažiūrėti į savo sodybą, radau ją visiškai suniokotą ir po tos baisios dienos savo tėvų daugiau nemačiau. Iš pradžių gyvenai pas tetą, vėliau dirbau ir gyvenau pas įvairius žmones.

Toks buvo šioje sodyboje gyvenusios šeimos tragiškas likimas: Ipolitas ir Marija Jaskelevičiai nužudyti, vaikai liko našlaičiai, gyvenamasis namas bei kiti ūkiniai pastatai nugriauti ir ištąsyti, kitkas sudeginta. Ilgainiui iš sodybvietės dingo netgi pamatiniai akmenys.

JADVYGA JUKNELEVIČIENĖ (KAZAKEVIČIŪTĖ)

ELENA JUKNELEVIČIENĖ

ADOMAS JUKNELEVIČIUS

ZUZANA KAZAKEVIČIENĖ

VINCAS KAZAKEVIČIUS

Alytaus rajone, Simno mieste prieš II-jį pasaulinį karą gyveno žydų Vainšteinų šeima: Mejeris Vainšteinas su žmona Ruhama Rubinštein ir keturi jų sūnūs: Jehuda, Josifas, Benjaminas ir Abelis. 1941 m. birželio 22 d. į Simną įsiveržė vokiečiai, prasidėjo žydų genocidas. 1941 m. rugpjūčio 22 d. vokiečiai ir jų vietiniai pagalbininkai Simne atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių žydų vyrų ir išvežė į Alytų. Į šią grupę pateko ir Mejeris Vainšteinas su sūnum Benjaminu. Juos sušaudė miške netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seni žydai ir moterys su vaikais. Rugsėjo 10 d. visiems likusiems žydams buvo įsakyta susirinkti į barakus, kuriuos buvo pasistatę rusų kareiviai. Suimtieji tikėjosi, kad iš čia juos išveš į kitą miestą darbams. Tačiau 1941 m. rugsėjo 12 d. miške prie Kalesninkų kaimo Hamanno skrajojantis būrys sušaudė 414 žmonių – 68 vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų buvo ir Abelio ir Josifo Vainšteinų motina Ruhama su broliuku Jehuda.

Kai kuriems Simno žydams pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Jų tarpe buvo ir Abelis Vainšteinas (vėliau Aba Gefenas) ir jo jaunesnysis brolis Josifas. Juos abu Simno gyventojai vadino “Maksiukais”. Vainšteinams padėjo išsigelbėti Simno ir aplinkinių kaimų gyventojai. Tarp Abelio ir Josifo gelbėtojų buvo ir ne kartą juos globojusios Juknelevičių ir Kazakevičių šeimos.

1945 m. su lenkų repatriantų grupe Abelis Vainšteinas (dabar Aba Gefenas) ir jo brolis Josifas išvyko iš Lietuvos. Aba Gefenas savo knygose „Defying the Holocaust: a Diplomat Report“ ir „Israel at Crossroads“ (Gefen Publishing House, Jerusalem, 2001) mini ir Juknelevičių bei Kazakevičių šeimų pagalbą karo metais. Besislapstantiems ir jų gelbėtojams pavojus grėsdavo nuolat, Juknelevičių namuose ne kartą buvo kratos, Abeliui ir Josifui dažnai tekdavo keisti slapstymosi vietas. Iš Abos Gefeno 2012 m. laiško Adomos ir Elenos Juknelevičių anūkui Romualdui: Juknelevičiai ir Kazakevičiai buvo labai geri žmonės ir aš lankiausi pas juos daugelį kartų, kai slapsčiausi nuo nacių. Aš apsistodavau pas juos tik vienai arba kelioms dienoms, bet mano jaunesnysis brolis Josifas būdavo pas juos savaitę arba dvi. Aš labai gerai prisimenu ir Kazakevičius, jų dukterį Jadvygą.“

EMILIJA JUODAGALVIENĖ

VINCAS JUODAGALVIS

MARIJA KISIELIENĖ (JUODAGALVYTĖ)

Karo metais ūkininkai Vincas ir Emilija Juodagalviai su savo dukra Marija gyveno Rimšėnųkaime, Ignalinos raj.,Švenčionių apskrityje, Vincas Juodagalvis dar prieš karą gerai pažinojo Samuelį Gilinskį. Gilinskis turėjo parduotuvę Ignalinoje, o Vincas buvo vienas iš jo nuolatinių jo klientų. Samuelis ir Vincas net buvo tapę draugais. Prasidėjus karui, Gilinskio žmona, vaikas ir kiti artimieji buvo nužudyti prie Vidžių miestelio. Samuelis dirbo prievartos darbus Dūkšte. 1943 metais, kai naciai vėl pradėjo atrinkinėti žydus sušaudymui, Samueliui pavyko pabėgti ir jis atėjo pas Vincą ir Emiliją Juodagalvius. Jie šiltai jį priėmė, mielai sutiko padėti. Vincas įrengė Samueliui slėptuvę svirne, o žmona Emilija ir dukra Marija rūpinosi jo maitinimu, padėjo kuo galėdamos. Kai aplinkiniuose kaimuose prasidėjo kratos, ieškojo vietinių jaunų vyrų siųsti darbams į Vokietiją, Vincas Juodagalvis paslėpė Samuelį šiaudų prikrautame vežime ir nugabeno į gretimą miestelį, kur Samuelis Gilinskis sulaukė karo pabaigos.

1997 metais Emilija ir Vincas Juodagalviai ir jų dukra Marija Juodagalvytė (vėliau Kisielienė) pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.

ELENA MATUZEVIČIENĖ

VERONIKA KILIČIAUSKIENĖ

JULIJONA VALIUKIENĖ

Veronika ir Julijona labai mylėjo Chavivą, saugojo ir slapstė ją kaip tik galėjo, nebodamos visų pavojų ir grėsmės.

Kai Estera Zivienė (Esther Ton) ir jos giminaitė Peralė Krom pabėgo iš geto ir neturėjo kur dingti, irgi nuėjo pas Kiličiauskienę, kur kiek laiko pabuvo slapstydamosi ten abi, o paskui, kad sumažėtų pavojus slapstant dvi žydes, Antanas Matuzevičius paėmė Esterą pas save, o Peralė liko pas Kiličiauskienę iki išvadavimo. Iš Esteros Ton liudijimo: Tie atsidavę, geraširdžiai žmonės didvyriškai išslapstė mus, ir taip likome visos trys gyvos.“

Matuzevičius Antanas, jo žmona Elena ir duktė Antanina pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem Jeruzalėje 1981 m., o Veronika Kiličiauskienė ir Julijona Valiukienė 2005 m.

ADOLFAS KLEIBA

Stomatologė Polina Tokerienė ir jos vyras gydytojas Chaimas Tokeris su dukrele Adute prieškaryje gyveno Radviliškyje. Gydytojas Chaimas Tokeris Radviliškyje turėjo privačią praktiką ir buvo labai gerbiamas tiek dėl savo medicininių žinių, tiek dėl geranoriškumo pacientams. Kai iki karo pradžios buvo likę vos dvi savaitės, Chaimas Tokeris išvyko į Sočį pasigydyti po tik ką persirgtos ligos ir tai išgelbėjo jo gyvybę, nes, karui prasidėjus, į okupuotą Lietuvą jis nebegrįžo, dirbo gydytoju karo ligonininėse.

Polina Tokerienė su dukrele Adute iš pradžių buvo įkalintos laikinoje stovykloje Radviliškyje, vėliau pateko į Šiaulių getą. Adutei buvo tik penkeri metukai, kai per Vaikų Akciją, įvykusią Šiaulių gete 1943 lapkričio 5-ąją ją pagrobė nacių pagalbininkai vlasovininkai ir kartu su kitais vaikais ir seneliais išvežė į Aušvicą. Adutės netekties skausmas neapleido Polinos Tokerienės visą likusį jos gyvenimą.

Po Vaikų Akcijos Polina Tokerienė nusprendė bėgti iš geto. Vienintelis žmogus, pas kurį ji išdrįso paprašyti pagalbos buvo kunigas Vincentas Byla, kuris net karo metais per tikybos pamokas smerkė vokiečius, už tai, kad be jo­kios atodairos žudo žmones, netgi vaikus ir moteris, vien už tai, kad jie žydai: Ne­teisinga tai. Yra ir tarp žydų nemažai sąžiningų, kilnių žmonių", – kalbėjo kunigas ir kaip pavyzdį nurodė gydytoją Tokerį, kuris pasišventęs gydė ligonius, neėmė pinigų iš neturtingųjų, atvirkščiai, duodavo jų vaistams. Nieko neklausinėdamas, kunigas Vincentas Byla priglaudė Poliną Tokerienę ir jau kitą dieną išvyko ieškoti jai saugesnės vietos. Po savaitės, į kambarį kuriame slėpėsi gydytoja Polina Tokerienė įžengė Kužių klebonas Adolfas Kleiba. Jis pats su savo vežimu nusivežė Poliną Tokerienę į Kužius. Savo namiškiams kunigas pasakė, kad atsivežė naują kambarinę, lietuvių karininko, bolševikų išvežto į Sibirą, žmoną. Kunigas Adolfas Kleiba išgelbėjo keturis visiškai jam nepažįsta­mus žydus. Atvykus Polinai Tokerienei, klebonijoje Kužiuose jau buvo slepiami gydytojas Pasvaleckis, Judkė Levitanas ir dar viena mergina, pabėgusi per žydų šaudymą Žaga­rėje, kurią visi vadino Jadze (tikras vardas nežinomas). Iš Polinos Tokerienės prisiminimų: Auksinę širdį turėjo klebonas. Vien iš gailiaširdiškumo jis rizikavo savo gyvybe, kad tik išgelbėtų visai jam svetimus žmones. Ne tik slėpė ir maitino mus, bet stengėsi palaikyti ir morališkai, padrąsinti, pa­kelti nuotaiką. Naktimis pasikviesdavo mus į savo kambarį ir įjung­davo radiją, o juk būdavo griežtai draudžiama klausytis radijo ir sužinoti apie Raudonosios Armijos laimėjimus fronte. Jo tie laimėjimai, ži­noma, nedžiugino, jis nekentė bolševikų, tai buvo jo priešai, tačiau jis suprato, ką tai reiškia mums.

VINCAS LAPINSKAS

KONSTANCIJA LAPINSKIENĖ

Fira Nemenčikaitė (dabar Florence Post) gimė 1936 m. Kaune. 1941-ųjų vasarą Fira kartu su savo mama Liza, broliu Borisu, teta Miriam Liudvinovsky ir tetos dukra, Firos pussesere, Ilana atsidūrė Kauno gete. Firos tėvui Isakui Nemenčikui pavyko išvengti 7-ojo forto žudynių, tačiau netrukus jį suėmė ir išvežė nežinoma kryptimi. Tačiau 7-ajame forte buvo nužudytas Firos pusseserės Ilanos tėvas Abramas Liudvinovsky.

Kai Firos motiną Lizą Nemenčikienę pasiekė gandai, kad didelis pavojus gresia vaikams, jie gali būti suimti ir nužudyti, ji pasiryžo išgelbėti savo dukrą Firą ir dukterėčią Ilaną. Daugelis Lizos geto kaimynų tam nepritarė, nes frontas jau artėjo, jiems atrodė, kad geto kaliniai greitai taps laisvi. Tačiau Liza nepakeitė savo sprendimo, ji susisiekė su savo pažįstamu Juozu Audėnu, kuris suorganizavo Firos ir Ilanos pervežimą pas Vincą Lapinską į Kuprių kaimą Prienų rajone. Čia mergaites sutiko Vinco žmona Konstancija. Konstancija Lapinskienė buvo mokytoja, ji dažnai neraštingų kaimynų giminaičiams rašydavo laiškus, o gautus atsakymus jiems skaitydavo. Tai buvo visų aplinkinių gerbiama šeima ir, matyt, tai turėjo didelę reikšmę, kad niekas iš kaimynų Lapinskų neišdavė, kuomet jų šeimoje atsirado dvi mažos mergaitės. Vincas ir Konstancija savo vaikų neturėjo, jie priėmė mergaites ir labai nuoširdžiai rūpinosi jomis. Kaimynams buvo sakoma, kad tai rusų mergaitės, kurių tėvai evakuavosi, tačiau karo pradžios sumaištyje vaikai pasimetė su savo tėvais.

Abi mergaitės pas Lapinskus sulaukė karo pabaigos. Ilanos Liudvinovsky motina žuvo, bandant pabėgti iš geto, o Firos motina Liza Nemenčikienė išgyveno Lietuvoje, ji dirbo ūkio darbus pas įvairius žmones, neatskleisdama, kas ji yra iš tiesų, dažnai keitė savo buvimo vietą. Lizos vyras Isakas Nemenčikas išgyveno koncentracijos stovyklose. Vincui Lapinskui padedant, po karo Liza Nemenčikienė su savo dukra Fira išvyko į Lenkiją ir Lodzėje susitiko su Isaku Nemenčiku.

Išgelbėtajai Florence Post (Firai Nemenčikaitei) prašant 2011 metais Vincas ir Konstancija Lapinskai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.

JUOZAS PETRULIS

Juozas Petrulis – muziejininkas, kraštotyrininkas, 1938–1944 dirbo „Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Kartu su savo draugais vokiečių okupacijos metais Juozas Petrulis organizavo gydytojos Trusfus-Jofienės šeimos pabėgimą iš  Šiaulių geto ir tolimesnį gelbėjimą. Gete buvo 6 metų gydytojos Jofienės dukrelė Rūta, 8 metų sūnus Mauša, gydytojos sesuo mokytoja Eta ir senutė motina.

Juozas Petrulis buvo jiems buvo perdavęs savo adresą, ir sutartu laiku visi atėjo pas jį. Kai prasidėjo įtarimai, Juozas Petrulis visus apgyvendino kitoje slėptuvėje: Maušą ir Etą pas valstietį Andrejų Kalendrą, netoli Kruopių (Mažeikių raj.), o seserų Trusfus motiną – pas Eduardą ir Teresę Levinskus Žagarėje. Gydytojos Jofienės dukrelė Rūta iš pradžių liko gyventi pas Juozą Petrulį, vėliau, iškilus pavojui, Juozas Petrulis surado Rūtai Jofaitei saugesnę vietą  Liepinių kaime (Kupiškio raj.) pas Povilą ir Pauliną  Aleknas, kurie saugojo ir globojo Rūtą Jofaitę kaip savo tikrą vaiką.

VERONIKA RUDMINAITIENĖ

SIMONAS RUDMINAITIS

Iš gydytojo Alfonso Rudminaičio prisiminimų:

Gilisų šeima prieš Antrąjį Pasaulinį karą gyveno Kaune, Kalniečių gatvėje, jie buvo artimi mūsų kaimynai. Toje šeimoje buvo trys berniukai, jie dažnai ateidavo į mūsų sodą pažaisti ar praleisti laiką. Berniukų tėvas, laikrodininkas buvo nužudytas pirmomis okupacijos dienomis, o vaikai su motina uždaryti Kauno gete. Vieną dieną pas mus atėjo Izraelis. Jis papasakojo, kad iš geto pabėgęs ir keletą dienų slapstęsis pas jo tėvų pažįstamą Kauno priemiestyje, taip vadinamame, Kalniečių kaime. Bet namo šeimininkas, bijodamas atsakomybės, Izraeliui liepė išeiti. Tada jis atėjo į mūsų šeimą. Čia jis pragyveno vokiečių okupaciją ir pokarinį laikotarpį, kol suaugo ir pradėjo savarankiškai gyventi. Aš su Izraeliu gyvenau viename kambaryje. Naktimis su juo išeidavau į lauką pasivaikščioti, saugojau jį nuo pašalinių akių. Izraelis buvo gimęs 1929 m., į mūsų šeimą jis atėjo būdamas trylikos metų.

2004 metais Veronika, Simonas ir Alfonsas Rudminaičiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. O 1994 metais Alfonsas Rudminaitis apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiandieną pagerbtas ir Alfonso tėvų – Simono ir Veronikos Rudminaičių, kurių dėka išgyveno į jų šeimą atėjęs trylikametis berniukas Izraelis Gilis, atminimas.

ANDRIUS VASILIAUSKAS

Iš Rivkos Feller-Milner (buvusi Riva Feleraitė) liudijimo:

Gimiau 1935 metais Kaune. Mano tėvas Aronas Feleris buvo vaikų gydytojas ir dirbo ligonių kasoje. Jis susipažino su Andriumi ir Kotryna Vasiliauskais, nes gydė jų sūnų Romualdą. Vokietijai okupavus Lietuvą, mes buvome uždaryti Kauno gete. Tėvas kartu su kitais žydų tautybės žmonėmis kiekvieną rytą eidavo į priverstinius darbus, dažnai dirbdavo „Inkaro“ fabrike. Kartą tėvas paslėpė mane kolonoje tarp žmonių, vėliau atsiskyrė nuo brigados ir nuvedė mane pas Kotryną ir Andrių Vasiliauskus, kurie gyveno Vilijampolėje. Gyvenau pas Vasiliauskus, bet prieš Vaikų Akciją turėjau grįžti į getą, nes įskundė kaimynai. Maždaug savaitei praėjus po Vaikų Akcijos, vėl grįžau pas Vasiliauskus. Aš labai dėkinga Kotrynai ir Andriui Vasiliauskams, kad jie mane išgelbėjo.

 Išgelbėtoji Rivka Feller-Milner šiais laikais su savo šeima gyvena Izraelyje. Jai prašant, Andrius ir Kotryna Vasiliauskai šiandien apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.  

ALFONSAS ŽUKAUSKAS

Japonų  konsulo  Chiune Sugiharos ir Nyderlandų Karalystės garbės konsulo Jano Zwartendijiko vardai, kaip ir daugelio paprastų Lietuvos žmonių pasiaukojimas gelbėjant žydus per Holokaustą, primena mums, dabarties kartoms, grėsmes, slypinčias žmogaus prigimtyje, rodo tolerancijos ir gerumo pavyzdį.

Būtina ne tik išsaugoti ateities kartoms nekaltai nužudytų Lietuvos bendrapiliečių žydų atminimą, bet ir skleisti tas humanizmo apraiškas kurios neleido žydų gelbėtojams būti abejingiems, kai buvo žeminami ir žudomi mūsų bendrapiliečiai žydai.  

Tekstą leidiniui rengė:

Danutė Selčinskaja

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus

Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja

Vilnius, 2012