Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido dieną, pagerbiame tūkstančių nužudytųjų atminimą. Tomis dienomis lankomos masinių žydų žudynių vietos Panerių miške prie Vilniaus, IX-ame forte Kaune, Kužiuose šalia Šiaulių, Pivonijos miške prie Ukmergės ir kitur… Jų yra daug, juk beveik prie kiekvieno didesnio Lietuvos miesto ar miestelio vokiečių okupacijos metais buvo žudomi žmonės – vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai. To negalima užmiršti, kaip negalima užmiršti ir Lietuvos žmonių, kurie pačiais sunkiausiais žiaurumo ir baimės metais tiesė pagalbos ranką savo kaimynams žydams ar nepažįstamiems žmonėms, dovanodami didžiausią pasaulyje turtą – gyvybę.
Lietuvos valstybė įvertina savo piliečius, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimoms, Antrojo pasaulinio karo metais padėjo persekiojamiems žydams. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę “Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi” buvo apdovanotas 751 asmuo.
Atsižvelgdamas į Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymus, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus 2005 m. Rugsėjo 12 d. dekretu Nr. 414 “Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais” pagerbė 59 asmenis: deja, net trisdešimt devyni apdovanojami po mirties.
Remdamiesi autentiškais išgelbėtų žmonių liudijimais ir gelbėtojų prisiminimais, pristatome apdovanotuosius.
***
STANISLOVA IR STANISLOVAS BURBOS
BIRUTĖ TAMAŠAUSKIENĖ
|
Stanislava ir Stanislovas Burbos |
%20su%20vyru%20Sabaliausku3f05.gif?OID=182995&filetype=3)
Zita Sabaliauskienė (Feiga Kacaitė) su vyru Sabaliausku |
Varnių gyventojai gerai pažįsta savo miestelio senbuvę Zitą Sabaliauskienę (anksčiau Feiga Kacaitė). Pačioje karo pradžioje šviesios atminties kunigas, žydų gelbėtojas, pasaulio Tautų Teisuolis Juozapas Gasiūnas ją pakrikštijo, kad būtų lengviau slapstytis, o nuo 1941-jų vasaros prieglobstį suteikė Stanislovas ir Stanislava Burbos, Vidmantų kaimo gyventojai. Šiandien, priėmusi savo ir tėvų garbingą apdovanojimą, Burbų įdukra Birutė Tamašauskienė prisimena:
Mes su Zita buvome kaip seserys, kartu pragyvenome 4 metus, kartu miegodavome… Kai ateidavo tikrinti, Zita slėpdavosi tai molio duobėje, tai virtuvėje esančiame rūsyje, kol viskas aprimdavo…Ir dabar užsukame pas ją į svečius, kai būname Varniuose. Likome su ja seserys visam gyvenimui.
***
MAGDĖ IR VIKTORAS DAUGĖLOS, VINCAS DAUGĖLA IR ONA VIESNAUSKAITĖ
|
Ona Viesnauskaitė ir Vincas Daugėla |
403a.jpg?OID=182996&filetype=3)
Šalomas Kaplanas (dabar dr. Shalom Eilati) |
1941-ųjų rugpjūtį Kauno gete atsidūrė Izraelis Kaplanas, jo žmona Lėja Grinštein Kaplanienė, penkerių metų dukrelė Judita ir aštuonerių sūnus Šalomas. 1942 m. Izraelis Kaplanas buvo perkeltas į Rygos getą, o motina su vaikais liko Kauno gete. 1943 m. Lėja Kaplanienė pradėjo dirbti “Veltinio” fabrike. Pasklidus gandams apie būsimą vaikų akciją, 1943-ųjų gruodį ji išnešė iš geto savo dukrelę Juditą, o 1944 m. balandžio 12 d. perkėlė sūnų Šalomą į kitą Neries pusę, kur sutartoje vietoje jau laukė pažįstama fabriko darbininkė. Deja, Šalomo sesuo Judita buvo išduota gestapui (jos žūties data nežinoma), motina Lėja Kaplanienė žuvo Kauno geto likvidavimo metu, o su tėvu Šalomas jau po karo susitiko Vokietijoje. Šiandien “Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ apdovanojami dabar Izraelyje gyvenančio dr. Shalom Eilati (Šalomo Kaplano) gelbėjime dalyvavusieji Marijampolės rajono gyventojai - Magdė ir Viktoras Daugėlos, Vincas Daugėla ir Ona Viesnauskaitė. Tik viena dr. Eilati gelbėtoja - Magdė Daugėlienė sulaukė šios dienos...
***
MARIJA IR VACLOVAS MILAŠEVIČIAI
IRENA DAMBRAUSKIENĖ (MILAŠEVIČIŪTĖ)
|
Aloyzas Dambrauskas priima motinos Irenos Dambrauskienės ir senelių Marijos ir Vaclovo Milaševičių apdovanojimus |
%20ir%20Icchokas%20Reznikas0b37.gif?OID=183003&filetype=3)
Irena Dambrauskienė (Milaševičiūtė) ir Icchakas Reznikas |
Kauniečiai Marija ir Vaclovas Milaševičiai suteikė prieglobstį žydų berniukui Icchokui Reznikui, kurio visa šeima žuvo Kauno gete per “didžiąją akciją” 1941 m. spalio 28 d. Icchoką Rezniką slapstė visa gausi Milaševičių šeima, įskaitant ir vaikus, kurie kiek įmanydami padėdavo suaugusiems. 1943 m. vasarą, iškilus pavojui, Icchokui Reznikui teko ieškoti saugesnės vietos: vienu metu jis glaudėsi pas Milaševičių gimines, vėliau grįžo į getą ir sunkiai dirbo durpynuose, pabėgęs vėl gyveno pas Milaševičius, nes tai buvo vieninteliai namai, kuriuos jis tada turėjo.
***
MONIKA KALENDRIENĖ, MORTA JAKUTIENĖ, ZOFIJA LEVINSKIENĖ, NIJOLĖ ŽIAURIENĖ, VIKTORIJA SURKIENĖ
MARIJONA IR STEPONAS GARBAČIAUSKAI, STEPAS IR STASYS GARBAČIAUSKAI, ONA ZAORSKIENĖ, ADOLFINA KIREILIENĖ, MARIJONA ČINIKIENĖ
|
Gordimerių šeimos gelbėjimo organizatoriaus Andrejaus Kalendros šeima prieš karą |
Stepono ir Marijonos Garbačiauskų šeima |
|
Iciko ir Sonios Gordimerių bei jų vaikų Jonos (vėliau George) ir Šalomo (vėliau Seymour.) gelbėjimo istorija - vienas iš retų atvejų Lietuvoje, kai pavyko išgyventi visiems šeimos nariams. Šiltus prisiminimus apie visų šeimos narių gelbėjimąsi parašė šiuo metu JAV gyvenantis George Gordimer.
Prieš prasidedant karui, Iciko ir Sonios Gordimerių šeima iš Papilės persikėlė į Šiaulius. 1941 m. rugpjūtyje visa šeima pateko į Šiaulių getą. Per 1943 m. lapkričio 5 dienos “vaikų akciją” Gordimerių vaikus paslėpė jų teta Rochelle Glickman, tądien neišėjusi į darbą. Iš karto po akcijos Icikas Gordimeris užmezgė ryšį su Andrejumi Kalendra, turėjusiu ūkį miške netoli Žarėnų. Tai buvo apsiskaitęs, visų aplinkinių labai gerbiamas žmogus, Levo Tolstojaus idėjų ir gyvenimo būdo pasekėjas, kuris į Gordimerių šeimos gelbėjimą įtraukė savo gimines ir pažįstamus. |
Gordimerių šeima. Tėvai Icikas ir Sonia, vaikai - Šolomas (vėliau Seymur) ir Jona (vėliau George) |
 |
Yra išlikusi unikali karo pabaigos laikų nuotrauka: aštuoniolikmetė Morta Kalendraitė (dabar Jakutienė) perduoda išgelbėtą berniuką, visų vadintą Simu (Seymour Gordimer), jo tėvui Icikui Gordimeriui. Pats Andrejus Kalendra 1951 m. su žmona ir dukterimi Morta buvo ištremtas į Sibirą, kur 1952 m. mirė. |
Džiaugiamės galėdami pasveikinti Mortą Jakutienę (Kalendraitę) ir jos seserį Zofiją Levinskienę (Kalendraitę) su apdovanojimu. Labai gaila, kad kitos dvi seserys Kalendraitės – Viktorija ir Nijolė – nesulaukė šios dienos. Viktorijos Surkienės ir Nijolės Žiaurienės apdovanojimus priėmė jų vaikai - Petras Surkys ir Leokadija Andriuškevičienė.
|
Gordimerių šeimos gelbėjimo organizatoriui Andriejui Kalendrai “Žūvančiųjų gelbėjimo Kryžius” įteiktas dar 1997 metais, o šiandien George Gordimer prašymu apdovanoti likusieji Kalendrų šeimos nariai bei pagerbti Andrejaus Kalendros giminės - Marijona Garbačiauskienė, jos vyras Steponas Garbačiauskas ir jų vaikai Stepas, Stasys, Adolfina, Ona ir Marijona, rizikavę savo gyvybėmis dėl Iciko Gordimerio, Sonios Gordimer ir jų vaikų - Jonos ir Šolomo. Unikalu, kad šios garbingos apdovanojimo dienos sulaukė visi Stepono ir Marijonos Garbačiauskų vaikai, nors jauniausiajai iš jų Onutei Zaorskienei jau septyniasdešimt penkeri… |
Iš kairės: Stepas Garbačiauskas, Marija Činikienė, Adolfina Kireilienė, Onutė Zaaorskienė, Stasys Garbačiauskas. Pokarinė nuotrauka |
|
1998 metais Lietuvoje susitiko Stasys Garbačiauskas ir George Gordimer |
|
***
EDVARDAS IR TERESĖ LEVINSKAI, LEONAS LEVISNKAS, LILIJA VILANDAITĖ
|
Leonas Levinskas 2005 rugsėjo 23 |
Pirmoje eilėje: Grasilda Levinskienė su anūku Leonu, antroje eilėje iš kairės: Teresė Vilandaitė Levinskienė ir Edvardas Levinskas, dešinėje - nežinoma moteris. Tautginiai. 1937 m. |
|
Negalime neprisiminti ir Kalendros draugo ir bendraminčio Edvardo Levinsko šeimos.
Kai baltaraiščiai pradėjo plėšti ir žudyti turtingesnius Žagarės miestelio gyventojus, Teresė Levinskienė laišku kreipėsi į Šiaulių srities komisarą, kuriame visų dorų Žagarės žmonių vardu prašė nežudyti nekaltų žydų ir tokiais darbais nežeminti vokiečių tautos. Tą laišką ji pasirašė tikru savo vardu ir pavarde, nurodė adresą ir tautybę – vokietė, nes seserys Vilandaitės buvo nuo seno Žagarėje gyvenusios vokiečių šeimos palikuonės. Masinių žydų žudynių Žagarėje dieną -1941 m.spalio 2-ją - buvo įsakyta Teresę Levinskienę sušaudyti kartu su žydais. Tik atsitiktinumo dėka ji liko gyva. Žydus gelbėti padėjo ir jos vyras mokytojas Edvardas Levinskas, sūnus Leonas ir kartu gyvenusi Teresės Levinskienės sesuo Lilija Vilandaitė. Paskutiniais karo metais Levinskų šeima išslapstė iki karo pabaigos Šakynos miestelio vaistininko Trusfuso žmoną ir jų anūkę Rūtą Jofaitę. |
Lilija Vilandaitė, viduryje Teresės ir Lilijos motina senoji Vilandienė ir Lilijos draugas, žydų gelbėtojas Juozas Petrulis. |
Deja, po karo užgriuvo nelaimės jau ir pačių Levinskų šeimą: juos ištrėmė į Tadžikiją kaip vokiečius, kur abi seserys – Lilija Vilandaitė ir Teresė Vilandaitė Levinskienė netrukus mirė. Šiandien motinos, tetos ir savo apdovanojimą priėmęs Leonas Levinskas tebegyvena tame pačiame tėvų name Žagarėje kartu su savo žmona Zofija Kalendraite Levinskiene, priėmusia garbingą apdovanojimą už Gordimerių šeimos gelbėjimą. Likimas sujungė dviejų kilnių šeimų atstovus.
***
VERONIKA IR ALFONSAS GASPARAVIČIAI
ANTANAS GASPARAS, TEKLIA RAČINSKAJA
|
Gasparavičienė Veronika (prieškarinė nuotrauka) |
Gasparavičius Alfonsas (prieškarinė nuotrauka) |
1943-44-jų metų žiemą pas Veroniką ir Alfonsą Gasparavičius, gyvenusius Ignalinos rajone Dūdų kaime, atėjo pabėgę nuo sušaudymo du broliai – Leonas ir Moisiejus Korbai. Juos globojo ne tik Gasparavičų suaugusieji, bet ir vaikai – Antanas, Juozas ir Teklė. Šioje šeimoje broliai Korbai sulaukė karo pabaigos ir 1944 metais emigravo į Izraelį. Praėjus daugeliui metų, jie surado savo gelbėtojus, o šiais metais Veronika ir Alfonsas Gasparavičiai, išgelbėję brolius Leoną ir Moisiejų Korbus, pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
***
VINCAS IR HELENA VOBOLEVIČIAI
MONIKA IR BRONIUS LUKOŠEVIČIAI
Dėl tėvų, senelių ir savo gelbėtojų apdovanojimo kreipėsi Moisiejus Rozenbliumas (Moshe Rosenblum) - dabar statybos firmos Izraelyje vyriausias konstruktorius.
|
Helena ir Vincas Vobolevičiai |
Raja Rozenbliumienė su savo tevais Chana ir Faivušu Kenigsbergais ir sūnumi Moisiejumi 1945 m. |
| Prasidėjus karui, Kauno Halės projekto autorius – jaunas talentingas inžinierius Anatolijus Rozenbliumas, jo žmona Raja, 1940 metais gimęs sūnus Moisiejus ir Rajos Rozenbliumienės tėvai Faivušas Kenigsbergas ir Chana Kenigsbergienė pateko į Kauno getą. 1941 m. spalio 28 d. “didžiosios akcijos” metu, Rozenbliumų šeimai tik per stebuklą pavyko išvengti tūkstančių tą dieną Kauno IX forte nužudytųjų likimo. Geto žydų policijos viršininkas Michailas Kopelmanas įtikino vokiečius, kad Anatolijus Rozenbliumas gali būti naudingas kaip specialistas, ir visa Rozenbliumų šeima buvo perkelta į “gerąją pusę”. 1943 metų pabaigoje, sužinoję apie “vaikų akciją” Šiaulių gete, Rozenbliumai suprato, kad jų sūnui Moisiejui likti Kauno gete pernelyg pavojinga. Į pagalbą atėjo Vincas ir Helena Vobolevičiai iš Salių kaimo netoli Vandžiogalos, su kuriais Rozenbliumai susipažino jau geto laikotarpiu. |
Anatolijus Rozenbliumas su sūnumi Moisiejumi apie 1949 m
|
|
Bronius Lukoševičius ir Monika Lukoševičienė |
Danutė Sofija Čiurlionyte-Zubovienė ir Vladimiras Zubovas 1937 |
Vobolevičiai negalėjo patys priimti berniuko, kadangi gyveno gana judrioje vietoje ir augino mažamečius vaikus, tačiau surado mažajam Moisiejui prieglobstį Helenos Vobolevičienės sesers Monikos Lukoševičienės šeimoje, Maironiškių kaime, netoli Kauno IX forto. Maironiškėse Moisiejus Rozenbliumas ir sulaukė karo pabaigos. Vincas Vobolevičius savo sodybos daržinėje įrengė slėptuvę, kurioje glaudėsi Anatolijus ir Raja Rozenbliumai bei Rajos tėvai – Faivušas ir Chana Kenigsbergai. Tačiau pasiekti Vobolevičių sodybą nebūtų pavykę be Danutės ir Vladžio Zubovų pagalbos ir jų suteikto laikino prieglobsčio. Vincas Vobolevičius ir jo žmona Helena pasiaukojamai rūpinosi Rozenbliumų ir Kenigsbergų šeimomis iki pat karo pabaigos. Taip nuo pražūties išsigelbėjo vienas iškiliausių Lietuvos inžinierių, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, habilituotas daktaras Anatolijus Rozenbliumas, kurio šimtąsias gimimo metines prieš trejus metus minėjo Lietuvos visuomenė.
***
ONA IR JONAS MOZŪRAIČIAI, ZENONAS IR ALFONSAS MOZŪRAIČIAI, MEFODIJA ČEPIENĖ, ZUZANA LESKAUSKIENĖ
|
Zenonas Mozūraitis, Zuzana Leskauskienė-Mozūraitytė ir Mefodija Čepienė-Mozūraitytė priima apdovanojimą |
Jono ir Onos Mozūraičių šeima Lenkčių kaime 1947 metais. Sėdi: tėvai Jonas ir Ona Mozūraičiai
Stovi iš kairės: Zuzana Leskauskienė, Alfonsas Mozūraitis, Zenonas Mozūraitis, Mefodija Čepienė. |
|
2005 metų gegužės mėnesį, praėjus šešiasdešimt vieneriems metams, Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Aharonas Barakas susitiko Tauragėje su savo ir savo motinos Lėjos Brik gelbėtojais – Rakevičių ir Mozūraičių šeimomis. Rakevičiai, padėję pabėgti daugeliui žmonių, iš Kauno geto išvežė ir Lėją Brik su aštuonerių metų sūnumi Ariku – Algiuku; vėliau prieglobstį suteikė Jonas ir Ona Mozūraičiai karo metais gyvenę Lenkčių kaime, Eržvilko valsčiuje, Tauragės apskrityje. Lėja Brik buvo mokytoja, mokėjo daug kalbų, padėdavo Mozūraičių vaikams ruošti pamokas. Šioje šeimoje ji su sūnumi išbuvo pora mėnesių ir sulaukė karo pabaigos. Iki pat savo mirties Lėja Brik su Mozūraičiais bendravo laiškais… |
Šią fotografiją Onai ir Jonui Mozūraičiams 1958 m. iš Jeruzalės atsiuntė Lėja Brik (Barak) ir kitoje pusėje užrašė: Atminčiai brangiam "Tėveliui" nuo Ariko, jo žmonos ir "mūsų ponios" Barak |
Ir Rakevičių, ir Mozūraičių šeimų nariai Izraelyje pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, apdovanoti Jad Vašem medaliais. Šiandien sveikiname Mozūraičių šeimos narius: Mefodiją Mozūraitytę (Čepienę) , Zuzaną Mozūraitytę (Leskauskienę ) ir Zenoną Mozūraitį, apdovanotus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.. Apdovanojimas už mirusius tėvus įteiktas vaikams, o už mirusį brolį Alfonsą Mozūraitį – jo sūnui Gerardui.
Jonas ir Ona Mozūraičiai padėjo išsigelbėti dar vienai šeimai – Mykolui ir Genei Melcams bei jų dukrelei Julijai.
***
FRANIA IR PETRAS GOLUMBIAUSKAI, BRONIUS GOLUMBIAUSKAS, JANINA VINEVIČIENĖ
|
Petras Golumbiauskas 1940 metais |
Savo ir tėvų Petro ir Franios Golumbiauskų apdovanojimą priima Janina Vinevičienė |
Petras ir Bronius Golumbiauskai karo metais gyveno Žaliosios vienkiemyje, Butrimonių valsčiuje, Alytaus apskrityje. Savo sodybos pirtyje jie slapstė žydus iš kaimyninio Stakliškių miestelio: Zeligą Šusterį ir žmoną Adą, jos seserį ir brolį Boruchą, Zeligo seserį Rivą, kuri tuo metu buvo nėščia, ir jos vyrą Calelį; trylikametį berniuką iš Butrimonių Lipą Garbovskį.
Pasak Rivkos Lozansky Bogomolnojos liudijimų, Golumbiauskų šeima labai padėdavo žydams nuo pirmųjų karo dienų. Deja, kažkam įskundus, 1943 metų balandžio 2 dieną, kaip tik per atvelykį, policininkai apsupo pirtį ir ją padegė, dalį žydų nužudė, o sužeistus kartu su jų gelbėtojais broliais Petru ir Broniumi Golumbiauskais nuvežė į Alytų ir sušaudė.
Apie šią skaudžią tragediją paliudijo kunigas Jonas Kaušyla, tuo metu klebonavęs Pivašiūnuose, to niekada neužmiršo ir likę gyvi Petro Golumbiausko vaikai.
***
MONIKA IR VLADAS ORENTAI, ELENA ZEFIENĖ
|
Monika ir Vladas Orentai per savo 50-ties metų vestuvių jubiliejų |
Elena ir Berke Zefai su vaikais Stanislovu ir Vida tremtyje Krasnojarsko krašte. 1954 06.17. |
| Prieš karą šalia Lazdijų gyveno gausi Zefų šeima: Feiga Zefienė ir penki sūnūs ir dukra. Prieš pat karą, 1941 m. gegužės mėnesį, vienas iš brolių Berke Zefas susituokė su lietuvaite Elena Orentaite. Karui prasidėjus, visus Lazdijų miesto ir apylinkių žydus suvarė į laikinąjį Katkiškių getą. Ten pateko ir visa Zefų šeima, taip pat ir Elena Orentaitė Zefienė. Elenos motina Monika Orentienė atvyko į Katkiškes ir sugebėjo išvežti savo dukrą ir žentą Berkę Zefą į Juškakaimių kaimą Šakių rajone, kuriame ji gyveno su savo vyru Vladu Orentu. Visi Katkiškių geto žydai, tarp jų ir visa likusi Zefų šeima, buvo sušaudyti 1941 metų lapkričio 3 dieną. Vokiečių okupacijos metais Berke Zefas išgyveno tik Monikos, Vlado ir Elenos pasiaukojimo dėka; jie išgelbėjo ir 1943 metais gimusį Berkės sūnų Stanislovą. |
Elena Zefienė priima savo ir tevų Monikos ir Vlado Orentų apdovanojimus |
***
DOMICELĖ IR ZENONAS SMILGEVIČIAI, BALTRAMIEJUS PAGOJUS
|
Domicėlė ir Zenonas Smilgevičiai |
Sėdi Baltramiejus Pagojus ir jo sesuo Domicėlė Pagojutė |
Domicėlė Pagojutė, per visą karą globojusi mažamečius telšiškius Jehošua ir Chaimą Šochotus, atvedė aštuonmetį Jehošua-Stasiuką pas Domicėlę ir Zenoną Smilgevičius, gyvenusius kartu su Domicėlės broliu Baltramiejumi Pagojumi Vilkų kaime, Telšių rajone. Šiandien Domicėlė ir Zenonas Smilgevičiai bei Baltramiejus Pagojus apdovanojami “Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi”.
Iš Jehošua Šochoto prisiminimų:
Aš toje šeimoje labai gerai jaučiausi, mane laikė kaip savo vaiką… Labai greitai susidraugavau su Zenono Smilgevičiaus sūnumi Vytautu, jis buvo už mane pora metų jaunesnis. Ypač manimi rūpinosi Zenono žmona, kuri faktiškai buvo ūkio šeimininkė. Gerai prisimenu, kad jinai mane girdydavo ką tik primelžtu karvės pienu. Jinai mane ragindavo tą pieną gerti, sakydama, kad gerti tokį pieną labai sveika…
Kaip ir visose šeimose, tuomet kaimuose kiekvienas, kas galėjo, dirbo. Dirbau ir aš. Vienas iš mano darbų buvo surinkti nuo lauko pasitaikančius akmenis po to kai laukas užsėtas, nuakėtas, bet pasėliai dar nesudygę. Jau po karo, kai gyvenau Telšiuose, ir pas mus kartais atsilankydavo Baltramiejus, visuomet sutikęs mane sakydavo, kad mano surinkta akmenų krūva dar tebėra ir visuomet, kai jis ją pamato, prisimena mane…
***
RAMUTĖ RAŠKEVIČIENĖ
ELENA IR BERNARDAS SADAUSKAI
|
Ramutė Raškevičienė Dubininkaitė ir Izaokas Glikas per apdovanojimą |
Iki karo Jankelis ir Mina Glikai bei jų vaikai – Pešė, Mina, Leibas, Kopelis ir Izaokas gyveno Kudirkos Naumiestyje. Išsigelbėjęs dr. Izaokas Glikas prisimena:
1941 metų liepos 4-ąją vokiečių pasiuntiniai ėjo į žydų namus ir liepė visiems vyrams sulaukusiems 14-os metų rinktis gatvėje. Pas mus atėjo policininkas geras tėvo pažįstamas miestelėnas ir liepė išeiti į gatvę tėvui ir vyriausiajam broliui Leibui… Tą naktį Kudirkos Naumiestyje buvo sušaudyti apie 250 žydų, tarp jų buvo mano tėvas ir brolis Leibas. |
Likę gyvi Glikų šeimos nariai visus karo metus slapstėsi pas ūkininkus Šakių rajone, paprastai jie ilgai nebūdavo toje pačioje vietoje, apsistodavo kurioje iš keliolikos patikimų šeimų. Šeima, pas kurią vis sugrįždavo Glikai, buvo Justinas ir Marijona Dubininkai. Labai gera tėvų pagalbininkė buvo vyresnioji dukra Ramutė Dubininkaitė (Raškevičienė). Ji nešiodavo besislapstantiems žydams maistą, vaikščiodavo po kaimą, stengdamasi išsiaiškinti ką ruošiasi daryti policija, ir tokiu būdu labai prisidėjo prie Glikų šeimos išsigelbėjimo. Šiandieną ji gauna garbingą apdovanojimą iš Lietuvos Prezidento rankų, dalyvaujant ir išgelbėtajam Kauno klinikų gydytojui Izaokui Glikui.
Glikų šeimą gelbėjo taip pat Elena ir Bernardas Sadauskai, kurie suteikė prieglobstį, slėpė, maitino ir rengė visus šeimos narius nuo 1941 m. rudens iki 1944 m. Šiandien apdovanojimą už tėvus atsiėmė sūnus Sigitas Sadauskas, gyvenantis Lukšių kaime, Šakių rajone.
***
VLADA IR ANTANAS ŠIMKAI
STEFANIJA ŠILEIKIENĖ
CECILIJA IR KAZIMIERAS SUTKAI
|
Vlada Šimkienė |
Stefanija Šileikienė |
|
Iš desines Kazimieras Sutkus ir Cecilija Sutkienė |
%20%2c%20desineje%20Frida%20Strom%20(Niseleviciute)0e0a.gif?OID=183315&filetype=3)
Iš kaires Zipora Kochen (Felė Zaksaite), dešinėje Frida Štrom (Niselevičiutė). Izraelis |
2004 metais į Lietuvos Ambasadorių Izraelyje vaiguviškį Alfonsą Eidintą kreipėsi dvi iš Vaiguvos kilusios moterys - Zipora Kochen (Felė Zaksaitė) ir jos puseserė Frida Štrom (Frida Niselevičiūtė). Jaudinantis susitikimas, kurio metu Zipora Kochen ir Frida Štrom papasakojo savo išsigelbėjimo istoriją, įvyko Lietuvos ambasadoje Izraelyje. Džiaugiamės, kad praėjus 60 su virš metų pavyko surasti jas išgelbėjusias šeimas ir šiandien “Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi” (po mirties) buvo apdovanoti: Antanas ir Vlada Šimkai, Stefanija Šileikienė, Kazimieras Sutkus ir Cecilija Sutkienė. Visi šie žmonės karo metais gyveno šalia Vaiguvos, o Felės ir Fridos tėvai prieš karą Vaiguvoje turėjo savo parduotuvę, pažinojo daug šių apylinkių žmonių, kuriais galėjo pasitikėti. Pradžioje jos kurį laiką gyveno pas Vladą ir Antaną Šimkus Užgirių kaime, šalia Vaiguvos. Šimkų šeima gyveno labai vargingai, turėjo septynius savo vaikus, o čia dar prisidėjo dvi žydų merginos. Tuomet kaimynė dvarininkė Stefanija Šileikienė priėmė ryžtingą sprendimą, kuris labai palengvino vienuolikos žmonių egzistavimą - jinai padovanojo Šimkų šeimai karvę, kuri, Fridos žodžiai tariant, karo metais buvo vertingesnė nei auksas. Vėliau, kai Vaiguvos žydų žudikai pradėjo kratas ir Felei Zaksaitei bei Fridai Niselevičiūtei teko ieškotis kitos slapstymosi vietos, jos atbėgo prašyti pagalbos pas vaiguviškius Sutkus. Pamačiusi Felę ir Fridą, Cecilija Sutkienė tegalėjo ištarti: , – nejaugi jūs gyvos, ne vaiduokliai? Mat, buvo manoma, kad nei vieno Vaiguvos žydo nebėra, visi sušaudyti… Kazimiero ir Cecilijos Sutkų šeimoje abi merginos ir sulaukė karo pabaigos.
***
SOFIJA ELEONORA SIMANAVIČIŪTĖ ŠUKIENĖ
|
Sofija Šukienė |
1938 metais Sofija-Eleonora Simanavičiūtė Šukienė pradėjo dirbti raštininke Kauno apylinkės teisme, ten susipažino su advokatu Naumu Dineriu. 1943 metų viduryje Sofija-Eleonora savo bute priglaudė iš Kauno geto pabėgusius Naumą ir Magdą Dinerius, ir sugebėjo, išlaikydama absoliučią konspiraciją, sėkmingai slapstyti sutuoktinius Dinerius ištisus metus iki pat išvadavimo 1944 metų rugpjūčio 1 dieną. |
|
Magda Diner. Paryžius 1956 m |
Advokatas Naumas Diner. Paryžius 1968 |
1945-iaisiais Magda ir Naumas Dineriai emigravo į Prancūziją, ten jiems gimė sūnus Aleksas, o jų gelbėtoja Sofija-Eleonora 1947 m. baigė Kauno akušerių mokyklą, persikėlė gyventi į Rokiškio rajoną, dirbo Panemunėlio ambulatorijoje. 1957 m. Sofija ištekėjo už Albino Šukio. Sofija Šukienė ilgą laiką susirašinėjo su savo išgelbėtaisiais Naumu ir Magda Dineriais.
***
VINCAS VALIONIS, VINCENTAS GRACIJUS VALIONIS
|
Juditos gelbėtojų Vinco ir Teofiles Valionių šeima. Su armonika Vincentas Gracijus Valionis |
Judita Pacaitė 1947 |
|
2005 rugsėjo 23-ia. Apdovanojamas Vincentas Gracijus Valionis |
1941-jų liepą kartu su kitais žydais į Kauno getą pateko Fišelis ir Pesė-Hindė Pacai su trimis savo vaikais: Becaleliu, Eliju, ir Judita. Karui baigiantis, tėvai surado žmones, kurie sutiko priimti mažąją Juditą. Fišelis Pacas savo dukrelę iš geto išvežė rogutėmis bulvių maiše. Taip ji pateko į Vinco ir Teofilės Valionių šeimą. Judita Pacaitė ( Mackevičienė) prisimena:
Visą tą baisųjį laiką mano draugais ir globėjais buvo ne tik suaugę Teofilė ir Vincas Valioniai, bet ir jų vaikai – Aleksandra ir Vincas. Vincui tada buvo 10 metų, jis lankė mokyklą, saugojo mane, gailėjosi, pasakojo pasakas, ir žadėjo išgelbėti ne tik mane, bet ir mano tėvelius. Deja, vaikams tai buvo per sunki pareiga… |
Artėjant frontui, Judita Pacaitė kartu su Valionių šeima pasitraukė į Kauno rajoną ir matė, kaip raudona ugnies pašvaistė uždengė visą dangų - degė Kauno getas, kurio griuvėsiuose žuvo jos tėvai ir broliai.
Judita Mackevičienė niekada neprarado ryšio su savo gelbėtojais, šiandien ji dalyvauja pagerbiant Vincentą Gracijų Valionį, kuris priima apdovanojimą už save ir už savo tėvą..
***
Visi apdovanotieji – nepaprasti, drąsūs ir kilnūs žmonės. Ekstremaliomis sąlygomis jie priešinosi nežmoniškiems nacių įsakymams ir mirtinai rizikuodami išgelbėjo ne vieną gyvybę. Juos prisimena ne tik išsigelbėjusieji, rašantys laiškus, siunčiantys prisiminimus į žydų muziejų, bet ir Lietuvos valstybė, kuri pagerbia savo teisiuosius “Žūvančių gelbėtojų kryžiumi”.
Dėkojame Zitai Sabaliauskienei, dr. Shalom Eilati, Georgui Gordimeriui, Moisejui Rozenbliumui, Stanislavui Zefui, Jehošua Šochotui, Dr. Izaokui Glikui, Ziporai Kochen, Fridai Štrom, Juditai Mackevičienei, kurių liudijimų dėka įamžintas kilnių, juos gelbėjusių žmonių, atminimas.
Atsiminimas apie juos toks svarbus mums ir ateinančioms kartoms…
Bukleto Gyvenimą dovanojusios širdys tekstą parengė ir fotografijas iš VVGŽM žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus archyvo atrinko Danutė Selčinskaja
Apdovanojimo ceremonijos fotografijos - Pauliaus Račiūno |
