ANDREJUS IR MONIKA KALENDROS, JŲ DUKTERYS VIKTORIJA, MORTA IR ZOFIJA
STEPONAS IR MARIJONA GARBAČIAUSKAI
ANTANAS IR JOANA PLEKAVIČIAI
Icikas Gordimeris prieškaryje gyveno Papilėje. Jis buvo kalvis, šeima turėjo metalo dirbinių parduotuvę. 1937 metais Sonia ir Icikas Gordimeriai persikėlė į Šiaulius. 1941-ųjų birželį vokiečiams užėmus Šiaulius, šeima buvo priversta persikelti į Šiaulių getą. 1943 metų lapkričio 5 dieną Šiaulių gete buvo surengta Vaikų akcija. Iciko sūnus Jona Gordimeris ir jo brolis Šolomas (Simas) buvo paslėpti rūsyje, kur jie išbuvo 3 dienas. Per šias dienas Icikas susisiekė su Andrejumi Kalendra. Kalendra turėjo ūkį prie Žarėnų ir buvo nuolatinis Iciko parduotuvės pirkėjas. Icikas labai gerai pažinojo Kalendrą ir juo pasitikėjo. Andrejus Kalendra buvo gerai žinomas savo krašte, gerbiamas visų aplinkinių. Po to, kai Icikas pasikalbėjo su Kalendra, pastarasis surengė gelbėjimo operaciją, įtraukdamas į ją savo gimines ir draugus. Šolomą išnešė iš geto bulvių maiše ir nuvežė į Kalendrų sodybą. Ten jis buvo pristatytas kaip pabėgėlis iš Rusijos. Šolomas liko ūkyje nuo 1943 m. lapkričio iki 1945 m. vasaros. Andrejus ir Monika Kalendros turėjo 5 dukteris: Viktoriją, Mortą, Sofiją, Nijolą ir Aną. 1951 metais Andrejus Kalendra, jo žmona Monika ir duktė Morta buvo ištremti į Sibirą. Andrejus ten ir mirė, o jo žmona ir duktė vėliau grįžo į Lietuvą.
|
Joanos ir Antano Plekavičių šeima |
Tą patį rytą, kai Šolomas buvo nugabentas pas Kalendras, Joną pasiėmė Antanas Plekavičius, kuris nuvežė Joną ir jo tėvus pas Steponą ir Marijoną Garbačiauskus. Marijona buvo Kalendros sesuo. Garbačiauskų šeimoje buvo 5 vaikai: Steponas, Marytė, Stanislovas, Adolfina ir Onutė.
Išbuvusi pas Garbačiauskus 3 savaites, šeima persikėlė pas Vaškius. Tai buvo jauna pora, jie buvo geri Andrejaus Kalendros draugai. Jona Gordimeris gyveno Vaškių sodyboje iki 1943 m. pabaigos, o jo tėvai slapstėsi ten iki karo pabaigos. 1945 metų liepos 29 d. Vaškius nužudė rusai – už tai, kai Augustas atsisakė tarnauti Rusijos armijoje. Jų vienerių metų sūnų pasiėmė ir užaugino Zelma Vaškytė, Augusto sesuo. |
1943 m. gruodžio pabaigoje Jona buvo nuvežtas pas Zelmą Vaškytę. Jį pristatinėjo kaip pabėgėlį iš Latvijos, nes Zelma buvo latvė. Jona liko jos ūkyje iki 1944 m. rugpjūčio. Po karo Zelmą ištrėmė į Sibirą, ji praleido ten 10 metų. Grįžusi į Lietuvą, ji mirė 1991 metais.
1944 rugpjūtį Jona buvo perkeltas pas Plekavičius. Antanas Plekavičius buvo geras Andrejaus Kalendros draugas. Šeimoje buvo dvi dukterys. Gordimeriai pasiėmė savo sūnus iš Plekavičių 1945 metais.
Po karo 1945 metais Gordimeris išvyko iš Lietuvos į JAV.
1947 metais, kai Garbačiauskai sužinojo apie Kalendrų šeimos likimą, jie pabėgo iš savo namų, slapstėsi pas savo draugus ir tokiu būdu sugebėjo išvengti Sibiro tremties.
90-aisiais George (Jona) Gordimeris atnaujino ryšius su trimis Kalendrų šeimos dukterimis, su Garbačiausko sūnumi ir Plekavičiaus dukterimi.
Gordimerių šeimos išsigelbėjimo istorija
POVILAS JAKAS
 |
Tragiško likimo kunigas ir filosofas Povilas Jakas, įšventintas kunigu 1936-aisiais, buvo paskirtas Kauno Arkikatedros vikaru. Sakydavo įspūdingus pamokslus, rašė religinius straipsnius. garsėjo kuklumu, asketizmu, šelpė jaunus žmones, padėjo ištiktiems negalios, o karo metais ėmėsi gelbėti žydus. Po karo buvo ištremtas, sunkiai susirgo, gyvenimo pabaigoje atsižadėjo kunigystės.
2007 metais dėl kun. Povilo Jako pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliu į Jad Vašem kreipėsi Sulamita Gordonaitė-Lyrovienė šiuo metu gyvenanti JAV.
Elenos ir Viktorų Kutorgų, Elžbietos Miniotienės ir kun. Povilo Jako žydų gelbėjimo darbus S. Gordonaitė-Lyrovienė išsamiai aprašė savo straipsnyje, paskelbtame 1967 metais pasirodžiusioje pirmojoje knygoje apie gelbėtojus Ir be ginklo kariai (sud. S. Binkienė). Sulamitai pabėgus iš geto, kun. Povilas Jakas pradžioje apgyvendino ją pas geraširdę sargienę Zaksaitę Šančiuose. Vėliau teko Sulamitą perkelti kitur – ir štai ji jau turi laikiną asmens liudijimą Aldonos Vaičiulionytės vardu – tuo irgi pasirūpino nenuilstantis Povilas Jakas, o jos „įdarbinimu“ rūpinasi Elena Kutorgienė – suranda jai tarnaitės vietą pas p. Elžbietą Miniotienę, našlę su 4 berniukais.
Šiuose namuose Sulamita gyeno iki 1944-ųjų birželio. Frontui priartėjus prie Kauno, Sulamita Gordonaitė persikėlė į Kulautuvą pas daktarę E. Kutorgienę, kur ir sulaukė išvadavimo |
 |
Sulamitos Gordonaitės laikinas asmens dokumentas Aldonos Vaičiulionytės vardu |
|
Po karo kun. Povilas Jakas, kaip tikras humanistas, vėl gelbėjo persekiojamus žmones ir šios veiklos rezultate buvo išvežtas į TSRS gilumą. Grįžo į Lietuvą apie 1960 m., gyveno Kaune, kur 1968 m. tragiškai žuvo pakliuvęs po traukiniu.
Skelbdamas toleranciją visiems įsitikinimams, Povilas Jakas išpažino tik tris vertybes – žmoniškumą, taurumą, teisingumą. Jomis jis ir vadovavosi per karą gelbėdamas nekaltai žudomus ir persekiojamus žmones. |
ANA IR PIOTRAS MIKŠTA (MIKSZTA)
|
Šelė Margolis gimė 1937 metais Švenčionyse. Ji buvo vienturtė Samuelio ir Rachelės Margolis duktė.
Švenčionys buvo okupuoti vokiečių 1941 m. liepos 1 dieną. Išgyvenusioji moteris prisimena, kaip tėvas perdavė ją lenkui, kurio pavardė buvo Sajkovskis o tas, savo ruožtu, nuvežė ją pas savo gimines, kurie patys savo vaikų neturėjo – Anai ir Piotrui Mikštoms. Jie taip pat buvo lenkai ir gyveno Švenčionyse. Jie rūpinosi Šele kaip savo vaiku. 1942-ųjų viduryje jie pakrikštijo mergaitę ir davė jai vardą Marija Alicija. |
|
|
Ana ir Piotras Mikštos. 1968 |
Šelė Margolis (Marija Alicija Mikšta) |
|
Anos dukterėčia Bronislava Romaslovskaja padėjo tetai rūpintis Šele tuo metu, kai Piotras dirbo. Kartais ji pasiimdavo Šelę pas savo tėvus, kurie gyveno netoliese.
1943 metais, kažkam įskundus, Ana ir Šelė buvo suimtos ir nusiųstos į gestapą, kur buvo tardytos. Tačiau joms pavyko įrodyti, kad jos – motina ir duktė.
1946 Šelė buvo atiduota Lazariui ir Šeinai Kavinams (mergaitės motinos broliui ir jo žmonai). Kavinai gyveno Maskvoje, jų ekonominė padėtis buvo gera. Jie įdukrino mergaitę ir jos pavardė nuo tol tapo Kavina, tokia ji ir dabar. 1955 metais ji taip pat pasikeitė ir savo vardą – Šelė tapo Nele.
Nelė Kavina bendravo su Mikštų šeima iki pat jų mirties. |
STANISLOVAS IR ANTANINA STANKEVIČIAI
|
%20Kalitinauskaite.%2019551882.JPG?OID=213845&filetype=3)
Genovaitė (Heni) Kalitinauskaitė. 1955 |
Kaltinovskių šeima buvo išsiųsta į getą kartu su kitais Kauno žydais. 1942 metais jiems gimė mergaitė, kurią jie pavadino Genia.
Netrukus šeimą pasiekė kalbos apie ketinamą surengti Vaikų akciją, todėl šeima pradėjo ieškoti, kas jiems padėtų išgelbėti jų dukrytę. Jie susisiekė su Stankevičiais, kurie savo vaikų neturėjo. 1944 metų kovą tėvai įdėjo miegančią mergaitę į maišą, išnešė iš geto ir perdavė Stankevičiams.
Stankevičius jau turėjo paruošęs suklastotus dokumentus Genutės Stankevičiūtės vardu.
Laikas nuo laiko ateidavo naciai, darydavo kratas. Tai visiems kėlė didelį pavojų, daugiausiai baimindavosi kaimynų. Tokiais atvejais Antanina kuriam laikui išveždavo mergaitę į kaimą. |
|
Genutės tėvai liko gyvi ir 1945 metais grįžo į Lietuvą. Nors Stankevičiai mylėjo mergaitę kaip savo vaiką, jie grąžino ją tikriems tėvams. Žinoma, mergaitė nepažino savo tėvų, kurie atėjo ją pasiimti.
Po karo dviejų šeimų santykiai buvo labai artimi. Kai Kaltinovskis (jis buvo siuvėjas) turėjo piniginių sunkumų, Stankevičiai jam padėjo.
1946 Sovietų valdžia areštavo Stanislovą Stankevičių. Jis mirė kalėjime.
Jo našlė Antanina liko viena Kaune, nes Kaltinovskiai jau buvo išsikėlę į Vilnių. Tačiau jie palaikė glaudų ryšį, ir Genutė dažnai atvažiuodavo aplankyti Antaninos.
1971 metais Genutė kartu su motina išvyko į Izraelį. |
Antanina Stankevičienė ir Kaltinauskų šeima. 1946 |
JONAS IR JOANA STULPINAI
Prieš karą Jonas Stulpinas vertėsi odų prekyba. Per savo darbą jis susipažino su Avrahamu Ginzburgu, kuris gyveno Vilniuje ir dirbo gerai žinomame pirštinių fabrike. Fabrikas priklausė Jeruzalimskių šeimai.
1941 metais, kai Vilnių okupavo vokiečiai, Avrahamas ir jo šeima kartu su kitais miesto ir jo apylinkių žydais buvo priversti persikraustyti į getą.
Vieną dieną Jonas Stulpinas, grįžęs namo, pasakė savo žmonai Joanai Stulpinienei, kad jie turi padėti vienam jo pažįstamam žydui ir jo žmonai ištrūkti iš geto ir surasti jiems slapstymosi vietą. Joana bijojo, kad tai gali pakenkti visai jų šeimai, bet Jonas buvo nepalenkiamas. Netrukus vokiečiai konfiskavo pirmąjį namo, kuris priklausė Stulpinams, ir kur jie gyveno, aukštą ir pavertė jį 24 valandų per parą veikiančia radijo stotimi. Net tokiomis aplinkybėmis Avrahamas, kuris buvo labai drąsus žmogus, sugebėjo ateiti ir paimti iš Jono Stulpino, Pilies gatvėje esančio tuščio buto raktus – ten Avrahamas su žmona Mala galėjo laikinai prisiglausti pirmomis slapstymosi dienomis.
Vėliau Stulpinų šeima išnuomojo kitą privatų namą su giliu rūsiu, kur buvo laikomos malkos ir kiti daiktai, reikalingi šaltuoju žiemos metu. Rūsyje buvo labai šalta, bet Ginzburgai išgyveno ten iki 1944 metų, kai Lietuva buvo išvaduota. Dar vienerius metus Avrahamas ir Mala Ginzburgai gyveno kartu su Stulpinų šeima, kol išvyko iš Lietuvos ir per Lenkiją pasiekė Palestiną.
Avrahamo ir Malos Ginzburgų išsigelbėjimo istorija
|
