Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, Tolerancijos centre, 2013 m. balandžio 8 d. įvyko Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremonija. Iškilmių metu Pasaulio Tautų Teisuolių medaliu ir Garbės raštu buvo apdovanota Lietuvos piliečių šeima Jonas ir Ona Gelžiniai. Apdovanojimus priėmė jų anūkas. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo Izraelio Valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė  p. Hagit Ben-Yaakov, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, svečiai iš Izraelio, Gyvųjų maršo dalyviai.

Susirinkę į Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremoniją svečiai

Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimai įteikti (po mirties) šiems žmonėms:

• Ona Gelžinienė (1901-1982)
• Jonas Gelžinis (1883-1954)

Apdovanojimų ceremoniją pradėjo „Orphic Trio“ iš Didžiosios Britanijos, atlikęs iš Lazdijų kilusio kompozitoriaus Josefo Achrono kūrinį „Hebrajiškoji melodija“.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio sveikinimo kalba:

Jūsų Ekselencija Izraelio Ambasadore, mūsų brangus ir gerbiamas Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimus priimantis p. Arvydai Gelžini, gerbiami Mickey Kantor, Faina Kukliansky, Lietuvos sostinės žydų bendruomenės pirmininke, kiti Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, brangūs Gyvųjų maršo dalyviai,

aš ne pirmą kartą sveikinu Gyvųjų maršo dalyvius Žydų istorijos muziejuje Vilniuje, muziejuje, kurio padaliniai siekia Panerius ir kitus Lietuvos miestus. Tikiuosi, kad ir ateityje kiekvienais metais jūs, jūsų vaikai, jūsų vaikų vaikai būsite pasveikinti mūsų muziejuje.

Tikiuosi, kad kiekvienais metais Lietuvos pavasario pumpurai primins istoriją, kuri yra giliausia mūsų tapatybės dalis, kurios mes negalime laikyti uždaros savo širdyse, nesidalindami ja su pasauliu. 

Izraelio Valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė  p. Hagit Ben-Yaakov ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris

Noriu jus patikinti: man vadovaujant, ši organizacija visada kovos su Holokausto neigimu ir antisemitizmo apraiškomis, naudodamasi savo profesinėmis priemonėmis.

Pasaulio Tautų Teisuolių žygdarbiai buvo žmogiškumo spinduliai tamsiausiais šiai šaliai metais, kupinais neapykantos žydams.

Noriu pacituoti vieną eilutę iš Gelžinių šeimos, kurią mes nuo šiol vadiname didvyrių šeima, istorijos, kuri ypač palietė mano širdį. Ela, išgelbėta žydų mergina, kalba apie moterį, kuri ją gelbėjo: „Ji man duodavo geresnį kąsnį sakydama: „Tu neturi mamos, kad tave mylėtų“..

Tai žodžiai, verti Senojo Testamento herojų lūpų. Ir mes turime surinkę apie 1200 tokių žygdarbių pavyzdžių, dalis iš jų eksponuojami šiame pastate.

Yad Vashem yra pripažinęs Teisuoliais 846 Lietuvos žmones. Taigi, kraupią žydų istorijos naktį, nacių okupuotoje Lietuvoje, buvo ir šviesos spindulių.

Apdovanotųjų anūkui Arvydui Gelžiniui senelių Pasaulio Tautos Teisuolių medalį ir Garbės raštą įteikė Izraelio Valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė  p. Hagit Ben-Yaakov

Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimus įteikė Izraelio Valstybės Ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov.

Izraelio Valstybės ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov  kalba:

Brangūs žydų bendruomenės vadovai, ponios ir pionai, brangūs draugai ir garbing svečiai!

Man didelė garbė šiandien šioje svarbioje ceremonijoje atstovauti Izraelio valstybei, ir apdovanoti lietuvių šeimą Yad Vashem Holokausto didvyrių ir kankinių atminimo institucijos medaliais ir apdovanojimo raštais.

Brangūs draugai,

Jad Vashem institucijai,  įsikūrusiai Jeruzalėje, patikėta užduotis įamžinti šešių milijonų žydų, nužudytų nacių ir jų bendrininkų, atminimą, organizuojant įvairius memorialinius projektus: rinkti, tirti, skelbti prisiminimus apie Holokaustą ir skleisti žinias apie šios tragedijos pamokas.

Dar viena svarbi užduotis – tai žmonių, kurie rizikavo savo gyvybe, gelbėdami žydus Holokausto metu, suradimas ir pripažinimas Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Teisuoliai buvo  tarsi švyturiai tamsiajame siaubo ir nevilties vandenyne. Savo kilniais ir drąsiais darbais jie gelbėjo ne tik persekiojamus žydus, bet ir žmogiškąjį orumą, kuris buvo visiškai prarastas Holokausto metais. 

Šiuo atveju posakis: "Kas išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį", - įgyja ypatingą reikšmę.

Norėčiau pasinaudoti proga ir padėkoti visiems, kurie prisidėjo rengiant šią prasmingą ceremoniją, skirta Pasaulio tautų Teisuoliams" - Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriui Markui Zingeriui, kuris maloniai sutiko surengti ceremoniją Tolerancijos centro patalpose, ir ypač poniai Danutei Selcinskajai ir Anai Bogatyriovai iš Žydų gelbėjimo skyriaus, kurių pastangos lėmė, kad mes visi šiandien susirinkome čia apdovanoti  po mirties kilnią ir drąsią lietuvių šeima - Joną ir Oną Gelžinius.

 Apdovanojami Jonas ir Ona Gelžiniai

Iki karo Telšių rajone, Nevarėnuose Elos Geimanaitės (vėliau Šapirienės) tėvai augino šešis vaikus. Karui prasidėjus, visus beveik pusplikius išvarė į Viešvėnų stovyklą, nužudė tėvą ir brolius; motiną ir Elą su seserimi Dora išvežė į Gerulių stovyklą. Merginos eidavo į kaimą uždarbiauti pas ūkininkus ir gautą maistą nešdavo motinai.

Likviduojant Gerulių stovyklą, Elos ir Doros motina buvo nužudyta kartu su daugeliu kitų pagyvenusių moterų, o merginos pateko į Telšių getą. Prieš pat Telšių geto likvidavimą Ela su seserimi Dora pabėgo ir rado prieglobstį Uršulės ir Konstantino Žutautų šeimoje Dadotkų kaime. Tačiau ten nebuvo saugu, todėl pasitraukė į Užpelkių kaimą pas Stanislavą ir Raimondą Buknius. Kilus pavojui, Stanislava Buknienė kreipėsi į savo giminaitę Petronėlę Buožienę ir ši sutiko priimti Elą, o Dorą priglaudė Buožių giminaičiai.

Petronėlės Buožienės šeimoje Ela gyveno laisvai kaip tolima giminaitė. Ji buvo šviesiaplaukė ir gerai kalbėjo lietuviškai. Kaip ji pati rašo: „Aš negaliu be ašarų prisiminti Petronėlę Buožienę, tai buvo auksinės širdies žmogus. Jinai man pakišdavo geresnį kąsnį sakydama: „Tu neturi mamos, kad tave mylėtų“.

Kilus pavojui, Petronėlė Buožienė išvežė Elą pas savo seserį Oną Gelžinienę į Žibikų kaimą. Apie Gelžinius Ela pasakoja, jog jie buvo padorūs, geri žmonės, ji jautėsi sava. Padėjo Gelžiniams ūkio darbuose, jaunos sveikos merginos darbas nevargino, ten ji laimingai sulaukė karo pabaigos.

Ela apie Gelžinius rašo: „Jeigu yra Dievas ir dangus, tai jie turi sėdėti šalia Dievo“. Elai išvažiuojant gyventi į Izraelį, jai brangių geradarių jau nebuvo gyvųjų tarpe. Negalėdama kitaip atsidėkoti ji užpirko Šv. Mišias.

Jono ir Onios Gelžinių Pasaulio Tautų Teisuolių medalis

Gelbėtojų Onos ir Jono Gelžinių anūkas Arvydas Gelžinis

Jono ir Onos Gelžinių anūko Arvydo Gelžinio kalba:

Gerbiamieji,

už mano senelių Onos ir Jono Gelžinių pagerbimą ir jų darbų įvertinimą labai dėkoju Izraelio valstybės ambasadorei Hagit Ben-Yaakov. Taip pat dėkoju šios ceremonijos rengėjams  - Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus gelbėtojų ir atminimo įamžinimo skyriaus darbuotojoms ir Lietuvos žydų bendruomenei.

Noriu trumpai pasidalinti, ką aš žinau apie šią gelbėjimo istoriją. Kodėl mano seneliai ryžosi tokiam pavojingam gyvenimui? Lietuvos miestuose ir miesteliuose daugelį metų kaimynystėje gyveno lietuviai ir žydai. Gyveno, bendravo ir gerai sutarė. Apie lietuvių ir žydų tarpusavio sutarimą girdėjau ir iš savo mokytojos, kuri mokė lotynų kalbą Telšių miesto vidurinėje mokykloje. Mokytoja Stanislava Kochanauskaitė, prieš karą mokėsi Telšių gimnazijoje, kur kartu vienoje klasėje mokėsi ir gerai sutarė lietuvių ir žydų mokiniai, o jos viena geriausių klasės draugių buvo Rūta Gurvičiūtė, kuri, labai gaila, bet buvo sušaudyta paskutinę karo dieną. Sušaudyta nelabai toli nuo tos vietos, kur gyveno mano seneliai. Ši žūtis labai aiškiai parodo, kad iki pat paskutinės karo dienos žydų tautybės gyventojams ir jų gelbėtojams grėsė didžiulis pavojus.

Mano senelių ir išgelbėtosios Elos istorija buvo tokia. Nedideliame Vakarų Lietuvos miestelyje Nevarėnuose (Telšių apskrityje), kuriame iki karo gyveno apie 500 gyventojų, taip pat daugelį metų kaimynystėje gyveno lietuvių ir žydų šeimos. Vienoje iš jų, Geimanų šeimoje, užaugo šeši vaikai, keturi sūnūs ir dvi dukros. Visai šalia Nevarėnų miestelio, taip pat šešių vaikų šeimoje užaugo mano močiutė Ona Žuolytė. Mano proseneliai pažinojo Geimanų šeimą. Prasidėjus karui, buvo nužudyti Geimanų šeimos vyrai, tėvas ir suaugę keturi sūnūs, netrukus sušaudyta ir mama. Dvi likusios dukros Ela ir Dora pabėgo iš Gerulių geto ir pradėjo slapstytis. Ką pagalvojo, mano seneliai, kai 1943 m. vasarą į jų sodybą atvyko Ela. Mano senelių apsisprendimas buvo toks, nežiūrint mirtino pavojaus – gelbėti. Juk įvairaus plauko okupantai, organizuojantys Lietuvos žmonių žudymus ir priešinantys Lietuvoje gyvenančius skirtingų tautybių žmones, anksčiau ar vėliau dings iš Lietuvos. Toks buvo mano senelių matymas, gelbėti žmogų, kurio jau protėviai gyveno Lietuvoje, o ne išsigąsti okupacinės valdžios grasinimų mirtimi.

Be abejo, įtakos senelių apsisprendimui turėjo ir tikėjimas Dievu, kuris per Šventą Raštą kalbėjo: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte. O Ela, kaip tik tuo metu ir buvo viena iš mažiausiųjų...

Pas mano senelius Ela laimingai išgyveno iki karo pabaigos, vėliau Telšiuose sukūrė šeimą, išaugino du vaikus, susilaukė anūkų. Ta gelbėjimo istorija man yra labai svarbi. Mano seneliams mirus, Ela apie savo gelbėtojus viename laiške rašė: jie dabar turi sėdėti šalia Dievo. Manau, kad iš mano senelių gyvenime sutiktų žmonių, Ela turėjo ypatingą teisę, pasakyti tokį stiprų palaiminimą. Ir tai man gyvenime duoda daug stiprybės. Tad iš savo senelių turiu gavęs žinią, kad nepaisant net mirtino pavojaus, gelbėti žmogaus gyvybę būtina. Nes po to būna palaiminimas, kuris lydi visą gyvenimą.

Jono ir Onos Gelžinių išgelbėtos Elos Geimanaitės (Šapirienės) anūko Gidono Šapiro kalba:

Niekada nemėgau ilgų kalbų, todėl būsiu lakoniškas. Juo labiau, kad šitoje situacijoje jokie iškilmingi ir įmantrūs žodžiai, mano galva, nepakeistų nuoširdaus, tikro ir tiesaus AČIŪ.

Taigi, AČIŪ Onai ir Jonui Gelžiniams už drąsą ir tikėjimą. Drąsą priimti lemtingą mano šeimai sprendimą. Ir tikėjimą, kad visi žmonės lygūs ir turi vienodą teisę gyventi.

Juk jei ne Onos ir Jono ryžtas ir vienas lemtingas sprendimas, mano šeimos istorija būtų pasukusi kitu keliu, tiksliau, mano šeimos istorijos nebūtų.

Jei ne drąsi ir kilni Gelžinių šeima, nebūtų nei mano tėčio, nei manęs, nei mano tetos ir pusseserės. Nebūtų ir jauniausio šios giminės atstovo, kuris netrukus turėtų išvysti šį pasaulį.

Todėl visos šeimos vardu noriu ištarti nuoširdžiausią AČIŪ Onai ir Jonui Gelžiniams, o taip pat jų ainiams, tarp kurių ir šiandien čia atvykęs anūkas Arvydas. Arvydai, Jūs turite didžiuotis savo garbinga ir kilnia gimine. AČIŪ.

AČIŪ už tai, kad esu.

Ir baigdamas norėčiau pacituoti savo Babą:

„Jeigu yra Dievas ir dangus, tai JIE turi sėdėti šalia Dievo“.

Išgelbėtos Elos Geimanaitės (Šapirienės) anūkas Gidonas Šapiro

 Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojos Fainos Kukliansky kalba:

Tauta, kuri davė tiek daug žmonijos kultūrai, buvo apvogta, apšmeižta, mušta ir išžudyta milijonais. Ta tauta, kuri davė žmonijai pranašus, Kristų, mokslininkus, yra niekinama ar neapkenčiama. Mano protas ir širdis atsisako suprasti antisemitizmą ir žiaurumą prieš tą mažą, vertingą, amžinai kenčiančią tautą. Jokia kita pasaulio tauta nėra tiek daug iškentėjusi“ rašė Ona Šimaitė, visiems žinoma žydų gelbėtoja, 1957 03 05. Gana simboliška, kad 1953 m. rugpjūčio 19 d. tai yra tais pačiais metais, kai O. Šimaitė atvyko į Izraelį, ten buvo priimtas įstatymas dėl gelbėjusius žydus atminimo įamžinimo. Šiandieną mes minime kitų gelbėtojų – Onos ir Jono Gelžinių – Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimą. Šie žmonės padarė žygdarbį išgelbėdami Ela Geimanaitę – Šapirienę. Mūsų, žydų, akimis kiekvienas gelbėtojas yra didvyris.       

Rašytojas Icchokas Meras dar 2004 m. rašė Lietuvos Respublikos prezidentui, Seimo pirmininkui ir kitiems aukštiems pareigūnams: Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė. Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu. Jų vardai įamžinti Jeruzalėje Atminimo kalne. Jų vardai turėtų būti aukso raidėmis iškalti ir nepriklausomoje Lietuvoje. Turėtų iškilti paminklas lietuvių Tautos Teisuoliams, tiems, kurie didžiausios tamsybės laikais nešė beginklėse nudegintose rankose sąžinės, doros, artimo meilės žiburį. Deja, viskas taip ir liko žodžiais. Iki šio laiko nėra nei paminklo, nei gatvių pavadinimų, nei gelbėtojų alėjos, gelbėtojai negauna jokios paramos iš valstybės. Nežinia, kodėl valstybė taip nevertina savo iškiliausių žmonių? Pamąstymai apie Holokausto švietimą, įvairios programos, seminarai nieko neduos, jeigu valstybėje nebus oficialiai, garsiai ir suprantamai reiškiama pagarba gelbėtojams ir baudžiami tie, dėl kurių reikėjo gelbėti. Kitaip, gelbėtojų žygdarbiai yra paprasčiausiai menkinami.

Renginio organizatoriai:

Izraelio ambasada

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus,
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyrius

Lietuvos žydų bendruomenė