PAŽYMĖJIMAS, suteikiantis teisę gauti darbą Bereliui Rolnikui - buvusiam nacionalizuotos manufaktūros savininkui, bedarbiui, vieninteliam šeimos maitintojui. Pasirašytas Plungės burmistro Jono Bagutskio* 1940 m. spalio 3 d. VŽM 1211

Šis unikalios formos ir unikalaus turinio dokumentas atspindi pereinamąjį laikotarpį Lietuvoje po sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Apie tris mėnesius krašte dar galiojo senoji administracinė tvarka, apie kurią byloja dokumento forma – blankas su burmistro spaudu. It nepriklausomos valstybės rudimentai šiame dokumente šviečia Vytis ir užrašas „LIETUVOS RESPUBLIKA“, nors jau 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė galutinį Lietuvos aneksijos įforminimo aktą.

Dokumento turinys atskleidžia vieną pagrindinių sovietizacijos proceso krypčių – gyventojų turto nacionalizavimą. Berelis Rolnikas – vienas iš daugelio žydų, be kurių indėlio buvo neįsivaizduojama Nepriklausomos Lietuvos urbanizacija ir verslo plėtra, po nacionalizacijos netekusių pagrindinio savo pragyvenimo šaltinio. Labiausiai šio proceso metu nukentėjo verslininkai, stambių ir vidutinių pramonės bei prekybos įmonių savininkai. Kaip nurodo istorikai, ** iš 1593 Lietuvoje nacionalizuotų prekybos centrų ir parduotuvių 1320 (83 proc.) priklausė žydams. Iš 986 nacionalizuotų įmonių 560-ies (57 proc.) savininkai taip pat buvo žydai. Dauguma nacionalizuotų įmonių savininkų buvo išvaryti iš didelių miestų į mažesnius miestelius. Žydų centrinis ir liaudies bankai buvo prijungti prie valstybinio banko, nacionalizuota 14 000 gyvenamųjų namų, kurių dauguma priklausė žydams.

Turto nacionalizacija ne vienai žydų, kaip ir kitų okupuotos Lietuvos gyventojų, šeimai reiškė nuosprendį – ištrėmimą „kaip socialiai svetimų elementų“ 1941 m. birželio 14–18 dienomis į atokiausius Sibiro rajonus. Čia iš šalčio, bado, nuo ligų dalis tremtinių neištvėrė jau pirmosios žiemos.

Aušra Rožankevičiūtė
Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė
 

© atvaizdas iš VVGŽM fondų