2010 spalio – lapkričio mėnesiais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras kvietė penkis rudens vakarus praleisti su XX a. čekoslovakų kino klasika.  

Bendradarbiaujant su Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje pristatyta 5 meninių filmų serija, pasakojanti apie žydams, gyvenusiems preiškario ir Antrojo Pasaulinio karo laikų Čekijoje ir Slovakijoje, tekusius išbandymus. Kaip ir kievienoje prieškario valstybėje, Čekoslovakijoje, o ypač Prahoje, žydai buvo svari visuomenės dalis, įtakojanti kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Ši meninių filmų serija savitai atskleidžia itin skausimingo laikmečio istorijas, kuriose persipina tikri istoriniai įvykiai, žydų, čekų ir slovakų gyvenimai, herojų meilės jausmai, siaubo ar fantastikos filmų elementai. 

 Spalio 25 d. įvyko renginių ciklo „Ruduo su XX a. čekoslovakijos kino klasika“ atidarymas, kurio metu buvo parodytas pirmasis meninis filmas „Ilga kelionė“, sukurtas režisieriaus Alfrédo Radoko, 1949 m. ir tapęs Čekijos kino legenda. Šis filmas, uždraustas per 40 okupacijos metų, išliko čekų atmintyje kaip vienas iš šalies kino šedevrų. Režisierius Alfrédas Radokas (1917-1976) pats turėjo žydiškų šaknų, o didelė jo šeimos dalis mirė nacių koncentracijos stovyklose. Sudėtingomis pokario sąlygomis filmuota juosta atspindi paties režisieriaus asmeninius išgyvenimus. „Ilga kelionė“ įprasmina meilę, kaip vienintelį atspirties tašką stengiantis išgyventi nežmoniškomis karo sąlygomis.

Lapkričio 2 d. Tolerancijos centro kino salės žiūrovai pamatė 1959 m. režisieriaus Jiri Weisso 1959 m. sukurtą meninį filmą „Romeo, Džiuljeta ir tamsa“. Filmo veiksmas rutuliojasi nacių okupuotoje Prahoje. Vyriškis paslepia nuo šeimos atsiskyrusią žydų mergaitę, bandančią išvengti savo likimo. Užgimusiai jų meilei nėra lemta išsiskleisti. Prahoje gimęs vokiečių ir žydų kilmės režisierius Jiří Weissas (1913-2004) ne vieną savo filmą paskyrė nacių okupacinio režimo temai. Jis pats buvo priverstas du kartus palikti gimtąją šalį: pirmąjį kartą trauktis užėjus naciams, o antrąjį – 1968-aisiais, sovietams užėmus Čekiją.

 Lapkričio 8 d. Tolerancijos centre buvo rodomas režisierių Jano Kadaro ir Elmaro Kloso 1965 m. sukurtas filmas „Parduotuvėlė pagrindinėje gatvėje“.  Filmas “Parduotuvėlė pagrindinėje gatvėje” 1966 m. laimėjo „Oskarą“ kaip geriausias filmas užsienio kalba. Filmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo laikų Slovakiją. Kukliai gyvenančiam slovakui Tono naciai pasiūlo perimti našlės žydės nedidukę krautuvėlę, kurioje prekiaujama siuvimo reikmenimis. Našlė jau sena, atitrūkusi nuo pasaulio realijų, mano, kad Tono ieško darbo, ir sutinka jį priimti pas save. Tono ir senutė pamėgsta vienas kitą. Bet naciai paskelbia, jog visi žydai turės palikti miestą. Ką Tono daryti su senute?

 Lapkričio 15 d. -  režisieriaus Jurajaus Herzo „Kremuotojas“ (1968). Meniniame filme „Kremuotojas“ slovakų kino režisierius Jurajus Herzas (g. 1934) pasakoja kraupią istoriją, kurioje antižydiška nacių propaganda paveikia nestabilios psichikos šeimos tėvo (kas dieną dirbančio krematoriume) moralines nuostatas. Patikėjęs arijų rasės mitu, jis imasi pats valyti pasaulį nuo ne-arijų kilmės žmonių. Jo uošvė – žydė, žmona – pusiau žydė. Netgi jo paties vaikų gyslomis teka žydiškas kraujas.

Lapkričio 22 d. – režisieriaus Karelo Kachynos „Uždraustas svajones“ (1986). Čekų režisierius Karelas Kachyňa (1924-2004) sukuria neįprastą Antrojo pasaulinio karo metu vykstančią istoriją. Juodoji komedija, kurioje perteikiamos skausmingos Holokausto problemos, rutuliojasi lyg liūdna pasaka, apjungianti subtilaus ir šilto grotesko elementus. Pagrindinis filmo herojus – žyų šeimos tėvas – turi tris aistras: žvejybą, gražias moteris ir norą kuo geriau aprūpinti savo šeimą. Jo dviems vyresniems sūnums pranešama, jog jie turės persikraustyti į Terezino koncentracijos stovyklą. Tėvas žino, kad ir jo laukia toks pats likimas. Tačiau kol kas jam reikia pamaitinti šeimą, ir jis privalo sumedžioti savo svajonių elnią.

 Kiekvieną vakarą žiūrovams filmus pristatydavo Čekijos Respublikos Ambasadorius Lietuvai Radech Pech, pabrėždamas ne tik filmo meninio turinio reikšmę, bet ir jo svarbą buvusios Čekoslvakijos valstybės politiniame kontekste.