Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI
Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremonija LR Vyriausybės rūmuose

2014 04 28 LR Vyriausybės rūmuose vyko Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremonija, kurios metu buvo pagerbta 11-a žydų gelbėtojų šeimų – iš viso 21-as asmuo, kurie Antrojo pasaulinio karo metais, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus nuo nacių vykdomo genocido.

Net ir mirties akivaizdoje žmogus turi išlikti žmogumi,
sakė ceremonijoje dalyvavęs Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Premjeras teigė, kad Pasaulio Tautų Teisuoliai – tai žmonės, kurie įvykdė neprilygstamą žygdarbį – Antrojo Pasaulinio karo metais pasmerktiesiems grąžino esminę žmogaus teisę – teisę gyventi.

 


Vyriausybės vadovas savo kalboje akcentavo senąją žydų išmintį, jog žmogus, išgelbėjęs vieną gyvybę, gelbsti visą pasaulį. „Kad gelbsti visą pasaulį – savo širdimis – visą laiką žinojo Pasaulio Tautų Teisuoliai, padėję išgelbėti draugą, kaimyną ar visai nepažįstamą žmogų. Šiandien lenkiamės mūsų bendrapiliečiams, kurie, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo žydus nuo budelių rankos. Šie drąsuoliai jautė pareigą savo gyvenimu skelbti, kad net ir mirties akivaizdoje žmogus turi išlikti žmogumi“, – kalbėjo premjeras.

Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremonijos dalyvius, susirinkusius svečius sužavėjo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblis (vadovas Artūras Šilalė, koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras). Jaunieji atlikėjai virtuoziškai sugrojo C. Gardel – „Diena, kai tave pamilau“ ir J. Brahmso  „Vengrų šokį Nr. 5“.

 

 

 

 

 Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba:

Kaip ir praėjusiais metais j.e. Izraelio valstybės Ambasadorė atvyko į Vilnių su kilnia misija – įteikti Jad Vašem apdovanojimus žydų gelbėtojams.

Šiais metais apdovanojimas vyksta Vyriausybės rūmuose, o ne Vilniaus Gaono valstybiniame žydų muziejuje. Ta proga turėčiau kelis pastebėjimus.

Tai, kad apdovanojimas vyksta Vyriausybės rūmuose, nė kiek nesumenkina žydų muziejaus indėlio į gelbėtojų paieškas ir išgelbėtojų istorijų tyrinėjimą. Tai šventas darbas, už kurį mes visi turime būti dėkingi muziejui ir jo darbuotojams, o ypač Danutei Selčinskajai, paskyrusiai savo gyvenimą šiam kilniam tikslui. Nei vienas gelbėtojas, kaip ir nei vienas žudikas neturi būti pamirštas.

Ne tik Izraelio valstybė, Lietuvos žydų bendruomenė, bet ir Lietuvos valstybė demonstruoja ypatingą pagarbą gelbėjusiems žydus žmonėms. Tai ypač svarbu, kai pasauliui gresia karai, kai net ir senajame Europos žemyne vėl žydams ėmė grėsti realus pavojus. Ir tai vyksta Vakarų Europoje, iš kurios mes semiamės patirties ir mokomės tolerancijos, demokratijos, lygybės. Antisemitizmas Europoje įgauna naują, Izraelio neigimo formą. Tai labai pavojingas reiškinys.

Dabartiniu metu mes, Lietuvos žydai, minime Lietuvą kaip palankią žydams valstybę, kurioje daug kas daroma ginant visų žmonių teises, užtikrinant žmonių lygiateisiškumą.

Vis dėlto, vardan šiandieną apdovanojamųjų, mūsų brangiųjų gelbėtojų, vardan išgelbėtų žydų ir vardan tų, kurių niekas negelbėjo, norėčiau labai aiškiai pasakyti, kad mes, Lietuvos žydų bendruomenė, niekada nesitaikstysime su viešojoje erdvėje laikas nuo laiko pasirodančiais antisemitiniais komentarais ar lozungais, straipsniais, manifestais, kuriais bandoma provokuoti ir kiršinti žydus su lietuviais ir Lietuvos valstybe. Valstybėje turi vyrauti visiškas nepakantumas Holokausto neigimui, gelbėtojų žygdarbių nuvertinimui. Žmonės, skleidžiantys tokį požiūrį, turėtų būti įvardijami kaip nusikaltėliai ir jiems turėtų būti taikomos baudžiamojo persekiojimo priemonės.

Naudodamasi šia šventine proga ir tuo, kad gerbiamas Premjeras yra su mumis, ir, ko gero, pažeisdama diplomatinę etiką, norėčiau papasakoti, kad vakar grįžau iš Izraelio, kur kai kurių Europos žydų bendruomenių vadovai buvo susitikę su Izraelio valstybės vadovais. Lietuvos žydų bendruomenė yra Europos ir Pasaulio žydų kongreso narė. Lietuvos Respublikos ir Lietuvos žydų bendruomenės reputacija Izraelyje yra puiki. Ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Benjaminas Getsas pažadėjo deleguoti į Lietuvą Izraelio armijos karių grupes, kad žydų kariai susipažintų su mūsų jaunimu, Lietuvos ir Lietuvos žydų istorija. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu visos Europos delegacijų akivaizdoje pasižadėjo atvykti į Lietuvą. Gal viršijau savo įgaliojimus, kviesdama jį, bet ponas Netanyahu pasakė, kad yra kilęs iš Vilniaus Gaono šeimos. Dar kartą noriu pabrėžti, kaip svarbu Izraelio valstybei pagerbti žydų gelbėtojus ir kaip svarbu mums, viso pasaulio žydams, kad Izraelio valstybė būtų saugi ir palaikoma kitų valstybių, tarp jų ir Europos Sąjungos. Gerbiamas Premjere, gal ir Jūs sutiksite su manim, kad pakviesti Izraelio premjerą, litvaką Benjaminą Netanyahu aplankyti Lietuvą yra gera mintis. Manau, kad tai būtų abiem pusėms naudingas vizitas.

 

Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimus jų artimiesiems įteikė Izraelio valstybės
Nepaprastoji ir Įgaliotoji Ambasadorė p.
Hagit Ben-Yaakov ir Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis

 

 

 

Izraelio Valstybės Ambasadorės Hagit Ben-Yaakov kalba

 Jūsų Ekscelencijos,

Lietuvos žydų bendruomenės Pirmininke,

Ponai ir Ponios,

Brangūs draugai ir didžiai gerbiami svečiai!

Vos prieš pora valandų mes pagerbėme Holokausto aukų atminimą Paneriuose, minėdami oficialią Izraelio valstybės Holokausto kankinių ir didvyrių atminimo dieną.

Man didelė garbė šiandien, šioje reikšmingoje ceremonijoje, atstovauti Izraelio valstybei, 11 lietuvių šeimų apdovanojant Holokausto kankinių ir didvyrių instituto – Jad Vašem medaliais ir diplomais.

Brangūs draugai!

Jad Vašem institutui, kuris Izraelio Parlamento sprendimu buvo įsteigtas Jeruzalėje, yra patikėta įamžinti šešis milijonus žydų, tapusių nacių ir jų kolaborantų aukomis, kuriant memorialinius projektus, kaupiant, tyrinėjant, skelbiant Holokaustą išgyvenusių žmonių liudijimus, vykdant edukacinius projektus.

Kitas svarbus uždavinys – identifikuoti vardus tų žmonių, kurie rizikuodami savo gyvybėmis gelbėjo žydus per Holokaustą ir pripažinti juos Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Teisuoliai buvo vienintelis švyturys juodoje siaubo ir nevilties jūroje. Savo kilniais ir drąsiais poelgiais jie gelbėjo ne tik žydų gyvybes, bet ir per Holokaustą visiškai sutryptą žmogiškąjį orumą. Todėl šiuo atveju posakis „Išgelbėjęs vieną gyvybę išgelbėja visą pasaulį“ įgauna ypatingą reikšmę.

Norėčiau išnaudoti šią galimybę ir pareikšti savo dėkingumą tiems, kurie organizavo ir įgyvendino šią reikšmingą ceremoniją, dedikuotą Pasaulio Tautų Teisuoliams – Lietuvos Respublikos Vyriausybei, mielai sutikusiai organizuoti ceremoniją Vyriausybės rūmuose, Lietuvos žydų bendruomenės Pirmininkei Fainai Kukliansky, p. Danutei Selčinskajai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Teisuolių skyriaus, kurių veiksmingų pastangų dėka mes šiandien čia susirinkome pagerbti 11-a lietuvių šeimų.

Taip pat norėčiau padėkoti Ambasadoriui Dariui Degučiui už jo aktyvią paramą ir darbą mūsų bendruose projektuose.

 

Per šią ceremoniją Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais ir diplomais apdovanoti:

 Jonas Eimontas (1906–1967)

 Tatjana Larionova (1917–2001)

 Valentinas Larionovas (1910–1967)

 Antonina Levinienė (1901–1971)

Justina Preišogalavičienė (? ~ 1956)

Kazimieras Preišogalavičius (? ~ 1954)

Nikodemas Preišogalavičius (1922–1984)

Juozas Rimša (1875–1970)

Justina Rimšienė (1876–1957)

Jurgis Rimša (1890–1967)

Ona Rimšienė (1906–1972)

Kazimieras Rudėnas (1892–1960)

Veronika Rudėnienė (1896–1979)

Elena Starkienė (1905–1989)

Antanas Starkus (1901–1975)

Polina Tarasevič (1905–1943)

Jurgis Vidmantas (1900–1993)

Konstancija Vidmantienė (1902–1987)

Pranas Vocelka (1897–1992)

Aleksandras Vonžodas (1907–1984)

Malvina Vonžodienė (1910–1992)

 

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais pristatome per šią ceremoniją
apdovanotus žydų gelbėtojus – Pasaulio Tautų Teisuolius. Deja, nė vienas iš jų nesulaukė šių dienų,
Teisuolių apdovanojimus priėmė jų artimieji.

 

JONAS EIMONTAS

ALEKSANDRAS VONŽODAS

MALVINA VONŽODIENĖ

 

Jonas Eimontas 1967 m.  Aleksandras ir Malvina Vonzodai
su dukra Irena ir sūnumi Gracijonu
   

Chava Lopianskienė ir Giršas Lopianskis ir jų vaikai Jakovas ir Eva. Kaunas apie 1948 m.

 

Gelbėjimo istorija

Karui prasidėjus, kuomet Kauno priemiestyje, Vilijampolėje, buvo įsteigtas žydų getas – Lopianskių bei Lobanovskių namai atsidūrė geto teritorijoje.

Per Didžiają Akciją Chava Lopianskienė, jos dukra Riva, sūnus Josifas su žmona Chana ir dukrele Raja buvo nužudyti IX-ajame forte.

Giršo Lopianskio žmonos Chanos tėvas Mejeris Lobanovskis turėjo didelį namą, malūną ir parduotuvę Vandžiogaloje, jis gerai pažinojo vietinius gyventojus. Su ūkininkais darbiniais reikalais buvo susijęs ir agronomas Giršas Lopianskis. Mejeris Lobanovskis ir jo žentas Giršas Lopianskis susitarė su ūkininku Aleksandru Vonžodu, kad jis įrengs slėptuvę Lopianskių ir Lobanovskių šeimoms. Jonas Eimontas palaikė ryšį tarp Aleksandro Vonžodo ir Lopianskių-Lobanovskių šeimų, gyvenusių gete.

Naktį Giršas Lopianskis su žmona Chana ir sūneliu Jakovu, Chanos sesuo Asnė Lobanovskytė, Mejerio Lobanovskio sesuo Šeinė Etl Keidanskienė ir jos vyras Ošeris pabėgo iš geto. Jų laukė Jonas Eimontas su šieno prikrautu vežimu ir atsivežtais kaimiečių drabužiais Giršui ir Chanai Lopianskiams, kurie užėmė važnyčiotojų vietas, likusieji bėgliai pasislėpė šiene, o Jonas Eimontas su dviračiu važiavo priekyje, kad galėtų, reikalui esant, įspėti apie gresiantį pavojų. Jiems laimingai pavyko pasiekti Aleksandro ir Malvinos Vonžodų ūkį netoli Vandžiogalos. Slėptuvė buvo įrengta po kiaulidės grindimis, kur bėgliai išbuvo 1943/44 rudenį ir žiemą, o 1944-ųjų pavasarį Aleksandras Vonžodas įrengė kitą slėptuvę daržinėje po šienu, kur ir sulaukė išvadavimo Lopianskių, Lobanovskių ir Keidanskių šeimos.

 

Jono Eimonto apdovanojimą priėmė dukra Elena Bužinskienė,
sūnūs Zenonas Eimontas ir Jonas Alfonsas Eimontas

 

Aleksandro ir Malvinos Vonžodų apdovanojimus priėmė anūkai
Tautvaldė Ramuckaitė, Violeta Ramuckaitė, Rimantas Ramuckis

 

 

VALENTINAS LARIONOVAS

TATJANA LARIONOVA

Valentinas Larionovas Tatjana Gembickaitė Larionova 1938 m.
 
 Tatjana ir Valentinas Larionovai, Tamara Gembickaitė su išgelbėta mergaite
Anita Kupric ant kelių ir Ana Gembickiene

 

Gelbėjimo istorija

Firos Kupric vyras Dovydas buvo nužudytas per pirmąsias hitlerinės Vokietijos okupacijos dienas Kaune. Fira liko su ką tik gimusia dukrele Anita.

Kuomet Fira Kupric su Anita atsidūrė Kauno gete, ji atnaujino santykius su savo drauge Tamara Gembickaite, kurią pažinojo prieš karą. Tamara kartu su savo motina Ana Gembickiene gyveno Kaune, ten ji ir susipažino su būsimuoju savo vyru Francu Jainschingu, Austrijos piliečiu, karo prievolininku, tarnavusiu Vermachto armijoje. Francas dirbo netoli garažų, kuriuose buvo remontuojami gestapo automobiliai.

Francas papasakojo Firai Kupric apie traukinį, kuriuo vokiečiai veždavo rusų vaikus, našlaičius, į Vokietiją. Kai traukinys stovėdavo dėl prasidėjusių bombardavimų ir negalėdavo važiuoti toliau į Vokietiją, lietuviams leisdavo nusipirkti vaikus po 5 markes. Francas pasiūlė išnaudoti šią galimybę ir tokiu būdu išvežti Anitą.

Kauno gete Fira Kupric susipažino su Simonu Kaplanu. 1943 m. spalio 28 d. Simonas Kaplanas papirko geto sargybinius, Fira ir Simonas raminamaisiais vaistais užmigdė Anitą, įdėjo ją į maišą ir pabėgo iš Kauno geto pas Francą, kuris jų laukė sutartoje vietoje. Francas nunešė Anitą į Anos Gembickienės namus. Anita liko kartu su Anos Gembickienės šeima iki to momento, kol apie jos buvimą šiuose namuose gestapui pranešė kaimynas. Iškilus grėsmei būti demaskuotiems, Tamara Gembickaitė susisiekė su savo seserimi Tatjana Larionova, gyvenusia Vilniuje. Tatjanos vyras Valentinas Larionovas su automobiliu atvyko į Kauną ir pasiėmė Anitą į savo namus. Taip Anita Kupric liko Larionovų šeimoje iki 1944-ųjų lapkričio, kol mergaitę pasiėmė jos mama. Artėjant frontui, Tamara Gembickaitė-Jainsching ir Ana Gembickienė išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Vienoje.

 

Valentino ir Tatjanos Larionovų apdovanojimus priėmė anūkai
Valentinas Larionovas, Edita Sabataitienė ir Larionovų marti Danutė Larionovienė.

 

KAZIMIERAS PREIŠOGALAVIČIUS

JUSTINA PREIŠOGALAVIČIENĖ

ir jų sūnus NIKODEMAS

 

Gelbėjimo istorija

Simonas Kaplanas kartu su kitais Kauno geto kaliniais buvo varomas į įvairius priverstinius darbus: iš pradžių statė spygliuotų vielų tvorą aplink getą, vėliau karinį oro uostą netoli Kauno. Dirbdamas aprūpinant getą malkomis, Simonas Kaplanas susitikdavo su ūkininkais. Tada jis susipažino su Preišogalavičių šeima, kurie turėjo sodybą prie Nemuno, netoli nuo Veršvų, apie 3,5 km nuo Kauno.

Kai Simonas papasakojo Kazimierui Preišogalavičiui apie savo ketinimus įrengti bunkerį kaip slapstymosi vietą ne tik sau, bet ir kitiems žydams, Kazimieras pasiūlė tokią slėptuvę įrengti jo sodybos teritorijoje. Simonas Kaplanas, padedant Kazimiero sūnums – Pranui ir Vincui (jiems buvo po 16 ir 17 metų), sukonstravo ir įrengė bunkerį per vienerius metus. Jis įvedė bunkeryje elektrą, iškasė tunelį, kuris vedė link upės, jei netikėtai prireiktų pabėgti.

1944 m. sausį Simonas Kaplanas įtarė, kad jų slapstymosi vieta gali būti išaiškinta ir sunaikinta, todėl jis kartu su Fira Kupric ir dar keliais žydais persikėlė gyventi į Nikodemo Preišogalavičiaus namus, netoli Kauno IX-ojo forto. Po trijų savaičių paaiškėjo, kad informacija apie pavojų buvo klaidinga, todėl visi sugrįžo atgal į slėptuvę. Šiame bunkeryje apie 13 geto pabėgėlių slapstėsi iki karo pabaigos.

Simonas Kaplanas, puikiai kalbėjo lietuviškai, buvo nepanašus į žydą, todėl dažnai eidavo į kaimynystėje esančius ūkius padirbėti ar paprašyti maisto. Didelė dalis aplinkinių gyventojų žinojo, kad jis yra žydas, tačiau neišdavė.

Fira Kupric ir Simonas Kaplanas kartu su keletu kitų žydų sulaukė išvadavimo Kazimiero ir Justinos Preišogalavičių šeimoje.

 

Preišogalavičių šeimos apdovanojimus priėmė
Kazimiero ir Justinos Preišogalavičių anūkė Vanda Vedegienė

 

 

ANTONINA LEVINIENĖ

 Antonina Levinienė
 Išgelbėtas Georgijus Petrovas

Gelbėjimo istorija

Prasidėjus vokiečių okupacijai, visa Rubinšteinų šeima: Izaokas Rubinšteinas, jo žmona Eugenija, prieš pat karo pradžią gimusi jų dukrelė Dina, Eugenijos Rubinšteinienės sūnus Georgijus ir Izaoko Rubinšteino tėvai Faivušas bei Frida buvo įkalinti Šiaulių gete. Izaoko Rubinšteino tėvai Faivušas ir Frida bei duktė Dina tapo Vaikų akcijos aukomis.

Iš karto po Vaikų akcijos, Antoninai Levinai padedant, Georgijaus tėvai suorganizavo jo pabėgimą iš geto. Nepažįstami žmonės išvedė Georgijų pro Frenkelio fabriko vartus, kur tuomet Georgijus dirbo, ir berniukas nuėjo pas Antoniną Levinienę, gyvenusią pačiame Šiaulių centre. Antonina Levinienė jau laukė Georgijaus ir kitą dieną ji nuvedė berniuką į mažą butelį šalia turgaus, kuriame gyveno jauna moteris, kurią vadino Jelizaveta. Pas Jelizavetą Georgijus slapstėsi apie mėnesį, kartais vakarais aplankydavo Antoniną Levinienę ir savo draugus – Antoninos vaikus Jurgį ir Eleną. 1943.12.30 iš Daugpilio atvyko Georgijaus Petrovo dėdė (tėvo brolis) Ivanas Petrovas. Dar prieš jam atvykstant, Antonina Levinienė sugebėjo parūpinti Georgijui fiktyvius metrikus, kurie vėliau jam padėjo legalizuotis. Prieš pat Naujuosius metus Ivanas Petrovas išsivežė savo sūnėną Georgijų į Daugpilį, kur jis laimingai sulaukė išvadavimo.

Likviduojant Šiaulių getą Izaokas Rubinšteinas ir Georgijaus motina Eugenija Rubinšteinienė pateko į Štuthofą. Izaokas buvo perkeltas į Dachau, po to išsiųstas į Osvencimą ir ten žuvo. Eugenija pabėgo iš Štuthofo kalinių kolonos, slapstėsi pas lenkų valstiečius. Karui pasibaigus, ji surado savo sūnų Daugpilyje.

Antonina Levinienė, nepaisydama pavojų, rizikuodama savo ir savo šeimos gerove, rūpinosi berniuku, organizavo jo sėkmingą išvedimą iš Šiaulių geto ir perdavimą jo dėdei Ivanui Petrovui, pas kurį Georgijus sulaukė išvadavimo.

 

Antoninos Levinienės apdovanojimą priėmė jos dukra Elena Pilipaitienė, anūkė Jurgita Strašunskienė,
proanūkai Aistė Vaškevičienė, Lalita Strašunskytė ir
Danielius Haridas Strašunskis.

 

 

JUOZAS RIMŠA

JUSTINA RIMŠIENĖ

JURGIS RIMŠA

ONA RIMŠIENĖ


Justina Rimšienė 1876–1957, Juozas Rimša 1875–1970

 

 

 Ona Rimšienė 1906–1972 m., Jurgis Rimša 1890–1967 m.


 

ELENA STARKIENĖ

ANTANAS STARKUS

 Elena Starkienė ir Antanas Starkus su savo vaikais Kęstučiu ir Valiute (Elena). Kaunas, 1940 m.

 

 

Profesorius Antanas Starkus savo darbo kabinete


Gelbėjimo istorija

Suvarius Kauno žydus į getą, Olga Gurvičiūtė atsidūrė tarp pirmosios akcijos aukų. Ji pabėgo iš geto ir atsidūrė Minske, tačiau vėl grįžusi į Kauną, nuėjo pas savo draugę Mariją Zelčiūtę, kuri ją slėpė savo namuose. Gana ilgą laiką Olgą Gurvičiūtę globojo ir slėpė prof. Antanas Starkus ir jo žmona Elena su savo dviem vaikais. 1943 m. prof. Antanas Starkus buvo gestapo areštuotas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur dirbdamas stovyklos gydytoju, išgelbėjo daugelio kalinių gyvybę.

Po įvairių slapstymosi vietų Kaune, Olgą Gurvičiūtę priglaudė skulptorius Petras Rimša, tačiau jo mažame Kauno butelyje Olga pasilikti negalėjo ir 1942-ųjų spalį Petro Rimšos brolis Juozas Rimša slapta parsivežė Olgą į savo ir brolio bendrą sodybą Vilkaviškio rajone, Pilviškių valsčiuje, Naudžių kaime. Šioje sodyboje gyveno Juozas Rimša su žmona Justina, jo brolis Jurgis Rimša su žmona Ona, sūnumi Aidu ir 1944 m. gimusia dukryte Onute. Taip netikėtai šioje šeimoje atsiradusi Olga buvo priimta į šeimą kaip lygiateisė šeimos narė, o visiems samdomiems sodybos darbininkams Olga buvo pristatyta kaip neturėjusi kur pasidėti našlaitė Steputė, kurią skulptorius Petras Rimša atsiuntė pas savo brolius į kaimą. Visų šeimos narių globojama Olga Gurvičiūtė Rimšų sodyboje sulaukė išvadavimo.

 

Rimšų šeimos apdovanojimus priėmė Jurgio ir Onos Rimšų sūnus Aidas Rimša,
jo žmona Giedrė Marija Rimšienė ir sesuo Ona Gilaitienė

 

 

Antano ir Elenos Starkų apdovanojimus priėmė
anūkės Rasa Kubilienė, Gabrielė Žaidytė ir proanūkis Andrius Kubilius

 

KAZIMIERAS RUDĖNAS

VERONIKA RUDĖNIENĖ

 

Gelbėjimo istorija

Kazimieras ir Veronika Rudėnai su savo šešiais vaikais, iš kurių vyriausioji buvo Stasė, prieškaryje gyveno savo ūkyje Šermukšnynėje, Šnieriškių k., Molėtų rajone, prie Aiseto ežero. Pas Kazimierą Rudėną apsistodavo žvejai, kurie po kelias dienas traukdavo tinklus Aisete. Kazimieras priklausė Labanoro bažnyčios komitetui. Per karą Kazimieras ir Veronika Rudėnai savo ūkyje ir žeminėje, miške, slėpė du brolius Kačerginskius – Jakovą (Jankelį) ir Eliezierį (Leizerį) bei jų pusbrolį Eskę Strešelskį. Visi Rudėnų slepiami žydai išgyveno.

Po karo broliai Kačerginskiai išvažiavo gyventi į Uteną ir prikalbino Kazimierą Rudėną persikelti gyventi arčiau miesto, nes stambiems ūkininkams Rudėnams grėsė deportacija į Sibirą. Rudėnų šeima apsigyveno Ažudvarių kaime, netoli Utenos, ir taip išvengė deportacijos. Iki pat savo mirties (1960 m.) Kazimieras Rudėnas bendravo su broliais Kačerginskiais. 1970 m. Kačerginskiai persikėlė gyventi į Uteną, o 1973 m. su savo šeimomis emigravo į Izraelį.

Jakovas ir Eliezieris Kačerginskiai dabar jau mirę, bet išgelbėtų brolių Kačerginskių sūnūs – Jehošua ir Šimonas, gyvenantys Izraelyje, – prieš keletą metų susirado savo tėvo gelbėtojų palikuonis, tebegyvenančius Utenoje, ir parašė apie savo tėvų išsigelbėjimą memorialiniam institutui Jad Vašem, Jeruzalėje.

 

Kazimiero ir Veronikos Rudėnų apdovanojimus priėmė anūkai
Arvydas Rudėnas, Gintaras Rudėnas, Jonas Araminas, Algis Araminas, Saulius Čekas

 

POLINA TARASEVIČ

           

Gelbėjimo istorija

Anatolijus Kasinskis (Kazrielis Bernanas) liudija, jog vieną naktį jo motina Brocha Bernan, davusi policininkui gražią dėžutę su sidabriniais šaukšteliais, jį ir jo brolius Samuelį ir Šolemą išvedė iš geto. Jie nuėjo Jašiūnų link ir iš pradžių slapstėsi miškuose netoli Piliakalinių, Turgelių ir Parudominio kaimų (apie 30–40 km nuo Vilniaus). Tačiau kartą kažkas iš vietinių juos išdavė, policininkai visus sugavo ir nuvedė į mišką sušaudyti. Privertė motiną ir vyresnįjį brolį kasti duobę, tačiau nežinia kodėl policininkas šovė pro šalį ir visus paleido. Kurį laiką jie slapstėsi miške, tačiau visiems kartu slapstytis buvo labai sudėtinga. Todėl motina, susitarusi su vietos gyventojais, kuriais pasitikėjo, nusprendė Anatolijų (Kasrielį) ir jaunesnįjį brolį Samuelį atiduoti į skirtingas vietas, skirtingus kaimus, esančius netoli vienas kito. Vyresnįjį sūnų Šolemą ji pasiliko prie savęs.

Anatolijus gyveno pas Poliną Tarasevič Predtečenkos (dabar Biržiškės) kaime, Vilniaus rajone. Kartu gyveno ir Polinos Tarasevič dukterėčia Sofija Juljevna Petrovskaja (vėliau Vasiljeva), kuri iki šiol ten gyvena – ji yra Anatolijaus Kasinskio pasakojamų įvykių liudininkė.

Kartą naktį vokiečiai kartu su policininkais netikėtai surengė gaudynes. Kažkas iš vietinių gyventojų išdavė Anatolijaus motiną ir brolį. Išdavė ir moterį, kuri savo namuose slėpė Anatolijų – Poliną Tarasevič. Ji spėjo pasakyti Anatolijui, kad bėgtų į mišką, todėl jis ir liko gyvas. O sodybą ir visą Polinos ūkį policininkai sudegino.

Ryte, kai Anatolijus sugrįžo iš miško, sužinojo, kad Poliną Tarasevič kartu su jo motina ir broliu įsodino į vežimą, pririšo ir nuvežė sušaudyti. Polinos Tarasevič giminaičiams po kelių dienų pavyko ją slapčia atkasti ir perlaidoti kapinėse. Kur nužudyti ir palaidoti Anatolijaus motina Brocha Bernan ir brolis Šolemas, taip ir liko nežinoma.

Karo metais besislapstančius brolius Kazrielį ir Samuelį pavadino kitais vardais. Kazrielis tapo Anatolijumi Kasinskiu, o Samuelis – Michailu Kasinskiu. Samuelis taip pat išgyveno, jį priėmė ir slėpė Liudviko ir Monikos Košyčių šeima.

 

Polinos Tarasevič apdovanojimą priėmė jos dukterėčia Sofija Vasiljeva ir
Sofijos anūkai Lešekas Vasiljevas ir Valentina Velavičienė

 

 

JURGIS VIDMANTAS

KONSTANCIJA VIDMANTIENĖ

 Prof. Jurgis Vidmantas ir jo žmona Konstancija Vidmantienė.
Kaunas, 1950 m.

 

Gelbėjimo istorija

Bronia ir Isaras Subockiai su sūnumi Emanueliu prieš karą gyveno Kaune. Vokietijos armijai užėmus Kauną, 1941 m. liepos 3-iąją, vietiniai nacių pagalbininkai nužudė Isarą Subockį. Motina ir sūnus Subockiai 1941-ųjų rugpjūtį buvo priversti persikelti į getą, kuriame išbuvo iki 1943-ųjų lapkričio.

1943-iųjų lapkritį, turėdama tikslą rasti saugią vietą Emanueliui, Bronia Subockienė su sūnumi įsiliejo į darbininkų koloną ir išėjo iš geto. Emanuelis nebuvo panašus į žydą, puikiai kalbėjo lietuviškai, jam buvo surastas prieglobstis keliose šeimose, tik neilgam laikotarpiui. Nuo 1943-iųjų gruodžio 27 d. iki 1944 m. gegužės mėnesio Emanuelis Subockis gyveno Kalnėnų kaime, Jurbarko rajone, Šneiderių šeimoje.

1944 m. gegužės mėnesį, Šneideriams susiginčijus su kaimynu, kilo įtarimas, jog kaimynas suprato, kad Emanuelis yra žydas ir yra slapstomas Šneiderių šeimoje. Todėl Šneiderių dukra jau vedė Emanuelį atgal į getą, tačiau pakeliui į getą, padedant Antaninai Mažylienei, jie surado Emanuelio motiną, kuri nuo 1944 m. balandžio slapstėsi Jurgio ir Konstancijos Vidmantų šeimoje. Bronia apsimetė esanti Vidmanto giminaitė, padedanti tvarkytis namuose ir mokanti Vidmanto dukterį Gygają vokiečių kalbos. Vidmantų šeima sutiko priglausti ir Emanuelį savo namuose, kol nebus rasta kita saugi vieta. Po kelių dienų Jurgis Vidmantas nuvežė Emanuelį į Panevėžiuko kaimą, kur jis turėjo mažą ūkį, tuo metu išnuomotą valstiečių šeimai. Emanuelis ten ganydavo gyvulius ir gyveno tame ūkyje kartu su valstiečiais iki 1944 m. rugpjūčio, kol motina atvyko jo pasiimti.

Po išvadavimo Bronia Subockienė kartu su Emanueliu apsigyveno Vilniuje ir palaikė artimus ryšius su savo ir sūnaus gelbėtojais.

 

Jurgio ir Konstancijos Vidmantų apdovanojimą priėmė dukra
Gygaja Žekienė ir sūnus Vidmantas Žekas

 

PRANAS VOCELKA

 

Prano Vocelkos fotografija

 


Julijana Zarchi

 

Gelbėjimo istorija

Kuomet Kauno geto gyventojams tapo galutinai aišku, kad visi geto gyventojai pasmerkti mirčiai ir reikia skubiai kažką daryti, – Pranas Vocelka, čekas, labai rizikuodamas, sugebėjo išvesti iš geto savo žmoną Feigą ir tris savo vaikus – Mariją, Zofiją ir Juozą bei mažą mergaitę Julianą Zarchi, kurią perdavė jos senelei. Iš pradžių Prano Vocelkos šeimą priglaudė pažįstami žmonės, vėliau atokiau nuo gatvės stovinčiame senamiesčio name Pranas Vocelka išsinuomojo butą, tinkantį pasislėpti nuo policijos akių, – negalėjai surasti į tą butą nei įėjimo, nei lango. Tai buvo du kambariai už kito buto pagalbinės patalpos, su langeliu į akliną aukštą namo sieną, todėl visą dieną tekdavo deginti šviesą. Ten Vocelka perkraustė savo vaikus, o po kelių mėnesių ir žmoną. Vaikų jis neregistravo policijoje ir neleido į mokyklą.

Pranas Vocelka palaikė ryšį su geto kaliniais ir žydų gelbėtojais, jis dažnai lankydavosi žinomos žydų gelbėtojos Elenos Holcmanienės namuose. P. Vocelka buvo suklastotų dokumentų besislapstantiems žydams padirbinėjimo meistras. Tą darbą jis atlikdavo ypač kvalifikuotai, taip padėdamas išsigelbėti daugeliui žmonių, tarp kurių buvo ir Rozalija Osipavičienė (Chaitinaitė) bei jos dukra Zofija (dabar Karkazienė).

1944 metų kovo mėnesį, po Vaikų akcijos, spaustuvės darbuotojams Pranui Vocelkai ir Julijai Vitkauskienei padedant iš Kauno geto buvo išvesti jų buvusio bendradarbio Šimono Joselevičiaus vaikai – Pesachas ir Chana. Vaikus priglaudė ir išgelbėjo Mikas ir Elena Lukauskai.

 

Prano Vocelkos apdovanojimą priėmė jo sūnus Juozas Vocelka, anūkai Kristina ir Edvardas

 

 

 

Vyriausybėje surengtoje Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremonijoje
dalyvavo užsienio reikalų viceministras Neris Germanas
.

 

„Šiandien Vyriausybės rūmuose matome žmones, kurių darbai ir gyvenimas liudija, kaip svarbu nepailstant saugoti ir diegti pamatines žmonijos vertybes“, – sakė viceministras Neris Germanas.

Viceministras pasveikino apdovanotuosius žydų gelbėtojų artimuosius, o už kruopštų daugelio metų darbą renkant išgelbėtų žydų liudijimus ir kitus istorinius tyrimus viceministras padėkojo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir įteikė Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atminimo dovaną.

 

 

Antano ir Elenos Starkų anūkė Rasa Kubilienė pasidalijo su ceremonijos dalyviais savo motinos
Elenos Starkutės-Žaidienės prisiminimų nuotrupomis apie šeimos pagalbą žydams karo metais,
prof. Antano Starkaus suėmimą ir išvežimą į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

 

 

 

prof. Antanas Starkus

Kaunas. 1941 m. ruduo. Lietuva okupuota vokiečių, steigiami getai, į kuriuos prievarta perkeliamos žydų šeimos. Gatvių važiuojamąja dalimi slenka liūdni susirūpinę žmonės, su ant rūbų prisiūtomis geltonomis šešiakampėmis žvaigždėmis, jie slapčia bando ką nors parduoti, įsigyti pinigų. (Jau pasibaigus karui ir sugrįžus vienam iš „pardavėjų“ mama grąžino pirkinius, paaiškinus, kad mums jie nebepriklauso, nes buvo įsigyti tik todėl, kad tokia forma mažiau žemino žmonių orumą).

1941 m. spalio mėnuo, namuose palyginti ramu. Vakarieniaujam. Tėvai Elena Starkienė ir Antanas Starkus pristato nematytą viešnią – panelę Moniką (tikrasis vardas Olga Gurvičiūtė), paaiškinę, jog ji pas mus gyvens, bet apie tai niekam negalima pasakoti. Tai – šeimos paslaptis. Jei ateidavo svečių, Monika pasitraukdavo į kambarį už virtuvės ir būdavo ten, kol pranešdavome, kad likome tik savi. Prabuvo iki 1943 m. kovo mėn. 16 d.

Nepaisant to, jog namuose slapstėsi žydė, tėvas elgėsi drąsiai – išrašydavo ligos pažymėjimus šaukiamojo amžiaus jaunuoliams, vengiantiems tarnauti okupantų kariuomenėje, įspėdavo studentus palikti auditoriją, jei jiems grėsė areštas, dalyvavo pogrindžio spaudos veikloje. Viešame gyvenime abu tėvai nevengė išreikšti pasibaisėjimo vokiečių, garsėjančių kaip išsilavinusi kultūringa tauta, elgesiu.

Gyvenimas tęsėsi: mama mokytojavo, tėvas dirbo universitete, mes su broliu lankėm mokyklas. Tai truko iki tėvo arešto.

1943 m. kovo 16 d. uždarius Kauno ir Vilniaus universitetus, gestapas suėmė 46 žinomus Lietuvos inteligentus, tarp jų ir mano tėvą. Juos įvardijo „įkaitais“ – kaltais dėl to, kad jaunuoliai (šimtas tūkstančių) nestojo savanoriais į okupantų armiją. Jau kitą dieną įkalintuosius deportavo į Štuthofo prie Dancigo koncentracijos lagerį. Ir ten tėvas, baisiomis sąlygomis po šešiolika valandų dirbdamas lagerio kalinių ligoninėje, gelbėjo ne tik pasiligojusius įvairių tautybių likimo draugus, bet ir, rizikuodamas būti viešai pakartas ar sudraskytas dresuotų šunų, už spygliuotų, įelektrintų vielų kalinamoms žydėms permesdavo vaistų ar kiek maisto. Yra prasitaręs: „Jei nebūčiau galėjęs padėti šiems nelaimėliams, nebūtų buvę prasmės gyventi“.

O tuo metu mama ir mes su broliu vėl slapstėme mažą 3–4 metų žydaitę – Adą Feldšteinaitę.

Šiandien darbuojasi organizacijos, asmenys, neleidžiantys istorinei tiesai išnykti, kaupiantys baisių nacių nusikaltimų ir genocido faktus.

Savo šeimos, visų pagerbtų ir apdovanotų iškilmingoje ceremonijoje jau nebegalinčių dalyvauti Teisuolių vardu, su gilia pagarba lenkiu galvą prieš ilgamečius Gaono muziejaus darbuotojus p. Viktoriją Sakaitę, p. Danutę Selčinskają, p. Marką Zingerį, kurių pasiaukojamas, kruopštus darbas apvainikuotas Pasaulio Tautų Teisuolių pagerbimu. Dėkoju ir Jeruzalės Jad Vašem memorialo bendradarbiams, visiems šio projekto dalyviams. Telydi Jus ir būsimus Jūsų kilnios misijos tęsėjus visokeriopa sėkmė.

 

Į Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremoniją pagerbti savo sesers Anitos Kupric
ir savo tėvo Simono Kaplano gelbėtojų iš Paryžiaus atvyko Aleksandras Kaplanas.

 

Aleksandro Kaplano kalba

Ponios ir Ponai,

Mano vardas – Aleksandras Kaplanas, jau apie 50 metų aš gyvenu Paryžiuje, tačiau gimiau Kaune. Esu kilęs iš šeimos, kuri Lietuvoje gyveno kelis šimtmečius.

Labai laimingas, kad šiandien esu čia ir galiu pagerbti tuos žmones, kurie rizikavo savo gyvybėmis gelbėdami kitus.

Prieš prasidedant karui, mano motina Fira su savo vyru Davidu Kupricu ramiai gyveno nuosavame name Kaune, jiems priklausė du kino teatrai – Metropolitenas ir Triumfas. Jų butas buvo virš Metropoliteno kino teatro, šiandien ten įsikūręs Kauno valstybinis teatras.

Daugelį šimtmečių Lietuva buvo žydų kultūros lopšys. Per 200 tūkstančių žydų gyveno šalia savo kaimynų lietuvių.

Mano tėvas Simonas Kaplanas (gimęs 1922 m. Kėdainiuose) yra man sakęs, kad iki 1935 metų, kai Lietuvos Prezidentu buvo Antanas Smetona, jis nejautė antisemitizmo.

Tai kas gi atsitiko?

1941-ųjų, birželio 22-oji. Barbarosos plano pradžia: Vokietijos invazija į Tarybų Sąjungą. Kartu su naciais Lietuvą pasiekia leidimas žudyti žydus.

Birželio 25–29 dienomis Kaune vyksta pogromai. Walteris Stahleckeris, Einsatzgruppe A vadas, atvyksta į Kauną birželio 25-osios rytą ir praveda agitacinį darbą Valstybės saugumo departamente, turėdamas tikslą sukurstyti žydų žudynes. Oficialiems pareigūnams atsisakius imtis kokių nors veiksmų, jam pavyksta įtikinti sukarintos pronacistinės grupuotės (apie 600 vyrų) vadą Algirdą Klimaitį pradėti pogromus. Pagal Stahleckerio raportą, 5000 žydų nužudyta Kaune ir apie 1200 Kauno apylinkėse.

1941-ųjų liepos 2-oji. Į Kauną atvyksta Einsatzkommando 3 (operatyvinio būrio nr. 3) vadas, masinių žydų žudynių Lietuvoje organizatorius, Saugumo policijos ir SD vadas štandarterfiureris Karlas Jägeris.

1941-ųjų liepos 4-oji. Kartu su 462 Kauno žydais 7-ame forte nužudytas Davidas Kupricas.

1941-ųjų liepos 31-oji. Gimsta mano sesuo Anita, Firos ir Davido Kupricų dukra.

1941-ųjų gruodžio 1-ąją, po to, kai Karlui Jägeriui vadovaujant per 5 mėnesius Lietuvoje nužudoma 137346 žydai, į Berlyną siunčiamas raportas (suvestinės žinios):

Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys nr. 3 pasiekė užsibrėžtą tikslą – išsprendė žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas.

 Jų liko:

Šiauliuose apie 4500

Kaune apie 15000

Vilniuje apie 15000

 Ir šiuos žydus darbininkus bei jų šeimas aš norėjau sunaikinti, tačiau tam griežtai pasipriešino civilinė valdžia (reichskomisaras) ir kariuomenė, kurie pareikalavo, kad šie žydai ir jų šeimos nebūtų sunaikinti!

Tikslas – išvalyti Lietuvą nuo žydų – galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamano, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis.

 

Ir štai tokiomis aplinkybėmis 5 nežydų šeimos rizikavo savo gyvybėmis gelbėdamos mano šeimą: Ana Gembickienė ir jos dukra Tamara, Tatjana Gembickaitė-Larionova ir Valentinas Larionovas, Kazimiero ir Justinos Preišogalavičių šeima, Francas Jainschingas ir Jurgis Kairiūkštis.

Mes niekados jų neužmiršime!

 

 

 

 

 Julijanos Zarchi, kurią per karą gelbėjo Pranas Vocelka, kalba:

Gerbiami ponai ir ponios,

Aš džiaugiuosi, kad šiandien mes galime pagerbti tų žmonių atminimą, kurie pačiu tamsiausiu XX amžiaus laikotarpiu neprarado savo moralinės orientacijos. Rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe, jie gelbėjo žmones.

Europa iškentė baisiausią nacistų režimą, sukūrusi „tobulą“ mirties mašiną, kuri industriniais metodais per trumpiausią laikotarpį sunaikino visą Europos žydų bendriją. Du trečdaliai Vokietijos visuomenės parėmė Hitlerį. 95 procentai Lietuvos žydų bendruomenės buvo sunaikinta. Tačiau buvo žmonių, kurie, nepaisydami draudimų, baimės dėl savo ir savo artimųjų gyvybės, stengėsi padėti pasmerktiesiems.

Toks buvo ir Pranas (Franc) Vocelka. Jis išgelbėjo ne tik mane, bet ir dar daug žmonių. Apie jį savo knygoje „Šitas vaikas turi gyventi“ rašė Helena Holzman, o savo dienoraštyje „Tau, Lida“ – iš Berlyno išvarytas kompozitorius pusiau žydas Edvinas Geistas.

Reiškiu nuoširdžiausią dėkingumą Izraelio Valstybės Ambasadorei p. Hagit ben Yaakov, Holokausto kankinių ir didvyrių atminties institutui Jad Vašem, Lietuvos Respublikos Ambasadoriui Izraelyje Dariui Degučiui, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai už tai, kad Pranui Vocelkai suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.

Lengviau gyventi, kai žinai, kad tokių aiškios moralinės orientacijos žmonių kaip Pranas Vocelka visada esama, nors ir nedaug.

 

 

 

 

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Direktoriaus rašytojo Marko Zingerio kalba:

Mieli Gelbėtojų artimieji,

Izraelio ambasadore p.Hagit ben Yaakov,

Jūsų Ekselencijos,

Mieli Gyvųjų maršo dalyviai,

Žydų bendruomenės nariai ir svečiai,

Lietuvos žydų istorijos muziejuje praslenka šimtai gyvenimų, vykusių prieš šimtus, metų, praėjusį šimtmetį, karo ir taikos metais.

Tai dailės kūriniai, namų sidabras, seniai nebesaugantys šeimininkių delno šilumos, liudijimai apie kraupius, sveiko žmogaus protu nesuvokiamus nusikaltimus, pasakojimai apie nepakartojamas gyvenimo akimirkas.

Tačiau niekas mūsų nejaudina labiau, nei žūstančių žmonių gelbėjimo epizodai. Žmonių vienybės ir ištikimybės žmogiškumui akimirkos, kurių tūkstančiai sukaupta muziejaus dokumentuose, balso ir vaizdo įrašuose, nuotraukose, – tai didžiausia mūsų muziejaus vertybė ir ryškiausias įrodymas, jog gelbėtojo gyvenimas, kad ir tapęs istorija, yra neblėstantis pavyzdys nūdienos ir ateities žmonėms.

Didžiuojuosi, kad muziejus vykdo šią misiją – Gelbėtojų apdovanojimą drauge su Lietuvos Vyriausybe ir žydų bendruomene. Kiek įmanoma, savo ekspozicijomis ir renginiais mes siekiame, kad Didysis persekiojamų žydų gelbėjimo veiksmas išliktų jaudinantis ir pamokantis pavyzdys šių dienų Lietuvos ir tarptautinei visuomenei.

Šiomis dienomis pasauliui ir Izraeliui pažymint Jom HaŠoa – Holokausto dieną, iškyla visada aktualus klausimas, kaip žmonės pajėgė kovoti su nacių žvėriškumu už savo žmogiškąjį orumą.

Ir ne kartą girdėjau iš žydų, išgyvenusių Holokaustą lageriuose bei getuose, kad jų kova su naciais pasireiškė paprasčiausia, visomis išgalėmis palaikoma valia išlikti gyvam. „Galvojau, jeigu aš mirsiu, naciai laimės“, – dienraščiui „The Huffington post“ sakė ponas Kleinas, Vengrijos žydas, išgyvenęs Aušvicą-Birkenau. Tą patį pasakė mano kaunietė motina, ištvėrusi Štuthofą ir vadinamąjį mirties maršą, sau kone kasdien kartodama apie nacius: „Aš liksiu ant žemės, o jie bus po žeme.“ Laimingiausi buvo, žinoma, tie, kurie galėjo paimti ginklą į rankas, bet tokių buvo palyginti nedaug.

Gelbėdami žydus, vieni lietuviai – kaip Binkienė, kaip Šimaitė – suprato, kad tai – sąmoningas jų iššūkis nacizmui. Kitiems svarbiausias šio humanistinio poelgio motyvas buvo užuojauta ir žmogiškumas. Daugelis suprato, kad gyvena laikais, kai viskas apsivertę aukštyn kojomis, kai ir užuojauta, ir žmogiškumas, parodyti vadinamųjų Reicho priešų atžvilgiu, yra ne tik uždrausti, bet už juos dar ir nuožmiai baudžiama.

Lietuva Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu pateikia pasauliui ir neįsivaizduojamo nužmogėjimo, ir kilniausio žmogiškumo pavyzdžių. Neginčijama tiesa, kad didžiulė dauguma Lietuvos žydų buvo barbariškai nužudyta Lietuvoje ir nužudyta aktyviai dalyvaujant pagalbinės nacių policijos bei Ypatingųjų būrių nariams. Tačiau tiesa ir tai, kad buvo palyginti nemažai pasiaukojimo atvejų, neregėtų normalaus gyvenimo laikais, kai kartais ištisos lietuvių šeimos solidarizavosi su ujamais kaimynais žydais, užjautė juos ir gelbėjo.

Nei jei nė vienas čia pagerbtų gelbėtojų nesulaukė šios gražios pavasario dienos, jie tikrai ją padovanojo tiems, kurie jų dėka sulaukė šių dienų...

Ir norisi pakartoti tai, ką kartoju per kiekvieną Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimą. Jeigu Gelbėtojai buvo nacių režimo laikais Lietuvos garbė, tai Lietuvos gėda yra tai, kad jų vardu ligi šiol taip ir nepavadinta nė viena Lietuvos miestų aikštė ar mokykla. Net ir lenta prie gelbėtojos Binkienės namo Kaune pernai buvo prikalta su trukdžiais įvykdyti šį gestą, palikti atminties ženklą. Žinoma, džiugu, kad Vilniuje neseniai atsirado Onos Šimaitės – Universiteto bibliotekininkės, žydų gelbėtojos ir didžios humanistės, kurią tardė gestapas, – gatvė. Bet man kyla klausimas, ką gelbėtų, nelaimei ištikus, tie biurokratai, kurie vis dar trukdo įgyvendinti Gelbėtojų atminimo įamžinimo iniciatyvas? Juk nė viena mokykla Lietuvoje, kiek žinau, nėra pavadinta Gelbėtojų vardu, o tai kaip tik ta jaunimo ugdymo vieta, kur Gelbėtojus privalu prisiminti. Tenka spėti, kad žmonės, nesuvokiantys Gelbėtojų veiksmo moralinės reikšmės, karo metais gelbėtų tik patys save.

Muziejuje yra įrengta stela, kurioje iškalti rašytojo Icchoko Mero, kadais taip pat išgelbėto žydų vaiko, žodžiai apie gelbėtojus: „Kaip maldą tariu jų vardus...“ Rašytojas Icchokas Meras jau nugyveno savo gyvenimą ir jo vardu Kelmėje pavadinta aikštė. Kad ir praėjo ištisa epocha nuo Antrojo pasaulinio karo, mes vis dar randame Lietuvoje tų vardų, kuriuos verta „tarti kaip maldą“, gyvenimų, iš kurių privalu mokytis moralinio apsisprendimo lemtingą akimirką.

Šiandien visi čia ir susirinkome, kad išreikštume dėkingumą 11-ai Pasaulio Tautų Teisuolių šeimų.

Ačiū už dėmesį.

 

Teisuolių apdovanojimo ceremonijoje dalyvavo svečiai iš Izraelio, Gyvųjų maršo dalyviai, tarp jų buvo ir gydytojas, poetas Sergejus Korablikovas-Kovarskis. Sergejus gimė Vilniaus gete 1942-ųjų gruodį, jį išgelbėjo geraširdės vilnietės moterys, Pasaulio Tautų Teisuolės, Fetinija ir Jevdokija Korablikovos. Sergejus pasveikino apdovanotuosius Teisuolių artimuosius ir padovanojo Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos mokiniams itin brangią ir gražią dovaną – garsaus Lietuvos dailininko, poeto Leonardo Gutausko paveikslą, lydėjusį Sergejų visose svarbiausiose jo gyvenimo kelionėse. Šiame paveiksle matosi Vilniaus senamiesčio gatvelė ir tolstanti praeivio figūra, kuri Sergejui asocijuojasi su nežinomu kunigu Gelbėtoju, mačiusiu kaip jį, kūdikį, krepšyje nuleidžia pro žydų ligoninės langą ant gatvės už geto ribų, kur jo jau laukė gelbėtoja Fetinija Korablikova. Atsitiktinai pro šalį ėjęs kunigas palaimino mažąjį Sergejų ir jis tiki, kad tai buvo laimingos baigties ženklas jo išgyvenimo istorijoje.

Šią prasmingą gydytojo Sergejaus Korablikovo-Kovarskio dovaną priėmė Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos auklėtiniai ir gimnazijos direktorė Aldona Grušnienė.        

 

  

Renginio organizatoriai:

IZRAELIO AMBASADA

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

VALSTYBINIS VILNIAUS GAONO ŽYDŲ MUZIEJUS
LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖ

 

Fotografijos Pauliaus Račiūno
Parengė Danutė Selčinskaja

 

   
Informacija atnaujinta: 5/14/2014
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel.  tel. 8 663 53322,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.