Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, Tolerancijos centre, 2011 m. gegužės 2 d. įvyko Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremonija. Iškilmių metu buvo apdovanota keturiolika Lietuvos piliečių Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais ir Garbės raštais, penki iš jų sulaukė šių dienų, o 9 žydų gelbėtojai apdovanoti po mirties, jų apdovanojimus priėmė vaikai ir anūkai. Šioje iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo daug garbių svečių iš užsienio ir Lietuvos: Izraelio Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius – Naftali Tamir, Izraelio Užsienio Reikalų Ministro pavaduotojas – Daniel Ayalon, Lenkijos Valstybės ambasadorius – Januszas Skolimowskis.  

Susirinkę svečiai į Pasaulio Tautų Teisuolių apdpvanojimų ceremoniją

Iš kairės: Izraelio Užsienio Reikalų Ministro pavaduotojas Daniel Ayalon, Izraelio Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Naftali Tamir, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Faina Kuklianski.

Per šią ceremoniją buvo apdovanoti:

• Gintautas Ivanauskas (1934)
• Jonas Lingė (1896-1987)
• Stasė Lingienė (1898-1989)
• Cezaris Lučiūnas (1880-1945)
• Antanas Lučiūnas (1923-2007)
• Jonas Lučiūnas (1924-2001)
• Elena Martinkienė (Lučiūnaitė) (1926)
• Mikalina Kazakauskienė (Lučiūnaitė)(1930)
• Juzefa Mikulska (Olszewska)(1927)
• Leokadija Ruzgienė (1904-1964)
• Eglė Marytė Bimbirienė (Ruzgytė) (1928)
• Kazimieras Aurimas Ruzgys (1930)
• Mykolas Šaikūnas (1895-1949)
• Domicelė Šaikūnienė (1904-1965)

Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremoniją pradėjo smuikininkas Borisas Kirzneris.

Susirinkusius svečius, Pasaulio Tautų Teisuolius ir jų artimuosius pasveikino Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris, ceremoniją vedė muziejaus Direktoriaus pavaduotoja Kamilė Rupeikaitė, istorijas lietuvių kalba skaitė Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus muziejininkė Renata Kripaitė.

 
Borisas Kirzneris

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris

Apdovanojimus Teisuoliams įteikė Izraelio Užsienio Reikalų Ministro pavaduotojas Daniel Ayalon ir Izraelio Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Naftali Tamir.

Iš kairės: Tolerancijos centro vadovė Ieva Radzevičienė, Izraelio Užsienio Reikalų Ministro pavaduotojas Daniel Ayalon

Izraelio Užsienio Reikalų Ministro pavaduotojo Daniel Ayalon kalba:

Mieli žydų bendruomenės atstovai,
Jūsų Ekselencijos,
Ponios ir ponai,
Man didžiulė garbė šiandien būti tarp draugų: vietinės žydų bendruomenės atstovų ir Izraeliečių palikuonių, kilusių iš šio krašto.
1953 m. Izraelio Parlamentas, Knesetas, įsteigė Jad Vašemo organizaciją. Jad Vašemo buvo patikėta misija – įamžinti šešių milijonų žydų, nužudytų nacių ir jiems talkinusių asmenų, atminimą. Tai turėjo būti padaryta, memorialinių projektų dėka: renkant istorinę dokumentaciją, tyrinėjant ir publikuojant Holokausto liudijimus, bei dalinantis jų skaudžiomis pamokomis.
Šiandien Jad Vašemo yra pagrindinė Holokausto studijų vieta Izraelyje ir visame pasaulyje.  Centras, kuriame sukaupti duomenys yra prieinami moksliniams tyrinėjimams, tampantiems galinga varomają edukacijos jėga, bylojančią apie tamsų istorijos periodą.

Hebrajiškai „Jad Vašemo“ reiškia „atmintį“ ir „vardą“. Šie žodžiai buvo parinkti pagal pranašo Izaijo žodžius Biblijoje. Priežastis labai paprasta, bet labai prasminga: kadangi kiekvienas asmuo turi vardą, šį vardą turi ir Holokausto aukos.
Kita svarbi užduotis yra žmonių, kurie rizikuodami savo gyvybėmis Holokausto metu gelbėjo žydus, vardų identifikavimas ir jų pripažinimas „Pasaulio Tautų Teisuoliais“.
Teisuoliai buvo vilties švyturiai juodoje siaubo ir nevilties jūroje. Savo kilniadvasiškais ir drąsiais poelgiais, jie išgelbėjo ne tik persekiojamus žydus, bet ir pačią žmogiškąją savigarbą, kuri buvo pradingusi Holokausto metu. Jiems galime nedvejodami skirti Talmudo žodžius: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgebsti visą pasaulį“. Sunku būtų įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei šie kilnūs ir drąsūs poelgiai nebūtų buvę įvykdyti.
Šiandien aš kalbu ne tik kaip Izraelio valstybės atstovas, bet ir kaip žydas, ir mes nuoširdžiai dėkojame tiems, kurie rizkuodami savo gyvybėmis, gelbėjo mūsų žmones. Pasaulio Tautų Teisuolių žygdarbiai nėra pripažįstami vien šiuo apdovanojimu, bet naujai gimusių kartų tąsa, tų, kurie gimė išgelbėtųjų šeimose; ir kai kurie iš šių žmonių šiandien yra su mumis.
Dėkoju Vilniaus žydų bendruomenei už šį renginį. Bendruomenė taip pat simbolizuoja tuos, kuriems pavyko išgyventi Holokaustą, įskaitant ir asmenis, išgelbėtus Teisuolių.
Man didžiulė garbė įteikti šį apdovanojimą.
Ačiū

Izraelio Valstybės nepaprastojo ir įgalioto ambasadorius Naftali Tamir kalba:

Garbingi svečiai,
Ponios ir ponai,
Brangūs draugai, 
Šiandien, dalyvaujant Izraelio užseinio reikalų viceministrui, ponui Daniel Ayalon, taip pat Holokaustą išgyvenusiems asmenims, „Gyvųjų maršo“ dalyviams, jūs – tie žmonės, kurie būsite apdovanoti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuolių titulais, prisijungsite prie kitų aštuonių šimtų lietuvių, kurių nepaprastų poelgių drąsa bei pasirįžymas išsaugoti žmogiškąsias vertybes slogiu Europai nacistinio režimo laiku jau buvo įvertinti.
Pačiu klaikiausiu metu jūs ir jūsų artimieji užjautėte artimą savo, parodėte savo vieningumą, ir už tai jūs verti padėkos ir pripažinimo. Žydų tauta jums skolinga, pasaulio žmonės turėtų į jus lygiuoti savo gyvenimo moralės normas.
Pasaulio Tautų Teisuoliai yra žmonijos šviesos ir vilties švyturys.  
Ačiū 

Izraelio Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Naftali Tamir

Daniel Ayalon ir Gintautas Ivanauskas

Iš kairės sėdi: Elena Ivanauskienė, Giedrutė Ramanauskienė (Ivanauskaitė), ir jos vyras Algimantas Ramanauskas. Iš dešinės stovi –Gintautas Juozapas Ivanauskas.

1944-ųjų metų pradžioje Lėja Portaitė su grupe žydų, pabėgusių iš įvairių getų, slapstėsi Alytaus rajono miškuose, šalia Skovagalių kaimo. Tarp besislapstančių buvo ir Samuelis Ingelis, vėliau tapęs Lėjos vyru. Atsidūrusi ant visiško išsekimo ribos, Lėja ryžosi  pasibelsti į valstiečių duris ir paprašyti maisto. Iš namo išėjusi moteris, neturtinga valstietė, kaip netrukus paaiškėjo, buvo kurčia, tačiau labai geros širdies. Kai Lėja prisipažino Elenai Ivanauskienei, kad turi draugą – Samuelį Ingelį, Elena sutiko ir jį priimti, nors ir baiminosi, kad tam nepritars jos vyras. Todėl šią paslaptį Elena atskleidė tik savo vaikams Giedrutei ir Gintautui, kurie tapo tikrais šios žydų poros gelbėtojais. Kai vokiečiai šiame kaime pradėjo žydų medžioklę, Gintautas ir Giedrutė padėjo Lėjai ir Samueliui persikelti į laikiną slapstymosi vietą miške, kur jie sulaukė išvadavimo.

Lėja Ingel (Portaitė) ir Giedrutė Ramanauskienė (Ivanauskaitė), Niujorkas, 2006 m. lapkričio 28d

Apdovanoti Viktoro Pikelny gelbėtojai: Jonas LINGĖ ir Stasė LINGIENĖ

1943 metais į Stasę Lingienę kreipėsi jos sesuo, žinomo gydytojo S. Virkučio žmona. Pas Virkučius buvo atėjusi moteris iš geto ir maldavo paslėpti berniuką, bet patys Virkučiai, kuriuos gausiai lankė ligoniai, neapsiėmė vaiko slėpti. Stasė ir Jonas Lingės priėmė mažąjį „Vytuką“ į savo namus. Reikėjo slėpti vaiką ne tik nuo pašalinių akių, bet ir nuo giminių. „Vytukas“ – Viktoras Pikelny, penkerių metų berniukas, gyveno sandėly. Kartą, atėjus į svečius S. Lingienės broliui, visi išgirdo kažkokį bruzdėjimą sandėliuke. Drovėdamasi, šeimininkė pasakė broliui: ten žiurkės...
Viktoro tėvas 1939 metais žuvo autoavarijoje Vilkaviškyje. Motina ir teta buvo labai arti išsigelbėjimo: joms pavyko ištrūkti iš geto. Kartu su grupe kitų žmonių jos ėjo tiltu ir sutiko besitraukiančių vokiečių vorelę. Atpažinę geto bėglius, vokiečiai visus sušaudė.
Artėjant frontui, Lingių šeima kartu su Viktoru-Vytuku pasitraukė į Kačerginę, kur 1944 metų rugpjūčio pradžioje sulaukė sovietinės armijos. Grįžęs į Kauną, Vytukas kurį laiką gyveno pas Linges, vėliau, atsiliepus giminėms iš Maskvos, išvyko ten. Šiuo metu Viktoras Pikelny, fizikas, tebegyvena Maskvoje. Abidvi šeimos tebedraugauja.

Ramutis Lingė, Daniel Ayalon ir Naftali Tamir

Stasė Lingienė

Jonas Lingė

Apdovanojami Mejerio Korėno, Mošės Korėno, Benjamino Korėno, Michlės Levinienės ir Liubos Korėnaitės gelbėtojai:

CEZARIS LUČIŪNAS ir jo vaikai ANTANAS, JONAS, ELENA ir MIKALINA

Cezaris Lučiūnas, našlys su penkiais vaikais – Antanu, Jonu, Elena, Mikalina ir jauniausiąja Veronika – prieškaryje gyveno šalia Vievio, Mataučiznos vienkiemyje. Mejeris Korėnas Vievyje turėjo dervų ir terpentino fabriką, kuriame Cezaris Lučiūnas dirbo vežėju. Cezario sūnus Antanas Lučiūnas  buvo Mejerio Korėno sūnaus Mošės bendraamžis ir draugas. Niekas ir įtarti negalėjo, kokių išbandymų abiejų šeimų nariams teks patirti karui prasidėjus.

Antanas Lučiūnas (kairėje), Jonas Lučiūnas (dešinėje), viduryje – giminaitis

Iš kairės: Benjaminas Korėnas, Antanas Lučiūnas, Mošė-Eizeris Korėnas, Trakai

Elena Lučiūnaitė, 1950 m.

Jonas Lučiūnas, 1947 m.

Vos keliolikai dienų praėjus nuo karo pradžios, visi Vievio žydai buvo apsupti ir vežimais išvežti į Semeliškes. Semeliškėse jie buvo porą savaičių įkalinti, vėliau visi nužudyti. Kuomet žmones pradėjo varyti iš namų, kaip vėliau paaiškėjo, sušaudyti, lemiamu momentu slėptuvėje pavyko pasislėpti Korėno sūnums Mošei ir Benjaminui, jų tetai Michlei Levinienei ir dar dviem žmonėms. Pasilikusi be vyro, Mejerio Korėno žmona Feiga nuėjo kartu su visais kitais varomais žmonėmis ir žuvo. Atėjus nakčiai, likę slėptuvėje Korėnų šeimos nariai, pasidarę iš skudurų virvę, pro namo stogą nusileido ant žemės ir per miškus atėjo į Vievį pas Cezarį Lučiūną. Čia jie rado savo tėvą Mejerį ir jo 11-metę dukrą Liubą, kurią Antanas Lučiūnas buvo atsivežęs iš Semeliškių kiek anksčiau ir paslėpęs savo namuose. Lučiūnų name buvo įrengta slėptuvė, kurioje besislapstantys Korėnai sėdėdavo ištisomis dienomis. Korėnai pragyveno Vievyje pas Lučiūnus 8 mėnesius. Jiems padėjo išgyventi ne tik šeimos galva Cezaris Lučiūnas, bet ir visi jų vaikai. Tik 1942-ųjų birželį, kai tapo pernelyg rizikinga visiems pasilikti Vievyje, Korėnai buvo priversti pakeisti slapstymosi vietą, tad trumpam apsigyveno pas kitus valstiečius. Kauno gete gyvenęs Mejerio brolis Tanchumas Korėnas suorganizavo savo giminaičių pervežimą iš Vievio į Kauno getą, kuriame Korėnų šeimos nariai pragyveno nuo 1942-ųjų rugpjūčio 10 d. iki 1943-ųjų vėlyvo rudens. 1943-ųjų lapkričio pabaigoje Kauno geto pasipriešinimo dalyvis Muselis išvežė iš Kauno geto į Tarpumiškio kaimą (Kaišiadorių raj.) pas girininką Mykolą Šimelį, kur jie visi sulaukė išvadavimo.

Mikalina Kazakauskienė-Lučiūnaitė

Mejeris Korėnas

Apdovanojima Martino Nomkino, Belos Nomkin, Grišos Nomkino ir jo žmonos Michle, Juditos Nomkin ir jos sužadėtinio Boriso, Esteros Nomkin, Jehudo Nomkino  gelbėtoja:  

Juzefa MIKULSKA (Olszewska)

Juzefa Mikulska 1946 m.

Lenkų Olševskių šeima – našlė Teodora Olševska (Olszewska) su penkiais vaikais Ana, Kazimieru, Juzefa, Janina ir Piotru gyveno netoli Šarkovčyznos (Szarkowszczyzna) miestelio, dabartinės Baltarusijos teritorijoje (Vitebsko sritis, prieškaryje tai buvo Vilniaus apskritis). Olševskiai puikiai pažinojo žydų Nomkinų šeimą, gyvenusią kaimynystėje. Nuo 1942 metų savo ūkyje Olševskiai slėpė aštuonis žydus: Martiną Nomkiną su būsima žmona Bela, Grišą Nomkiną su žmona Michle, Juditą (Jehudit) Nomkin su savo sužadėtiniu Borisu, Esterą Nomkin, Jehudą Nomkiną. Visi žydai atėjo pas Olševskius skirtingais keliais, po vieną. Jie slapstėsi Olševskių ūkyje apie metus. 1943 metais septyni iš aštuonių pas Olševskius buvusių žydų išėjo pas partizanus. Tik Estera Nomkina liko pas savo gelbėtojus Olševskius iki 1944 metų vasaros, kol priartėjo Raudonoji armija.

Olševskiai slėpė žydus tik iš humanistinių paskatų.
Praėjusiais metais Nomkinai pasikvietė pas save, į Izraelį, Anos sūnų, Stanislovą Olševskį. Stanislovas Olševskis Jad Vašeme atsiėmė apdovanojimus už savo motiną Aną, senelę Teodorą ir  dėdę Kazimierą, kurių nebėra gyvųjų tarpe.
Šiandien Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu ir Garbės raštu apdovanojama Juzefa Mikulska (Olszewska).

Juzefa Mikulska, Daniel Ayalon

Juzefa Mikulska, Daniel Ayalon ir Naftali Tamir

Apdovanojami Izraelio Kaco, Bertos Kacienės ir Lėjos Miros Kacaitės gelbėtojai:

Leokadija RUZGIENĖ ir jos vaikai MEILĖ, AURIMAS, EGLĖ MARYTĖ

Kacų šeima

Prieškaryje Izraelis ir Berta Kacai su sūnumi Labeliu ir dukra Lėja Mira gyveno Giedraičiuose. Kacų šeima Giedraičiuose turėjo savo parduotuvę, gerai pažinojo miestelio žmones ir daugelį aplinkinių valstiečių. Jau pirmomis karo Lietuvoje dienomis vietiniai baltaraiščiai suėmė žydus vyrus ir sušaudė Pašilių miške. Ten buvo nužudytas ir septyniolikmetis Leiba Kacas, o tėvui, Izraeliui Kacui, pavyko pabėgti. Sugrįžęs į miestelį, jis paėmė žmoną Bertą ir dukrą Lėją Mirą, ir šeima pradėjo slapstytis. Izraelis Kacas su žmona Berta, jų dukrai Lėjai Mirai pasiūlius, nusprendė prašyti pagalbos pas Leokadiją Ruzgienę, kurią gerai pažinojo. Našlė Leokadija Ruzgienė su trimis savo vaikais Meile, Egle ir Aurimu gyveno Dudėnų kaime, Giedraičių valsčiuje. Vieną naktį Kacai pasibeldė į Leokadijos Ruzgienės namų duris.

 Leokadija Ruzgienė (viduryje) su dukrom Meile (kairėje) ir Egle (dešinėje)

Aurimas Kazimieras Ruzgys

Pradžioje Leokadija sutiko juos priimti kelioms dienos, nes šeima sunkiai vertėsi, trūko maisto. Tačiau kai Kacai susiruošė išeiti, Leokadijos vaikai pradėjo verkti, sakydami, kad jie visi pražus. Tada Leokadija Ruzgienė ryžosi rizikingam žingsniui – liepė visiems Kacų šeimos nariams pasilikti. Beveik visą laiką jie slėpėsi kamaroje arba po kamara buvusiame rūsyje. Deja, miestelyje pasklido kalbos, kad pas Leokadiją Ruzgienę slapstomi žydai. Leokadija apie tai žinojo, tačiau, suprato, kad ji yra vienintelė viltis pasmerktiesiems ir pasakė „Kur aš juos išvarysiu... kas  bus – tas bus“. Kaip liudija Leokadijos Ruzgienės sūnus Aurimas Ruzgys ir išsigelbėjusioji Lėja Mira Kacaitė po trijų metų slapstymosi iš Giedraičių atvyko vietiniai policininkai, atliko kratą, aptiko besislapstančius žydus, juos suėmė ir kartu su Leokadija Ruzgiene išvarė pradžioje į Giedraičių daboklę, o vėliau išvežė į Ukmergės kalėjimą. Leokadija Ruzgienė išbuvo Ukmergės kalėjime, kol frontas priartėjo prie Ukmergės. Artėjant frontui, kalėjimo prižiūrėtojai išleido iš kalėjimo kalinius. Išėję iš kalėjimo, Leokadija Ruzgienė ir Kacai iš pradžių nuėjo į Vaitkuškį, pas Leokadijos gimines. Praėjus fronto linijai, visi išgelbėtieji žydai kartu su Leokadija Ruzgiene sugrįžo į jos namus Dudėnų kaime. Dabar Izraelis ir Berta Kacai jau mirę, o jų dukra  gyvena JAV.

Apdovanojami Naamos Kaganaitės gelbėtojai:

MYKOLAS  ŠAIKŪNAS ir DOMICĖLĖ Šaikūnienė

Domicelė ir Mykolas Šaikūnai su vaikais

Mykolas Šaikūnas

Naama Kaganaitė (vėliau Shilon) gimė 1938 metų sausio 8 dieną Telšiuose, Jehudos ir Suzanos Kaganų šeimoje.
Jehudą Kaganą kartu su kitais Telšių miesto žydais, naciai ir jų parankiniai nužudė karui prasidėjus. 1941 rugsėjį Naama su savo motina pateko į Telšių getą, vėliau – į Šiaulių getą. Naktį prieš Vaikų akciją Šiaulių gete Naamos dėdė, Ichakas Gurvičius, išvedė Naamą ir jos motiną Suzaną iš geto ir paslėpė.
Daugiau nei metus Naama gyveno telšiškių Mykolo ir Domicėlės Šaikūnų šeimoje. Jie rūpinosi mergaite ir slėpė ją nuo nacių.
Šaikūnai turėjo tris vaikus: dukrą Gražiną ir du. Šaikūnai Naamą vadino Aldona. Mykolas Šaikūnas buvo toks geras mergaitei, kad ji vadindavo jį Tėveliu. Vieną naktį Tėvelis – Mykolas Šaikūnas nuvedė Naamą pas jos tikrąją motiną, į kitą kaimą, kur Suzana Kaganienė kartu su dar keturiomis žydėmis slapstėsi vienoje slėptuvėje po grindimis. Tai buvo labai rizikingas ir pavojingas žingsnis Mykolui Šaikūnui.
Naama Kaganaitė (vėliau Shilon) laimingai sulaukė karo pabaigos pas Šaikūnus. Iš Šaikūnų po karo mergaitę atsiėmė (tada jai buvo jau septyneri metai) jos motina – Suzana Kaganienė.

Išgelbėtos Naamos Shilon ir jos šeimos susitikimas su Šaikūnų anūku Vytautu Jad Vašem. Iš kairės: Naamos anūkas Tomas, Naamos sūnus Danas su žmona Nurit, Akvilė Šaikūnienė, Naama Shilon, Vytautas Šaikūnas, Naamos sūnus Danas ir Naamos vyras Bronekas. Jeruzalė, Izraelis, 2010 kovas.

Vytautas Šaikūnas, Daniel Ayalon, Naftali Tamir

Fainos Kukliansky kalba, visiems ceremonijoje susirinkusiems svečiams:

Vienoje konferencijoje, kurioje teko dalyvauti, buvo nagrinėjama Holokausto tema. Viena dalyvė, baigiantis konferencijai, pasiteiravo, kas tas ponas Holokaustas. Akivaizdu, kad daugelis nežinome, kas tai yra Holokaustas, kas iš tiesų yra tas ponas. Holokaustas susideda iš mažų šeimų tragedijų. Tuo siaubingu metu skaudėjo jiems, mūsų tėvams ir seneliams, o ne mums, jų vaikams, mes negalime šito net suprasti ir pajausti iki galo. Mes dėkojame, kiekvienam, kuris tokiu sunkiu metu galėjo padėti tiems vargšams, kurie buvo persekiojami ir žudomi – dėkoju Jums, gelbėtojai, savo šeimos, Lietuvos žydų bendruomenės, visų žydų vardu.
Ačiū

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Faina Kuklianski

Tova Nomkina

Į ceremoniją iš Izraelio atvykusios Olševskių šeimos išgelbėtų Nomkinų dukros Tovos Nomkinos kalba:

Gerbiamos ponios, gerbiami ponai, Olševskių šeimos nariai,
Šiandien žydų tauta susitapatina su 6 milijonais žydų, nacių bei jų kolaborantų nužudytų vien tik dėl to, kad buvo žydais.
Aš, Tova (Genia) Levin, mergautinė pavardė Nomkin, gimiau Vilniuje, Michalinos ir Grišos Nomkinų šeimoje pačioje II Pasaulinio karo pabaigoje. Iki 1957 m. mūsų šeima gyveno Vilniuje. Tais metais su tėvais ir broliu Izaoku persikėlėme į Lenkiją, siekdami repatrijuotis į Izraelį.
1959 m. pasiekėme Izraelį. Mūsų gyvenimas toli gražu nebuvo lengvas.
Aš ištekėjau už Cvi, gimusio Holokaustą išgyvenusių amžiną atilsį Beilos ir Aiziko šeimoje. Turime 3 vaikus ir 6 anūkus.
Aš stoviu čia prieš jus vienos moters – Teodoros Olšewskos – ir trijų jos vaikų – Anos, Juzefos ir Kazimiero dėka.
Kalbėsiu apie tuos laikus, kai žmonija, ypač žydų tauta, buvo apgaubta tamsos.
1941.06.21 dieną prasidėjo operacija „Barbarosa” – nacių kariuomenė užpuolė Sovietų Sąjungą ir, šalia karinių veiksmų prieš sovietų kariuomenę, troško išžudyti žydų tautą. Pirma vyrus, o po to moteris, senius bei vaikus. Taip prasidėjo masinės Baltarusijos žydų žudynės, kuriose žuvo apie 800 000 žmonių.
Mažo miestelio Šarkovščizna gete buvo įkalinta Nomkinų šeima. Prieš geto likvidavimą jiems pavyko pabėgti pas Teodorą Olšewską, našlę su vaikais. Teodora metus slėpė 8 šeimos narius ir jais rūpinosi.
Gerbiami ponai, Juzefa Mikulska-Olšewska, Olšewskių šeimos nariai, aš atstovauju visoms Nomkinų šeimos kartoms.
Puolu ant kelių dėkodama šiai iškiliai šeimai, kurios dėka esu šiandien čia ir galiu išsakyti nors mažą dalelytę dėkingumo už tai, kad padovanojote Nomkinų šeimai gyvybę, rizikuodami dėl jų savo gyvybėmis.
Jūs tikri Pasaulio Tautų Teisuoliai. Būtent jūs turite būti pavadinti Žmonėmis.
Ačiū

Renginio organizatoriai:

IZRAELIO AMBASADA  
VALSTYBINIS VILNIAUS GAONO ŽYDŲ MUZIEJUS
LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖ