Fotografija, kurioje pozuoja du pasaulinio garso menininkai – Žakas Lipšicas ir Pablas Pikasas, sukurta  praėjus daugiau negu 50-čiai metų nuo dviejų bičiulių pažinties Paryžiuje.

1913 m. Diego Rivera pristatė dar tik pirmuosius žingsnius pripažinimo link žengiantį skulptorių Žaką Lipšicą  Pablui Pikasui – kubizmo žvaigždei, Lécole de Paris pradininkui ir, pasak profesoriaus Antano Andrijausko, nekarūnuotam valdovui. Apžvelgęs Pikaso studijoje esančius kūrinius, Lipšicas neišlaikė nepasidalinęs kritinėmis pastabomis su jų autoriumi. Tačiau užuot įsižeidęs dėl stačiokiškų pirmąsyk matomo jaunuolio įžvalgų, Pikasas jomis susidomi, o ši dviejų menininkų pažintis išauga į šešiasdešimt metų trukusią bičiulystę.

Kai 1909 m. į Paryžių atvykęs Ž. Lipšicas kūrė skulptūras dar veikiamas O. Rodeno tradicijos, P. Pikasas jau kūrė „Moters galvą“ (Fernandes), kuri laikoma pirmąja kubistine skulptūra. Nuo to laiko iki jų pažinties praėjo keli labai svarbūs modernistinės dailės raidos metai, per kuriuos kubizmo adeptai nuėjo ilgą kelią, diegdami naują požiūrį į formalius struktūrinius meno kūrinio elementus vaizduojamoje dailėje. P. Pikaso ir Ž. Brako ieškojimai koliažo ir reljefinės tapybos srityje buvo svarbūs tolesnės kubistinės skulptūros raidai (Antanas Andrijauskas. Litvakų dailė Lécole de Paris aplinkoje. 2008, p. 193).

Autobiografinėje knygoje My Life in Sculpture Žakas Lipšicas taip prisimena draugystės su Pikasu poveikį savo kūrybai: Būtent 1913 metais, kai Rivera mane nusivežė į Pikaso studiją, pradėjau rimtai į savo kūrybą įsileisti dar ne tikrąjį kubizmą, bet, kaip aš sakau, supaprastintų kubistinių geometrinių kompozicijų prototipus.  Prie jau dešimtmetį gyvuojančio kubistinio sąjūdžio prisidėjusį jaunąjį skulptorių Pablas Pikasas ir Chuanas Grisas šmaikščiai praminė „kubistų pagranduku“ (Le benjamin des cubistes), tačiau jo savitą plastinę raišką netrukus įvertino autoritetingiausi šio sąjūdžio atstovai ir Žakas Lipšicas greitai tapo vienu pagrindinių lyderių skulptūros mene.

Paskutiniaisiais bičiulių gyvenimo metais (abu mirė tais pačiais 1973-aisiais: P. Pikasas – balandį, Ž. Lipšicas – gegužę) menotyrininkas Arnasonas taip apibendrino jų nueitą kūrybinį kelią:

Aštuoniasdešimtmetis Žakas Lipšicas su (devyniasdešimtmečiu) Pikasu ir (aštuoniasdešimt dvejų) Marku Šagalu yra paskutinieji išlikę dvidešimtojo amžiaus tapybos ir skulptūros atstovai, kurių darbai siekia pirmąjį heroizmo laikotarpį. Tai menininkai, kurie 1910 metais jau buvo Paryžiuje ir kiekvienas savaip skatino revoliucines šiuolaikinio meno idėjas ir suvokimą. Nors Pikaso skulptūros išties vertos dėmesio, jis visada visų pirma buvo tapytojas. Todėl Lipšicas, būdamas grynas skulptorius, yra paskutinysis iš pirmosios šiuolaikinių skulptorių kartos ir neabejotinai vienas iš iškiliausių šio amžiaus skulptorių (H. H. Arnason. Introduction. My Life in Sculpture. 1972, p. xvi.).

Aušra Rožankevičiūtė
Žako Lipšico memorialinio rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja
© atvaizdas iš VVGŽM fondų