Karolis Jarmala prie savo šulinio.

1941-ųjų m. rugsėjo 12 d. mes Veisiejuose sužinojome, kad praėjusią naktį, atvykę kareiviai išžudė visus kaimyninio Leipalingio žydus ir kad išgėrę budeliai gyrėsi, kad kitą naktį šaudys veisiejiškius. Mūsų tada nešaudė, bet kitą dieną mums buvo pranešta, kad poryt turime  palikti namus ir persikelti darbui ir gyvenimui barakuose Katkiškėje prie Lazdijų, paliekant viską ir paimant su savimi tik pačius reikalingiausius daiktus. Buvo perspėta, kad miestelis apsuptas ir į mėginančius bėgti bus šaudoma be perspėjimo.

Karštligiškai svarstant susidariusią padėtį, nežinojome nei ką galvoti, nei ką daryti. Mes, giminės, kaimynai, draugai guodėmės, kad 20-tame amžiuje dievobaimingoje ir kultūringoje šalyje visuotinis žudymas nei moraliai nei praktiškai neįmanomas, kad viskas gal gandai ir perdėta, o jei net ne, tai su šeimom, vaikais, seniais, ligoniais, moterimis nėra kur dėtis. Negi mesi šeimą likimo valiai ir kančioms? Vienam taip pat nors į žemę lįsk. Negi prašysi, kad kažkas už tave galvą dėtų. Be to, kaip išeiti nepastebintiems iš saugomo miestelio ir kur pasislėpsi, kai padėtis tokia įtempta, kai kiekvienas norintis paslėpti baiminasi kito ir kai viskas turi būti aukščiausio laipsnio konspiracijoje.

Ir įvyko stebuklas ir panašiai, kaip tai parašyta Biblijoje, pačiu kritiškiausiu momentu, visai nelauktai, dienos metu, nežiūrint, kad  bendravimas su žydais buvo griežtai uždraustas, prisistatė tėvui žmogus-angelas vardu Karolis Jarmala iš Aukštadvario ir mano akivaizdoje, kaip tai dažnai būna knygose, spektakliuose, dramose, prabilo tykiu, bet ryžtingu balsu: "Mes su Jumis nepažįstami, tačiau mūsų tėvai buvo dideli draugai. Mano tėvas prieš mirtį paprašė, kad aš ateityje, pasitaikius progai, atsidėkočiau Kuklianskiams už didelę pagalbą, kurią Jūsų tėvas suteikė savo laiku manajam. Dabar kaip tik tokia proga. Atrodo, kad pavojinga Jums keltis į Lazdijus. Siūlau, kad ateitumėte su šeima naktį į mano sodybą. Vietos ir maisto užteks mums patiems, mano svečiams ir gyvuliams iki sekančio derliaus. Viską palikite ir ateikite, kaip stovite. Man tikrai nieko nereikia".

Tėvas karštai padėkojo Jarmalai, pasakė, kad, matyti, kitos išeities nebus, ir paprašė, kad man paaiškintų, kaip pas jį ateiti. Jarmala noriai ir smulkiai paaiškino kelią ir baigdamas pridėjo: "Žiūrėk, kad joks šuo, jums beeinant, nesuluotų".

Po sunkių dvejojimų ir svarstymų su gimine ir kaimynais mums pavyko vidurnaktį paslapčiomis ateiti pas Jarmalą. Jis priėmė mus labai draugiškai ir, rodydamas kluone savo gausų derlių, pakartojo, ką sakė, atėjęs pas mus, kad maisto iki naujo derliaus pakaks visiems, kaip jo šeimai ir gyvuliams, taip ir jo svečiams. Ir tada aš pastebėjau kluono tolimame kampe Pitlerių kokių 10-ties asmenų šeimą. Juos ten pamatęs, nudžiugau. Tas išsklaidė mano abejones Jarmalos atžvilgiu ir sustiprino mano pasitikėjimą juo. Gan ilgai po karo man taip pat tapo žinoma, kad Jarmalą su Pitleriu rišo tarnyba kariuomenėje, ir Jarmala ir Pitleris buvo Lietuvos kovų už nepriklausomybę savanoriais.

Pasitarę su tėvu, priėjome išvados, kad Jarmala užkrovė sau per didelę ir per pavojingą naštą ir nutarėme palengvinti tiek jam, tiek Pitleriams, tiek mūsų sąžinei ir savigarbai. Nutarėme palikti Jarmalą ir, einant naktimis toliau nuo centro ir pareigūnų į pietus, ieškoti kitos prieglaudos. Jei prieglaudos rasti nepavyks, tai galvojome pereiti sieną – Nemuną į buvusios Lenkijos žemę.

Jarmala nenorėjo mūsų išleisti, sakė, kad galime būti pas jį, kiek norime, bet mes bevelijome išeiti dar neįsitaisius. Greit, kaip niekada, užėjo rudens vakaras. Jarmala išėjo su mumis į šaltą ir tamsų lauką, netrūkus išsiskyrėme su ašaromis.

Nors buvome pas Jarmalą, palyginant, trumpą laiką, bet jei jis, rizikuodamas tuo, kas jam brangiausia, nebūtų, grynai savo iniciatyva, atėjęs pasakyti, kad mums į Katkiškę keltis pavojinga, jei nebūtų pasiūlęs  visapusiškos prieglaudos savo ūkyje ir jei nebūtų paskatinęs nedelsiant  palikti namus, tai mūsų likimas būtų toks pats, kaip ir visų kitų Veisiejų žydų. Jis buvo pirmas ilgoje mūsų gelbėtojų grandinėje.

Karolis Jarmala 2008 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu. 

Bronė ir Kazys Žukauskai  

Palikę Jarmalą, ėjome naktimis lėtai, šalutiniais keliais, laukais ir miškais. Su atvira neapykanta ar su atsisakymu padėti, ko prašėme, nesusidūrėme, tačiau prieglobsčio bent vienai dienai niekas nepasiūlė ir nieko nepatarė. Buvome priversti ieškoti galimybės persikėlimui per valstybinę sieną – Nemuną.

Vieną rytą, vos švintant, po savaitės bastymosi atsidūrėme netoli Nemuno. Žmonių patarimu, ėjome taku, vingiuojančiu tarp Nemuno ir kaimo, nesaugomo tilto link.  

Staiga mus bėgte pavijo jaunas vyras ir, sakydamas, kad jis perirs mus į kitą krantą, griebė atsargiai bet stipriai sesutę už rankos ir, jai padėdamas, skubino mus eiti greičiau. Jis, mūsų pagalba, ištraukė iš po namo, stovinčio arti Nemuno, valtį su irklu, nuleido ją į vandenį, susodino į ją mus visus ir mikliai irkluodamas, perkėlė mus į kitą krantą, atsisveikino, pasakęs porą skatinančių, drąsinančių ir keliančių ūpą, it degtinė, žodžių, kurių niekuomet negaliu pamiršti, ir nuskubėjo atgal į savo krantą. Vos spėjome paklausti jo vardo. Jis, atsistumdamas irklu nuo kranto, kukliai atsakė „Kaziukas“.

 Tas angelas buvo Kazys Žukauskas iš Bugiedos kaimo. Jis, mus skubančius, pastebėjo iš tolo. Pagal išvaizdą, rūbus, judėjimo būdą ir linkmę, atpažino kas mes ir suprato, kad norime pereiti tiltą. Imdamas dėmesin, kad kaime yra žmonių, kurie gali mums pakenkti dar nepasiekus tilto, žinodamas, kad tiltas saugomas kareivių sargybos, ir numatydamas nelaimės tikimybę, nutarė, rizikuodamas savo gyvybe, gelbėti kitų gyvybę, greit perkeldamas juos į kitą pusę. Kazys, nei kiek nedvejodamas, šoko į priekį, kaip karys į ataką, kaip liūtė, bet ne tam, kad nugalėtų priešininką, ar sudraskytų grobį, bet tam, kad apgintų nuo dvikojų plėšrių žvėrių aukas, tarp kurių jis atpažino Veisiejų vaistininką.

Tokiam žygdarbiui atlikti reikėjo ne tik įgimto humaniškumo ir teisingumo jausmų bei geros širdies, bet ir sumanumo, greitos orientacijos, drąsos ir vikrumo. Reikia imti dėmesin, kad tada buvo giedras rytas ir viską buvo matyti, kaip ant delno ir kad tai nebuvo atsitiktinas vienkartinis geriausių jausmų pasireiškimas, o Kazio Žukausko būdo savybių – meilės žmonėms, troškimų padėti žmonėms pasirodymas. Kai mes po pusantrų metų vėl atsidūrėme tose apylinkėse ir gyvaliojome miško duobėje, tai Kazys Žukauskas surado mus mūsų tuometinio gelbėtojo Jono Daugevičiaus pagalba ir, pastarojo lydymas, atėjo mus aplankyti. Numanydamas, kad mūsų drabužiai sunešioti, atnešė dovanų: vyrams marškinius, o sesutei suknelę, pasiūtus jo rankomis iš naminio lininio audeklo.

Žukauskų šeima tėviškėje. Bugiedos kaimas

Kazys Žukauskas 2008 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu.

Anapus Nemuno, t.y. buvusios Lenkijos teritorijoje, tuo metu prijungtoje prie Reicho, mums vėl nusišypsojo laimė, sutikome puikiausią žmogų vardu Konstantin Matiukevič. Jis, humanitarinių emocijų skatinamas,  mus labai nuoširdžiai ir veiksmingai priėmė nakvynei savo namuose, du kartu mus skaniai ir sočiai pavalgydino, patarė eiti į Gardiną, kur žydai dar laisvai gyveno savo namuose, ir net organizavo mūsų palydą šalutiniais keliais per miškus iki pat miesto. Ten mes vietinės gyventojos, farmacininkės Sidija-Liuba Švarc pagalba apsigyvenome Gardino mieste. Tačiau netrukus, 1941-ųjų m. lapkričio 1-ąją d. visus 30000 Gardino žydus, tame tarpe ir mus, uždarė į getą, kurį 1942-ųjų metų rudens pradžioje pradėjo palaipsniui likviduoti išvežimais į Treblinką ir Ausvencimą. 1943-čiųjų m. vasario 18-tą d. Gardino geto galutinio likvidavimo išvakarėse, kai gete vos liko apie 1000, mes tėvo troškimo gyventi ir ištikimumo savo šeimai įkvėpti ir vieni kitiems padedami, praėjome, vakaro prieblandoje ir blogam orui siaučiant, visas gerai Gestapo organizuotas kliūtis (keletą eilių spygliuotų vielų tvorų), sunkias vietovės sąlygas (upelį, statų pakilimą-kalną) ir sargybas (pastovias ir patruliuojančias) ir be žemėlapio neklaidžiodami atėjome į Švientojanski kaimą pas Konstantą Matiukevič. Šį kartą jo brolis, mikliai irkluodamas tarp plūduriuojančių ledų, perkėlė mus per Nemuną į Lietuvos žemę ir išlaipino netoli Baltosios Ančios žiočių dešiniojo kranto.

Bus neteisinga, nepasakius sekančiai.

Konstatin Matiukevič 2008-ais metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu.

Sidija-Liuba Švarc apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.  

Daugevičių šeima

Taigi, mes buvome išlaipinti netoli Baltosios Ančios žiočių dešiniojo kranto. Buvo tamsus, šaltas vakaras. Jokios ugnies, jokios šviesos, jokio pastato nematyti. Jokio garso, nei šuns lojimo negirdėti, nebent kažkur labai toli. Neturėdami nieko numatyto ir būdami labai pavargę, slinkome keliuku lėtai. Staiga iš posūkio priekyje pasirodė lengvai svirduliuojantis ir einantis mūsų linkme žmogus. Tai buvo Vladas Daugevičius iš Sventijansko kaimo. Jis, sužinojęs kas mes, nuoširdžiai pasakė, kad jo šeima apgailestauja tą, ką padaryta su žydais, ir įtikinamai patarė, kad toli neeitume ir kad ieškotume prieglobsčio čia. Čia, girdi, toli nuo miestų, kelių ir pareigūnų ir žmonės žydams nepriešiški. Jis paprašė, kad mes jo palauktume, nes nori atnešti mums valgio. Grįžo už kokios valandos, nešinas pusės didelio kepalo juodos skanios duonos ir gabalo mėsos. Jau buvome su juo atsisveikinę ir pradėję slinkti, bet jis mus sustabdė. Pamatęs, kad vos judame, Vladas, nepaisydamas pavojaus visai jo šeimai, iš pasigailėjimo ir noro padėti, pasiūlė šią naktį pasilsėti jų arklidėje šalia arklio. Jis jokios užuominos apie atlyginimą nedarė. Tai mes gailėjomės, kad neturime kuo atsidėkoti. 

Iš ryto su kibiru karštos pieniškos makaronų sriubos atėjo mus aplankyti šeimos motina Rozalija su visa jos gražia šeima. Rozalija, mus pamačiusi, taip susigraudino, kad turėjome ją visi raminti.

Tokiu stebuklingu susitikimu prasidėjo mūsų pažintis su angelais Daugevičiais. Visa šeima, Jono ir Vlado vadovaujama, savo iniciatyva ir pagal savo nuovoką paėmė mus į savo pilną globą. Iš pradžių, kol viską apgalvojo, jie kokią savaitę laikė mus jų bulvių duobėje. Po to, jie  apgyvendino mus jų iškastoje duobėje miške ir maitino mus jų  pagamintu ir pakaitomis atnešamu valgiu. Jie mus lankė kiekvieną dieną: arba vos švintant arba vakare. Vandenį atsinešdavome patys iš Baltosios Ančios naktį.

Vladas Daugevičius buvo pirmasis žmogus Lietuvos teritorijoje, kurį 1943 vasarį, pabėgę iš naikinamo Gardino geto, sutiko Kuklianskiai, persikėlę per Nemuną į Lietuvą.

Jonas Daugevičius, vyriausias Rozalijos Daugevičienės sūnus – Kuklianskių šeimos, 1943 vasario mėnesį pabėgusios iš naikinamo Gardino geto ir sugrįžusios į Lietuvą, gelbėjimo organizatorius

Jonas ir Vladas planavo, organizavo ir vykdė, motina, jaunutė duktė Janina, metais už ją jaunesnis jos brolis Pranas ir Jono žmona Zosė padėjo jiems tiek, kiek reikia, ar tai gaminant valgį, ar tai pristatant jį į duobę, ar tai atliekant ką kitą. Prisidėjo visa šeima išlaikytinių, kurie susidariusiose sąlygose neteko galimybės nei dirbti, nei savęs reikiamai aptarnauti, nei kuo nors padėti. Visa Daugevičių šeima veikė sutartinai, kaip darni, gerai organizuota grandis, kaip vienas organizmas. Žinoma, kad išsiskyrė Jonas, Vladas, ir Rozalija (su kuriais kontaktavome ilgesnį laiką ir kuriais nepraradome ryšio ir po to, kai išėjome iš jų tiesioginės ir vienintelės globos), bet visiems grėsė tas pats pavojus, visi buvo susipažinę su mūsų padėtimi, kiekvienas vykdė savo pareigas ar tai mums matant ar už "kulisų", visi dalijosi su mumis savo duonos kąsniu. Iš 6-šių ha smėlėtos nederlingos žemės (įskaitant vietą pastatams) ir šiaip, be išlaikytinių, maisto vos užtekdavo gyvuliams, paukščiams ir sau. Aišku kad nelengva jiems buvo mus pramaitinti. Tačiau jie nei vienu žodžiu nesiskundė ir darė viską, kad jaustumės gerai. Stengėsi gerinti mūsų ūpą, paįvairinti valgį. Kai jiems pasisekdavo žvejyba,  atnešdavo virtų ar keptų žuvų, nors to jų neprašėme ir buvome patenkinti  pačiu prasčiausiu maistu.   

Taip tas tęsėsi iki po Velykų. Miškas pasirodė grybingas, pradėjo rodytis grybautojai, tapo labai pavojinga. Jono vedami, persikėlėme arčiau upelio, ant stataus jo skardžio ir išsidėstėme po didžiule, plačiašake egle. Buvo numatyta, kad mes ten būsime laikinai, kol Daugevičiai neparinks kitos tinkamos vietos duobei.

Nors greit mus ėmėsi globoti kita kilni šeima, bet Daugevčiai nenustojo rūpintis mumis. Iš jų pastoviai gaudavome vertingą informaciją apie padėtį, įvykius ir pan. Su jais tarėmės sunkią minutę, arba jie ateidavo pas mus, arba mes pas juos. Buvome labai susidraugavę. Be jų grandies gelbėtojų grandinėje nebūtume išsilaikę.

Rozalija Daugevičienė, Janina Daugevičiūtė-Ruoškienė, Jonas ir Zosė Daugevičiai, Vladas Daugevičius ir Pranas Daugevičius 2008 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais ir pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Mikalina Lukaševičienė su anūke Nijole. Septynių vaikų motiną Mikaliną Lukaševičienę Mošė Kuklianskis prisimena kaip itin geros širdies, sumanią ir dosnią moterį, gelbėjusią juos nuo pražūties

Tačiau vos spėjo Jonas Daugevičius atsitolinti, kaip mus, mums nieko nejaučiant, ten pastebėjo kitas Jonas – jaunas, mano metų Daugevičių kaimynas Jonas Lukaševičius. Sužinojęs, kas mes ir kad mes čia atsitiktinai ir praeinant (apie pažintį su Daugevičiais, žinoma, nei žodžio), grįžo namo ir papasakojo viską savo motinai Mikalinai. Ši tuoj pat jam davė didelį kepalą ruginės duonos ir ąsotį pieno ir liepė skubiai nešti pabėgėliams, kol jie dar neišėjo. Jonas atbėgo šlapias, bet laimingas, kad rado mus. Jis paprašė, kad tuoj pat valgytume, su pasitenkinimu stebėjo mus valgančius ir kalbėjo. Kalbėjo jis iš visos širdies, įtemptai galvodamas, kaip mums padėti ir ką patarti. Daugelis jo minčių buvo labai panašios į Daugevičių mintis, tačiau viena esminiai skyrėsi. Ir jis patarė neapleisti šių vietų ir gyventi miške, duobėje, bet laikė, kad apsirūpinti maistu reikia ir galima  patiems. Ir jis sakė, kad valstiečiai čia geri, bet, beveik, kiekvienam išlaikyti papildomą šeimą būtų sunku, o gal ir neįmanoma. Tačiau jei pas kiekvieną ateisime prašyti paramos retkarčiais, tai mūsų pramaitinimas pasiskirstys tarp didesnio skaičiaus ir kiekvienas to nelabai pajus. Be to, valdžiai bus sunkiau sugauti pastovius mūsų globėjus. Jis tvirtino, kad pažįsta vietinius žmones ir įsitikinęs, kad mus, ateinančius naktį prašyti maisto, priims palankiai ir tuščiomis neišleis. Jis pasisiūlė, pasitardamas su visa šeima, parinkti vietą miške, padėti iškasti ir įrengti duobę ir teikti visokeriopą kitą pagalbą. Jis prašė, kad palauktume dieną ar dvi, kol jis pasitars su šeima ir ypač su broliu Stasiu. Mes, žinoma, pažadėjome palaukti ir laukėme su nekantrybe, nes jo pasiūlymas mums labai patiko. 

 Ilgai laukti nereikėjo. Kitą dieną atėjo Stasys. Jis staiga, kiek pasilenkęs, išniro iš gretimo krūmyno. Pagal išvaizdą buvo abu broliai nelabai panašūs.  Tačiau abudu buvo sukurti iš to paties  gero molio, tik Stasys buvo vyresnis, daugiau patyręs, apsiskaitęs ir jau turėjo didelį autoritetą. Jis atėjo mus pamatyti, bet svarbiausiai, kaip supratome, įsitikinti, ar mes tinkame brolio sumanymui, t.y. tiems sunkiems išmėginimams, kuriuos turėsime praeiti. Jis ilgai kalbėjo su mumis, buvo mažiau optimistiškai nusiteikęs, negu jo brolis, bet, galų gale priėjo išvados, kad reikia pamėginti, kad jis pritaria Jono pasiūlymui ir kad visa šeima padės, kiek galės. Stasys iš anksto mus perspėjo, kad jis pats praktiškai mažai kuo galės būti naudingu, nebent patarimais. Jis jau buvo suimtas, žiauriai tardytas, jam pavyko išsilaisvinti ir dabar pats slapstosi.

Kitos dienos rytą atėjo Jonas L. su įrankiais ir valgiu ir nuvedė mus į jų parinktą vietą. Viename iš krūmynų, apleisto šerno guolio vietoje, iškasėme duobę ir, gerai užmaskavę, pradėjome Jono Lukaševičiaus palaiminimu joje gyventi. Aš puikiai atsimenu jo žodžius: "Jei šernas čia jautėsi saugiai, tai gal ir jums čia bus mažiau pavojinga".

Jonas Lukaševičius. Jo sumaniu patarimu, motinai Mikalinai, broliui Stasiui ir visai šeimai pritariant, miške, toli nuo gyvenviečių ir vandens, buvo iškasta duobė, kurioje  Kuklianskių šeima slapstėsi apie 15 mėnesių (nuo 1943 Velykų iki 1944 liepos), gaudama paramą aplinkiniuose kaimuose

Stasys Lukaševičius

Nežiūrint, kad naujos duobės įkūrimu prasidėjo naujas mūsų gyvaliojimo (vegetavimo) savistovesnis laikotarpis, Lukaševičiai ( namų šeimininkė - motina Mikalina, sūnūs Antanas, Stasys, Jonas ir dukterys Gabrinė ir Juzė) lygiagrečiai Daugevičiams nesiliovė rūpintis mumis. Jų pagalbą ir globą jautėme visą laiką. Mikalina pasiūlė imti nesivaržant bulvių iš jų bulvių duobės, kiek ir kada tik reikia. Tai buvo nepaprastai dosni, sumani ir tolregiška pagalba. Mes tuo nepiktnaudžiavome, bet kai niekur kitur negalėdavome eiti, pasinaudodavome tuo pasiūlymu ir visuomet rasdavome dar kai ko padėto mums: ar tai sūrio, ar tai mėsos. Jie net saugojo mus. Kai sužinojo apie gaudynes, tai Gabrinė ir Juzė su pintinėmis rankose, neva grybautojos, atbėgo mums pranešti. Be jų sumanių patarimų ir neįkainuojamos pagalbos iki pat išlaisvinimo tikriausiai nebūtų ir mūsų.

Mikalina Lukaševičienė, Jonas Lukaševičius, Stasys Lukaševičius, Gabrinė Lukaševičiūtė-Daugevičienė, Juzė Lukaševičiūtė-Semaškienė ir Antanas Lukaševičius 2008 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais ir pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais