Tą dieną į muziejaus Tolerancijos centrą atvyko daug garbių svečių iš užsienio ir Lietuvos tarp jų (iš kairės) - muziejaus direktorius Markas Zingeris, Izraelio  Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis Ambasadorius Chen   Ivry, Izraelio viešosios diplomatijos ir diasporos reikalų ministras Yuli Yoel Edelstein, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų viceministrė Asta Skaisgirytė-Liauškienė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius. 

Liora Grodnikaitė

Renginį papuošė iškilūs muzikantai – dainininkė, mecosopranas Liora Grodnikaitė ir pianistas Leonidas Dorfmanas. Neužmirštamu Lioros Grodnikaitės dainavimu – Moriso Ravelio „Kadiš“ buvo pradėta ši Teisuolių apdovanojimo ceremonija. 

• Jeronimas (Anevičius 1896–1948)
• Antanina Anevičienė (1901–1981)
• Juzė Anevičiūtė (1889–1969)
• Vytautas Anevičius (gim. 1930 m.)
• Karolis Jarmala (1900 –1974)
• Kazys Žukauskas (1910 –1995)
• Rozalija Daugevičienė (1885 – 1971)
• Jonas Daugevičius (1911–1998)
• Zosė Daugevičienė (1913–1995)
• Janina Ruoškienė  (Daugevičiūtė) gim. 1926 m.
• Vladas Daugevičius (1913–1953)
• Pranas Daugevičius (1925–1996)
• Mikalina Lukaševičienė (1881-1974)
• Jonas Lukaševičius  (1924–1993)
• Stasys Lukaševičius (1914–1997)
• Gabrinė Daugevičienė (Lukaševičiūtė) (1912–1999)
• Juzė Semaškienė (Lukaševičiūtė)  (1924–2001)
• Antanas Lukaševičius (1908–1978)
• Antanas Skeltys (1894–1960)
• Kazimieras Dimša (1873–1958)
• Julija Dimšienė (1888–1958)
• Antanina Palčiauskienė (Dimšaitė) gim. 1925 m.
• Gabrielė Prakelienė (Dimšaitė), (1922–2001)
 

Izraelio ambasadorius Latvijai ir Lietuvai Chen Ivry

Pone ministre Yuli Edelstein!
Užsienio reikalų ministerijos viceministre p. Asta Skaisgiryte-Liauškiene!
Žydų bendruomenės pirmininke p.Simonai Alperavičiau!
Brangus draugai ir garbingi svečiai!

Man didele garbė atstovauti Izraelio valstybei šioje jaudinančioje ceremonijoje, apdovanojant 23 Lietuvos piliečius Jad Vašemo, Holokausto didvyrių ir kankinių memorialinio instituto, medaliais ir Garbės raštais.  

Brangūs draugai!

Jad Vašemo Institutą įsteigė Izraelio parlamentas Knesetas Jeruzalėje 1953 m. Institutui buvo patikėta užduotis įamžinti šešis milijonus žydų, kuriuos nužudė naciai ir jų bendrininkai, kuriant memorialinius projektus, renkant, tiriant ir spausdinant liudijimus apie Holokaustą ir perteikiant jo pamokas.

Kitas svarbi užduotis yra nustatyti pavardes žmonių, kurie rizikavo savo gyvybe gelbėdami žydus per Holokaustą ir pripažinti juos teisuoliais.

Teisuoliai buvo vilties švyturiai juodoje siaubo ir nevilties jūroje. Savo kilniais ir drąsiais žygdarbiais jie gelbėjo ne tik persekiojamus žydus, bet ir žmogišką orumą, kuris buvo visiškai prarastas per Holokaustą. Šiuo atveju posakis „kas išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ įgauna ypatingą reikšmę ir sunku įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jei nebūtų buvę jų drąsių  ir kilnių žygdarbių.

Šiandien aš kalbu Izraelio valstybės ir žydų tautos vardu. Bet aš taip pat kalbu savo vardu, kaip sūnus tėvo, kurį išgelbėjo teisuolis per Antrąjį  pasaulinį karą. Aš žinau, kad jei ne drąsūs katalikų kunigo Andre’s veiksmai, kurių jis ėmėsi, kad išgelbėtų mano tėvą ir dar kelius berniukus, šiandien aš čia nestovėčiau ir nekalbėčiau.

Brangūs draugai,

Norėčiau pasinaudoti šia proga ir išreikšti savo dėkingumą Žydų bendruomenės vadovybei ir jos pirmininkui p. Simonui Alperavičiui, p. Danutei Selčinskajai, Vilniaus Gaono Žydų muziejaus Teisuolių skyriaus vedėjai, kurie atliko didelį darbą organizuodami šią apdovanojimo ceremoniją ir parodos atidarymą, kurią galite apžiūrėti, p. Kamilei Rupeikaitei, ceremonijos moderatorei, p. Ievai Šadževičienei, Tolerancijos centro vadovei, ir p. Markui Zingeriui, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriui, kuris maloniai pasiūlė Tolerancijos centro patalpas šiai iškilmingai ir labai jaudinančiai ceremonijai.

 Išskirtinumą šiai Teisuolių apdovanojimų ceremonijai suteikė tai, kad buvo apdovanota 14 žmonių, vienos šeimos – Veisiejų vaistininko Sauliaus Kuklianskio ir jo trijų vaikų Anos, Samuelio ir Mošė gelbėtojų

Specialiai į šią ceremoniją iš Izraelio atvykęs Mošė Kuklianskis tarė šiuos žodžius:

Didžiai gerbiamieji šios iškilmės dalyviai, svečiai ir rengėjai!

Yra gyvenime įvykių, pergyvenimų, kurie, ryšium su jais patirto skausmo, dėkingumo ar kitų sielos stiprių sužadinimų, lieka atmintyje visam gyvenimui, o istorijoje – amžiams. Tokiems įvykiams, be abejo, priklauso Šoa – Holokaustas ir, tame tarpe, žūvančiųjų pasiaukojantis gelbėjimas.

Aš jaučiu ypatingą meilę, garbę, didžiausias simpatijas ir neapsakomą dėkingumą mūsų gelbėtojams, rėmėjams, jų šeimoms ir palikuonims už ištiestas, daugiausia gelbėtojų iniciatyva, stiprias pagalbos rankas. Tos emocijos tokios tvirtos ir atsparios, kad jų nei malšina, nei silpnina, nei tolis ir nei laikas. Atrodo visai atvirkščiai, kad su laiku, amžiaus poveikyje daromės vis labiau sentimentaliais, labiau jautriais sukrėtusiems mus įvykiams praeityje. Ir kas dar įdomu, kad visos tos emocijos be mūsų pastangų "užkrėtė" mano ir brolio žmonas, sesers vyrą, mūsų 7-tą vaikų ir 20-tį anūkų ir proanūkių. Kai kurie iš jų žino mūsų "odisėją" ne blogiau už mus ir labai aktyviai dalyvavo ir dalyvauja  ryšiuose su gelbėtojais, jų ainiais ir jų poelgių bei atminimo įamžinimo veiksmuose. Dėkingumui ir pagarbai pažymėti šiuose iškilmėse dalyvauja mano brolio Samuelio duktė Faina Kukliansky su vyru ir anūkė su proanūkiais. Specialiai, palikęs darbą, iš  JAV atvyko mano sesers Anos Kuklianskytės-Mordelienės vyresnysis sūnus Natanas Mordelis. Su manimi iš Izraelio atvyko mano sesers vyras Imanuelis Mordelis ir mano sūnus Aleksandras.

Atvykome į didelę šventę, išsipildė mūsų svajonė. 15-ka mūsų gelbėtojų nuo pražūties, kurie Lietuvos Respublikos Prezidento pono Valdo Adamkaus apdovanoti "Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi", lygiagrečiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Šiandien čia vyksta apdovanojimų įteikimo ceremonija. Jų vardai bus įamžinti Garbės sienoje, esančioje Jad Vašem'o Pasaulio Tautų Teisuolių sode Jeruzalėje.

Šių kilnių, jautrių bet kartu ir drąsių bei tvirtų, humaniškų, sumanių ir  pasiaukojančių žmonių dėka įvyko tikrai sunkiai įtikimas dalykas. Mes keturi šeimos nariai: 53-jų m. tėvas, chemikas-vaistininkas Saulius Kuklianskis, aš 18-kos m. ir jaunesni už mane 15-kos m. sesutė ir 11-kos m. broliukas, laikydamiesi kartu, išskyrus mamą, kurią nužudė antrą karo mėnesį, kabėjome ant plaukelio virš mirties duobių ar pražūties bedugnės tris ilgiausius metus, tolygius amžiui. Iš pradžių – nuo žudynių sušaudant Alytuje, Veisiejuose, Katkiškėje ar kur nors pakelyje, vėliau, kai pabėgome iš Lietuvos į buvusią Lenkiją, – nuo bado mirties ir jėgų išsekimo priverstiniuose darbuose Gardine ir jo gete ar nuo nunuodijimo dujomis Osvencime ir dar vėliau, kai pabėgome iš Gardino ir grįžome atgal į Lietuvą, – vėl nuo žudynių  sušaudant. Plaukelis, ant kuro laikėmės nuo pražūties, buvo plonutėlis, silpnai užkabintas ir pats vos laikėsi. Visą laiką, be jokios pertraukos grėsė, kad nutrūks ar bus nutrauktas. Tačiau kiekvieną sykį, kai tas plaukelis, ant kurio vos laikėmės, galėdavo iš nuovargio ar  nuo sužalojimo nutrūkti, atsirasdavo, mums net neprašant, angelas-gelbėtojas, kuris rizikuodamas, tuo kas jam brangiausia, neleisdavo plaukeliui nutrūkti, tuo prailgindamas mūsų gyvenimą iki sekančios gal jau neišvengiamos grėsmės nutrūkti.

Kuklianskių šeima. Panevėžys, 1937

Ana, Samuelis ir Mošė Kuklianskiai. Alytus, 1938

Aš geidžiu pasakoti ir pasakoti apie mūsų gelbėtojus: apie jų gerą ir plačią širdį, užuojautą bėdoje ar nelaimėje, apie jų supratimą, kad mes ne nusikaltėliai, bet  įgrūsti į nelaimę padorūs žmonės, apie jų troškimą ir veržimąsi padėti ir apie jų dosnumą ir pagalbą be jokio atlyginimo ar atpildo tuo momentu ar pažadu ateityje. Tai ne išgalvoti apibūdinimai ar paimti iš knygos, bet įspūdžiai visiškai nekaltai pasmerkto mirčiai, kurio 4-ių asmenų šeima, neturėdama nuo pat karo pradžios jokių lėšų (apie 20 mėnesių buvome pilnais išlaikytiniais), visų gelbėtojų draugijoje jautė palankumą, net šilumą ir buvo kiekvieno atskirai ir visų bendromis pastangomis galų gale išgelbėta.

Mūsų ir ne tik mūsų, bet visos Lietuvos žydų gelbėtojų žygdarbių didybė labiau ryškėja, jei atsižvelgsime į tas sąlygas ir tą visuomenės atmosferą, kuriose jie veikė.

Valdžia ir priešiškos organizacijos visom priemonėm kiršino visuomenę prieš žydus. Kartu su jau tapusiais tradiciniais absurdiškais kaltinimais, surištais su religijos apeigomis, žydus visuotinai sutapatino su komunistais ir, įžūliai falsifikuodami tikrovę, kaltino juos visus išdavyste, Lietuvos nepriklausomybės ir tautos priešais ir visomis galimomis ir negalimomis nuodėmėmis. Komunistu tapo ir vaikas, ir religingas suaugęs, einantis į sinagogą tris kartus į dieną melstis, ir sionistas, svajojantis vykti į Palestiną, ir net tas, kurį dar tik vakar vadino išnaudotoju, buržujumi, buože ir kapitalistu ir kurio nespėjo, jo, pasirodo, nelaimei, išvežti į Sibirą. Žydus vaizdavo didelėse karikatūrose slibinais, nuodingomis gyvatėmis, žiurkių įsiveržimu, riebiais kapitalistais su maišais pinigų ir liesais komunistais su pjautuvu ir kūju engiančius žmones. Baisu buvo tą girdėti per radiją, šlykštu buvo paimti į rankas laikraštį. Toji propaganda, užmaskuota patriotizmu, buvo ugdoma ir paruošta iš anksto, platinama dar prieš karą su tikslu paruošti dirvą Lietuvos išvalymui nuo žydų.

Vien kiršinimu reikalas neapsiribojo. Veikė persekiojimai, pajuokos, įžeidinėjimai, smurtas, linčas ir pogromai. Žydai nuo pirmos karo dienos atsidūrė už įstatymo ribų ir tam tikrą laiką jų atžvilgiu aktyviai veikė džiunglių įstatymas. Lygiagrečiai prasidėjo masinės žudynės.

Pasidarė labai blogai mums ir blogai visiems geros valios žmonėms. Mums, nes neturėjome, kur dėtis, ir negalėjome prašyti, kad kažkas, rizikuodamas savo galva, mums padėtų. Geros valios žmonėms, neteisingumo ir smurto priešininkams buvo bloga, nes, vyraujant neapykantos atmosferai, bijojo padėti ir kentėjo nuo sąžinės graužimo. Bet, nežiūrint to, atsirado kilnių, protingų ir drąsių žmonių, apie kuriuos minėjau anksčiau, kuriuos vadiname angelais ir kurie, nepaisydami pavojų, ištiesė mums savo pagalbos rankas.

Mūsų gelbėjimosi istorija sudėtinga, pilna vargo, skausmo, stebuklų, žudynių, smurto, draugiškumo ir geros valios veiksmų. Ji vyko Lietuvoje, Gardine ir vėl Lietuvoje. Tęsėsi per visą vokiečių okupaciją, o kol šiek tiek atsigavome – dvigubai ar trigubai tiek.

Visa mūsų praeita istorija skaudi, bet pamokinanti ir įdomi. Nevarginsiu jūsų jos atpasakojimu, nes, jei papasakoti sutrauktai, tai išeina įvykių išvardinimas be ryšio ir trumpiausių bei reikalingiausių paaiškinimų, jei papasakoti patenkinamai tai užimtų daug laiko. Savo sudėtingumu ji tinka knygai ar rimtam nuotykių filmui.

Drįstu pareikšti keletą minčių.

Likome gyvi per stebuklus, turėjome neapsakomai daug laimės,  sutikome daug gerų žmonių, kurie, mums net neprašant, be atlyginimo padėjo iš visos širdies, buvome sveiki ir tinkamo amžiaus veiksmams (vienas vos pasiekęs tą amžių, kitas beveik peržengęs jį), žinojome vietinę kalbą ir pažinome gamtą, turėjome daug ištvermės, buvome vieningi ir padėjome vienas kitam ir turėjome šiek tiek sumanumo.

Be galo esu dėkingas mūsų gelbėtojams ir rėmėjams ne tik už gyvybės išgelbėjimą, bet ir už tai kad laikė mus savais ir globojo mus sumaniai, sakyčiau, net išradingai.

Aš jiems be galo dėkingas ir už tai, kad jie sušvelnino mano nusivylimą žmonėmis, kurį pajutau, staiga susidūręs su tiek daug niekšybių, gobšumo ir melo, kad atgaivino manyje objektyvinį žmonių vertinimą, taikant realias proporcijas ir objektyviai nustatytus santykius. Aš be galo dėkingas jiems, kad jie praturtino mano pasaulėžiūrą ir aš matau dabar ne tik juodą spalvą, bet galiu gėrėtis visomis vaivorykštės spalvomis.

Aš linkiu, kad žmonės, bendraudami vieni su kitais, vengtų daryti  apibendrinimus vieno ar kito tautos asmens pavyzdžiu ar vengtų naudoti apibendrinimus vieno ar kito tautos asmens atžvilgiu ir vertintų kiekvieną ne pagal subjektyvinius stereotipus, o pagal kiekvieno atskiras savybes. Aš linkiu, kad Teisuolių ir geros valios žmonių būtų kuo daugiau. Tas buvo svarbu anksčiau, tas svarbu ir dabar, kai yra tokia technika, kuria vienas pamišėlis-galvažudys gali sunaikinti visą pasaulį.

Linkiu, kad padorūs ir tikri žmonės skiepytų atsparumą, nepakenčiamumą kurstytojams, nusikaltėliams ir visokio plauko žmogžudžiams, veiktų žmonijos gerinimo linkme, ugdytų meilę ir garbę žmogui.

Linkiu, kad visi čia dalyvaujantieji būtų sveiki ir laimingi ir kad ilgai galėtų gėrėtis savo, tėvų ir kitų kilniais darbais.

Dėkoju Jad Vašem'o darbuotojams, Pasaulio Tautų Teisuolių pripažinimo komisijai ir asmeniškai bylos referentui Benjaminui Anolikui už spartų darbą, tiriant ir svarstant tą plačią bylą ir už tokį aukštą ir užtarnautą gelbėtojų įvertinimą!

Dėkoju Izraelio Ambasados darbuotojams už medžiagos paruošimą ceremonijai ir Jo Ekselencijai Ambasadoriui už apdovanojimų įteikimą!

Dėkoju Lietuvos Žydų Bendruomenei už pagalbą ceremonijos organizavimui!

Dėkoju Valstybinio Vilniaus Gaono Žydų Muziejaus vadovybei, darbuotojams ir asmeniškai Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai už didelį, uolų ir sumaningą darbą, ruošiant medžiagą apdovanojimams, organizuojant šias iškilmes ir parenkant bei paruošiat nuotraukas, užrašus joms ir straipsnius parodai "Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa"! 

Ačiū visiems už dėmesį!

Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba:

Bestebint apdovanojimo ceremoniją ir apžiūrint stendus, man kyla prieštaringos mintys.

Mano anūkui yra tiek metu, kiek tuo metu buvo mano tėvui.

Ir aš vis galvoju, kaip galima šitaip kankinti vaiką, kaip galima jį taip žeminti, įskaudinti, įžeisti, atimti iš jo mamą ir gyvenimą, patalpinti į nežmoniškas gyvenimo sąlygas. Aš vis galvoju kaip baisu buvo mano senelei, kai ją žudė, nes ji galvojo apie savo paliktus vaikus ir vyrą, kaip baisu buvo seneliu, kai jam teko gelbėti savo vaikus ir matyti, kokios sąlygose jie slapstosi...

Kita vertus aš galvoju, kaip baisu buvo mūsų gelbėtojams, kurie taip pat turėjo vaikus ir kurie galėjo atsidurti tokioje pat padėtyje, kaip ir mūsų tėvai. Tačiau jie pasielgė kitaip ir išgelbėjo. Dėl to žemai jiems lenkiuosi ir dėkoju.

Aš esu dėkinga Lietuvos Prezidentui už tai, kad apdovanojo mūsų gelbėtojus, valstybiniam Gaono muziejui ir Izraelio Valstybei bei Jad Vašem, už tai, kad mūsų gelbėtojai buvo pagerbti ir apdovanoti. Tuo pačiu aš manau, kaip mažai Lietuvos valstybė padarė, kad ne tik mes, čia susirinkusieji, žinotume apie tokius didvyrius ir nusikaltėlius, nuo kurių jie mus slėpė ir gelbėjo. Aš pasikviečiau savo draugus, todėl dabar dar  dešimčia žmonių daugiau žinos apie žudymus ir gelbėjimus. Jeigu ši istorijos dalis nebus aiškinama ateinančioms kartoms bus blogai. Lietuvos žmonės turi žinoti, kaip išnyko dalis jų gyventojų, kas juos žudė ir kas juos gelbėjo.

Mūsų karta, tai pirmoji pokario karta, kuri išaugo be senelių, girdėdami pasakojimą apie gyvenimą " iki karo" ir "po karo". Matyt, mes labiau negu kas nors kitas, vertiname tai, kad jau trečia mūsų karta gyvena be karo. Atrodo, kad labai banalu kalbėti apie taiką, tačiau aš manau, kad kartais smulkmenos užgožia svarbius, didelius dalykus ir mes užmirštame, kiek daug pastangų reikia įdėti į taiką. Manau, kad tai kiekvieno iš mūsų tikslas ir užduotis turėt būti  puoselėti taiką, kiek tai nuo mūsų priklauso, aktyviai veikiant tiek savo valstybėje, tiek tarptautiniu mastu.

Per šią ceremoniją dar buvo apdovanoti Izaoko Gliko, Joninos Peregoud (Kleinaitės) ir Kalamickų šeimos gelbėtojai. Remdamiesi autentiškais išgelbėtųjų liudijimais, pristatome apdovanotuosius

Izaokas Glikas pristatė savo gelbėtoją kunigą A. Skeltį

Ceremonijos pabaigoje sveikinimo žodį tarė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius. Šalia renginio moderatorė, muziejaus mokslinė sekretorė Kamilė Rupeikaitė. 

 Pasibaigus Teisuolių apdovanojimo ceremonijai visi susirinkusieji buvo pakviesti į preliminarinę parodos Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa peržiūrą.

Parodos Lankytojų kambaryje svečius pasitiko Terra Media  direktorė Jolita Čilvinaitė. Ji vaizdžiai atskleidė dizainerių sumanymus, pabrėžė informacijos išskirtinumą, stendų savitumą, papasakojo apie memorialą, skirtą per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų vaikų atminimui.

Mošė Kuklianskis su savo gelbėtojų artimaisiais prie jiems skirto stendo, atspindinčio Sauliaus Kuklianskio ir jo vaikų Anos, Mošė ir Samuelio gelbėjimosi istoriją bei jų gelbėtųjų žygdarbį.