|
Prieškaryje gyvenusi Kaune dailininkė, knygų prekybininkė, piešimo ir vokiečių kalbos mokytoja Helena Holcman (Helene Holzman) vokiečių okupacijos metais tapo Kauno geto įvykių liudininke.
1941 metų birželį per pogromus Kaune visiems laikams dingo Helenos Holcman vyras – knygyno "Pribačis" savininkas Maksas Holcmanas. Šiek tiek vėliau buvo suimta, kurį laiką kalinta kalėjime, vėliau IX forte sušaudyta vyresnioji Helenos Holcman duktė devyniolikmetė Marija, Kauno ligoninėje lankydavusi sužeistus vokiečių kareivius ir su jais diskutuodavusi apie taiką.
Po šios baisios netekties Helena Holcman įveikė savo neviltį ir pasiryžo ne tik išgelbėti savo jaunesniąją dukterį Margaritą, bet ir kiek įmanoma gelbėti daugiau žmonių, pirmiausia, vaikų iš Kauno geto, atsidūrusių mirtinam pavojuje.
Bebaimių, pasiaukojančių moterų – Helenos Holcman, jos dukters Margaritos, Natalijos Fugalevičiūtės, Natalijos Jegorovos ir Lidijos Golubovienės išgelbėtas vaikas – Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė visam gyvenimui susiejo savo likimą su šiomis moterimis, o po karo, paaiškėjus, kad Frumos tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą, Frumą įsidukrino Helena Holcman.
Minėtus įvykius dokumentiniame filme pasakoja šių įvykių liudininkai – šiuo metu Giesene (Vokietija) gyvenanti Helenos Holcman dukra Margarita ir išgelbėtoji Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, gyvenanti Kaune.
Filmui panaudota daug foto ir vaizdo dokumentinės medžiagos, atspindinčios prieškarinio ir vokiečių okupacijos metų Kauno gyvenimą.
Dokumentinio filmo pristatymas įvyko 2007 m. balandžio 17 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre.
|
