Danutė Selčinskaja, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja, ekspozicijos kuratorė

Pokarinėje Lietuvoje, iki 1948 metų, kai TSRS įsigalėjo antisemitizmas, žydų gelbėjimas per Holokaustą, kaip dorybė, ne kartą buvo minimas lietuviškoje periodinėje spaudoje.

Vėliau ši tema buvo nutylima, žydai virto „tarybiniais žmonėmis“, ir tik 1967 metais, dvidešimtmečiui praėjus po karo, pasirodė žurnalistės, žydų gelbėtojos, Sofijos Binkienės sudaryta knyga „Ir be ginklo kariai“ – išsigelbėjusių per karą žmonių prisiminimų, liudijimų, dokumentų rinkinys. Atrodytų, kad šis veikalas turėjo inicijuoti išsamius šios temos tyrimus, kai dar tebegyveno dauguma šių įvykių liudininkų. Deja taip neįvyko, pasklido daug įvairių publikacijų periodinėje spaudoje, kur minimi faktai be pavardžių ar vietovardžių, liudijimai iš antrų rankų.

Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje informacija apie žydų gelbėtojus ir išsigelbėjusius kaupiama nuo muziejaus atkūrimo 1989 m. (žydų muziejus buvo likviduotas 1949 m.). 1992 metais įsteigtas žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyrius, kurio archyvą sudaro autentiški išsigelbėjusių ir gelbėtojų liudijimai, prisiminimai, laiškai, fotografijos. Per visą tą laiką, kiek leido galimybės, buvo kaupiama ir tiriama informacija apie žydų gelbėjimą, pasirodžiusi ir periodinėje spaudoje.  

1997 metais pradėta tęstinio leidinio „ Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ leidyba. Kitos šio leidinio knygos pasirodė 1999, 2005, ir paskutinė 2009 m. Šios knygos – tai siekis informuoti Lietuvos visuomenę apie tuos žmoniškumo pavyzdžius per Holokaustą, apie tuos ypatingus žmones, kurie ėjo prieš srovę, prieš okupacinės valdžios liniją, prieš gana didelės visuomenės dalies nuomonę ir norą.

2004 metų birželį, Izraelyje gyvenantis rašytojas Icchokas Meras, inicijavo projektą Žydų gelbėtojai – Pasaulio Tautų Teisuoliai. Jis sutelkė savanorių būrelį, pradėjusį išsigelbėjusiųjų paiešką Izraelyje ir raginantį rašyti savo prisiminimus bei siųsti juos į Jad Vašem institutą Jeruzalėje ir Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų.

Atsiliepdami į rašytojo Icchoko Mero iniciatyvą, muziejui parašė nemažai per karą išsigelbėjusių žmonių, gyvenančių įvairiuose pasaulio kraštuose: Izraelyje, Lietuvoje, Kanadoje, Rusijoje, Australijoje. Šie žmonės ir tapo muziejaus  leidinio „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ IV knygos autoriais bei didelė jų dalis  –  parodos „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ dalyviais.

 2009 metais rugsėjo 23-ąją, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre atidaryta nuolatinė ekspozicija „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Mūsų tikslas – kad Lietuvos visuomenė, o ypač jaunoji karta galėtų išgirsti paskutiniųjų  Šoa liudininkų pasakojimus. Siekėme moderniomis priemonėmis atkurti laikmetį, kad lankytojas galėtų pajusti, ką teko patirti persekiojamiems ir žudomiems žmonėms.

Tai mums padėjo įgyvendinti mūsų partneriai, ekspozicijos „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ dizaineriai ir kompaktinio disko programinės įrangos ir dizaino kūrėjai –  firmos Terra Media kūrybinis kolektyvas.

Realizuojant šį projektą, muziejaus žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriuje buvo sukaupta ir užrašyta apie 1800 puslapių tekstinės informacinės medžiagos apie išsigelbėjusius žmones ir žydų gelbėtojus, apie 6000 fotografijų, apie 60 val. vaizdinės medžiagos, 5 valandos garso įrašų. Daugiau nei pusė šios informacijos buvo kruopščiai atrinkta ir pateikta lankytojų dėmesiui. Stendams parinkta iškalbingiausia informacija, o kompiuteriniuose terminaluose galima rasti išsamią medžiagą

DVD „Išsigelbėjęs Lietuvis žydų vaikas pasakoja apie Šoa“  turinys:

♦ Istorinis kontekstas. Holokaustas nacistų okupuotoje Lietuvoje 1941–1944 metais. Chronologinė  įvykių eiga;

♦ Interaktyvus memorialas, skirtas per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų vaikų atminimui, nužudytų vaikų fotografijos, kurių vardai ir žūties vieta žinomi ir kurių vardai mums liko nežinomi;

♦ 48 išsigelbėjusių vaikų istorijos, iliustruotos fotografijomis iš asmeninių archyvų, Holokausto liudininkų video-interviu;

♦ Išskirtinės žydų gelbėtojų istorijos su gausia foto ir vaizdo medžiaga, knygos žydų gelbėjimo tema, žydų gelbėtojų apdovanojimo ceremonijų medžiaga, dokumentiniai filmai  ir video-interviu su žydų gelbėtojais.

Šio mano pranešimo tikslas: supažindinti su kompaktinio disko „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ struktūra, informacijos pobūdžiu ir pateikimo būdais bei pagrindiniais ekspozicijos turinio akcentais. Šis DVD sukurtas pagal ekspozicijos kompiuterinio terminalo programą, išlaikant tiek dizainą, tiek pateikiamą turinį.

Praėjus 65 metams po karo, vis sunkiau rasti tos didžiulės tragedijos, ištikusios Lietuvos žydus, liudininkus. Tūkstančiai Lietuvos bendrapiliečių žydų buvo nužudyta, išsigelbėjo tik nedidelė dalis, kurie dabar yra sulaukę garbaus amžiaus. Todėl labai svarbu, kad sukauptą informaciją pavyko susisteminti ir šiandien ją gali pamatyti ir įvertinti ne tik ekspozicijos lankytojai, bet ir asmenys, susipažinę su pristatomu DVD.

Kiek leidžia šio pranešimo galimybės, norėčiau išsamiau pristatyti DVD turinį.

♦ Istorinis kontekstas, chronologinė  įvykių eiga.

Istorinio konteksto pagrindą sudaro dr. Arūno Bubnio straipsniai Holokaustas nacistų okupuotoje Lietuvoje 1941–1944 metais, Holokausto Lietuvoje specifiniai bruožai, Vilniaus getas, Kauno getas, Šiaulių getas. Pilni straipsnių tekstai pateikiami ekspozicijos kompiuteriniame terminale ir šiame DVD, o pačioje ekspozicijoje chronologinė įvykių eiga – pateikiama ant betoninių stendų su metalo inkrustacijomis.

Šis skyrius papildytas dokumentiniais filmais Saulėlydis Lietuvoje, (IV-ji dalis) „Vilties etiudas“, Gimtadienio šventė,  TV laidomis, skirtomis paminėti Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną  ir Didžiąją Akciją, 1941 10 28/29, įvykusią Kauno gete, per kurią buvo nužudyta apie 10 tūkst. žmonių. Vertingi, įtaigūs ir įdomūs poeto Alfonso Bukonto, politologo Aleksandro Štromo,  rašytojo Icchoko Mero, žurnalisto Abraomo Levino, Holokausto tyrinėtojos, Kauno geto kalinės ir pogrindinio pasipriešinimo dalyvės prof. Saros Ginaitės interviu.

♦ Interaktyvus memorialas, skirtas per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų vaikų atminimui.

Muziejaus paroda « Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa » yra dedikuojama nužudytų Lietuvos žydų vaikų atminmui .

Iš parodos bukleto: Kiekvieną žydų vaiką nacių ideologija pasmerkė mirčiai. Vokietijos armijos ir jų sąjungininkų okupuotose šalyse prieš karą gyveno apie 1,6 milijono žydų vaikų. Virš milijono vaikų tapo nacių suplanuoto žydų genocido aukomis.

Per egzekucijas, vykusias Lietuvos teritorijoje 1941-ųjų vasarą ir rudenį, kartu su savo tėvais buvo nužudyta tūkstančiai žydų vaikų. Likę gyvieji, vaikai su suaugusiais, buvo įkalinti Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių getuose. Tik nedaugeliui iš jų buvo lemta išgyventi nesibaigiančių žmonių naikinimo akcijų laikotarpį.

Šiame DVD, kaip ir ekspozicijos terminale, patalpintas ir išsamus dr. A.Bubnio straipsnis apie žydų vaikų žudynes.

Ypatingas ekspozicijos akcentas – interaktyvus memorialas, skirtas nužudytų vaikų atminimui. Tai specialiai šiai ekspozicijai suprojektuota unikali šviesos, vaizdo ir garso instaliacija, kurios dalyviais tampa lankytojai. Kiekvienas lankytojas, paėmęs akmenuką ir padėjęs jį memoriale, taip pagal seną žydų tradiciją pagerbia žuvusius. Padėjus akmenuką, kylanti šviesos banga apšviečia betoninėse sienose išdėliotas nužudytų vaikų nuotraukas. Girdisi lopšinė "Štiler, Štiler“, kurios melodiją per karą sukūrė vienuolikmetis berniukas, Vilniaus geto kalinys, dabar garsus pianistas Aleksander Tamir (Alik Wolkowiski). Daug šiose nuotraukose matomų vaikų – tai žydų muziejaus bendradarbių ar stebuklingai išsigelbėjusių mūsų parodos dalyvių, broliukai ir sesutės, pusbroliai ir pusseserės.

♦ 48 išsigelbėjusių vaikų istorijos, iliustruotos fotografijomis iš asmeninių archyvų, Holokausto liudininkų video-interviu.

Parodos dalyviai, per karą buvę vaikai, o dabar sulaukę garbaus amžiaus žmonės, gyvena įvairiose pasaulio šalyse, dauguma, Izraelyje ir Lietuvoje, keletas JAV, Rusijoje, Australijoje. Ekspozicijos lankytojo kambaryje yra padėkų stendas, kuriame išvardintos visos parodos dalyvių pavardės, ir nurodyta šalis, kurioje jie šiuo metu gyvena.

Prieš prasidedant karui, mūsų ekspozicijos dalyviai, per karą buvę vaikai, kartu su savo tėvais gyveno įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Senų laikų fotografijų, savo artimųjų ir savo gelbėtojų apsuptyje, jie pasakoja savo istorijas.

Įeinant į ekspoziciją, lankytoją pasitinka Izraelyje gyvenančio rašytojo, nacionalinės premijos laureato, Icchoko Mero žodžiai, kurie pirmą kartą buvo paskelbti 1967 metais knygoje Ir be ginklo kariai, o savo išsigelbėjimo istoriją dar 1960 metais rašytojas paskelbė autobiografinių apsakymų knygoje „Geltonas lopas“. Turime galimybę išgirsti rašytojo balsą.

  Esame dėkingi LTV kūrybinei grupei „Menora“, jų dėka nufilmuota ir įrašyta daug Holokausto liudininkų, tiek išsigelbėjusių žmonių, tiek gelbėtojų. Pirmasis lietuviškas dokumentinis filmas skirtas žydų gelbėtojams ir išsigelbėjusiems žmonėms „Gyvybės medis“ (rež. Lilija Kopač) sukurtas 1999 metais. Jame daug jaudinančių išgelbėtų žmonių susitikimų su jų gelbėtojais, filmuota Izraelyje ir Lietuvoje, autentiškose persekiojamų žmonių slapstymosi vietose, panaudota daug archyvinės medžiagos.

   2005 metais muziejaus iniciatyva sukurtas pirmasis dokumentinis filmas: Palieku tau savo vaiką, 2007 m. sukurtas antrasis dokumentinis filmas Vilties etiudas apie Pasaulio Tautų Teisuolę, dailininkę, prieškaryje gyvenusią Kaune – Heleną Holzman (abiejų filmų režisierė Lilija Kopač) ir karo laikų įvykius Kaune. Šie filmai buvo demonstruojami Lietuvoje, Izraelyje ir kitose šalyse, išversti į anglų kalbą ir titruoti hebrajų kalba. Filmus galima pamatyti mūsų parodoje ir šiame DVD.

   Dokumentinio filmo „Palieku tau savo vaiką“ pagrindiniai liudininkai, kurių stendai yra parodoje – Jakovas Gurvičius (gyvena Izraelyje), telšiškė Jadvyga Laucevičiūtė-Baužienė (mirė 2011) ir Jadvygos brolio Prano ir Jakovo sesers Rūtos sūnus, išgelbėtas vaikas, Telesforas Laucevičius (gyvena Lietuvoje, Panevėžyje). Telesforo tėvus žydę Rūtą ir lietuvį Praną sušaudė prie Virvytės upės, šalia Tryškių paskutinę nacių okupacijos dieną.  

Ypač šiltai šis filmas buvo sutiktas Telšiuose, kur dar gyvi prisiminimai apie tragediją, įvykusią prieš daugelį metų. Buvęs telšiškis, Jakovas Gurvičius, pagrindinis filme rodomų įvykių liudininkas, dalyvauja įvairiuose susitikimuose su savo miesto (Mazkerat Batia, Izraelis) visuomene, demonstruoja šį filmą minint Holokausto aukų dieną, Izraelyje.

♦ Išskirtinės žydų gelbėtojų istorijos su gausia foto ir vaizdo medžiaga, knygos žydų gelbėjimo tema, žydų gelbėtojų apdovanojimo ceremonijų medžiaga, dokumentiniai filmai  ir video-interviu    

Nėra to mažo, kuris negalėtų padaryti didelio darbo – sakė Ona Šimaitė, ypatinga moteris paaukojusi visą savo gyvenimą kitiems.

Pasaulis, kuriame Aušvicas tapo realybe, kuriame žmonės buvo žudomi vien todėl, kad gimė žydais, o tai Antrojo Pasaulinio karo metais vyko ir Lietuvoje – Lietuvos piliečiai žydai buvo masiškai žudomi daugelyje vietų – Paneriuose, IX-ame forte, Vidzgirio miške šalia Alytaus, Kužiuose prie Šiaulių, miškų duobėse šalia daugelio Lietuvos miestų ir miestelių. Ir štai tokiame pasaulyje atsirado žmonių, kurių vardai įrašyti ne tik jų išgelbėtų žmonių širdyse, bet ir Pasaulinio garso muziejuje Jad Vašem Jeruzalėje, Teisuolių sode, Atminimo sienoje išgraviruoti Lietuvos piliečių, per karą gelbėjusių žydus, vardai. Lietuvos valstybė nuo 1993 m. žydų gelbėtojus apdovanoja „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.“

Dauguma žydų gelbėtojų buvo paprasti žmonės. Gal tik kai kurie iš jų veikė pagal savo religinius, ideologinius ar politinius įsitikinimus. Dauguma gelbėtojų nebuvo kažkokie idealistai, jie neplanavo ir nesiruošė tapti gelbėtojais, tačiau atėjo tas momentas, kai reikėjo priimti sprendimą, nuo kurio priklausė kito žmogaus gyvybė. Dažniausiai pačios aukos, būdamos desperatiškoje būklėje, pabėgę iš eilinių gaudynių, šaudymo duobės, ar likviduojant getą, kreipdavosi į savo pažįstamus, o dažnai ir į visai nepažįstamus žmones, prašydami suteikti gyvybiškai svarbią pagalbą.

Tačiau šiomis chaoso, prievartos ir masinių žudynių dienomis buvo ir itin drąsių ir ryžtingų žmonių, kurie negalėdami stebėti kas vyksta aplinkui, patys ieškojo būdų, kaip išgelbėti nors keleto žmonių gyvybę. Toks jų poelgis yra itin reikšmingas, jis negali būti lyginamas kad ir su labai svarbios pagalbos suteikimu normaliomis taikiomis sąlygomis. Šių žmonių nepaveikė nacių propaganda, šiems iškiliesiems žydų gelbėtojams savo naujoje ekspozicijoje mes paskyrėme 20 stendų.

Toks buvo kunigas Juozas Stakauskas, vienuolyno patarnautojas Bronius Gotautas, Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, žurnalistė Sofija Binkienė, dailininkė Helena Holzman, kunigas Bronius Paukštys, kunigas Polikarpas Macijauskas ir gydytojas Petras Girbudas, valstietis Alfonsas Songaila, gydytojai Elena Kutorgienė ir jos sūnus Viktoras Kutorga, gydytojas Petras Baublys, rašytoja Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė su savo vyru Vladimiru Zubovu, vilnietė Marija Fedecka, valstiečių Straupių ir Rakevičių šeimos ir daugelis kitų. Reikia pažymėti, kad daug valstiečių šeimų ištisus trejus karo metus dalinosi paskutiniu duonos kąsniu su pasmerktaisiais mirčiai žydais.    

Du buvę telšiškiai, parodos dalyviai Jakovas Gurvičius ir Jehošua Šochotas (apie 1970-uosius emigravę į Izraelį), praėję panašų išsigelbėjimo kelią, pasakoja apie Kalnėnų, Buožėnų ir Vygantiškių kaimų gyventojus:

Iš Jehošua Šochoto ir Jakovo Gurvičiaus liudijimo:

Mudu – Jehošua Šochotas ir Jakovas Gurvičius – praėjome gana panašų gelbėjimosi nuo mirties kelią. Abu buvome įkalinti Rainių ir Gerulių stovyklose ir Telšių gete, abu nuo 1941 metų gruodžio pabaigos iki pat išsilaisvinimo 1944-ųjų spalį pabuvojome keliose dešimtyse kaimų, daugelyje valstiečių šeimų, kurios mus slėpė, maitino, davė pastogę, šildė.

Ypač norime paminėti tris kaimus – Kalnėnų, Vygantiškių ir Buožėnų, kurie yra greta vienas kito į šiaurę, apie 4–5 km nuo Telšių. Dauguma šių kaimų gyventojų savo ūkiuose slėpė žydus arba padėdavo pabėgusiems ir ieškantiems vietos slapstytis žydams. Kiekvienas šių kaimų valstietis atidarydavo savo namų duris į jas pasibeldusiems persekiojamiems žmonėms.

Jehošua Šochotui prašant, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti 27 asmenys iš Telšių ir Plungės rajonų bei Telšių miesto, gelbėję Jehošua, jo brolį Chaimą ir jų motiną Reizl Šochotienę. 2006 metais 14 Šochotų šeimos gelbėtojų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

2005-2006 metais 13 Jakovo Gurvičiaus gelbėtojų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, daugelis apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais“.

Šį pranešimą baigti norėčiau ilgamečio Jad Vašem Teisuolių departamento direktoriaus Mordechajaus Paldielio žodžiais:

Aš norėčiau pabrėžti žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, istorijų reikšmę – tai vaistas nuo negyjančių Holokausto žaizdų. Tai dvasinis vaistas teigiantis gyvenimą, priešpastatantis gyvenimą mirčiai, skatinantis tikėti gėriu, nepasiduoti nevilčiai.

Tai labai svarbi ir mūsų, Lietuvos istorijos, dalis. Tikimės, kad Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus žydų muziejaus ekspozicija „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“  ir šios ekspozicijos kompaktinis diskas pasitarnaus edukaciniams tikslams.