|
LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoja Petronėlę BERNIKIENĘ. LR Prezidentūra, Vilnius, 2010, spalio 5. |
Antradienis, spalio 5 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos žmones, Antrojo pasaulinio karo metais nuo nacių persekiojimo gelbėjusius žydus.
Šalies vadovė pabrėžė, jog pagerbdami Lietuvos žydų genocido aukas šiandien pagerbiame ir apdovanojame tuos, kurie pasmerktiesiems grąžino esminę žmogaus teisę - teisę gyventi.
„Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbsti visą pasaulį. Taip teigia senoji žydų išmintis, įrašyta Talmude. Tai - savo širdimis - visą laiką žinojo Pasaulio teisuoliai, padėję išgelbėti draugą, kaimyną ir visai nepažįstamą žmogų. Atsiliepę į žudyti varomų vaiko ir motinos akyse sužibusią viltį. Paslėpę nuo žiaurios lemties visą šeimą. Gelbėję žūvančiuosius", - kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Iš penkiasdešimties šiandien apdovanotų žydų gelbėtojų, daugelis yra apdovanoti po mirties. Jų apdovanojimus atsiėmė šeimų nariai ir artimieji. Pasak valstybės vadovės, nieko nėra svarbiau, kaip išsaugoti kilnių, drąsių ir garbingų poelgių atmintį ir iš kartos į kartą perduoti žmogiškumo, atjautos ir meilės idealus.
„Iš visos širdies dėkoju už Jūsų taurumą, pasiaukojimą ir drąsą. Tegul išgelbėtųjų dėkingumas visuomet būna siejamas su Jūsų vardais, o Lietuva pasaulio akyse išlieka šalimi, kurios žmonės darė ir darys viską, kad bet koks genocidas niekur niekada nepasikartotų", - pabrėžė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Prezidentės spaudos tarnyba
|
|
Laba diena, Ponios ir Ponai, Ponia Prezidente, gerbiamieji svečiai, ir brangieji gelbėtojai,
Ačiū labai už galimybę pasisakyti tokioje iškilmingoje ceremonijoje. Ačiū visiems, kurie organizavo ir padėjo įgyvendinti tokį gražų ir svarbų įvykį.
Prieš atvykimą aš turėjau galimybę pašnekėti apie šią dieną su savo New York’o Universiteto medicinos fakulteto dekanu. Jis manęs paklausė: “Jeigu tu šiandien matytum kad tavo mieste žmonės šaudo arabus, ar rizikuotum savo gyvybe, kad išgelbėti vieną arabą?”
Aš susimąsčiau. Tą akimirką aš tiktai pradėjau suprasti, ką padarė mano senelio gelbėtojai. Tam kad bent pradėti tai suvokti, reikia pažiūrėti ką darė jų kaimynai. Kai 41-aisiais metais mano senelis Chaimas Leiba Tacas atėjo pas Eleną Laurinavičienę, jo tėvas Šmuelis, žmona Ida, sūnus Cvika, aštuonių metų, ir dukrelė Feiga, keturių metukų, ir apie šimtą Girkalnio žydų, jau buvo sušaudyti kaimynų be vokiečių vadovavimo. Už ką? Aš vis dar nesuprantu.
Senelis Chaimas Leiba Tacas atėjo pas Ponią Laurinavičienę ir jos sūnus, Joną, Praną, ir Broniuką, be nieko, alkanas, sušalęs, išsigandęs, praradęs viską. Jo pasaulis buvo išslydęs iš po kojų. Ponia Laurinavičienė tada turėjo dvi galimybes. Lengvas kelias: pasakyti kad ji negali priešintis visuomenei ir geriausiu atveju uždaryti duris, o blogiausiu atveju išduoti policijai. Sunkus kelias: rizikuoti savo šeimos laisve ir net gyvenimu kad duoti galimybę svetimam žmogui gyventi.
Mes visi žinome kurį kelią Ponia Laurinavičienė ir jos sūnūs pasirinko. Ir ne tik Laurinavičių šeima priėmė šitokį logiškai nesuvokiamą sprendimą. Mano senelį gelbėjo net 24 valstiečių šeimos. Kiekviena iš jų turėjo senelio, bei kitų mirčiai pasmerktų žydų gyvenimus savo delne ir globojo šias bejėges sielas kaip savo vaikus.
Ponios ir ponai, aš lenkiu galvą ir be galo dėkoju žmonėms, kurie turėjo daugiau drąsos negu istorijoj žymiausi kariai, daugiau išminties negu pasaulio įtakingiausi lyderiai, ir daugiau dorybės negu mes galime įsivaizduoti. Šiandieną mes prisimename žmones, kurie surado savyje stiprybės stoti už tiesą būtent tuo metu, kada visas pasaulis aplinkui virto į pragarą.
Jūs, gerbiamieji gelbėtojai, išgelbėjote ne tik mano senelių ir tėvų, brolių ir pusbrolių pasaulį, bet ir šia šventą mintį, kad tiesa ir dorybė gali išgyventi žmonijoje bet kokiomis sąlygomis. Jūs, gerbiamieji gelbėtojai, išgelbėjote viską kas brangu, viską, dėl ko verta gyventi šiame pasaulyje. Aš manau, būtent tai yra reikšme citatos is Talmudo “Išgelbėjęs vieną gyvybę, gelbėja visą pasaulį".
Jūs iš tikro išgelbėjote visą pasaulį nuo moralinės žūties.
Nuo visos Tacų šeimos ir nuo visų išgelbėtų žydų, noriu pasakyti Jums ir tiems didvyriams, kurių geri darbai dar nėra atskleisti visuomenei, mes Jūsų neužmiršome ir ačiū, ačiū, be galo ačiū… |
|
Jūsų Ekselencija Lietuvos Respublikos Prezidente,
Brangūs Gelbėtojai ir jų šeimų atstovai,
Garbūs svečiai!
Neseniai Vilniuje, padedant Jungtinių Valstijų ambasadai, susitikau su vidutinio amžiaus moterimi – fermerio iš Virdžinijos dukra Nancy Wright Beasley.
Ji buvo visu kuo, pasakyčiau, tipinga jos kartos viduriniųjų JAV Vakarų amerikietė.
Visu kuo, išskyrus viena.
Ji atsivežė jos parašytą knygą, kuri, tikiuosi, netrukus pasirodys ir lietuvių kalba.
Knygos viršeliais driekėsi žodžiai: žmoniškumas, atrastas per Holokaustą.
Toji fotonuotraukomis iš Kauno geto iliustruota knyga buvo apie tai, kaip ūkininko Paškausko šeima Kauno apylinkėse išgelbėjo savo kaimynus žydus, tokius pat ūkininkus kaip ir jie, o taip pat ir kai kuriuos kitus Kauno geto kalinius – iš viso 13 žmonių.
“Aš juos galėjau suprasti. Ir man taip pat vaikystėje tekdavo melžti karves”, – juokaudama, man pasakė apie Paškauskus knygos autorė.
Knyga buvo nominuota valstijos premijai. Nancy rašė tą knygą daugelį metų. Ji niekados nieko nebuvo girdėjusi nei apie Lietuvą, nei ką nors besiaiškinusi apie žydų genocidą Lietuvoje ir Europoje. Kai laikraščio, kuriame ji dirbo, redaktorė jai pavedė parašyti straipsnį apie Holokaustą, ji sušuko “nė už ką!” Ji vengė tos ir kraupios , ir, kartu, lyg ir banalėjančios šiais laikais temos. Ji apskritai niekad asmeniškai nepažinojo nė vieno žydo, nė vieno lietuvio.
Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad ji kartą išgirdo buvusį Buchenvaldo kalinį, vardijantį savo šeimos narius, kurie buvo nužudyti. Jų buvo tiek daug, kad žurnalistė Nancy Wright Beasley susimąstė, lygindama su pasakotojo šeima savo šeimą, kuri veik visa gyveno JAV. O vėliau, taip pat per atsitiktinumą, ji susidūrė su Ričmondo žydų šeima, kilusia iš Lietuvos ir slaptavietėje išgyvenusią karą. Tą šeimą pasiekė laiškas iš Kauno, per stebuklą atėjęs pagal adresą, nes kalbamu laikotarpiu žmones dar buvo atskyrusi Geležinė uždanga.
Galop Nancy pamatė abiejų šeimų, žydų ir lietuvių džiaugsmingą susitikimą Jungtinėse Valstijose.
Ji ėmė keliauti po pasaulį, raustis karo metų archyvuose, ėmė interviu iš lietuvių, izraeliečių, amerikiečių, kilusių iš Lietuvos.
Ir ji negalėjo neparašyti paminėtos knygos, iš kurios dabar mokoma istorijos daugybėje JAV mokyklų. Šiuo metu Nancy rašo antrą knygą apie išsigelbėjusius Lietuvos žydus.
Taigi, žinia apie Gelbėtojus, o taip pat ir apie jų išgelbėtų šeimų neįtikėtinus likimų vingius, pasiekia tolimus pasaulio kampelius. Manau, kad nepaisant daugybės kursų, seminarų, renginių, besikeičiančių vadovėlių ši istorijos ir humanizmo žinia Lietuvoje nepasiekia visų tų, kuriuos ji turėtų pasiekti. Juk Lietuvos gyventojų potencialas tauriausio žygdarbio,– rizikuoti savo ir artimųjų gyvybe dėl kito, kartais net ir nepažįstamo žmogaus – toli gražu neišsemtas kaip švietimo ir dvasinio ugdymo priemonė. Tai, kas nuveikta šiais, dinamiškais laikais, tebeatrodo kaip lašas jūroje. Tame pačiame Kaune, kur eilė ryžtingų ir inteligentiškų moterų gelbėjo žydų vaikus, o tarp tų moterų buvo vokiečių kilmės kaunietė Helena Holcman ir poeto žmona Sofija Binkienė bei eilė kitų, nei viena mokykla mano žiniomis nepavadinta Gelbėtojų vardu.
Palyginimui, – Vokietijoje žydų gelbėtojų Vermachto feldfebelio Antono Šmidto ir majoro Karlo Plaggės vardais pavadintos Bundesvero kareivinės.
Ar tai reikštų, kad mūsų švietimo skyriai neįžvelgia Holokausto istorijose moralinių pavyzdžių?
O juk tai ištiko mus visus, mūsų tėvus ir protėvius. Žydų kilmės Lietuvos piliečiai, kaip žinia, buvo masiškai žudomi Lietuvos miestuose ir miesteliuose, tačiau taip pat slapstomi rūsiuose ir bažnyčių varpinėse, po grindimis ir ant aukšto. Jų vaikai būdavo išnešami iš geto užmigdyti tabletėmis, bulvių maišuose. Jų gelbėjimai, žinoma, nebuvo masinės akcijos. Kiekvieno tokio poelgio aplinkybės individualios ,jos reikalavo paskirų žmonių drąsos, nežmoniškų pastangų, išmąstyto plano, gudrybių, apdairumo. Tenka priminti, kad net ir už duoną, paduotą į darbus varomam geto kaliniui, galėjai gauti kalėjimo. Mano paties motinai, plovusiai langus Vermachto karių ligoninėje Kaune, duonos palikdavo ant palangės vokiečių kareivis, sakydavęs: “paimk, kai nieks nematys, ir, jeigu paklaus, pasakyk, kad radai”.
Už ištisų šeimų gelbėjimą galėjai patekti į koncentracijos stovyklą arba būti sušaudytas su visa šeima.
Nepaisant to, Lietuvoje į gelbėjimą kartais įsitraukdavo ištisos grupės žmonių.
Šimtams gelbėtojų pasisekė, jie ir jų išgelbėti žmonės sulaukė karo pabaigos. Gali būti kad lygiai taip pat šimtus į šitokias peripetijas patekusių lietuvių ir žydų, kuriems nepasisekė, ištiko kraupus likimas. Visos tiesos apie tai niekados nesužinosime.
O apie to meto pilkąją daugumą, abejinguosius Nobelio Taikos premijos laureatas Elis Wieselis, pats mirties lagerio kalinys, yra pasakęs: “Abejingumas yra dar pavojingesnis už pyktį ir neapykantą.”
Ugdymo gelbėtojų pavyzdžiais tikslas ne vien tik tai, kad nebūtų nusikaltėlių, bet ir kad neliktų abejingų.
Kaip atrodė iš geto pas gerus žmones išsiųstas vaikas? Kartais, tarkime, kelerių metų vaikiukas atklydęs miestan,. pasibelsdavo į pirmas pasitaikiusias duris ir ištiesdavo jas atvėrusiam šeimos sidabrą skudurėlyje, jam įduotą žūstančių tėvų. Tai atsitiko Kaune žinomo gydytojo namuose, ir tie Holokausto aukų daiktai dabar saugomi Lietuvos žydų muziejuje.. Kartais betėvis vaikas atrodydavo šitaip, cituoju iš Aleksandros Zelbienės, gelbėtojos prisiminimų: “ Jaunesniosios, 14 metės Rachelės kūnas buvo išbertas skauduliais, apsėstas niežų, ji turėjo utėlių, buvo labai išbadėjus. Ji dažnai verkdavo, ilgėjosi sušaudytų tėvelių ir brolių. Iš medžio pelenų pagamindavau šarmą ir plaudavau žibalu suteptus plaukus. Niežus gydžiau iš sieros ir kiaulienos taukų pagamintu tepalu.”
Tokia būdavo gelbėjimo akcijos proziška kasdienybė.
Metai eina, šį pasaulį palieka paskutiniosios Holokaustą mačiusiųjų ar jį išgyvenusiųjų kartos, ir gali būti taip, kad kitoms kartoms ši Lietuvos gadynė gali atrodyti kaip baisi pasaka, kurią geriausia būtų užmiršti, o, jeigu užmiršti neišeina, perpasakoti ją padailinus, kad netrukdytų maloniai gyventi.
Gali būti ir taip, kad Holokaustas bus paprasčiausiai iškraipomas, arba paskelbtas išsigalvojimu, tokių faktų jau yra, ir ne vienas.
Akivaizdu, kad ateina laikas, kai neliks gyvų liudininkų, ir moralinis įpareigojimas papasakoti tiesą apie tai, kas buvo, bus paliktas švietėjams, žiniasklaidai, vadovėliams, menams.
Tik ar tie, kurie kuria meną, rašo vadovėlius ir straipsnius bus pakankamai parengti, kad skleistų šią žinią?
Jeigu ir bus paskleista žinia, ar ji ras širdis, kurios jai atlieptų?
Jūsų Ekselencija, ponios ir ponai,
Aš tikiuosi, kad ateinančiais metais, Seimo nutarimu pavadintais Holokausto atminties metais, ir žyminčiais septyniasdešimtąsias metines nuo nacių invazijos, Lietuvoje bus įgyvendinti reikšmingi sumanymai, kurių rezultatai keis mūsų savimonę gėrio link ir taps gairėmis ateities kartų gyvenimui. |
