Žakas Lipšicas Jacques Lipchitz (1891–1973)

1891 metų rugpjūčio 22 dieną tuometinės Rusijos imperijos paribyje, tolimoje provincijoje – Lietuvoje, Druskininkų miestelyje, gimė Žakas Lipšicas (Chaim Jacob Lipchitz). Tai menininkas, kurio kūryba priklauso visoms tautoms. Jo vardas įrašytas į visus meno istorijos vadovėlius, enciklopedijas, jo skulptūros džiugina Paryžiaus, Niujorko, Jeruzalės žmones. Druskininkuose gimė universalus menininkas, kosmopolitiškas kūrėjas, kartu be galo artimas savo tautos, žydų tautos, kultūrai, kančioms, raiškiomis skulptūrinėmis priemonėmis, metaforomis tarsi kartu ėjęs su savo išrinktąja tauta visus kančių kelius, meno kalba reiškęs pilietiškumą ir bendražmogišką laisvės siekį.

Iš ,,pirmosios" tėvynės Žakas Lipšicas išvyko anksti, 1909 metais, vos sulaukęs aštuoniolikos. Jis išvyko į Paryžių, tuometinę menų sostinę, mokėsi Ėcole des Beaux - Arts ir Acadėmie Julian. Ankstyvieji Jacques Lipchitz darbai buvo veikiami to meto grandų Maillol bei Despiau kūrybinių tradicijų. Juose jautėsi ir akademiniai, ir art nouvau stilistiniai elementai. 1911–1912 metais Jacques Lipchitz dar nebuvo priartėjęs prie kubizmo, bet jau 1913 metais, gyvendamas ir dirbdamas Montparnase, per savo draugą, vėliau išgarsėjusį, kaip įstabų monumentalistą Diego Rivier, susipažino su Picasso, kuris 1908–1913 su Braques suformulavo ir įgyvendino pagrindines kubizmo idėjas, manifestacijas, suformavo novatorišką formos traktavimo ir transformavimo būdą, kai meno objekto forma ar tūris yra geometriškai dekonstruojama ir tarsi iš naujo sukuriama, iš naujo konstruojama.

Taigi Žako Lipšico kūryboje jau 1913–1914 metais pastebimos ryškios kūrybinės inovacijos, pastangos suvokti ir absorbuoti kubistinės stilistikos apraiškas. 1915 metais Jacques Lipchitz įėjo į tikrųjų kubistų gretas, kartu su tokiais meno korifėjais kaip Picasso, Braques, Gris, Leger ir Laurens. To laikotarpio skulptūrose ryškus konstruktyvus, laužytų linijų stilius, griežtai atribota pamėgta tematika, ikonografija.

1915–1930 metai buvo ryškiausias, atitinkantis kubizmo raiškos principus Žako Lipšico kūrybos periodas, o nuo 1930 metų darbuose tarsi pastebimas kūrybinis, stilistinis lūžis. Skulptorius nebedalina savo skulptūrų į griežtas, geometrizuotas plokštumas, jos darosi aptakesnės, apvalesnės, plastiškesnės, silueto linija pradeda vingiuoti, tarsi pulsuoti. Kūriniuose randasi vis daugiau ažūro, ekspresijos, gesto, plastika artėja prie transparentinių dimensijų. Tai, kad skulptoriaus kūriniuose padaugėjo vis daugiau žmogaus kūno plastikai artimesnių detalių, nepadarė jų realesnių, vis tiek išliko abstrahuota, modernistinė raiška - abstrakcija (tiesa, biomorfinė, analizuojanti žmogaus ir gyvūnų kūnus), bet jau nebegeometrizuota puristiškai kubistinė, o atšlijusi nuo kubizmo manifestuotų raiškos metodų bei priemonių. Nors, kaip teigė pats Žakas Lipšicas, ,,kubizmas buvo ir vėlesnių jo darbų pagrindas", menininko stilius tapo labiau individualizuotas, ekspresyvus, su ryškiomis, jo temperamentui būdingomis vitalizmo apraiškomis.

Žakas Lipšicas save visą gyvenimą laikė kubizmo atstovu, bet jo kūryba pasuko individualizuotos, „kūno - ženklo“, „kūno - metaforos“ raiškos keliu.

Ir kubizmo pradininko Picasso darbuose buvo ryškus tolesnių ieškojimų, atradimų, transformatyvių metamorfozių siekis, nesustota vien tik prie kubistinių formų, plokštumų, deformacijų, konstruktyvo - dekonstruktyvo apotezės.

Žakui Lipšicui einant naujosios ekspresijos, plastikos ir mitologinių bei Senojo Testamento temų keliu, jau 1937 metais prestižinėje parodoje Paryžiuje ,,Maitre de l' art independant", jo darbai buvo eksponuojami kartu su Bourdelle, Maillol, Lauren kūriniais. Tais pačiais metais skulptoriaus kūrinys ,,Prometėjas" padarė menininką tokį pat svarbų kaip ir Picasso, svarbų kovoje prieš fašizmą, pilietinėje kovoje, sukuriant nepakartojamus, dramatiškus, itin meniškai paveikius kūrinius.

Analizuojant, studijuojant Žako Lipšico kūrybinį palikimą, labai svarbu suvokti ir jo kūrybos proceso ypatumus, proceso, pradedant nuo pagrindinės idėjos suformulavimo, automatizmo principų taikymo, iki baigtinio rezultato iš bronzos ar akmens. Menininkas, nepaisant jo kūrybos novatoriškumo, stulbinančios ekspresijos, formų veržlumo, buvo gana tradiciškas savo metodais. Skulptorius visada sukurdavo gausybę molinių, gipsinių modelių, kruopščiai analizavo, tobulino formas.

Menininkas kūrė eskizus ir popieriuje, įvairiomis technikomis, todėl ir jo sukurtuose grafikos darbuose, pieštuose pieštuku, kreida, rašalu, guašu, litografiniuose atspauduose, minkšto lako technika atliktuose darbuose jaučiamas aiškus ryšys su visiems žinomomis skulptūromis, visokeriopos kūrybinio proceso subtilybės. Akivaizdus begalinis menininko darbštumas, darbo proceso intensyvumas, temų aktualumas, visas kūrimo procesas, kurio metu gimė nepakartojamos, originalios plastikos skulptūros pavyzdžiai.

Ryšys tarp eskizų, modelių ir išbaigtų kūrinių atskleidžia menininko talento daugiapusiškumą, universalumą, padeda iššifruoti daugelio monumentalių skulptūrų metaforų poetiką, filosofiškumą, gyvenimo meilės teigtį, kartu ir dramatiškumą, meistrišką žmogaus būties keliamų klausimų įkūnijimą bronzoje ar akmenyje.

Analizuojant tiek skulptoriaus monumentaliąją plastiką, tiek piešinius ar litografijas, ryškėja, kad Žakas Lipšicas visada buvo svarbus santykis tarp kelių figūrų, formų kova, įtampa, dramatiškas formų susipynimas ir susiliejimas, tarsi įaugimas vienos į kitą, susilydymas į vieną pulsuojantį vienetą, masių susipynimas, tūrinių, kartais net ažūrinių masių santykių dermės, dramatizmas.

Menininko jausminga, sensuali formų magija - be galo paveiki. Jo kūryba - tiesiog modernus, sugėręs į save aibę modernistinių detalių, idėjų simbolizmas, savitas, individualus simbolizmas! Žako Lipšico kūrinių ikonografijoje dominuoja motinystės, meilės, žmogiškumo apotezės, žmogaus ir blogio jėgų kovos temos, kurias autorius interpretuoja pasitelkdamas tiek antikinę mitologiją („Prometėjas“, „Europos pagrobimas“, „Pegaso sutramdymas“ ir t. t.), tiek Senąjį Testamentą (Jokūbo ir angelo kova", „Dovydas ir Galiotas“, „Hagara dykumoje“, „Aukojimas“ ir kiti).

Gėrio ir blogio kovą, žmogiškumo triumfą prieš blogį, prievartą menininkas išreiškia per ekspresyvią formų simbiozę. Kentauriškos, pusiau žmogiškos figūros tarsi akimirksniu sustingusios veiksme, aršioje dvasios ir kūnų kovoje!

Piešiniai ir litografijos iš tiesų puikiai atspindi pagrindines Žako Lipšico kūrybos gaires ir idėjas. Stiliaus bei ikonografijos kaitą ir raidą ypač raiškiai atspindi litografijos. Jos itin ekspresyvios, vitališkos, linijos ir siluetai tarsi pulsuoja, formos sukelia trijų dimensijų įspūdį, atspindi skulptoriaus modernų „barokizmą“, linijos tai veržliai liejasi ant litografinio akmens be galo tapybiškais ,,potėpiais", tai pereina į nerimastingą, vis nutrūkstantį punktyrą.

Litografijose, jų ikonografijoje galima atpažinti daugelio menininko sukurtų skulptūrų siluetus. Tai ir „Prometėjas“, ir „Aukojimas“, „Pegaso sutramdymas“ ir kitus, tik reikia įdėmiai pažvelgti ir akyse iškyla tridimensiai grafikos darbuose užfiksuotų linijų bei formų analogai, minties parabolės, išskirtinės stilistikos monumentai bei skulptūros.

Savo autobiografijoje 1960 metais Žakas Lipšicas parašė: „Man darėsi vis aiškiau ir aiškiau, kad visa karjera buvo vien tik pastangos pasiekti kuo daugiau laisvės kūryboje, meninės laisvės“.

Nors menininkas jau prieš trisdešimt metų (1973) išėjo iš šio pasaulio, būtent laisvės siekis, laisvės alsavimas kiekviename sukurtame darbe ir užburia visus, nors truputį prisilietusius prie unikalios skulptoriaus kūrybos!

Vaidilutė Brazauskaitė