Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2010 metų spalio 5 diena  

Kiekvieną rugsėjo 23-ąją, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Teisuolius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sistemingiems žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo nemažai ir vietinių talkininkų – gelbėjo pasmerktuosius mirčiai.

Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali. Slėpti ir gelbėti pasmerktuosius teko ne vieną dieną, o ištisus trejus metus. Vienam žmogui išgelbėti dažniausiai reikėjo daugelio žmonių pastangų. Žmonės, gelbėję žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybe ir gerove. Kaip tik todėl savo šalyje, Lietuvoje, žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, kuriuose išgraviruoti žodžiai Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2010 m. rugsėjo 20 d. dekretu Nr.1K-479 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 50 asmenų, iš kurių 10 sulaukė šių dienų, o kiti, deja, apdovanojami jau po mirties.

Per šią Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremoniją pagerbiame keliolika lietuvių valstiečių šeimų, dėl kurių ryžto, sumanumo ir pasiaukojimo išgyveno ne vienas žmogus. Gelbėjant keturių asmenų Libmanų šeimą iš Eržvilko dalyvavo kelios aplinkinių valstiečių šeimos. Net devynis žmones išgelbėjo valstiečių Antanaičių šeima, gyvenusi Kėdainių rajone. Elenos Laurinavičienės namuose netoli Girkalnio prieglobstį rado Leiba Tacas ir jo pusbrolis Josifas Blecheris, Genę Chaitaitę nuo pražūties išgelbėjo valstiečiai Simonas ir Marijona Janoniai bei jų sūnus Antanas, gyvenę Pasvalio rajone netoli Saločių. Kelios valstiečių šeimos iš Tauragės rajono įsitraukė į Pesios Fridmanienės ir jos dukros Černės gelbėjimą. Apdovanoti ir Chaimo Gliko gelbėtojai – Juzė ir Konstantinas Pečkaičiai (Šakių rajonas), seserų Chanos ir Rachilės Pelcaičių gelbėtojai Aleksandra ir Jonas Zelbos (Kelmės rajonas). Net keletas šeimų Giedraičių rajone gelbėjo šio miestelio gyventoją Merą Bender, o šio rajono valstietė Leokadija Ruzgienė kartu su savo globotinių Kacų šeima 1944-ųjų pavasarį atsidūrė Ukmergės areštinėje ir tik dėl laimingo atsitiktinumo visiems pavyko išgyventi. Tarp apdovanotųjų ir vilniečiai – buvęs Lietuvos armijos karininkas Edvardas Kazanskis, jo dukros Elena ir Edita, išgelbėję Chaną Chaiker (Aną Frankfurt), kauniečiai Alevtina ir Povilas Karpavičiai bei Stasys Stulpinas, išgelbėję Kauno geto vaiką Gindą Rozenblataitę.

Deja, šių dienų sulaukė tik nedaugelis apdovanotųjų – tiek gelbėtojų, tiek išsigelbėjusių gretos senka, tačiau persekiojamų ir negailestingai žudomų žmonių ryžtas išgyventi bei jų gelbėtojų pasiaukojimas jaudina mus ir dabar. Džiaugiamės galėdami šiandien garbingo Lietuvos Valstybės apdovanojimo proga pasveikinti šių dienų sulaukusius: Petronėlę Bernikienę, Eglę Marytę Bimbirienę, Eleną Burkauskienę, Editą Gargasienę, Oną Girskienę, Bronę Jurgilienę, Aurimą Kazimierą Ruzgį, Praną Toliušį, Eugeniją Vaitkūnienę, Aleksandrą Zelbienę.

Žydų gelbėtojų, apdovanotų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais po mirties, apdovanojimai įteikti jų artimiesiems ir taip įamžinti šių kilnių žmonių vardai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki šios dienos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1038 Lietuvos piliečiai, kurie nepabūgo jiems grėsusio pavojaus ir išgelbėjo ne vieno savo kaimyno, draugo, pažįstamo ar nepažįstamo gyvybę.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos Valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

* * *

Veronika Petrulaitienė-Antanaitytė ir Josifas Gertneris

Kėdainių darbo stovykloje priverstinius darbus per karą dirbę žydai nesiliovė ieškoti išsigelbėjimo, pabėgimo iš stovyklos galimybių. Papirkę sargybinius, jie eidavo prašyti maisto aplinkinių valstiečių, ieškojo kontaktų su partizanais. Kartą, beieškodamas maisto, pas Vincą Antanaitį ir Stasę Antanaitytę bei du suaugusius Stasės vaikus Veroniką ir Joną, gyvenusius Kujėnų kaime, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje atėjo Josifas Gertneris. Antanaičiai priėmė Josifą Gertnerį ir pasakė, kad priims ir kitus žydus. Jau 1943-ųjų vasarą jie įrengė žydams slėptuvę. Žydai iš pradžių kartais užeidavo, o nuo 1944-ųjų gegužės 12 dienos šioje šeimoje apsigyveno 9 žydai. Juos, nepaisydami pavojų, Antanaičiai labai šiltai priėmė, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Jie nepakeitė savo sprendimo ir po kratų, įvykusių jų namuose, kai įnirtingai buvo ieškoma pabėgėlių iš Kėdainių darbo stovyklos. Apie Antanaičių pagalbą žydams liudija dar 1944 m. liepą 9 asmenų pasirašytas raštas. Šį liudijimą pasirašė žmonės, kurie dėl Antanaičių šeimos narių pasiaukojimo, nuoširdaus ir ištikimo rūpesčio išgyveno. Tai – Josifas Gertneris, Jokūbas Buršteinas, Chaimas Buršteinas, Simonas Joffe, Leiba Rafeika, Grosmanas, Liuba Velikoliudaitė, Frania Hades, Fania Rašaitė.

Išgelbėtųjų prašymu, 1979 m. Vincas Antanaitis, Stanislava Antanaitytė, Veronika Antanaitytė (vėliau Petrulaitienė) ir Jonas Antanaitis pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.  

  * * *

Libmanų šeima gyveno Eržvilke, Tauragės apskrityje. Tai buvo didelė, gerai žinoma šeima – duonos ir bakalėjos parduotuvių savininkai. Prasidėjus vokiečių okupacijai, Libmanai buvo priversti palikti savo namus ir persikelti į getą, steigiamą vienoje neturtingiausių miestelio gatvių. Matydami, kad situacija tampa vis pavojingesnė, tėvai maldavo vaikų bėgti iš geto, bandyti ieškoti prieglobsčio pas pažįstamus draugus lietuvius. 1941-ųjų rugpjūtį Sara Libman (vėliau Chotiner) ir jos seserys Liuba (vėliau Jezierski) ir Chava (vėliau Leibovič) atėjo pas gerą prieškario pažįstamą ūkininką Joną Gudavičių. Gudavičius paslėpė seseris Libmanaites daržinėje ir kelias savaites jomis rūpinosi. Vėliau prie besislapstančių seserų prisijungė jų brolis Akiva Libmanas ir giminaitis iš Kelmės Orčikas Kelcas su žmona Sore-Beile. Kadangi pas Gudavičių kasdien ateidavo samdomų darbininkų, kurie dažnai pasilikdavo nakčiai, pabėgėliai nusprendė, kad reikia ieškoti kitos slėptuvės. Keletą dienų jie klaidžiojo, kol atėjo pas Joną ir Petronėlę Zaronus, neturtingus valstiečius. Libmanai pažinojo Zaronus prieš karą, jie buvo jų parduotuvės pirkėjai. Zaronas įrengė bunkerį, tapusį ilgalaike persekiojamų žydų slėptuve. Besislapstantieji pas Zaronus keletą kartų saugumo sumetimais keitė gyvenamąsias vietas.

Seserys Libmanaitės: Liuba, Sara ir Chava

Petronėlė ir Jonas Zaronai

Petronėlė ir Dominykas Toliušiai su dukra Ona Toliušyte-Girskiene (šalia stovi jos vyras)

Kažkurį laiką jie slėpėsi Dominyko ir Petronėlės Toliušių name, po kurio laiko visi pasiskirstė pas kitus valstiečius. Toliušių šeima buvo neturtinga, pas juos Libmanai slapstėsi svirne, bulvių duobėje, naktimis ateidavo į mažą virtuvėlę. Vėliau Sarą Libman priglaudė turtingas ūkininkas Pranas Šveistys, gyvenęs su žmona ir sūnumi Juozu Eržvilko priemiestyje. Vietinė policija įtarinėjo Šveistį dėl jo simpatijų žydams, todėl kartą sodybą užgriuvo krata. Laimei, Sara tada buvo pasislėpusi po šiaudų kupeta, jos nerado.

Jonas Zaronas palaikė ryšius su Jaroslavu Rakevičiumi, kurio sodyboje buvo slepiama Zarkinų šeima ir daugelis kitų žydų. Per Zaroną Libmanai susisiekė su Rakevičiumi ir paprašė priimti jų gimines. Rakevičius ne tik sutiko, bet, padedant Petronei Butkienei, savo vežimu nuvyko į Kauno getą ir iš ten atvežė Sarą Ziv (vėliau Graber) ir jos seserį Libą Raibštein su ketverių metų dukrele Mirele. Iš pradžių visi trys atvykusieji buvo slepiami pas Rakevičius, vėliau pas neturtingus geraširdžius valstiečius Petronėlę ir Bronių Beleckius, gyvenusius netoliese.

Šveisčių namas Eržvilke, kuriame buvo gelbėjami žydai

Pranas Šveistys su žmona Marijona ir sūnumi Juozu

Petronėlė ir Bronius Beleckai

Iš Petronėlės Beleckienės prisiminimų: mes gyvenome nepasiturinčiai: nemaža šeima, karo metai, visiems reikėjo maisto ir užsikloti, reikėjo apsirengti, teko viskuo dalytis. Ačiū Dievui, kad niekas neįskundė, nepastebėjo, nors keletą kartų ir buvo atėję vokiečiai. Dienomis žydai būdavo atskirame kambaryje, o vakare mes „eidavome sargybą“, tada jie išeidavo pasivaikščioti. Po namu kambaryje buvo iškastas apie 60 metrų ilgio tunelis į mišką, kad, kilus pavojui, būtų galima tuneliu išbėgti. Vokiečiams traukiantis, išvažiavo ir mūsų žydai. Ačiū Dievui, kad jie visi išliko gyvi ir sveiki.

Butkienė ir Rakevičius atveždavo vis daugiau žydų iš Kauno geto (Hary Goldšteiną, Melcus ir jų mažąją dukrelę Juliją, Lėją Brik su sūnumi ir kitus). Žydus priimdavo slapstyti keletas aplinkiniuose kaimuose gyvenusių valstiečių – Stefa Pocienė, Bajorinų, Paulauskų, Mozūraičių, Kurpauskų šeimos.

Paskutinėmis okupacijos dienomis visi Libmanai vėl susirinko pas Joną Zaroną. 1944-ųjų spalį šis regionas buvo išlaisvintas nuo vokiečių. Po karo dauguma išsigelbėjusiųjų apsigyveno Izraelyje ir kitose šalyse, tačiau ilgą laiką palaikė ryšius su tais žmonėmis, kurie juos išgelbėjo.

Dauguma Libmanų šeimos gelbėtojų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1982 metais.

Bronislava ir Izidorius Paulauskai su proanūke Rūta

Bronislava Paulauskienė Jad Vašem, Jeruzalėje

* * *

VLADAS BUTĖNAS
PRANCIŠKA ILGEVIČIENĖ
JUOZAS ILGEVIČIUS
EUGENIJA VAITKŪNIENĖ (Ilgevičiūtė)
KOSTAS MALAKAUSKAS
KOTRYNA MALAKAUSKIENĖ
VACLAVA STEPONAVIČIENĖ
IZIDORIUS STEPONAVIČIUS

Vladas Butėnas

 Mera Bender. Apie 1932–1933

Karo metais Vladas Butėnas gyveno Giedraičiuose, ten jis ir dirbo pašto viršininku. Vladas Butėnas gerai pažinojo miestelio gyventojus, tarp kurių buvo daug žydų. Negalėdamas ramiai stebėti negailestingo žydų persekiojimo ir žudymo, Vladas Butėnas ėmėsi konkrečių gelbėjimo veiksmų – pirmiausia ieškojo patikimų žmonių ir slapstymosi vietų savo draugei Merai Bender.

Mera Bender prieš karą Giedraičiuose turėjo manufaktūros parduotuvę. Miestelio gyventojai ją gerai pažinojo, todėl reikėjo laikytis ypatingos konspiracijos gelbstint Merą. Slapstymosi vietos buvo keičiamos, prireikė daugelio žmonių pagalbos. Pirmiausia Vladas Butėnas paprašė padėti Giedraičių bažnyčios vargonininko Izidoriaus Steponavičiaus. Jam sutikus, Mera Bender buvo slapstoma varpinėje, bažnyčioje, Izidoriaus ir Vaclavos Steponavičių namuose. Vėliau Merą slapta pervežė į Tarautiškių kaimą pas Vaclavos Steponavičienės seserį – Prancišką Ilgevičienę.

Juozas ir Pranciška Ilgevičiai

Ten Pranciška gyveno su savo vyru Juozu Ilgevičiumi ir vaikais Eugenija, Albertu ir Česlovu. Merai padėjo visi Ilgevičių šeimos nariai, o, iškilus pavojui, ji buvo nuvežta pas kitą Vaclavos ir Pranciškos seserį – Kotryną Malakauskienę. Kotryna ir Kostas Malakauskai su trimis savo vaikais gyveno Žalvarių kaime, Giedraičių rajone. Mera čia rado nuoširdžią užuojautą ir visų šeimos narių globojama sulaukė išvadavimo.

Praktiškai nebeįmanoma nustatyti, kiek laiko pas vienus ar kitus žmones būdavo Mera Bender, tačiau, padedant Giedraičių ir aplinkinių kaimų gyventojams, ji išgyveno. Po karo Mera Bender ištekėjo už savo gelbėtojo Vlado Butėno, o su kitais savo gelbėtojais ji palaikė ryšius iki pat savo mirties (Mera Bender-Butėnienė mirė 1995 metais).

Vladas Butėnas padėjo slapstytis ir kitoms Giedraičių miestelio gyventojoms žydėms – Simai Oguzaitei-Belocerkovskajai ir Esfirai Gutmanaitei. Tai liudija Simos Belocerkovskajos prisiminimai, saugomi muziejuje.

Šiandieną Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti žmonės, be kurių pagalbos Merai Bender nebūtų pavykę išgyventi. Tai – Vladas Butėnas, Izidorius ir Vaclava Steponavičiai, Kostas ir Kotryna Malakauskai, Pranciška ir Juozas Ilgevičiai bei jų dukra Eugenija. 

Kostas ir Kotryna Malakauskai su anūke Danguole

Steponavičiai Izidorius ir Vaclova su dukrom Irena ir Aldona

* * *

Genės Chaitaitės vaikystė prabėgo Saločių miestelyje, 18 kilometrų nuo Pasvalio. Šiame miestelyje prieš karą gyveno 40–45 žydų šeimos. Kartu su trimis savo seserimis Necha, Chaja ir Dina (Pesia) ir broliu Abraomu Genė Chaitaitė augo savo motinos namuose, mergaičių tėvas mirė prieš karą.

Seserys Chaitaitės mokėsi Saločių mokykloje, vėliau Pasvalio gimnazijoje, turėjo daug draugių, buvo geros šokėjos ir dainininkės. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, baigėsi nerūpestingas seserų Chaitaičių gyvenimas. Brolis Abraomas dingo be žinios, šviesiaplaukę Diną (Pesią), kartu su kitomis moterimis vedamą sušaudyti į Žadeikių mišką, vietiniai gyventojai ragino bėgti, tačiau ji nesutiko palikti vienos savo motinos... Pavyko išsigelbėti Nechai, Chajai ir Genutei Chaitaitėms.

 Genė Chaitaitė. 1937

Iš kairės Marijona Janonienė, Antanas Janonis ir Simonas Janonis

Genė Chaitaitė 1939 m. atvyko į gyventi į Vilnių, dirbo mokytoja. 1941-ųjų rugpjūčio mėnesį ją, vedamą sušaudyti į Panerius, iš kolonos ištraukė jos vaikystės draugas Antanas Janonis ir parvežė į Globinų kaimą netoli Saločių, pas savo tėvus – Simoną ir Marijoną Janonius. Pergyvenę keletą nemalonių ir pavojingų akimirkų kartu su išsigandusia ir persekiojama mergina, tėvas ir sūnus Janoniai įrengė troboje labai gerai užmaskuotą slėptuvę, kurioje Genė Chaitaitė slėpdavosi, iškilus pavojui. Šioje šeimoje Genė Chaitaitė gyveno per visą karą. Frontui praėjus, 1944-ųjų spalį ji sugrįžo į Vilnių, kur 32 metus išdirbo vokiečių kalbos mokytoja. Vėliau emigravo į Izraelį, ten gyvena ir dabar. Genė Chaitaitė iki šių dienų dėkinga žmonėms, rizikavusiems savo šeimos narių gyvybėmis ir išgelbėjusiems ją nuo pražūties.

* * *

Pesia Rozenblatienė su dukra Ginda

Povilas Karpavičius

Kauniečių Solomono ir Pašos (Pesios) Rozenblatų šeimoje augo 2 vaikai – 1934 m. gimęs sūnus Mejeris ir 1939 m. gimusi dukrelė Ginda. Prasidėjus karui, Pašos Rozenblatienės mokyklos laikų draugė Alevtina Karpavičienė ir jos vyras, žinomas Kaune fotografas Povilas Karpavičius, nedelsdami pasisiūlė padėti. Dar prieš perkeliant žydus į getą, Alevtina norėjo paimti mažąją Gindą. Tačiau tada Rozenblatai nesiryžo atiduoti dukrelės, nes tuomet niekas net numanyti negalėjo, kad netrukus prasidės nuožmios nekaltų žmonių, tuo labiau vaikų, masinės žudynės.

Visą Rozenblatų buvimo gete laiką Karpavičiai stengėsi jiems padėti, perduodavo maisto, pinigų. Po Vaikų akcijos, įvykusios 1944 m. kovo 27-ąją Kauno gete, tėvai ryžosi prašyti Alevtinos Karpavičienės gelbėti jų dukrelę. Nelengva buvo išvesti Gindą iš geto – pirmas mėginimas nepavyko. Todėl Karpavičiai kreipėsi į Stasį Stulpiną, prašydami pagalbos. Kauno senamiestyje, Lukšio gatvėje 4, Stasys Stulpinas turėjo elektromechanikos dirbtuves. Ten jis slėpdavo iš geto išėjusius žmones, kol jie surasdavo vietą mieste ar provincijoje. 1944 m. balandžio 20-ąją, paslėpęs Gindą maiše, Stasys

  Stasys Stulpinas

Ženė Rozenblataitė. Apie 1950

Stulpinas išvežė ją iš geto. Tame maiše buvo vežamas remontuoti ir elektrinis motoriukas, į kurį, deja, mergaitė smarkiai nusibrozdino veidą, tačiau nepravirko, viskas baigėsi laimingai. Iš Stasio Stulpino remonto dirbtuvių, paėmusi už rankos tik žydiškai kalbančią mergaitę, į savo namus ją parsivedė Alevtina Karpavičienė. Greitai Ginda tapo tikru Karpavičių šeimos nariu. Buvo sukurta legenda, kad mergaitė yra rusų pabėgėlių vaikas. Ji tapo Ženia, išmoko kalbėti lietuviškai ir rusiškai. Karpavičių šeimoje Ginda Rozenblataitė sulaukė išvadavimo.

Prasidėjus Kauno geto likvidacijai, į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo išvežta Gindos motina Paša (Pesia) Rozenblatienė, o tėvas Solomonas ir brolis Mejeris pakliuvo į Dachau. Iš čia vėliau 131 berniuką iš Kauno išvežė į Aušvicą. Dauguma jų, tarp kurių buvo ir Gindos brolis Mejeris Rozenblatas, neišgyveno. Gindos tėvai – Pesia ir Solomonas Rozenblatai, išlaisvinus koncentracijos stovyklų kalinius, 1945 m. sugrįžo į Kauną ir surado savo dukrą Alevtinos ir Povilo Karpavičių šeimoje. Išgelbėtoji Ginda (Ženia) Rozenblataitė ilgus metus palaikė artimus, giminiškus santykius su Karpavičių šeima. Nuoširdžiai dėkinga ji buvo ir Stasiui Stulpinui, rizikavusiam savo gyvybe, išvežant ją iš Kauno geto.

Ginda (Ženia) Rozenblataitė, baigė mokyklą Kaune, studijavo KPI, 1965 m. ištekėjo už Moisiejaus Pevznerio, 1966 m. gimė jų sūnus Markas.

Ginda Rozenblat-Pevzner mirė 1998 m. Kaliningrade.

Alevtina ir Povilas Karpavičiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1995 metais.

* * *

EDVARDAS KAZANSKIS
ELENA BURKAUSKIENĖ (Kazanskytė)
EDITA GARGASIENĖ (Kazanskytė)

Vokiečių okupacijos metais Kazanskių šeima – vyras Edvardas Kazanskis, buvęs Lietuvos armijos karininkas, jo žmona Olga ir penki jų vaikai – gyveno Vilniuje, Krivių gatvėje. Vyriausieji vaikai šeimoje buvo dukterys – Edita (dabar Gargasienė) ir Elena (dabar Burkauskienė). Po jų sekė Nijolė, Jūratė ir pats mažiausias – sūnus Laimutis, gimęs 1941 metais. Vilniaus geto likvidavimo dieną, 1943 m. rugsėjo 23 d., į Kazanskių buto duris pasibeldė plonai apsirengusi, kiaurai peršlapusi mergina – Chana Chaiker (dabar Ana Frankfurt), prašydama pagalbos. Iš pradžių Chana paprašė paslėpti savo dviejų metų sūnėną, jos brolio sūnelį. Kazanskiai sutiko priimti vaiką, tačiau, deja, tą pačią dieną getas buvo apsuptas, prasidėjo jo likvidavimas, ir Chana į jau nebegalėjo į jį patekti. Maža to, pačios Chanos padėtis tapo beviltiška. Nuo tos dienos visi Kazanskių šeimos nariai pradėjo ja rūpintis. Tai buvo laikas, kai mieste nuolat vyko areštai, todėl priimti tokį sprendimą anaiptol nebuvo lengva. Iki susitikimo su Kazanskiais Chana, ieškodama pagalbos, kreipėsi į daugelį savo prieškarinių pažįstamų, visi jos gailėjo, tačiau niekas nenorėjo rizikuoti savo ir savo artimųjų gyvybe. Kazanskių šeimoje žmogiškumas nugalėjo baimę. Jie rūpinosi Chana kaip savo vaiku, ji tapo šeimos nare. Vėliau, konspiracijos sumetimais, Chaną pradėjo vadinti Ana. Rašytojui Kaziui Borutai padedant, kuris tuo metu buvo vedęs Edvardo Kazanskio seserį, Chanai buvo gauti dokumentai Anos Černyšovos vardu.

Edvardas Kazanskis

Iš kairės: Ana Cheiker (Frankfurt) ir Olga Kazanskienė

Kai artimas Kazanskių giminaitis pasiūlė nuvežti ir paslėpti Chaną kaime, šeima nenorėjo su ja išsiskirti, visi liko gyventi kartu iki pat išvadavimo.

Visi Chanos Chaiker artimieji žuvo vokiečių okupacijos metais. Chana gyveno Kazanskių šeimoje, kol jai atsirado galimybė per Lenkiją emigruoti į Vakarus. Ji niekada nepamiršo Olgos Kazanskienės, jos vyro Edvardo ir vaikų, susirašinėjo su jais, buvo atvažiavusi aplankyti. Dabar Ana Frankfurt (Chana Chaiker) gyvena JAV.

Edvardas Kazanskis, Olga Kazanskienė ir jų dukra Edita pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 2007 metais.

* * *

Elena Laurinavičienė ir Chaimas Leiba Tacas su žmona Dora ir giminėmis. 1959

Mano tėvų Mamytė. Taip mano tėvai vadino Eleną Laurinavičienę. Jos nuotrauka kartu su sūnumis Jonu ir Broniumi ir mano tėvais Chaimu Leiba Tacu ir Dora Taciene stovi mano kabinete Niujorke – taip prasideda Elenos Laurinavičienės išgelbėto Chaimo Leibos Taco sūnaus Samuelio Taco (Shmuel Tatz), dabar gyvenančio Niujorke, prisiminimai.

Prasidėjus karui ir nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Elena Laurinavičienė su savo sūnumis Jonu, Broniumi ir Pranu gyveno Naukaimio kaime, Girkalnio valsčiuje, Raseinių apskrityje. Tomis baisiomis dienomis pas Eleną Laurinavičienę pasiprašė pagalbos Chaimas Leiba Tacas. Jo žmona Ida, aštuonmetis sūnus Cvika, keturmetė dukrelė Feiga, tėvas Šmuelis Tacas bei daug kitų giminių kartu su kitais Girkalnio žydais jau buvo sušaudyti 1941-ųjų rugpjūtį, per Žolinę.  

Kaip pasakoja Bronius Laurinavičius, jų šeimos santykiai su žydais visada buvo labai geri. Neatsisakydavo padėti kaimynams ir Leibos Taco tėvas Šmuelis, kuris Girkalnyje turėjo savo parduotuvę. Draugiški tarpusavio santykiai, atjauta negailestingai žudomiems žmonėms lėmė, kad Elena Laurinavičienė ir jos sūnūs ryžosi gelbėti pasmerktuosius. Pas Eleną Laurinavičienę kurį laiką slapstėsi ir Leibos Taco pusbroliai Blecheriai. Kartais ateidavo ir būdavo priimama raseiniškė Mina Chodonaitė Ran. Toje pačioje vietoje ilgai slapstytis būdavo pavojinga, tekdavo ieškoti naujų slapstymosi vietų. Ilgiausiai pas Eleną Laurinavičienę gyveno Leiba Tacas. Per visą okupacinį laikotarpį jis pabuvojo net 24 valstiečių šeimose.

Pokary Elenos Laurinavičienės sūnų gyvenimas susiklostė tragiškai, nes du sūnūs – Bronius ir Pranas įsijungė į pasipriešinimo kovą su sovietų okupantais. Bronislovas Laurinavičius buvo ištremtas į Sibirą. 1948–1949 m. jis kalėjo Novosibirske, o 1949–1956 m. Norilsko lageryje. Pranas Laurinavičius dalyvavo Berlyno šturme ir baigė karą prie Japonijos sienos. Į tėviškę jis sugrįžo 1946 m. ir, kaip ir jo brolis, dalyvavo pokario pasipriešinimo kovose. Pranas Laurinavičius žuvo per susišaudymą 1949 m. liepos 28 d. Trakučių kaime, Girkalnio valsčiuje.

Sunkiu ir tragišku laikotarpiu Elenai Laurinavičienei ir jos sūnums kiek galėdamas padėjo išgelbėtasis Leiba Tacas. Itin geri šių šeimų tarpusavio santykiai tęsėsi iki pat Leibos Taco mirties 1981 metais.

Elena Laurinavičienė. Apie 1968

1993 m. Leibos Taco sūnui Josifui Tacui, tuometiniam Kauno žydų bendruomenės pirmininkui, prašant, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas vienintelis likęs gyvas Laurinavičių šeimos narys Bronius Laurinavičius. Prašome šiuo apdovanojimu pagerbti ir Elenos Laurinavičienės bei jos sūnų Jono ir Prano atminimą.

Bronislovas Laurinavičius

Pranas Laurinavičius

Jonas Laurinavičius

* * *

Vokiečiams okupavus Lietuvą ir prasidėjus masinėms žydų žudynėms, Pužų kaime, Tauragės rajone buvo sušaudyti Skaudvilės miestelio žydai vyrai, tarp kurių buvo Černės Fridmanaitės tėvas ir du broliai. Moteris ir mažus vaikus uždarė barakuose netoli Batakių stoties ir laikė ten apie 2 mėnesius. Černei ir jos motinai Pesiai Fridmanienei pavyko pabėgti. Iš pradžių jas priglaudė Leonardas ir Ona Miniotai, gyvenę Eržvilko valsčiuje, Varlaukių kaime. Jų šeimoje kurį laiką buvo slapstomas ir žydų berniukas Nachumas Levy. Jį padėjo globoti ir Miniotų vaikai.

Paaiškėjus, kad aplinkiniuose kaimuose vyksta intensyvios kratos, ieškoma žydų, Pesia Fridmanaitė su savo dukra Černe pakeitė slapstymosi vietą – joms padėjo Rozalija Tarvainytė, uoli katalikė, laikiusi savo krikščioniška priederme gelbėti persekiojamus ir žudomus žmones. Rozalija gyveno savo sesers Veronikos Užemeckienės šeimoje Gilvičių kaime, Tauragės rajone. Į Černės ir jos Motinos Pesės gelbėjimą įsitraukė visa Užemeckų šeima – Veronika, jos vyras Antanas ir dukra Petronėlė (dabar Petronėlė Bernikienė).

Ona ir Leonardas Miniotai, jų vaikai Regina ir Feliksas. Sibiras, Lima, 1956

Užemeckytė-Bernikienė Petronėlė

Dėl visų šių paminėtų žmonių pasiaukojimo Pesia Fridmanienė ir jos dukra ir Černė Fridmanaitė (vėliau Markevič) išgyveno.

Ona ir Leonardas Miniotai, Rozalija Tarvainytė, Veronika ir Antanas Užemeckai bei jų dukra Petronėlė Užemeckytė-Bernikienė 1996 m. memorialiniame institute Jad Vašem Jeruzalėje pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.  

* * *

Rozalija Tverjonaitė (vėliau Švalkūnienė) su dukterėčia Brone Tverjonaite (vėliau Jurgiliene) gyveno Skaudvilės miesto pakraštyje. Prieškaryje apie 12 metų Rozalija dirbo Skaudvilės žydų Bekerių namuose – atlikdavo namų ūkio darbus, padėjo šeimininkams parduotuvėje. Kartais jai talkininkaudavo ir jos dukterėčia Bronė. Praėjus keliems mėnesiams po Skaudvilės žydų sunaikinimo, Rozalija Tverjonaitė sužinojo, kad Skaudvilės kalėjime uždarytas jos gerai pažįstamų Bekerių giminaitis Nachumas Levy. Rozaliją Skaudvilėje visi gerai pažinojo kaip prieškaryje ilgai dirbusią pas žydus, todėl ji pati bijojo eiti į kalėjimą ir pasiuntė ten Bronę. Bronei pavyko pamatyti Nachumą, kuris pasakė, kad vokiečiai sušaudė visą jo šeimą, tačiau jam pavyko pabėgti, jis slapstėsi gretimame kaime, kol kažkas jį išdavė. Nachumas klausė: bėgti ar ne, kas priglaus? Bronė sugrįžusi papasakojo tai Rozalijai, kuri pasakė: tegu bėga ir ateina pas mus. Nachumui pavyko pabėgti iš kalėjimo. Ančios upelio pakraščiais jis pasiekė Rozalijos namus ir abiejų moterų globojamas išbuvo pas jas apie trejus metus iki išlaisvinimo.

Iš Bronės Jurgilienės prisiminimų: teta eidavo uždarbiauti pas ūkininkus, o aš, Bronė, būdavau su Nochiu per dienas. Jis būdavo paslėptas už pečiaus. Ir buvo ten visą laiką neišeidamas. Išmokiau jį megzti skareles, megztukus. Laikui bėgant, mes jį pradėjom vadinti lietuvišku vardu „Antanėlis“. Ir dabar, kai parašo laišką, visada pasirašo „Antanėlis“.

Rozalija Tverjonaitė (vėliau Švalkūnienė, dešinėje) ir Bronelė Tverjonaitė (vėliau Jurgilienė, kairėje). Prieškarinė nuotrauka

Jurgilienė-Tverjonaitė Bronė. Skaudvilė, 1970

Rozalija Tverjonaitė ir jos dukterėčia Bronė nuoširdžiai rūpinosi Nachumu Levy. Saugumo sumetimais Nachumui kartais tekdavo išeiti iš Rozalijos namų ir slapstytis kitur, tačiau po kurio laiko jis vėl sugrįždavo. Rozalijos Tverjonaitės namuose jis sulaukė 1944-ųjų spalio, kai šis regionas buvo išvaduotas nuo vokiečių. Po karo Nachumas Levy emigravo į Izraelį, jam prašant 1998 m. Rozalija Švalkūnienė (Tverjonaitė) ir Bronė Jurgilienė pripažintos Pasaulio Tautų Teisuolėmis.     

* * *

Glikų šeima – tėvai ir 5 vaikai – gyveno Kudirkos Naumiestyje, Lietuvos pietvakariuose. Vokietijos armijos daliniai įžengė į miestą pačią pirmąją karo dieną – 1941-ųjų birželio 22-ąją. O liepos 4 d. jau buvo nužudyti miestelio vyrai žydai, tarp kurių buvo Glikų šeimos galva Jankelis Glikas ir vyriausias sūnus Leiba.

Rugsėjo pradžioje vienas policininkas įspėjo Pesę Glikaitę, kad vokiečiai planuoja „akciją“. Draugiškai nusiteikusiam valstiečiui padedant, likusieji Glikų šeimos nariai sugebėjo išvykti iš miesto. 1941 m. rugsėjo 15 d. buvo sunaikinti likusieji Kudirkos Naumiesčio žydai.

Malka Glikienė ir keturi jos vaikai – Pesė, Kopelis (Chaimas), Mina ir Izaokas kartu ir atskirai slapstėsi per visą okupacijos laikotarpį. Ilgesnį ar trumpesnį laiką jiems padėjo ir pavieniai asmenys, ir valstiečių šeimos – iš viso daugiau nei 20 šeimų.

Juzės ir Konstantino Pečkaičių šeimoje Rūdžių kaime, Šakių rajone 1942 m. surado prieglobstį Izaoko Gliko brolis Kopelis (Chaimas) ir sesuo Pesė Glikaitė. Kai Pečkaičių ūkio darbininkai pradėjo įtarinėti, kad kažkokie žmonės gyvena šeimininkų namuose, Konstantinas Pečkaitis surado broliui ir seseriai Glikams slapstymosi vietą pas savo pusbrolį Pečkaitį, gyvenusį Urvinių kaime.

 Juzė ir Konstantinas Pečkaičiai

Pačioje karo pradžioje, patyrę artimųjų netektis, išvadavimo sulaukė šie Glikų šeimos nariai: motina Malka Glikienė ir vaikai – Pesė, Kopelis (Chaimas), Mina ir Izaokas.

Iš Izaoko Gliko prisiminimų: visi žinojo, kad slėpti žydus arba jiems padėti yra mirtinai pavojinga. Tie, kurie padėjo, rizikavo savo šeimos ir artimųjų gyvybėmis. Slėpusius ir jų slepiamus žmones hitlerininkai grasino sušaudyti vietoje, o visą turtą, pastatus – sudeginti. Mes neturėjome nei pinigų, nei vertingų daiktų atlygiui, tačiau žmonės rizikuodavo, padėdami veltui. Lietuviai ūkininkai buvo drąsūs ir išradingi – mokėjo įruošti slėptuves.

Izaokas Glikas parašė išsamius prisiminimus apie tuos žmones, kurie padėjo jam asmeniškai ir kurių vardus jis prisimena. Dešimt Glikų šeimos gelbėtojų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jeruzalėje, dauguma apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.   

* * *

Prieškaryje Izraelis ir Berta Kacai su sūnumi Labeliu ir dukra Lėja Mira gyveno Giedraičiuose. Kacų šeima Giedraičiuose turėjo savo parduotuvę, gerai pažinojo miestelio žmones ir daugelį aplinkinių valstiečių. Jau pirmomis karo Lietuvoje dienomis vietiniai baltaraiščiai suėmė žydus vyrus ir sušaudė Pašilių miške. Ten buvo nužudytas ir septyniolikmetis Labelis Kacas, o tėvui, Izraeliui Kacui, pavyko pabėgti. Sugrįžęs į miestelį, jis paėmė žmoną Bertą ir dukrą Lėją Mirą, ir šeima pradėjo slapstytis. Netrukus Giedraičių miestelio moteris ir vaikus išvežė sunaikinti į Pivonijos mišką šalia Ukmergės. Miestelyje slapstytis pasidarė nebe saugu, be to, ta moteris, kuri iš pradžių priėmė Kacų šeimą (jos vardo šios istorijos dalyvė Lėja Mira Kacaitė (dabar Mary Erlich) neprisimena), vėliau pradėjo reikalauti vis didesnio atlygio. Todėl Izraelis Kacas su žmona Berta, jų dukrai Lėjai Mirai pasiūlius, nusprendė pagalbos prašyti Leokadijos Ruzgienės, kurią gerai pažinojo. Prieškaryje Leokadija Ruzgienė dažnai atvažiuodavo apsipirkti į Kacų parduotuvę, Izraelis Kacas jai duodavo prekių kreditan, o jų dukra Mira žaisdavo su Leokadijos vaikais.

Kacų šeima

Našlė Leokadija Ruzgienė su trimis savo vaikais Meile, Egle ir Aurimu gyveno Dudėnų kaime, Giedraičių valsčiuje. Vieną naktį Kacai pasibeldė į Leokadijos Ruzgienės namų duris. Iš pradžių Leokadija sutiko juos priimti kelioms dienoms, nes šeima sunkiai vertėsi, trūko maisto. Tačiau kai Kacai susiruošė išeiti, Leokadijos vaikai pradėjo verkti, sakydami, kad jie visi pražus. Tada Leokadija Ruzgienė ryžosi rizikingam žingsniui – liepė visiems Kacų šeimos nariams pasilikti. Beveik visą laiką jie slėpėsi kamaroje arba po kamara buvusiame rūsyje.Deja, miestelyje pasklido kalbos, kad pas Leokadiją Ruzgienę slapstomi žydai. Leokadija apie tai žinojo, tačiau, supratusi, kad ji yra vienintelė viltis pasmerktiesiems, pasakė: „Kur aš juos išvarysiu... Kas bus – tas bus“. Kaip liudija Leokadijos Ruzgienės sūnus Aurimas Ruzgys ir išsigelbėjusioji Lėja Mira Kacaitė, po trejų metų slapstymosi iš Giedraičių atvyko vietiniai policininkai, atliko kratą, aptiko besislapstančius žydus, juos suėmė ir kartu su Leokadija Ruzgiene išvarė iš pradžių į Giedraičių areštinę, o vėliau išvežė į Ukmergės kalėjimą. Leokadijos brolis Juozas Zaremba, suprasdamas, kad reikia gelbėti seserį, pardavė, ką turėjo brangiausia – siuvimo mašiną, raguočių prieauglį, ir gautus pinigus nuvežė Ukmergės kalėjimo viršininkui, kuris pažadėjo neduoti eigos bylai. Jis žodį ištesėjo, ir suimtieji žydai bei Leokadija Ruzgienė išbuvo Ukmergės kalėjime, kol frontas priartėjo prie Ukmergės. Artėjant frontui, kalėjimo prižiūrėtojai pareikalavo paleisti kalinius, nes gestapas ruošėsi likviduoti kalėjimą. Vieną naktį šio kalėjimo kalinius po du išleido pro vartus. Išėję iš kalėjimo, Leokadija Ruzgienė ir Kacai perbrido Šventosios upę, nes tiltas buvo saugomas, ir nuėjo į Vaitkuškį pas Leokadijos gimines. Praėjus fronto linijai, visi išgelbėtieji žydai kartu su Leokadija Ruzgiene sugrįžo į jos namus Dudėnų kaime. Dabar Izraelis ir Berta Kacai jau mirę, o jų dukra gyvena JAV.

Aurimas Kazimieras Ruzgys

Leokadija Ruzgienė su dukromis: Meilė (kairėje), Eglė (dešinėje)

* * *

Seserys Chana ir Rachilė Pelcaitės, 1941-ųjų gruodį pabėgusios iš Telšių geto, patyrė daug pavojų ir sunkių išmėginimų: nuolat grėsė pavojus jų gyvybei. Alkanos ir išsekusios jos dvejus metus vaikščiojo iš kaimo į kaimą, slėpdavosi miškuose, kol 1943-aisiais pateko pas Aleksandrą ir Joną Zelbas, gyvenusius Užgirių kaime, Telšių rajone.

Iš Aleksandros Zelbienės prisiminimų:

1943-ųjų vasarą (tikslaus mėnesio neprisimenu) mūsų kaimynas Juozas Banys atvedė pas mus dvi seseris Pelcaites, Rachilę ir Chaną, kad paslėptume jas nuo sušaudymo. Mes turėjome tik vieną kambariuką ir virtuvę. Kai svetimas žmogus ateidavo, tai jas paslėpdavome už krosnies. Jaunesniosios, 14-metės Rachilės, kūnas buvo išbertas skauduliais, apsėstas niežais, ji turėjo utėlių, buvo labai išbadėjusi. Dažnai verkdavo, ilgėjosi sušaudytų tėvelių ir brolių. Aš liepdavau jai gerti šviežią šiltą pieną, kad kraujas išsivalytų. Iš medžio pelenų pagamindavau šarmą ir plaudavau žibalu suteptus plaukus. Niežus gydžiau iš sieros ir kiaulienos taukų pagamintu tepalu. Ramindavau ją glausdama prie savęs, prižadėdavau saugoti ją nuo sušaudymo...

Kadangi Zelbų namelis buvo labai mažas, pas juos pasiliko 14-metė Rachilė, o jos seseriai Chanai kitas slapstymosi vietas padėjo rasti Kolainių bažnyčios klebonas Polikarpas Macijauskas, pasiaukojamai gelbėjęs žydus per visą karą.

Abi seserys – Rachilė Pelcaitė (vėliau Pulde) ir Chana Pelcaitė (vėliau Zak) išgyveno, po karo jos repatrijavo į Izraelį.

Aleksandra ir Jonas Zelbos

* * *

Posakis iš Babilono Talmudo Išgelbėjęs vieną žmogų, išgelbėja pasaulį yra itin prasmingas: Teisuoliai išgelbėjo ne tik žydų gyvybes, bet ir per karą sutryptą žmogiškąjį orumą.

Kilnūs Teisuolių darbai – žmogiškumo, teisingumo ir doros pavyzdžiai – išlieka ypač svarbūs ugdant tolerantišką XXI amžiaus atviros demokratinės visuomenės pilietį, kuriam būtina žinoti savo praeitį, skaudžias ir tragiškas netektis, prisiminti, kad ir tamsiausiais istorijos laikotarpiais egzistavo pasirinkimo galimybė.

Teisuolių darbus iki šiol mena išsigelbėję žmonės, Teisuolių ir išgelbėtųjų vaikai, anūkai. Teisuoliai yra sektinas pavyzdys ateities kartoms.

Tekstą leidiniui rengė:

Danutė Selčinskaja

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus

Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja

Vilnius, 2010