Dėl Jeronimo ir Antaninos Anevičų, Juzės Anevičiūtės ir Vytauto Anevičiaus pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais į Jad Vašem kreipėsi dabar gyvenanti Vokietijoje Jonina Peregoud (Kleinaitė)

Džiaugiamės, kad šių dienų sulaukęs Vytautas Anevičius – Joninos Peregoud (Kleinaitės) gelbėtojas, galėjo atvykti ir atsiimti apdovanojimą pats.

Joninos Kleinaitės išgelbėjimo istorija

1941-ųjų liepą trejų metukų Jonina Kleinaitė kartu su savo tėvais – Mordechajumi Kleinu ir Šeina Feigelmanaite-Kleiniene buvo įkalinti Kauno gete.

Kleinų šeimą pažinojusi Baronaitė turėjo artimą draugę už geto ribų – Antaniną Anevičienę. Abi draugės ir nusprendė – reikia gelbėti mažąją Joniną. Antanina su vyru Jeronimu ir dviem vaikais – Vytuku ir Jadvyga gyveno Kaune, Miško gatvėje 15. 1944-ųjų ankstyvą pavasarį Antanina Anevičienė dideliame krepšyje parsinešė mažą mergaitę į savo namus ir tarė vaikams: Ji bus jūsų sesutė. Situacija buvo sudėtinga, mergaitė nemokėjo lietuviškai, o toje pačioje laiptinėje gyveno policininkai. Todėl Antanina su Jeronimu nusprendė išsiųsti vaikus – Vytuką ir Niną (Joniną Kleinaitę) pas Jeronimo seseris Anevičiūtes – Juzę, Kateriną ir Oną, gyvenusias Alvito valsčiuje, Maldėnų kaime. Jeronimas Anevičius susitarė su garvežio mašinistu, kad šis trylikametį Vytautą ir Niną garvežyje nuvežtų Alvito link ir išlaipintų laukuose. Vaikams teko nueiti nemažą kelią, kol pasiekė tetas. Vytuko Anevičiaus tetos viską suprato: jos priglaudė ir globojo mergaitę, nors kaimynai ir stebėjosi, iš kur pas Jeronimą tokia tamsiaplaukė duktė. Jaunasis Joninos gelbėtojas trylikametis Vytukas Anevičius taip ir liko pas tetas kartu su Nina, kol rusai pralaužė frontą.

Vytautas Anevičius, gimęs 1930 m.

Anevičiai. Iš kairės Juzė Anevičiūtė, Antanina Anevičienė, Jeronimas Anevičius. 1946 m.

Netekę vilties sulaukti Joninos motinos (abu Joninos Kleinaitės tėvai žuvo), Jeronimas ir Antanina Anevičiai mergaitę atidavė į žydų vaikų namus Nr.4 Kaune. Iš jų 1946 metais Joniną Kleinaitę paėmė jos motinos sesuo Gita Feigelman ir išsivežė į Minską.

Šiuo metu Jonina Peregoud (Kleinaitė) gyvena Vokietijoje. 2007 m. ji kreipėsi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų ir į memorialinį institutą Jad Vašem Jeruzalėje dėl savo gelbėtojų – Antaninos ir Jeronimo Anevičių bei Juzės Anevičiūtės apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Pasaulio Tautų Teisuolį kunigą Antaną Skeltį pristatė Izaokas Glikas

Gerbiamieji ponai ir ponios, 

Iki Antrojo Pasaulinio karo mūsų šeima gyveno Kudirkos Naumiestyje, mielame miestelyje prie Vokietijos sienos. Jame tuomet gyveno apie 900 žydų. 1941 metų liepos 4 dieną visi vyriškos lyties žydai virš 14 metų buvo išvaryti į turgaus aikštę. Vėliau,  lydimi vokiečių kareivių ir baltaraiščių buvo varomi link žydų kapų. Vėlai vakare pasigirdo kulkosvaidžių ir automatų šūviai. Tai tęsėsi iki ryto. Tą naktį buvo nužudyta apie 400 vyrų, paauglių ir senų žmonių. Tada nužudė mano tėvą Jankelį, vyresnįjį brolį Leibą, senelį Motelį, penkis dėdes ir daug giminių. Kudirkos Naumiesčio žydų likimą aprašė ponas Goldbergas savo knygoje „Nuo Kauno geto iki Dachau“. Knygoje  minima, jog išsigelbėjo Malka Glikienė ir keturi jos vaikai. Nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. žydams buvo leista gyventi tik viename  kvartale – kur buvo daugiausia žydų namų ir teritorija saugoma policijos. Tai buvo getas. 1941 m. rugsėjo 15 dieną, pažįstamas policininkas pasakė, jog ryte moteris, vaikus ir likusius senelius rytoj išveš ir sušaudys miške. Jei norime išsigelbėti – turime anksti ryte išeiti iš miesto ir nueiti į jo tėvo, vaistininko Prano Gudyno, pas kurį mokine dirbo mano sesuo Pesia Dvoirė, ūkį. Mums aktyviai padėjo ūkvedys Juozas Vaitkūnas. Pabėgimas pavyko sėkmingai. Vėliau  paaiškėjo, jog tas pats geradaris policininkas dalyvavo moterų ir vaikų žudynėse. 1941-ųjų vėlyvą rudenį mane su mama priglaudė daugiavaikė ūkininkų Onos ir Jono Poniškaičių šeima. 1942 m. birželio mėnesį į gimtą sodybą atvažiavo Onos Poniškaitienės – Skeltytės brolis kunigas Antanas Skeltys. Sesuo su kunigu pasidalijo didžiausia paslaptimi ir klausė brolio patarimo, ką daryti, nes kaime sklando gandai, jog vaikšto žydė su vaiku. Kunigas pagyrė seserį už kilnų katalikišką elgesį, gelbėjant Kristaus vaikus. Jis pasiūlė mano mamai priglausti mane katalikų vienuolyne, kuriame globoja ir daugiau našlaičių. Mama sutiko, ir taip mes su mama atsisveikinome. Susitikome tik išlaisvinus Lietuvą, 1944 metų vėlyvą rudenį.

Kunigas Antanas Skeltys atsiuntė patikimą žmogų, kuris 1942-ųjų vidurvasarį mane atvežė į Vytėnus – saleziečių vienuolyną ir našlaičių globos namus. Ten aš tapau Antanuku Žemaičiu. Kunigas Skeltys asmeniškai mane globojo, dažnai pasikviesdavo pasikalbėti, mokino kaip elgtis, kad niekas nieko neįtartų apie mano kilmę. Dažnai klausinėdavo, ar pakanka maisto. Gyvenimo sąlygos buvo geros: nustatytu režimu eidavom miegoti, keltis, praustis. 1943-ųjų pavasarį sužinojau, jog Vytėnuose, vienuolyno virtuvėje dirba Pesia Dvoirė Glikaitė (Onutė). Bendrauti negalėjome. Matydavomės bažnyčioje arba pro virtuvės langą, o kad esam brolis ir sesuo niekas nežinojo. Sesuo ten išbuvo iki 1944-ųjų rudens, kol Suvalkija buvo išvaduota nuo nacių. Kad nekiltų įtarimų, kunigas Antanas Skeltys pasiūlė pakeisti gyvenamąją vietą. Vienuolyne mokytoju dirbo Jonas Stašaitis. Kunigas paprašė, kad jis pasiteirautų savo tėvų, ar jie sutiktų mane priglausti. Taip 1942 metų vidurvasary patekau pas  puikius žmones – Agniešką ir Joną Stašaičius. 1944-ųjų spalio mėnesį mane ten ir surado šeima. Mano brolį Kopelį ir seserį Miną ilgą laiką slapstė Dubininkų šeima iš Žalvėderių kaimo. Kunigas Antanas Skeltys, Poniškaičių, Stašaičių ir Dubinininkų šeimos pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 2005 metais.

Kunigo  Antano Skelčio apdovanojimą priėmė kunigo sūnėnas, jo atminimo įamžinimo puoselėtojas p. Stanislovas Eugenijus Poniškaitis 

Kunigas Antanas Skeltys (1884-1960)

Dėl Kazimiero ir Julijos Dimšų bei jų dukrų Antaninos ir Gabrielės pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais į Jad Vašem kreipėsi dabar gyvenantys Izraelyje Jakovas ir Dovydas Kalmickai

Kalamickų šeimos išsigelbėjimo istorija

Prieš karą Iciko ir Idos Kalamickų šeima gyveno Sepijoniškių kaime, Žiežmarių valsčiuje, ir užsiėmė žemdirbyste bei gyvulių prekyba. Iš kartos į kartą toje pačioje vietoje gyvenę Kalamickai gerai pažinojo savo kaimynus lietuvius ir lenkus, su jais bendravo ir bendradarbiavo.

Iš Jokūbo ir Dovydo Kalamickų liudijimo:

1941 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, mūsų šeima nesuspėjo pabėgti į Rytus ir atsidūrė vokiečių užimtoje Lietuvoje. Kai prasidėjo žydų gaudymas, areštai ir šaudymai, pradėjome slapstytis pas tėvų pažįstamus ūkininkus ir, mūsų laimei, pavyko išgyventi per visą trejų metų okupacijos laikotarpį, nors ir neapleisdavo kasdieniai pavojai ir baimė. Per tuos trejus siaubingus metus pakeitėme daugiau kaip 70  slapstymosi vietų kaimuose ir vienkiemiuose, miškuose, bulvių saugojimo duobėse, iškastuose  bunkeriuose.

Vieną naktį Kalamickų šeimos narius – Iciką Kalamicką ir jo žmoną Idą, sūnus Jokūbą ir Dovydą, Kalamicko žmonos seserį  Rają, mažąjį Emanuelį, Rajos Berkman-Šlom sūnų pas Juliją ir Kazimierą Dimšas į Klieriškių iš Guronių kaimo atvežė Feliksas Bušauskas, pas kurį Kalamickai iki tol slapstėsi, tačiau, pastebėjus kaimynams, buvo priversti pakeisti slapstymosi vietą.

Dimšų šeima: pirmoje eilėje sėdi iš kairės Gabrielė, Amelija, Antanina Dimšaitės, antroje eilėje sėdi Julija ir Kazimieras Dimšos; stovi iš kairės Albinas, Boleslovas, Steponas ir Henrikas Dimšos

Julijos ir Kazimiero Dimšų šeimoje buvo septyni vaikai – trys dukterys ir keturi sūnūs. Ūkį tvarkė šeimos nariai, tik sezoniniams darbams samdė darbininkus. Šeima maitinosi iš savo žemėje užauginamų produktų, sutarė su kaimynais sentikiais rusais, pažinojo daugelį žydų iš artimiausio Žiežmarų miestelio, taip pat ir Iciką Kalamicką iš Sepijoniškių kaimo. Dimšų šeima padėjo Kalamickams drabužiais ir maistu, dar prieš jiems apsigyvenant jų ūkio senajame name. Atsiradę pas Dimšas vieną žiemos naktį, jie išbuvo iki pavasario, kol pasklido gandas, kad kažkas gyvena pas Dimšas, ir Kalamickams teko keisti slapstymosi vietą.

Kalamickams apsigyvenus Dimšų ūkyje, jiems padėjo ir Dimšų vaikai. Antanina Dimšaitė (vėliau Palčiauskienė) ir Gabrielė Dimšaitė (vėliau Prakelienė), nešiodavo maistą, kartu su savo broliais ir seserimis saugodavo nuo pašalinių akių.

Parengė Danutė Selčinskaja